2016-01-25 Nr. AB-2080-3-61-3-03015-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-324-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03015-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-507 (00151), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. A. N., ir pareigoti Migracijos departamentą priimti sprendimą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Paaiškino, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2013 m. gegužės 23 d. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. gegužės 23 d. išduotas Migracijos departamento pagal pareiškėjo prašymą, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 3 punkto numatytais pagrindais. Pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslas buvo sukurti ir vystyti nuosavą verslą. Visą gyvenimo Lietuvoje laikotarpį pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir vienintelis akcininkas.

Be pareiškėjo pagal darbo sutartis dirba dar trys asmenys, du iš kurių yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 3 d. faktiškai gyvena ir yra deklaravęs gyvenamąją vietą bute Vilniuje, kurį valdo nuomos sutarties (kurios galiojimo terminas iki 2016 m. birželio 1 d.) pagrindu. Pareiškėjas, besibaigiant pirmajam leidimui laikinai gyventi, kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti šį leidimą. Atsakovas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (15/4-16) 10K-20504 nusprendė pakeisti leidimą laikinai gyventi, išduodant naują leidimą, galiojantį vienerius metus.

Pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2015 m. gegužės 21 d. Siekdamas pratęsti leidimo laikinai gyventi galiojimą, pareiškėjas 2015 m. balandžio 18 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu jį pakeisti tuo pačiu pagrindu. Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)31-507(00151), kuris pareiškėjui įteiktas 2015 m. gegužės 19 d. Šiuo sprendimu atsakovas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, taip panaikindamas pareiškėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, turėti ir vystyti sukurtą verslą.

Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas atitinka Įstatyme numatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, tačiau atsakovas gavo Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštą Nr. 19-850, kuriame teigiama, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamento sprendimas neatitinka reikalavimų, įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo veiklos Lietuvos Respublikoje keliama grėsmė valstybės saugumui neatitinka tikrovės, pritaikyta poveikio priemonė nėra motyvuota.

Pareiškėjui pritaikyta itin griežta poveikio priemonė, o priėmimo procese pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl faktinių aplinkybių. Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d.

įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 40 punktas suteikia teisę Migracijos departamento direktoriui ar jo įgaliotam valstybės tarnautojui priimti sprendimą dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi. Iš Aprašo 40 punkte numatytos sprendimo priėmimo procedūros kyla pareiga įvertinti gautus atsakymus į paklausimus (Valstybės saugumo departamento raštą), tačiau pareiga nustatyti, ar yra pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, priskirta ne Valstybės saugumo departamentui, o Migracijos departamento tarnautojui.

Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą pateikė 2014 m. balandžio 18 d., t. y. iki 2015 m. gegužės 7 d., kai įsigaliojo nauja Aprašo redakcija, todėl atsakovas taikė anksčiau galiojusias taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad naujos redakcijos Aprašas išplėtė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo garantijas sprendimo priėmimo procese, šioje dalyje atsakovas privalėjo taikyti ir naujos redakcijos Aprašą. Valstybės saugumo departamento raštas negali būti laikomas vieninteliu ir objektyviu pagrindu priimti sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, kadangi tokios išvados gavimas yra tik vienas iš sprendimo priėmimo procedūrinių etapų.

Atsakovas neįvertino Valstybės saugumo departamento rašte nurodytos informacijos. Sprendime faktų, patvirtinančių, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovas nenustatė, nors privalėjo įvertinti visus objektyvius duomenis. Atsakovas turėjo įvertinti, kad yra susiformavę pareiškėjo socialiniai ryšiai Lietuvoje, jis turi nuosavą verslą Lietuvoje ir per visą ši laikotarpį nebuvo paaiškėjusios jokios aplinkybės, sudarančios pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nesupranta, kodėl jo veikla, vykdoma nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. balandžio 23 d., gali kelti ar kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis šiuo laikotarpiu nevykdė jokios veiklos, kurios nebūtų vykdęs ankstesniais laikotarpiais.

Kadangi pareiškėjas asmeniškai vadovauja įmonei ir rūpinasi jos kasdiene veikla, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi nulemia verslo praradimą. Atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi turi būti vertinamas kaip itin griežtos poveikio priemonės pritaikymas. Atsakovas neužtikrino pareiškėjo teisės į gerą administravimą, kadangi nesuteikė galimybės įgyvendinti savo teisės į gynybą ir pateikti paaiškinimus dėl aplinkybių, galinčių nulemti nepalankaus sprendimo priėmimą. Naujos redakcijos Aprašo IV skyriaus 84.2 papunktyje numatyta, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus.

Pareiškėjas ne tik nebuvo išklausytas, tačiau ir neturėjo jokių kitų galimybių ginti savo teisę sprendimo priėmimo proceso metu, kadangi net nenutuokė, kad bus atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi tokiu pagrindu, o Migracijos departamento sprendimas jam buvo įteiktas likus vos dviem dienoms iki leidimo laikinai gyventi galiojimo termino pabaigos.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad 2015 m. kovo 20 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pareiškėjas, ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitus dokumentus. Atsakovas vadovavosi Įstatymo (redakcija iki 2014 m. lapkričio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Aprašo (redakcija iki 2015 m. gegužės 7 d.) 58 punkto nuostatomis. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, įvertinęs Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 nurodytą informaciją, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, 2015 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis. Galimybes sprendime įvardinti konkrečias aplinkybes, taip pat aprašyti atliktą šių aplinkybių vertinimą riboja Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs galimos grėsmės valstybės saugumui realumą ir tokios grėsmės galimybės akivaizdumą.

Ginčijamas sprendimas grindžiamas konkrečiais duomenimis, kurie nurodyti Valstybės saugumo departamento rašte. Šiame rašte pateikta informacija grindžiama pareiškėjo veiksmais. Valstybės saugumo departamento raštas yra įslaptintas, dėl šios priežasties Migracijos departamentas negali teikti detalesnių paaiškinimų, susijusių su šio rašto turiniu. Ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, kad Migracijos departamentas vertino pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pvz., pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu.

Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi turi tik nuo 2013 m. gegužės 23 d., todėl jo ryšiai su Lietuvos Respublika nevertinti kaip ilgalaikiai, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Sprendimo priėmimo metu užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui galimybę.

Pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnį į Šengeno informacinę sistemą gali būti įtrauktas perspėjimas, kad užsieniečiui neleidžiama atvykti, sprendimą grindžiant grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesais pripažįstama teismų praktikoje.

Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams gyventi Lietuvos Respublikoje. Individualios bylos aplinkybės (teisės aktų nustatyta tvarka įslaptintas Valstybės saugumo departamento raštas), siekiamas apsaugoti viešasis interesas (valstybės saugumas) lemia prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo specifiką.

Vadovaujantis teisės aktais, nebuvo galimybės informuoti pareiškėją apie aplinkybes, nurodytas Valstybės saugumo departamento rašte. Įstatyme ir Apraše nėra numatyta speciali teisė į gynybą ar jos įgyvendinimo tvarka, kuri pareiškėjo nuomone, buvo pažeista. Pažymėjo, kad teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Manė, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas jo kompetencijos ribose, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas. Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, 2015 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 19-850 pateikė informaciją, kuri galėjo būti reikšminga priimant ginčijamą sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 31-507 (00151), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. A. N.. Šiame teismui ginčijamame sprendime pažymėta, kad 2014 m. gegužės 21 d. leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto (ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto (yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje) pagrindu. Neigiamas sprendimas pareiškėjo atžvilgiu priimtas atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. balandžio 24 d. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštą Nr. 19-850, kuriame teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo paduotas 2015 m. kovo 20 d. Teismas teisės aktus taikė tokiu būdu, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 44-1, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 141-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje.

Pakeisti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentas atsisakė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Asmuo pretenduojantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi atitikti tokio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, turi įrodyti esant leidimo laikinai gyventi suteikimo pagrindus, nustatytus Įstatymo 40 straipsnyje ir jo atžvilgiu neturi būti nustatomos Įstatymo 35 straipsnyje išvardintos aplinkybės, tame tarpe turi būti įsitikinta, jog asmuo nekelia grėsmės valstybės saugumui. Aprašo 58 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar nėra Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Taigi, grėsmės valstybės saugumui buvimo įvertinimas yra būtina leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūros dalis. Net ir tuo atveju, kai asmuo atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, tačiau yra nustatomos aplinkybės, kurioms esant paneigiama kuri nors leidimo laikinai gyventi sąlyga, numatyta Įstatymo 26 straipsnyje ar nustatoma Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinta aplinkybė, leidimas laikinai gyventi negali būti išduotas.

Aplinkybė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui patvirtinta Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 19-850. Šis raštas pažymėtas žyme „Slaptai“. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje tokia žyma „Slaptai“ suteikiama valstybės paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti valstybės gynybinę galią ar padaryti žalos valstybės interesams arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei ar sveikatai.

Teismas vadovavosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 46 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi, Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu „Dėl valstybės ir tarnybos paslapčių“. Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą dėl rašte esančios informacijos išslaptinimo ir teismo prašymas iš dalies buvo patenkintas. Šioje byloje teismas pripažino esant pakankamu remtis dalinai išslaptintu Valstybės saugumo departamento raštu, kadangi jame pateikti faktai yra pakankami bylos išsprendimui.

Iš dalinai išslaptinto Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 19-850 matyti, kad pareiškėjas yra vienas iš pagrindinių asmenų, kilusių iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, imigracijos į Europos Sąjungos šalis už piniginį atlygį organizatorių. Pažymima, kad Europos Sąjungos žvalgybos tarnybos jau yra fiksavusios atvejų, kai pasinaudodami panašiais migracijos kanalais į Europos Sąjungą atvyko teroristinėms organizacijoms priklausantys ir jas remiantys asmenys, dėl ko kyla teroristinių aktų Europos Sąjungoje pavojus.

Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 pateikiama svarbi, vienareikšmiai vertintina informacija. Kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti minėtame rašte konstatuotų aplinkybių buvimą nepateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 19-850 yra pakankama įrodinėjimo priemonė, kad būtų galima konstatuoti faktą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę ne tik Lietuvos Respublikos saugumui, bet ir visos Europos Sąjungos saugumui.

Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo sąsajumas su tam tikrais asmenimis, užsiimančiais neteisėta veikla, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat turi būti įvertintas ir tarptautinis kontekstas, kuriame veiksmai yra atliekami. Šiuo metu vis pasitaiko įvairaus pobūdžio teroristinių veiksmų, sietinų su artimųjų rytų kraštais.

Pareiškėjas įrodinėjo, jog priimtas sprendimas yra itin griežtas ir neproporcingas. Pažymėta, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, valstybės saugumas yra pagrindinė vertybė, kuri lyginant su galimais asmens teisių pažeidimais yra žymiai svarbesnė. Vertinant pareiškėjo situaciją, konstatuota, kad jis ypatingų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublika neturi. Lietuvoje jis gyvena kiek daugiau nei dvejus metus, neturi šeiminių ryšių, jo turima įmonė nėra didelė ar kuo nors ypatinga, kokią įsteigti kitoje šalyje būtų sunkiau: įmonė teikia visuomeninio maitinimo paslaugas, dirba tik 5 darbuotojai. Pareiškėjas išsaugo galimybę arba įmonei vadovauti iš kitos šalies, arba ją parduoti ir gauti ekvivalentą turtu. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjas turi teisę, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai būti lygiai traktuojamas bei patirti tokios pat kokybės administravimą bei įgyvendinti savo procedūrines teises, tačiau jo teisės negali būti priešpastatomos valstybės interesams. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Rec(2000)15 pažymima, kad bet kokiomis sąlygomis valstybė turi teisę išsiųsti migrantą, jei jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešai tvarkai. Sprendimo priėmimo metu atsižvelgtina į migranto elgesį, gyvenimo trukmę, pasekmes migrantui ir jo šeimai, ryšių su kilmės šalimi buvimą.

Pareiškėjas skunde teismui teigė, jog jo atžvilgiu buvo pažeisti procedūriniai reikalavimai, t. y. jis negalėjo duoti paaiškinimų dėl aplinkybių, kurių pagrindu jo atžvilgiu priimtas sprendimas, liečiantis ypatingai svarbius jo gyvenimo aspektus. Pareiškėjo prašymas buvo sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 44-1, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 141-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 31 straipsnio 3 dalies taisykle dėl taikytinų teisės aktų. Pareiškėjui taikytina Aprašo redakcija nenumatė apklausų būtino reikalingumo. Atsižvelgęs į šiuo metu galiojančią Aprašo redakciją, jo 84.2 punktą, nurodė, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai sprendimo dėl apklausos būtinumo galimybę palieka pačiam migracijos pareigūnui, jo tiesiogiai neįpareigoja tokią apklausą vykdyti.

Teismo vertinimu, atsakovui ginčijamame sprendime nekonstatavus dokumentų dėl ūkinės veiklos netinkamumo, dėl pareiškėjo atitikimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytiems pagrindams (turi veikiančią įmonę, yra akcininkas, direktorius), o tuo pačiu ir būtinybės apklausti pareiškėją dėl šių aplinkybių, jo apklausa dėl Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 išdėstytos informacijos turinio nėra nei būtina, nei galima. Valstybės paslapties atskleidimas yra draudžiamas įstatymu, kas daro rašte nurodytų aplinkybių aiškinimąsi neįmanomu neatskleidžiant rašto turinio.

Migracijos departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. (15/4-1) 31-507 (00151), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. A. N., nėra nurodytos konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti grėsmės valstybės saugumui buvimo faktą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę šiuo atveju turi būti taikoma atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Skundžiamame sprendime nurodyta, kokio dokumento pagrindu priimtas sprendimas, todėl tai pripažįstama pakankamu rašto motyvavimu.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 19-850 turiniu sutiko su Migracijos departamento pozicija, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, prašomas panaikinti Migracijos departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-507 (00151) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Pareiškėjo skundas atmestas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas M. A. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-507 (00151), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. A. N. ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimti sprendimą pakeisti M. A. N. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, grindžiamo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad grėsmė valstybės saugumui visais atvejais turi būti įrodyta ir padarė priešingą išvadą – kad tokios grėsmės nebūtina nuodugniai ir neginčytinai įrodyti. Abejoja, ar pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į bylą ir teisingai vertino byloje esančius įrodymus jų pakankamumo požiūriu, taip pat ar buvo neginčijamai įsitikinta faktinio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos taikymo pagrindo egzistavimu.

Pirmosios instancijos teismas turėjo skundžiamą sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Atsakovo sprendimas pareiškėjo atžvilgiu priimtas nesant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto faktinio pagrindo, todėl jis iš esmės neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų tokio pobūdžio aktams keliamų reikalavimų. Pareiškėjas nei Lietuvoje, nei kitur nevykdė jokios veiklos ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais užfiksuota informacija nepagrindžia Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto normoje įtvirtintos „grėsmės valstybės saugumui“ sąvokos turinio, išaiškinto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Sistemiškai įvertinus Valstybės saugumo departamento dalinai išslaptinto rašto turinį pareiškėjas daro išvadą, kad jame nėra jokios konkrečios ir faktais pagrįstos informacijos, sudarančios Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo pareiškėjo atžvilgiu pagrindą. Tai reiškia, kad pareiškėjas neturėjo ir neturi galimybės paneigti minėtos informacijos savo pateiktais įrodymais, kadangi jis nežinojo ir šiuo metu nežino, kokias konkrečiai aplinkybes jis turi paneigti. Byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose nėra jokios informacijos apie tai, kokius konkrečiai veiksmus padarė/atliko pareiškėjas, kurie kelia grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad būtent atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, kyla pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas asmens teises ribojantis sprendimas.

Byloje esančių rašytinių įrodymų turinį sudarančioje informacijoje nėra jokių duomenų apie tai, kada ir kur pareiškėjas atliko tariamus veiksmus, keliančius grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento dalinai išslaptintame rašte, t. y. vieninteliame įrodyme, kuriuo rėmėsi tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, konstatuota, kad tariama pareiškėjo veikla buvo vykdoma nuo 2013 metų. Tampa neaišku, kodėl pareiškėjo tariama veikla, vykdoma nuo 2013 m., pradėjo kelti grėsmę valstybės saugumui tik 2015 m. balandžio mėnesį.

Pareiškėjas prašo įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvą, kad „Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagristo manymo, jog pareiškėjo sąsajumas su tam tikrais asmenimis, užsiimančiais neteisėta veikla, gali kelti grėsmę valstybės saugumui“. Pareiškėjo nuomone toks teisės aiškinimas ir taikymas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo praktikai.

Sistemiškai įvertinus Valstybės saugumo departamento dalinai išslaptintą raštą bei pirmosios instancijos teismo posėdyje Valstybės saugumo departamento atstovo išsakytus teiginius, galima daryti išvadą, kad minėtame rašte įvardintas aplinkybes net ir pripažinus pagrįstomis, tai nebūtų pakankamas ir protingas pagrindas konstatuoti grėsmės valstybės saugumui realumą ir akivaizdumą šiuo konkrečiu atveju. Valstybės saugumo departamento dalinai išslaptintame rašte ne tik nepateikti konkretūs duomenys apie keliama grėsme valstybės saugumui, kurių pagrindu būtu galima įvertinti tariamos grėsmės akivaizdumą (t. y. nėra duomenų apie tariamos veiklos tęstinumą laike ir aktualumą skundžiamo sprendimo priėmimo momentu), tačiau neatskleistas joks minimų aplinkybių ryšys su tariamos grėsmės valstybės saugumui realumu.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog tiek ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimti įvertinus Valstybės saugumo departamento pateiktus duomenis (tarp jų – Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 19-850). Migracijos departamento vertinimu, šie duomenys yra pakankamai konkretūs – apibūdinama pareiškėjo veiksmų esmė. Pažymi, kad šiame rašte nurodytos ir konkrečios užsieniečių, kurie gavo leidimus laikinai gyventi pasinaudodami suklastotomis vizomis, pavardės, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nepasisakė dėl ryšių su šiais asmenimis.

Migracijos departamentas sutinka su teismo vertinimu, kad Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 19-850 yra pakankama įrodinėjimo priemonė, kad būtų galima konstatuoti faktą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę ne tik Lietuvos Respublikos saugumui, bet ir visos Europos Sąjungos saugumui.

Aplinkybė, kad pareiškėjas organizavo suklastotų dokumentų gavimą, leidžia abejoti pareiškėjo patikimumu ir sąžiningumu, parodo, kad užsienietis piktnaudžiauja Lietuvos Respublikos teisės aktais. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nepateikti konkretūs duomenys, kurių pagrindu būtų galima įvertinti grėsmės valstybės saugumui akivaizdumą. Valstybės saugumo departamento rašte nurodoma, kad pareiškėjas pradėjo organizuoti leidimų laikinai gyventi neteisėtai Europoje buvusiems pakistaniečiams gavimą 2013 metais (t. y. pareiškėjo veiksmai atlikti pastarųjų dvejų metu laikotarpiu).

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi gali būti priimtas nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio užsieniečio atžvilgiu.

Migracijos departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui susijusi su tarpininkavimo ir organizavimo veiksmais, duomenų rinkimas ir įvertinimas objektyviai užtrunka tam tikrą laikotarpį. Todėl pareiškėjo abejonės dėl to, kad pareiškėjui 2014 metais buvo pakartotinai išduotas leidimas gyventi, nesudaro pagrindo abejoti ginčijamo sprendimo pagrįstumu, taip pat ir pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui akivaizdumu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, 2015 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 19-850 Migracijos departamentui teikė informaciją, kuri galėjo būti reikšminga Migracijos departamentui priimant 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-507(00151). Vilniaus apygardos administracinis teismas susipažino su Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 19-850 turiniu ir pagrįstai konstatavo, kad jame pateikti faktai yra pakankami pripažinti, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-507(00151) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. išduotas 2013 m. gegužės 23 d. Šiam leidimui pasibaigus, jis pakeistas leidimu laikinai gyventi, galiojusiu nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. 2015 m. kovo 20 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų poskyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pateikė paso kopiją, leidimo laikinai gyventi kopiją, metinę pelno mokesčio deklaraciją, metinę A klasės deklaraciją, gyvenamosios patalpos savininko sutikimą. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. gegužės 14 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (15/4-1) 31-507 (00151), kuriuo atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. A. N.. Šiame sprendime pažymėta, kad 2014 m. gegužės 21 d. leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto (ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto (yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje) pagrindu. Neigiamas sprendimas pareiškėjo atžvilgiu priimtas atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. balandžio 24 d. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštą Nr. 19-850, kuriame teigiama, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, tame tarpe – Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštą Nr. 19-850, sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui konstatuotas pagrįstai, Migracijos departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-507 (00151) „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. atvykti į Lietuvos Respubliką“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė šį sprendimą panaikinti, atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo reglamentuoja Įstatymo nuostatos. 2014 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 44-1, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 141-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-965 31 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais, šio užsieniečio prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateiktas iki 2015 m. gegužės 1 d., nagrinėjamas ir sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamas vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir kitų teisės aktų nuostatomis.

Šiam užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje keičiamas tokiam terminui, kuris buvo nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo, o, pasibaigus jo galiojimui, – keičiamas pagal jo keitimo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis, kuris apibrėžia sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: 1) įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą;

2) yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje;

3) Lietuvos Respublikoje ketina užsiimti teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą. Įstatymo 51 straipsnio 3 ir 5 dalis nustato, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui keitimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiams keičia vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos, o tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą, taip pat tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru.

Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai nustatyti Įstatymo 35 straipsnyje, kurio 1 dalis 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Iki 2015 m. gegužės 7 d. galiojusios redakcijos Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V–329, kuriame, be kita ko, nustatyta leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarka, nustatė: užsieniečio (išskyrus nurodytą Aprašo 50 ar 51 punkte) prašymą pakeisti leidimą nagrinėja įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, o atitinkamą sprendimą priima Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas (Aprašo 49 p.);

įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio (išskyrus nurodytą Aprašo 50 ar 51 punkte) prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar nėra Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, tame tarpe – patikrinti duomenis apie užsienietį: Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje – ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 straipsnį nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi (toliau – perspėjimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi); Užsieniečių registre – ar užsienietis neįtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre ir Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre – ar užsienietis (vyresnis nei 14 metų) nebuvo padaręs administracinių teisės pažeidimų, ar jis nebuvo teistas, ar jis nėra pripažintas įtariamuoju, kaltinamuoju, ar jam nebuvo taikytos prevencinio poveikio priemonės, ar nėra paskelbta jo paieška Lietuvos Respublikoje; patikrinti, ar užsieniečio prašyme išduoti arba pakeisti leidimą nurodyta liga yra nurodyta teisės aktuose kaip liga, kelianti grėsmę žmonių sveikatai (Aprašo 58 p.); jeigu nustatoma, kad yra Aprašo 58.3.3 papunktyje nurodytų duomenų apie užsienietį (baustas, teistas, pareikšti įtarimai ir t. t.), tai Migracijos departamentas išsiunčia paklausimą Policijos departamentui, ar užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

Policijos departamentas, patikrinęs turimus duomenis apie užsienietį ir išnagrinėjęs gautą informaciją apie užsieniečio padarytus teisėtvarkos pažeidimus, per 10 darbo dienų nuo paklausimo išsiuntimo dienos šį paklausimą atsiuntusiai įstaigai pateikia išvadą, ar užsienietis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Jei Policijos departamentas neturi galimybės atsakyti į paklausimą per nustatytą laikotarpį, tai raštu apie tai informuoja šį paklausimą atsiuntusią įstaigą. Jeigu Policijos departamentas per 10 darbo dienų nuo paklausimo išsiuntimo dienos nepateikia Migracijos departamentui arba migracijos tarnybai išvados arba neinformuoja šių įstaigų apie tai, kad negali pateikti išvados per nustatytą terminą, tai užsienietis laikomas nekeliančiu grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (Aprašo 61 p.); jeigu nagrinėjamas prašymas išduoti leidimą, tai Migracijos departamentas išsiunčia paklausimą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, ar užsienietis (vyresnis nei 14 metų) gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas per 10 darbo dienų nuo paklausimo išsiuntimo dienos Migracijos departamentui pateikia informaciją dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui. Jei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas neturi galimybės atsakyti į paklausimą per nustatytą laikotarpį, tai raštu apie tai informuoja Migracijos departamentą. Jeigu Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas per 10 darbo dienų nuo paklausimo išsiuntimo dienos nepateikia Migracijos departamentui minėtos informacijos arba neinformuoja jo apie tai, kad negali pateikti prašomos informacijos per nustatytą terminą, tai užsienietis laikomas nekeliančiu grėsmės valstybės saugumui (Aprašo 62 p.);

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kaip galima skubiau Migracijos departamentui pateikia informaciją apie šį užsienietį (Aprašo 63 p.). Išnagrinėjęs užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą (išskyrus nurodytą Aprašo 82 punkte) bei kartu pateiktus dokumentus ir atsižvelgdamas į Aprašo 58, 59, 60, 61, 62, 63 ir 65 punktuose nurodytus duomenis, Aprašo 61 punkte nurodytą išvadą, Aprašo 64 punkte nurodytą sprendimą, Aprašo 71 ir 76 punktuose atliktas apklausas, Aprašo 73 ir 78 punktuose nurodytą surinktą medžiagą ir pažymas, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, kai siūlo neišduoti ar nepakeisti leidimo laikinai gyventi – parengia sprendimo neišduoti ar nepakeisti leidimo laikinai gyventi projektą, jame nurodo faktines aplinkybes, nustatytas nagrinėjant prašymą išduoti arba pakeisti leidimą bei kartu pateiktus dokumentus, Įstatymo straipsnį (-ius), šio (-ų) straipsnio (-ų) dalį (-is) ir punktą (-us), kurio (-ų) pagrindu priimamas sprendimas neišduoti ar nepakeisti leidimo laikinai gyventi, ir šio sprendimo apskundimo tvarką (Aprašo 79 p.).

Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima vieną iš šių sprendimų: išduoti leidimą laikinai gyventi: Sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo spaude (Aprašo 5 priedas) pasirašo ir nurodo savo pareigas, vardą, pavardę ir sprendimo priėmimo datą; pakeisti leidimą laikinai gyventi: Sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo spaude (Aprašo 6 priedas) pasirašo ir nurodo savo pareigas, vardą, pavardę ir sprendimo priėmimo datą; neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi: pasirašo sprendimą neišduoti arba nepakeisti leidimo laikinai gyventi ir nurodo sprendimo priėmimo datą.

Apibendrinant minėtą reglamentavimą, pažymėtina, kad esant Įstatymo numatytoms sąlygoms išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, teisės aktai įpareigoja įgaliotą instituciją taip pat patikrinti, ar nėra Įstatyme nustatytų pagrindų, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi, o nustačius tokius pagrindus, t. y. įvertinus, kad gauti duomenys patvirtina juos (pagrindus) esant, – priimti sprendimą atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi.

Taip pat pažymėtina, kad nors Valstybės saugumo departamentas, nuspręsdamas Migracijos departamentui teikti informaciją, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, tokiu būdu iš esmės atlieka duomenų, kuriuos jis kompetentingas tvarkyti pagal Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (toliau – ir Žvalgybos įstatymas) nuostatas, vertinimą, t. y. teigia, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, sprendimą išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi, kuris turi atitikti individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, tame tarpe – būti pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, priima Migracijos departamentas, kuris ir turi įvertinti, ar surinktų duomenų, tame tarpe – gautų iš Valstybės saugumo departamento, pakanka jo priimamam sprendimui pagrįsti.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Iš šios teisės normos taip pat matyti, kad individualūs administraciniai sprendimai, kokiu pripažintinas ir ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais. Galima grėsmė valstybės saugumui kaip pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą turi būti įrodyta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog turint omenyje, kokias neigiamas pasekmes gali sukelti atsisakymas išduoti leidimą gyventi, įrodymų pakankamumo požiūriu, tokios grėsmės galimybė turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų akivaizdi. Taigi sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 19-850 turinio, yra teigiama esant duomenų, kad pareiškėjas M. A. N., pasinaudodamas tikrovės neatitinkančiais ir suklastotais dokumentais bei įstatymų spragomis, už piniginį atlygį organizuoja užsieniečių patekimą, o vėliau – ir leidimų laikinai jiems gyventi Lietuvos Respublikoje gavimą, dėl ko per Lietuvą į kitas Europos Sąjungos šalis iš valstybių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, patenka daug asmenų. Atsižvelgiant į daugkartinius teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ grasinimus siųsti į Europą kovotojus teroristinių aktų vykdymui ir į Valstybės saugumo departamento ir kitų Europos Sąjungos žvalgybos tarnybų identifikuojamą nelegalios migracijos ir imigracijos tiesioginę sąsają su terorizmo grėsme, pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 nurodyta informacija nėra pakankama pagrįsti aplinkybę, kad pareiškėjas M. A. N. atliko nurodytas veikias – organizuoja neteisėtą užsieniečių patekimą į Lietuvos Respubliką, o vėliau – ir leidimų laikinai čia gyventi gavimą. Pažymėtina, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia: 1) Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir kitoms valstybės institucijoms pagal Valstybės gynimo tarybos patvirtintus žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus; 2) Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir kitoms valstybės institucijoms apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kurie nebuvo įtraukti į Valstybės gynimo tarybos patvirtintus poreikius ir prioritetus, tačiau gali turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai užtikrinti ir Lietuvos Respublikos užsienio politikai įgyvendinti; 3) Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms kriminalinės žvalgybos tyrimui arba baudžiamajam procesui pradėti (Žvalgybos įstatymo 18 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos ir kitos valstybės institucijos, kurioms buvo patikėta žvalgybos informacija, turi teisę tokią informaciją naudoti: 1) nustatytiems uždaviniams įgyvendinti ir funkcijoms atlikti ar sprendimams priimti; 2) kriminalinės žvalgybos tyrimui; 3) baudžiamajam procesui (Žvalgybos įstatymo 18 str. 2 d.). Ginčijamo sprendimo priėmimo metu duomenų, kad dėl pareiškėjo, kuriam jau buvo išduotas bei vieną kartą pakeistas leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl jo čia, kaip teigiama, ketintos vykdyti ir vykdytos teisėtos veiklos, veikų, nurodytų Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850, būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra, todėl vien teiginiai dėl nedetalizuotos veiklos, susijusios su užsieniečių neteisėtu patekimu į Lietuvos Respubliką bei leidimų čia laikinai gyventi gavimu, organizavimu, kas įvertinus, kad nelegali migracija ir imigracija gali turėti tiesioginių sąsajų su terorizmo grėsmės padidėjimu, gali būti vertinama kaip galima grėsmė valstybės saugumui, nėra pakankami konstatuoti esant tokį pagrindą.

Įvertinus nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 19-850 pateikta informacija pakankama konstatuoti esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pagrindą atsisakyti išduoti ar pakeisti pareiškėjui leidimą gyventi, atitinkamai – kad Migracijos departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-507 (00151) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies: Migracijos departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-507 (00151) yra naikinamas ir jis (Migracijos departamentas) įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo M. A. N. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą priimti sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo metu negali būti tenkinamas, kadangi nuo ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, turi būti aiškinamasi, ar faktinė situacija nėra pakitusi: pavyzdžiui, dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo sulaikytas pareigūnų.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas tik bendrai nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. A. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo M. A. N. skundą tenkinti iš dalies.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-507 (00151) panaikinti ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo M. A. N. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.

Kitą pareiškėjo M. A. N. skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan