2021-05-26 Nr. AB-11321-3-61-3-04160-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-471-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04160-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) (Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių ir pareigų perėmėjos), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. liepos 25 d. kalint Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos, t. y. nebuvo užtikrinamas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sanitariniame mazge nebuvo oro šalinimo sistemos. Kameros (ypač kamera Nr. 359) neatitiko higienos reikalavimų (per didelė drėgmė, pelėsis, apšvietimas, gausu kenkėjų, šalta). Netvarkingi pasivaikščiojimo kiemai, be to į kiemą išvedamas tik vienai valandai. Neturėjo lėšų, todėl negalėjo savo rūbų išsiskalbti ir išsidžiovinti.

3. Nuo 2018 m. birželio 3 d. iki 2018 m. birželio 27 d. kameroje Nr. 257 nebuvo elektros. Norėdamas nuvalyti dušinėje, esantį veidrodį susižalojo ranką, nes veidrodis buvo įskilęs, be to dušinėje jis užsikrėtė infekcine liga. Gydytojas jam skyrė tik nuskausminamus vaistus ir tik smarkiai sutinus kojai buvo išvežtas į ligoninę, kur jam buvo nustatytas kojų grybelis.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. liepos 25 d. skirtingose kamerose. Pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m), tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

6. Atsakovo teigimu, nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, tokiais atvejais ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Už šias paslaugas ir patarnavimus pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant jo teises į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

8. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 3,4 kv. m iki 7,38 kv. m (mažiausia riba), neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,8 kv. m iki 7,94 kv. m. Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

9. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atitverti 1,5 m sienele (pertvara). Iš pridėtų foto nuotraukų ir nuoseklių atsakovo atstovo argumentų matyti, kad sanitarinį mazgą nuo likusios kameros ploto atskirianti sienelė yra aukštesnė nei nurodė pareiškėjas. Vilniaus PN taip pat teismui pateikė tipinės gyvenamosios kameros fotonuotraukas, kuriose sanitariniame mazge įrengta užuolaida. Įvertinęs pateiktus duomenis, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo dėl privatumo sanitariniame mazge pažeidimo. Nustatęs, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, teismas sprendė, jog tai atitinka higienos reikalavimus.

10. Dėl kitų higienos reikalavimų pažeidimų teismas nurodė, jog iš patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimo metu būdavo nustatomi temperatūros režimo pažeidimai (per žema temperatūra), randami pelėsio požymiai. Taip pat teismas nustatė, kad I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengta atvira darbuotojų rūkymo vieta ir nerūkantieji eidami į pasivaikščiojimo kiemelius gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkto reikalavimo. Tačiau kitų higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta.

11. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas su(si)žalojimo atvejis, medicininių paslaugų nesuteikimo ar negavimo atvejis nepatvirtintas objektyviais duomenimis. Iš medicininių dokumentų nematyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų patyręs traumų. Atsiliepime nurodoma, kad sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pagal teisės aktų reikalavimus: pačioje laisvės atėmimo įstaigoje, o nesant tam tikros rūšies specialistų, – nuteistasis vežamas į sveikatos priežiūros įstaigas. Taip pat teismas pažymėjo, kad tai nėra administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo nagrinėjimo dalykas. Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų net ir įkalinimo įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Pareiškėjas nenurodė, kad būtų siekęs užsiregistruoti pas konkretų sveikatos priežiūros specialistą, tačiau nebūtų registruojamas arba, pareiškėjui užsiregistravus, nebūtų užtikrintas jo susitikimas su konkrečiais medicinos specialistais. Todėl pareiškėjo argumentus dėl sveikatos priežiūros teikimo tvarkos netinkamumo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

12. Įvertinęs pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, teismas sprendė, jog pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga kompensacija pareiškėjui.

III. 13. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad jis yra šališkas. Pareiškėjo manymu, teismas neįvertino, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Sanitarinio mazgo atskyrimas tik iš dalies, panaudojant užuolaidą nelaikytinas tinkamu. Taip pat teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais už higienos reikalavimų pažeidimus. Pareiškėjas grybeliu užsikrėtė Lukiškių TI-K ir jam nebuvo laiku ir tinkamai suteikta pagalba. Skaičiuojant vienam asmeniui turintį tekti plotą, nepagrįstai neišskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų ginčija teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai lėmė besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju nėra valstybės civilinės atsakomybės, už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, o pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pareiškėjui nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. liepos 25 d. neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K buvo pažeista (neužtikrinta tinkama temperatūra, veisėsi pelėsis, nebuvo elektros, trūko gryno oro pasivaikščiojimo kiemelyje), o reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais atmetė.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas buvo šališkas, netinkamai įvertino aplinkybes laiku ir tinkamai nesuteiktos medicininės pagalbos, netinkamai išnagrinėjo aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neįvertino visų aplinkybių dėl vienam asmeniui turinčio tekti ploto pažeidimo, taip pat teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais už higienos reikalavimų pažeidimus.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, o vertina tik tuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

22. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes visų pirma, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

23. Šiuo atveju tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

24. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/14)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Sprendžiant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017 ir kt.).

25. Taigi, vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų kontekste, visų pirma, nustatytina, ar, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m, o vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatytina, ar pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, iš bendro kameros ploto neatėmus kameros įrenginių užimamo ploto.

26. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

27. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis), sprendžia, kad visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. liepos 25 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara ir užuolaidomis). Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Kadangi Lukiškių TI-K, pareiškėjui neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tualetu, nebuvo pažeista. Šiuo atveju privatumo, naudojantis tualetu, pažeidimas turėjo būti konstatuotas visą ginčui aktualų laikotarpį (nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. liepos 25 d.), kai kameroje pareiškėjas buvo laikomas tiek vienas, tiek kartu su kitu asmeniu, t. y. 594 dienas.

29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija pažymi, jog abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi visais atvejais turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi ar tendencingumą, išskirtinį atsakovo pozicijos palaikymą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas. Taigi pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

30. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

31. Šiuo atveju be pirmosios instancijos teismo nustatytų higienos reikalavimų pažeidimų taip pat nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. liepos 25 d.) pareiškėjas visas 594 dienas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 1 500 Eur suma. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina ir į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Nors pareiškėjas prašo priteisti jam 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas priteisiant pareiškėjui neturtinę žalą pinigais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui V. K. (V. K.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė