A-552-2000-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552 – 2000/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01635-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei

dalyvaujant pareiškėjo atstovei I. R.,

atsakovo atstovei J. G.-Fiodorovienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos medicinos centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2011 m. birželio 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadą „Dėl Vilniaus aps. VPK PR patrulio T. A. sužalojimo tarnybos metu“ Nr. 10-7-IS6-45 (toliau – ir Išvada) dalį, kurioje nurodyta, kad tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir jo tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra; 2) įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėją siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.

Pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės (toliau – ir PR) patrulio pareigose. 2011 m. kovo 10 d. nuo 8 val. 45 min. iki 18 val. 00 min. kartu su patrule A. U., vilkėdami civiliais drabužiais, patruliavo Vilniaus AVPK Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. pirmasis PK) prižiūrimoje teritorijoje – Žirmūnų ir Verkių seniūnijų teritorijose. Patruliavimo tikslas buvo stebėti teritorijoje įtartinus asmenis bei užkirsti kelią vagystėms iš automobilių. Apie 16 val. 00 min. patruliavo eidami keliuku tarp Molėtų plento 5 ir 11 namo ir apžiūrinėjo automobilius bei jų salonus. Atitolęs nuo kolegės apie 20-30 metrų, sustojo parūkyti, tuo pačiu apžiūrinėjo teritoriją ir laukė, kol prieis A. U. Prie jo priėjo 20-25 metų jaunuolis. Vaikinas paprašė parūkyti, tačiau pareiškėjas pasakė, kad neturi cigarečių. Tuomet vaikinas pradėjo jį plūsti necenzūriniais žodžiais, įžeidinėti. T. A. paprašė, kad jaunuolis nesikeiktų, prisistatė esąs policijos pareigūnas, ir paaiškino, kad jeigu vaikinas nesiliaus – bus priverstas imtis atitinkamų veiksmų. Tuo metu pajuto smūgį į priekinę kairės šlaunies dalį ir buvo pastumtas ant žemės. Vaikinui pabėgus, bandė keltis ir jį vytis, tačiau to negalėjo padaryti dėl stipraus skausmo šlaunyje. Priėjusiai A. U. paaiškino, kas nutiko, ir ši nusivijo jaunuolį. Pareiškėjas radijo ryšiu išsikvietė pagalbą, vaikino nematė, jis jau buvo nubėgęs. Nei A. U., nei atvykę AP-13 pareigūnai jaunuolio nerado. Vilniaus m. pirmajame PK pareiškėjo laukė Greitosios pagalbos ekipažas, T. A. buvo nuvežtas į ligoninę, jam susiūta žaizda, skirtas ambulatorinis gydymas. 2011 m. kovo 14 d. kreipėsi į VšĮ Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centrą, kur jam dėl darbe patirto nelaimingo atsitikimo buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. 2011 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo operuotas, tačiau sužalojimo pasekmės išliks visą likusį gyvenimą, ant kojos liko randas, jis nejaučia dalies kojos. Pareiškėjas iki šiol nėra atsigavęs po patirto psichologinio sukrėtimo, ilgai kentėjo stiprų skausmą ir kitus fizinius nepatogumus, apie 78 dienas negalėjo savarankiškai pasirūpinti savo buitiniais poreikiais, higiena, taip pat buvo atimta galimybė dirbti.

2011 m. birželio 29 d. Vilniaus AVPK atlikus tarnybinį patikrinimą dėl traumos, kurią patyrė 2011 m. kovo 10 d. vykdydamas tarnybinę užduotį, buvo surašyta Išvada. Su šia išvada pareiškėjas buvo supažindintas 2011 m. liepos 4 d. Išvadoje konstatuota, kad T. A. traumą patyrė neviešo patruliavimo metu, t. y. dėl trečiojo asmens nusikalstamų veikų ir šioje situacijoje jam buvo kilęs padidėjęs pavojus gyvybei ir sveikatai, tačiau ne Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, t. y. rūkymas ir aplinkos stebėjimas negali būti laikomas tarnybinių pareigų atlikimu, susijusiu su padidėjusiu pavojumi. Mano, kad Vilniaus AVPK atsisakymas spręsti kompensacijos, esant sveikatos sutrikdymui dėl tarnybos, mokėjimo klausimą, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pažymėjo, kad fakto, jog jis susižalojo vykdydamas tarnybines pareigas, atsakovas neneigė, taigi pirmoji sąlyga kompensacijos mokėjimui yra nustatyta. Pareiškėjas tvirtino, kad jo patirtos traumos priežastis buvo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi, rizika gyvybei ir sveikatai, o sužalotas buvo dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo, todėl atsakovas Vilniaus AVPK neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl jam priklausančios kompensacijos mokėjimo, numatyto Statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-2115/2006 yra pabrėžęs, kad trauma laikytina patirta einant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas tarnybines pareigas, numatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose, bei vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Pažymėjo, kad vykdė vieną iš pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų ir Vilniaus m. pirmojo PK Prevencinių priemonių dėl nusikalstamų veikų užkardymo planą, kuriame buvo numatyta, kad padaugėjus vagysčių atvejų nuo ir iš automobilių dienos metu, būtina nustatytose gatvėse patruliuoti dienos metu, vilkint civiliais drabužiais. Todėl Statuto 3 straipsnio 7 dalyje numatyta konkreti įstatymo apibrėžta kompensacijos suma, įvykus sveikatos sutrikdymui dėl tarnybos jam turi būti išmokėta.

Atsakovas Vilniaus AVPK su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 13-16) paaiškino, kad 2011 m. birželio 29 Vilniaus apskrities l. e. VPK viršininko pareigas A. M. (A. M.) patvirtino Išvadą. 2011 m. kovo 10 d. 16 val. 14 min. Policijos registruojamų įvykių registre buvo užregistruota informacija, jog ŠVENTOJI-107 prašo pagalbos, kažkas pabėgo, tačiau paaiškinti negali. 2011 m. kovo 10 d. 18 val. 33 min. gautas Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pranešimas, kad į ligoninę dėl kairės šlaunies durtinės žaizdos buvo pristatytas Vilniaus AVPK PR patrulis T. A., kuris paaiškino, kad 2011 m. kovo 10 d. apie 16 val. 00 min. Vilniuje, Santariškių g., netoli Geležinio Vilko g., tarnybos metu prie jo, neuniformuoto, priėjo asmuo ir paprašė cigaretės, pasakė keletą žodžių ir peiliu dūrė į šlaunį. Dėl gautos informacijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtintu Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Vilniaus AVPK atliktas nelaimingo atsitikimo tyrimas, kuris buvo baigtas 2011 m. gegužės 6 d. Konstatuota, kad Vilniaus AVPK PR patrulis T. A. 2011 m. kovo 10 d. traumą patyrė tarnybos metu bei pradėtas tarnybinis patikrinimas.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalys sutaria, kad pareigūnas patyrė sveikatos sutrikdymą, vykdydamas tiesiogines tarnybines pareigas, bet kilo ginčas dėl to, ar šių tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (2010 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-193/2010), kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta.

Atsakovo manymu, padidėjęs pavojus ar padidėjusi rizika atsiranda policijos pareigūnų tiesioginio darbo metu, realaus užpuolimo ar gynimosi metu. Nurodė, kad padidėjęs pavojus ir padidėjusi rizika gyvybei ar sveikatai būtų tuomet, kai būtų kažkokios neįprastos aplinkybės ar veikiama sąveikoje su padidėjusio pavojaus šaltiniu. Tvirtino, kad tam, jog atsirastų pagrindas taikyti Statuto 40 straipsnio 3 dalies ir 49 straipsnio 1 dalies teisės normas, būtina sąlyga – tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei. Nagrinėjamu atveju pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl nurodytų priežasčių, todėl T. A. turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai, tačiau nėra pagrindo išmokėti Statuto 40 straipsnyje numatytos kompensacijos. Nurodė, jog Išvadoje nustatyta, kad tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo tiesioginio priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 97-98) paaiškino, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje T. A. sužalojimo įvykis buvo ištirtas visapusiškai ir sąlygos kompensacijai, numatytai Statuto 40 straipsnio 3 dalyje, nenustatytos. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pateikti pagrįsti argumentai, patvirtinantys, kad nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo patirtos traumos priežastis buvo jo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, arba leidžiančių teigti, jog jis buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 119-122) paaiškino, kad CMEK, kaip Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro administracijos padalinys, teikia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams specializuotosios medicininės ekspertizės paslaugą, vertindamas pareigūnų tinkamumą tolesnei vidaus tarnybai bei nustatydamas pareigūnų sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį. CMEK nustato sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį tik tais atvejais, kai teisės aktų nustatyta tvarka konstatuojama, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas atitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. CMEK nustato pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį tais atvejais, kai sprendžiamas kompensacijos mokėjimo klausimas. Pažymėjo, kad atsakovas, 2011 m. birželio 29 d. atlikęs tarnybinį patikrinimą dėl Vilniaus AVPK PR patrulio T. A., surašė Išvadą Nr. 10-7-IS6-45, kurioje konstatavo, kad tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo tiesioginio priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, nėra. Nenustačius minėto ryšio, kompensacijos mokėjimo klausimas Statuto 40 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo sprendžiamas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodė, kad esant tokiai atsakovo padarytai išvadai, CMEK neturi teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjui T. A. sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo T. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, pažymėjo, kad nagrinėjamai situacijai galėtų būti taikomos tiek Statuto 40 straipsnio 3 dalis, tiek Statuto 49 straipsnio 1 dalis. Taikant Statuto 40 straipsnio 3 dalį, skirtingai, nei taikant Statuto 49 straipsnio 1 dalį, taikytinas papildomas kriterijus – tarnybinių pareigų atlikimo susiejimas su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismo vertinimu, Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimą, būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. <...> Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytiems kompensacijos išmokėjimo atvejams – kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso – gali būti priskirtos situacijos, kai nustatoma, jog tretieji asmenys sutrikdo vidaus tarnybos sistemos pareigūno sveikatą dėl atitinkamų jo atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas ar atitinkamo statuso (Statuto 2 straipsnio 5 dalis) vidaus tarnyboje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimas byloje Nr. A143-568/2010; 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1098/2010 ir kt.).

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo tarp šalių dėl T. A. susižalojimo aplinkybių ir to, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 10 d. patyrė traumą atliekant tarnybines pareigas. Ginčas kilo dėl to, ar T. A. sveikatos sutrikdymas tarnybinių pareigų atlikimo metu yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas patyrė traumą tarnybos metu − 2011 m. kovo 10 d. apie 16 val. 25 min. Santariškių g. netoli Geležinio Vilko g., Vilniuje, neviešo patruliavimo metu buvo sužalotas nenustatyto jaunuolio (b. l. 27-29). Nustatė, kad traumą T. A. patyrė vykdydamas Vilniaus AVPK 2011 m. kovo 8 d. prevencinių priemonių dėl nusikalstamų veikų užkardymo planą (b. l. 43). Kojos traumą pareiškėjas patyrė, kai rūkė. Prie jo priėjo nepažįstamas vaikinas ir paprašė duoti cigaretę. Šiuo atveju pareigūnui atliekant tarnybines pareigas nebuvo jokio pavojaus nei paties pareiškėjo gyvybei ar sveikatai, nei kitoms visuomenės vertybėms, kurias jis turėtų ginti, atlikdamas tarnybos pareigas. Teismas pažymėjo, kad toks Statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1987/2008). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo T. A. sužalojimas tarnyboje negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei.

Teismas pažymėjo, kad T. A. patirtas sužalojimas atitinka Statuto 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą nelaimingo atsitikimo tarnyboje sąvoką – įvykis tarnybos metu, įskaitant eismo įvykį tarnybos metu, įvykis pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu, jei pareigūnas šios pertraukos metu yra tarnybos vietoje, arba su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas, kuris (susižalojimas) pareiškėjui suteikia teisę į sveikatos draudimo išmokas, numatytas Statuto 49 straipsnyje, dėl kurių išmokėjimo pareiškėjui nėra ginčo šioje byloje.

Nurodė, kad Statuto 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tai, ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 straipsnio 8 dalies). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintos Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 3-10 punktų nuostatas dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas – nustatyti priežastinį ryšį, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados, kuri teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, turinio reikalavimai, tarp jų – nurodyti, ar yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 punktas). Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuojant, jog T. A. sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar policijos pareigūno statusu, į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 10 punkte nurodytus klausimus yra atsakyta, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustatyti CMEK.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. birželio 29 d. tarnybinio patikrinimo išvada „Dėl Vilniaus aps. VPK PR patrulio T. A. sužalojimo tarnybos metu“ Nr. 10-7-IS6-45 ta apimtimi, kur buvo nurodyta, kad tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir jo tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra, yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją naikinti. Taip pat nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją pareiškėjo patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.

III. Pareiškėjas T. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011 m. gruodžio 29 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą.

Apelianto vertinimu, teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 81 straipsnių nuostatas, įpareigojančias teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, pasiūlyti proceso šalims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, todėl teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu. Pabrėžė, kad vykdant ABTĮ 81 straipsnio nuostatą teismas gali išreikalauti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 5 straipsnio 4 dalis), juos tirti ir įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis). Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šias nuostatas pažeidė ir sprendimą grindė vien atsakovų atsiliepime nurodytais motyvais, todėl sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu (ABTĮ 86-87 straipsniai). Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose Nr. A4 - 493/2007, Nr. A4 - 136/2007, Nr. N - 261 - 61/2008.

Apelianto vertinimu, Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, kad kompensacija pareigūnui turi būti mokama ir tuo atveju, kai pareigūnas sužalojamas, susižaloja ar jo sveikata sutrikdoma, einant tarnybines pareigas ar dėl tarnybos, nes policijai priskirtų pareigų vykdymas visada susijęs su didesniu pavojumi gyvybei ir sveikatai. Tai atspindi vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas, įtvirtintas Statuto 3 straipsnio 7 dalyje. Preziumuojama, kad pareigūno tarnyba pati savaime susijusi su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybe, ilgesniu darbo laiku ir įvairiais su tarnyba susijusiais apribojimais. Šie ypatumai kompensuojami Statute (Statuto 40 straipsnis) numatytomis socialinėmis garantijomis.

Pagal Statutą kompensacija turi būti išmokama, kai sužalojimas patiriamas einant tarnybines pareigas – vykdant pareigybės aprašyme numatytas pareigines funkcijas (administracinė byla Nr. A15-740/2006). Pažymi, kad Statuto 40 straipsniu siekiama suteikti papildomas garantijas pareigūnams, kurios yra didesnės už numatytas privalomojo valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas kompensacijos mokamos tik tuomet, kai tarnybinių pareigų ėjimas arba tarnyba buvo sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastimi. Atkreipia dėmesį, jog dėl pareiškėjo susižalojimo faktinių aplinkybių ginčo nėra. Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ginčas kilęs tik dėl to, ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2010 m. balandžio 12 d. sprendime aiškindamas Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatus, nurodė, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytiems kompensacijos išmokėjimo atvejams – kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso – gali būti priskirtos situacijos, kai nustatoma, jog tretieji asmenys sutrikdo vidaus tarnybos sistemos pareigūno sveikatą dėl atitinkamų jo atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas (pav., sulaikymo už padarytą nusikaltimą ir pan.) ar atitinkamo statuso vidaus tarnyboje (administracinė byla Nr. A146-529/2010). Nagrinėjamu atveju fakto, kad pareiškėjas susižalojo vykdydamas tarnybines pareigas, atsakovas Vilniaus apskr. VPK neneigė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo sužalotas po to, kai nepažįstamam vaikinui prisistatė esąs policijos pareigūnas, todėl, pasak pareiškėjo, darytina išvada, kad buvo sužalotas dėl atitinkamo statuso vidaus tarnyboje.

Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ (toliau – ir Instrukcija) 8.18 punkte yra numatyta, kad kiekvienas patrulio pareigūnas privalo išmanyti, žinoti, savarankiškai pasirinkti patruliavimo taktiką pagal susidariusia situaciją. Kartu Instrukcijos 62 punkte yra nurodoma, kad patruliai, užtikrinantys viešąją tvarką patruliavimo sektoriuose ar postuose, privalo užkardyti ir ryžtingai nutraukti viešosios tvarkos ir kitus teisės pažeidimus bei nusikalstamas veikas. Apibendrinęs teigia, kad Tarnybinio patikrinimo išvados teiginiai, nurodantys, jog rūkymas ir aplinkos stebėjimas negali būti siejami su tarnybinių pareigų atlikimu, vertintinas kritiškai, nes aptariamu atveju pareiškėjas su kolege A. U. pasirinko tokią patruliavimo taktiką.

Pabrėžia, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad Tarnybinio patikrinimo išvada paremta išimtinai tik pirminiu pareiškėjo paaiškinimu Vilniaus apskr. VPK Vidaus tyrimų skyriui, kurį jis parašė iš karto po traumos, dar būdamas šoko būsenoje. Pirminiame pranešime akcentavo pačios traumos buvimo faktą, t. y. kad trauma įvyko tarnyboje, ne kažkur buityje. Pagrįstai tikėjosi, kad bus išsamiau apklaustas, todėl, pareiškėjo nuomone, tikrintojas neįvykdė savo pareigos išsamiai ir pilnai ištirti visas įvykio aplinkybes, kas suponuoja Tarnybinio patikrinimo išvados trūkumus. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo pateikti argumentuotas išvadas, kodėl, jo vertinimu, pareiškėjo sužalojimas neatitinka nei vienos sąlygos, nurodytos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, ir įvertinti, ar atsakovai, atsisakydami mokėti pareiškėjo reikalaujamą kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo veikė teisėtai, turėjo išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, o neapsiriboti vien tik konstatavimu, kad atsakovų veiksmai dėl atsisakymo mokėti kompensaciją yra teisėti. Teismas turėjo pasisakyti dėl visų įvykio aplinkybių.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras atsiliepimu su apeliacinio skundo reikalavimais nesutinka, mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Kadangi apeliantas (pareiškėjas) T. A. naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti, ar kurių teismas nebuvo įvertinęs, savo apeliaciniame skunde nenurodė, trečiasis suinteresuotas asmuo pasilieka prie savo argumentų, pateiktų 2011 m. spalio 18 d. atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto (pareiškėjo) T. A. 2012 m. sausio 11 d. apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau jo susižalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad tarnybinio patikrinimo metu, nustačius, kad sužalojimas nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, susijusiu su padidėjusiu pavojumi, pareigūno siuntimas į CMEK dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo yra netikslingas, ir tai numato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 1V-418 34 punktas. Vertina, kad tarnybinis patikrinimas nagrinėjamu atveju buvo atliktas išsamiai ir priimtas teisingas sprendimas. Mano, kad priimdamas sprendimą, teismas tinkamai įvertino reikšmingas bylai aplinkybes, apklausė liudytoją A. U., kas turėjo įtakos priimant sprendimą.

Pažymi, kad sprendime buvo išnagrinėta konkreti tarnybos pareigų atlikimo situacija, tuo tarpu T. A. savo apeliaciniame skunde teigia paprašęs, kad jaunuolis nesikeiktų ir prisistatęs, kad yra policijos pareigūnas, įspėjo jį, kad liautųsi, nes priešingu atveju jis bus pristatytas į artimiausią policijos komisariatą už administracinės teisės pažeidimą“. Pažymi, kad 2011 m. kovo 10 d. T. A. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 12, taip pat pradėjus ikiteisminį tyrimą ir apklausiant liudytoju pareiškėjas nurodė, kad „ėjęs vyrukas paklausė manęs, ar turiu parūkyti. Aš jam atsakiau, jog neturiu, jog tai paskutinė cigaretė. Jis pasakė, jog nemeluočiau, aš jam dar kartą patvirtinau, jog tai paskutinė mano cigaretė. Ir tuo pat metu pajutau nuo jo smūgį, kaire ranka į mano kairės kojos viršutinę dalį, po ko jis mane pastūmė ir pasileido bėgti link ligoninės. Visa tai truko apie 10 sekundžių.“ Mano, kad pareiškėjo teiginys nėra pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, todėl atmestinas, nes neatitinka pirminių apklausų metu gautų parodymų. Šiuo atveju pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl aukščiau nurodytų priežasčių, todėl T. A. turi teisę į išmoka, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai, tačiau nėra pagrindo išmokėti Vidaus tarnybos Statuto 40 straipsnyje numatytos kompensacijos (Lietuvos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1987/2008).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šioje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus AVPK 2011 m. birželio 29 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS6-45, kuria nustatyta, kad tarp T. A. patirto sužalojimo ir jo tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra. Pareiškėjas nesutinka su Išvada, kad tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir teigia, kad patyrė sužalojimą dėl savo, kaip policijos pareigūno, statuso.

Ginčydamas Išvadą, pareiškėjas siekia gauti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, numatytą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo. Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 straipsnio 7 dalis). Vidaus tarnybos statute numatytas tarnybos ypatumų kompensavimo principas įgyvendinamas Statuto nustatytomis sąlygomis, kurių įgyvendinimo tvarką detalizuoja atitinkami su šio Statuto įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai. Padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai yra vienas iš vidaus tarnybos ypatumų, tačiau tai savaime nėra pagrindas mokėti statutiniam valstybės tarnautojui kompensaciją kiekvienu sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo atveju. Pagal Statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos gali būti mokamos, jei teisės aktų numatyta tvarka yra nustatoma (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas priskirtinas vienam iš šio Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį (byloje aktuali 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo gali būti mokama nustačius, jog atitinkama konkreti situacija priskirtina vienam iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pažymėtina, kad dvejais pirmaisiais minėtoje įstatymo normoje numatytais atvejais dėl kompensacijos mokėjimo yra būtina nustatyti, ar konkreti tarnybos pareigų atlikimo situacija, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Tai reiškia, kad, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo, yra būtina išsiaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas, arba šių būklių (sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas) atsiradimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu; antra, ar tarnybos pareigos, kurias pareigūnas atliko šių būklių (sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo) atsiradimo metu buvo atliekamos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502 -2258/2009; 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010; 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010).

Ar pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro patvirtinta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis). Įgyvendinant šią Statuto nuostatą, vadovaujantis Taisyklėmis vidaus reikalų statutinėje įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas priskirtinas kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Taigi Taisyklėse numatyta tarnybinio patikrinimo išvada lemia, ar pradedama kompensacijos skyrimo procedūra (pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti ir kt.). Tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatoma, kad pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar jo sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, kompensacijos skyrimo procedūra galima tik tuo atveju, jei teisės aktų nustatyta tvarka panaikinama pareigūnui nepalanki tarnybinio patikrinimo išvada.

Šiuo atveju pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti teismui jam teisines pasekmes sukeliantį administracinį aktą – neigiamą tarnybinio patikrinimo išvadą, kadangi ji paneigia pareiškėjo teisę gauti kompensaciją, numatytą Statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Todėl nagrinėjamo ginčo esmė – ar faktinė situacija, kurioje buvo sužalotas pareiškėjas, gali būti priskirta kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų atvejų, suteikiančių teisę į kompensaciją.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 10 d. apie 16 val. 25 min. Santariškių g. netoli Geležinio Vilko g., Vilniuje, neviešo patruliavimo metu, apsirengęs civiliniais drabužiais, pareiškėjas buvo sužalotas nenustatyto jaunuolio, t. y. jam sustojus parūkyti, prie jo priėjo nepažįstamas vaikinas ir paprašė duoti cigaretę. Pareiškėjui atsakius, kad cigaretės neturi, vaikinas pasakė, kad jis nemeluotų ir duotų cigaretę. Pareiškėjas pakartojo, kad neturi ir tuo metu pajuto smūgį į priekinę kairės šlaunies dalį, buvo pastumtas ant žemės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad faktinės įvykio aplinkybės (tai, kad pareiškėjas buvo neuniformuotas ir stovėdamas viešoje vietoje rūkė) neleidžia teigti, kad pareiškėjas patyrė sužalojimą tokiomis tarnybos aplinkybėmis, kurios kėlė padidintą pavojų jo gyvybei ar sveikatai (b. l. 5-6, 30).

Pareiškėjas apeliacinį skundą papildomai grindžia tuo, kad buvo sužalotas dėl jo, kaip policijos pareigūno, statuso, t.y. mano, kad jo atvejis patenka į Statuto 40 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytus atvejus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad įvykio metu, kai prie jo priėjusiam vaikinui atsakė, kad cigaretės neturi , šis pradėjo keiktis ir įžeidinėti pareigūną, tada pareiškėjas vaikino paprašęs, kad jis nesikeiktų ir prisistatęs, kad yra policijos pareigūnas, įspėjo jį, kad liautųsi, nes priešingu atveju jis bus pristatytas į artimiausią policijos komisariatą už administracinės teisės pažeidimą. Tik po to pareiškėjas buvo sužalotas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Išvada iš esmės paremta pirminiu pareiškėjo paaiškinimu Vilniaus apskr. VPK Vidaus tyrimų skyriui, kurį jis parašė iš karto po patirtos traumos, t. y. dar būdamas šoko būsenoje.

Kaip minėta, iš pareiškėjo 2011 m. kovo 10 d. tarnybinio pranešimo bei apklausos protokolo (b. l. 36-37, 31) matyti, kad pareiškėjas patyrė sužalojimą iš karto po to, kai atsisakė duoti cigaretę nepažįstamam asmeniui. Taip pat pažymėtina, kad tos pačios faktinės įvykio aplinkybės buvo pakartotos 2011 m. kovo 14 d. pareiškėjo rašytame pareiškime (b. l. 66-67), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teigti, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio, pareiškėjas neprisiminė visų aplinkybių, buvo šoko būsenos ar panašiai, negalima. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo išsakyta versija, jog jis buvo sužalotas po to, kai prisistatė policijos pareigūnu, abejotina ir pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas traumą patyrė dėl jo, kaip policijos pareigūno, statuso, laikytini nepagrįstais.

Nagrinėjamu atveju nesant pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas sužalojimą patyrė tokiomis aplinkybėmis, kurios patenka į Statuto 40 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį, konstatuotina, kad ginčijama atsakovo Išvada yra teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, Statuto 3 straipsnio 7 dalyje nurodytas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas nebus pažeistas, pareiškėjui išmokant vien Statuto 49 straipsnyje numatytą sveikatos draudimo išmoką.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykis, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Todėl darytina išvada, kad naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė