2015-12-30 Nr. AB-25326-3-63-3-00323-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2124-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00323-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. P. 2014 m. balandžio 8 d. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautu skundu (I t., b. l. 2-4) teismo prašė:

1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. SNAD-2883 „Dėl L. P. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam K. B. mirus.

Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jei yra pagrindas manyti, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (Žin., 1999, Nr. 110-3207; 2003, Nr.114-5114) 27 straipsnio 2 dalimi, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (Žin., 2004, Nr. 44-1448) (toliau – ir Nuostatai) 86 punktu nurodytos mirusiojo šeimos nario (sutuoktinio) sampratos, pagal kurią sutuoktiniu laikytinas tik sutuoktinis, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra sudaręs ir/ar įregistravęs santuoką su nukentėjusiuoju, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, dėl šio prieštaravimo įvertinimo.

Nurodė, kad skundžiamu sprendimu jai atsisakyta skirti ir išmokėti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam, K. B., mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Skundžiamas sprendimas motyvuojamas tuo, jog vadovaujantis Įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 86 punktu, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe skiriama tik mirusiojo šeimos nariams, o pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis pareiškėja nėra mirusiojo šeimos narys, ji su mirusiuoju įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistravusi santuokos. Pareiškėja paaiškino, kad K. B. nuo 1998 m. liepos 20 d., atsikraustęs pas pareiškėją, iki pat savo mirties, įvykusios nelaimingo atsitikimo darbe metu 2013 m. balandžio 30 d., gyveno drauge, bendrai vesdamas ūkį, o pareiškėjos ir nukentėjusiojo bendras gyvenimas buvo grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti šeimos santykiams būdingas teises ir pareigas. Pareiškėja mano, kad įvertinus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI dalies „Kitų šeimos narių teisės ir pareigos“ XV skyrių „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“, Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą, kuriame buvo įvertinta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarime „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ įtvirtinta šeimos samprata, skundžiamame sprendime neteisingai interpretuojama šeimos nario sąvoka ir samprata, pagal kurią mirusiojo šeimos nariu, konkrečiai – sutuoktiniu, laikytinas tik sutuoktinis, sudaręs ir/ar įregistravęs santuoką įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) atsiliepime (I t., b. l. 113-118) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio 9 d. atsakovui pateikė prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką mirus apdraustajam K. B. dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, kuriame melagingai nurodė, jog yra jo sutuoktinė. Naudojantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis nustatyta, jog L. P. 1976 m. rugpjūčio 22 d. sudaryta santuoka su J. P. nutraukta 1995 m. kovo 9 d. ir kitos santuokos sudarymas neįregistruotas. Įstatymo 27 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį sąrašą fizinių asmenų, turinčių teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo, pripažinto draudiminiu įvykiu – Įstatymas nepateikia nei šeimos sąvokos sampratos, nei šeimos nario (sutuoktinio) sampratos, jis tik nustato fizinius asmenis, įgyjančius teisę į socialinio draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui. Įvertinus CK 3.7, 3.12-3.22, 3.40 straipsnius, darytina išvada, jog šalių susitarimas sukurti šeimos santykius, sudarytas nesilaikant šiuose straipsniuose nustatytos tvarkos, nėra laikomas santuoka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (I t., b. l. 128-131) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyti motyvai ir argumentai iš esmės analogiški, nurodytiems atsakovo atsiliepime.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 19 d. sprendimu (II t., b. l. 15-21) atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje ir Nuostatų 86 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, darė išvadą, jog šios teisės normos pagal savo turinį yra materialinės ir nustato teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus – apibrėžia asmenų, turinčių tokią teisę, ratą – tai mirusiojo šeimos nariai, kuriais Įstatymo ir Nuostatų prasme laikytini apdraustojo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).

Teismas nurodė, jog Nuostatų 94.3 punkte nurodyta, kad prie prašymo skirti vienkartinę ir periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi būti pateiktas ir santuokos liudijimas, jeigu dėl išmokos kreipiasi mirusiojo sutuoktinis. Pagal Nuostatų 97 punktą, išmokos skiriamos pagal šiuose Nuostatuose kiekvienai išmokai nurodytų dokumentų originalus arba notaro ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens patvirtintas jų kopijas (išskyrus asmens, kuris kreipiasi, tapatybę patvirtinančius dokumentus, kurie sutikrinami priimant prašymą skirti išmoką); Nuostatų 94.2–94.4 ir 94.7 punktuose nurodyti dokumentai pateikiami tik tuo atveju, jeigu šiuose dokumentuose nurodytų asmens duomenų nėra Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Pažymėta, kad pareiškėja nei teikdama prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, nei teismui Nuostatų 94.3 punkte nurodyto santuokos liudijimo, patvirtinančio pareiškėjos ir K. B. sudarytą santuoką, nepateikė, taip pat tokių duomenų nėra Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Nuostatų 99 punkte nustatyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokos skiriamos Fondo valdybos teritorinio skyriaus arba Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimu.

Taip pat pažymėta, jog pagal VSDFV direktoriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-394 (Žin., 2010, Nr. 116-5961) patvirtintų VSDFV Klaipėdos skyriaus nuostatų 10 punktą šio skyriaus uždaviniai, veiklos tikslai yra: operatyviai tvarkyti Fondo lėšas (užtikrinant teisingą duomenų apie draudėjus, apdraustuosius asmenis ir išmokų gavėjus tvarkymą; užtikrinant priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių surinkimą ir išieškojimą į Fondą laiku; užtikrinant teisingą valstybinio socialinio draudimo išmokų ir išmokų iš valstybės biudžeto skyrimą ir mokėjimą gavėjams; užtikrinant finansų apskaitą); įgyvendinti teisės aktus, reglamentuojančius valstybinį socialinį draudimą; įgyvendinti socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytus socialinio draudimo politikos tikslus ir uždavinius, Vyriausybės, Fondo tarybos ir Fondo valdybos pavedimus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamą sprendimą, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje jo veiklai skirtais principais, tarp jų ir šio straipsnio 1 punkte nurodytu įstatymo viršenybės principu. Minėtas principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog nenustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, viršijo kompetenciją ar kad skundžiamas sprendimas prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą (ABTĮ 89 straipsnis). Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus tiesiogiai sietinas su skundžiamo sprendimo panaikinimu, todėl konstatavus, kad skundžiamo sprendimo nėra pagrindo panaikinti, daryta išvada, kad nėra pagrindo ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

Pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad ABTĮ 86 straipsnio taikymo požiūriu toks pareiškėjos prašymas nelaikytinas administraciniam teismui paduoto skundo reikalavimu, todėl tokio prašymo netenkinimas nėra reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės teisingumo. Konkrečiu atveju teismui jokių abejonių dėl Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų straipsnio 86 punkto nuostatų konstitucingumo nekilo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja apskritai nepateikė įrodymų patvirtinančių, pareiškėjos ir mirusiojo K. B. bendrą gyvenimą, kuris būtų buvęs grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo, bendro ūkio vedimu ir panašiais ryšiais, savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Pareiškėja tik abstrakčiai nurodė, kad K. B. gyveno su ja, bendrai vesdamas ūkį ir kt., tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, pvz. duomenų apie bendrai pirktus pirkinius ar sumokėtus mokesčius už paslaugas, bendrą turtą ir kt. Teismas pastebėjo, kad pareiškėja savo gyvenamosios vietos adresą nurodo (duomenys neskelbtini), o mirusysis K. B. visur savo adresą nurodydavo (duomenys neskelbtini) Šios aplinkybės patvirtina, jog nėra įrodymų pripažinti pareiškėją mirusiojo K. B. šeimos nare net ir platesne prasme, nei remiantis santuokos kriterijumi.

Teismas, pasinaudojęs ABTĮ 4 straipsnio teismui suteikta diskrecija kreiptis arba nesikreipti į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, nenustatė pagrindo tenkinti šį pareiškėjos prašymą.

III. Pareiškėja L. P. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 24-30), kuriuo prašo:

1) bylos nagrinėjimą sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti, ar Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „Mirusiojo šeimos nariais šio Įstatymo pagrindu laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, - iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė)“ bei Nuostatų 86 punktas, pagal kurį „Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie mokosi nustatytąja tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, vidurinių mokyklų dieniniuose skyriuose, - iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties, motina (įmotė) ir tėvas (įtėvis)“, ta apimtimi, kad sutuoktiniu šių norminių aktų pagrindu yra laikomas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką sudaręs ar įregistravęs asmuo, o santuokos neįregistravę bendrai gyvenantys vyras ir moteris (sugyventiniai, partneriai), kurių gyvenimas nors ir grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo, bendro ūkio vedimo ir panašiais ryšiais, savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas nelaikytini sutuoktiniais t. y. sutuoktinis, vertinama pagal santuokos sudarymo faktą neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio 1, 2 dalių, 52 straipsnio nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2) Konstituciniam Teismui pripažinus prieštaraujančias Konstitucijai Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies bei Nuostatų 86 punkto nuostatas dėl sutuoktinio statuso, kuriuo pripažįstamas tik santuoką įstatymų nustatyta tvarka sudaręs ar įregistravęs sutuoktinis, o santuokos neįregistravę bendrai gyvenantys vyras ir moteris (sugyventiniai, partneriai) kurių gyvenimas nors ir grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo, bendro ūkio vedimo ir panašiais ryšiais, savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas nelaikytini sutuoktiniais, pareiškėjos apeliacinį skundą patenkinti ir panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, tenkinant L. P. skundą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Šiuo metu egzistuojantis Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 86 punkto teisinis reglamentavimas sudaro prielaidas ginti, suteikiant valstybės garantuotas socialines garantijas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką sudariusių ar įregistravusių asmenų grupę, šeimos nario sąvoką kildinant iš santuokos instituto, kitus asmenis, kūrusius analogiškus šeiminius santykius, kurių gyvenimas nors ir buvo grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo, bendro ūkio vedimo ir panašiais ryšiais, tačiau neįregistravusių santuokos (sugyventiniai, partneriai) paliekant socialiai neginamais ir juos ignoruojant. Toks minėtų normų interpretavimas teismui turėjo sukelti pagrįstas abejones dėl taikytinų normų konstitucingumo, t. y., ar minėtomis normomis nėra pažeidžiamos Konstitucijoje įtvirtintos normos, inter alia jos 29 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio 2 dalies, 52 straipsnio normos, konstitucinis teisinės valstybės principas. Teismas bylą turėjo nagrinėti ne formaliai vertindamas galiojančius įstatymus, bet suprasdamas, jog aptariamos teisės normos diskriminuoja atitinkamą šeimos santykių dalyvių grupę, konkrečiai pareiškėją, vertinti, ar toks reglamentavimas neprieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, ypač vertinant tai, kad Konstitucinis Teismas yra išsakęs nuomonę dėl Konstitucijoje įtvirtintos šeimos sampratos. Pateikia argumentus, remdamasis taip pat ir Konstitucinio Teismo praktika, dėl tokio reglamentavimo ir teisės normų interpretavimo prieštaravimo Konstitucijai. Nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą, teismas bylą išsprendė netinkamai.

2) Teismas neteisingai vertino, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad L. P. ir K. B. siejo šeiminiai santykiai, neteisingai pasisakė dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo skirtingumo su nukentėjusiuoju.

3) Šilutės rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl juridinio fakto, kad ji ir K. B., gyvenęs tuo pačiu adresu iki pat pastarojo mirties, buvo partneriai, bendrai gyvenę nuo 1998 m. liepos 20 d. neįregistravę santuokos (partneriai), nustatymo sprendime, kuris laikytinas prejudiciniu šioje byloje, konstatavo, kad pareiškėjos atstovai jos šeiminius ryšius su K. B. įrodinėjo į bylą pateiktais Turizmo paslaugų teikimo sutartimi, kelionės draudimo liudijimu, dokumentais, įrodančiais, kad pareiškėja rūpinosi K. B. laidojimu ir kapo tvarkymu, liudytojai P. A., R. V., J. A., Z. L., O. S. parodė, kad L. P. apie 14-15 metų gyveno su K. B., vedė bendrą ūkį, gerai sutarė, kartu augino pareiškėjos vaikus, ketino susituokti. Pažymi, jog jos prašymas dėl juridinio fakto nustatymo netenkintas ne dėl to, kad gyvenimo neįregistravus santuokos faktas nebuvo įrodytas, o vien tik dėl to, kad toks juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nebūtų jai sukėlęs teisinių pasekmių, nes CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnyje konstatuota, jog CK trečios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalios nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Tokio įstatymo iki šiol nėra. Negaliojant partnerystės santykius reglamentuojančioms normoms, asmens bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas nedaro įtakos jų turto statusui.

4) Dėl pareiškėjos ir K. B. tariamai skirtingo gyvenamosios vietos deklaravimo, pažymi, kad teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog kartu su K. B. gyveno adresu (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu pakeitus administracinį suskirstymą tapo adresu (duomenys neskelbtini). Tokius pareiškėjos teiginius, patvirtino VDI Klaipėdos skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagos tituliniame puslapyje nurodytas pareiškėjos adresas. Teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi nusprendė iš Šilutės rajono savivaldybės Šilutės seniūnijos išreikalauti duomenis apie tai: kokią gyvenamąją vietą yra deklaravęs K. B. nuo 1998 m. ir kokia buvo jo šeimos sudėtis; kokią gyvenamąją vietą yra deklaravusi L. P. nuo 1998 m. ir kokia jos šeimos sudėtis; kokie asmenys deklaruoti adresu (duomenys neskelbtini) abi pusės (poriniai ir neporiniai namai) pagal administracinį skirstymą priskirti Šilutės miestui ir nuo kada. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad nutartis būtų buvusi įvykdyta, tai leidžia teigti, jog teismas nesurinko jo reikalautų įrodymų.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 41-46) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. P. skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismo sprendimas priimtas 2015 m. vasario 19 d., apeliacinis skundas paduotas 2015 m. kovo 9 d., tad apeliacinio skundo pateikimo terminas praleistas.

2) Teismas tinkamai įvertino VSDFV Klaipėdos skyriaus pateiktus įrodymus ir motyvus, tinkamai taikė, vertino ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, priėmė teisėtą ir argumentuotą sprendimą.

3) Akcentuoja, jog Įstatymas nepateikia nei šeimos sąvokos/sampratos, nei šeimos nario (sutuoktinio) sąvokos/sampratos, tik nustato fizinius asmenis, įgyjančius teisę į socialinio draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui. Remiasi CK nuostatomis, susijusiomis su santuokos institutu.

4) Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodo, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių prašomų ištirti teisės normų prieštaravimą jos nurodomoms Konstitucijos nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl teismas turėtų netenkinti jos prašymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 47-50) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Aptariamose teisės aktų nuostatose įtvirtintas baigtinis sąrašas asmenų, turinčiais teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Pagal pareiškėjos VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktus dokumentus, bei jo turimus duomenis, L. P. nepatenka į Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje ir Nuostatų 86 punkte apibrėžtą šeimos narių sąrašą, t. y. nėra mirusiojo K. B. sutuoktinė. Kadangi ji su mirusiuoju įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistravusi santuokos, VSDFV Klaipėdos skyrius neturėjo teisinio pagrindo plečiamai aiškinti Įstatymo ir Nuostatų bei tenkinti jos prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo.

2) Dėl bylos stabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pažymi, nei VSDFV Klaipėdos skyrius, nei VSDFV nesivadovavo šeimos sąvoka, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarime Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“, todėl šioje byloje negalima remtis Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu. Atkreipė dėmesį, kad nei Įstatyme, nei Nuostatuose nėra pateikiama šeimos nario ar sutuoktinio sąvoka. Šie teisės aktai tik apibrėžia fizinių asmenų ratą, kurie įgyja teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, jog ginčas kilo dėl sutuoktinio sąvokos, jos sampratos teisingumo. Ginčas yra dėl to, kad pareiškėja neturi teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus pagal Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį bei Nuostatų 86 punktą. Remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu.

3) Pažymi, jog Šilutės rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu sprendimu pareiškėjos prašymo dėl juridinio fakto nustatymo netenkino, tad, net teoriškai teigti, kad pareiškėja ir mirusysis buvo šeimos nariai (sugyventiniai (partneriai)) nėra teisinio pagrindo.

4) Akcentuoja, jog, kaip nurodoma ir apeliaciniame skunde, negaliojant partnerystės santykius reglamentuojančioms normoms, asmens bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas nedaro įtakos jo turto statusui. Vienkartine draudimo išmoka apdraustajam mirus šeimos nariams atlyginama turtinė žala, atsiradusi dėl mirusiojo netekties, taigi, kadangi pareiškėja su mirusiuoju nebuvo susituokusi, jokių turtinių teisių į mirusiojo turtą neįgijo, jai negalėjo kilti teisė į turtinės žalos atlyginimą mirus K. B..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, pabrėžia, jog pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde prašė nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, tačiau ji tokio būtinumo nenustatė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjos pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėja pateikto prašymo tinkamai nepagrindė, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu ji turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes administracinė byla apeliacinėje instancijoje nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju administracinėje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam K. B. mirus.

Nagrinėjamam ginčui aktualius nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius bei asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, šių asmenų teises į draudimo išmokas, taip pat išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos, inter alia šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio įstatymo 27 straipsnį.

Įstatymo 27 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus:

„1. Apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.

2. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).“

Taigi Įstatymo 27 straipsnyje yra apibrėžti asmenys, turintys teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus – tai mirusiojo šeimos nariai, kuriais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo prasme laikytini apdraustojo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja 2013 m. gruodžio 9 d. su prašymu skirti ir išmokėti pareiškėjai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam K. B. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių. Šiame prašyme pareiškėja nurodė, jog K. B. buvo pareiškėjos sutuoktinis ir 2013 m. balandžio 30 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (UAB „Šilutės būstas“) metu buvo mirtinai sužalotas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. SNAD-2883 „Dėl L. P. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ nusprendė neskirti L. P. vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Sprendime nurodyta, jog vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, skiriama mirusiojo šeimos nariams. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė), o L. P. nėra mirusiojo šeimos narys.

Pareiškėja 2014 m. gegužės 4 d. skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. SNAD-2883 „Dėl L. P. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2118 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. SNAD-2883 ir 2014 m. sausio 21 d. rašte Nr. (9.22) SI-3880 nurodyto sprendimo“ skundžiamą sprendimą paliko nepakeistą, nurodydama, jog L. P. nėra mirusiojo šeimos narys.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas dėl teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus yra detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintuose Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatuose. Nuostatų 85 punkte, be kita ko, nustatyta, jog apdraustajam (šių Nuostatų 3.1–3.5 papunkčiai) mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimos nariai, nurodyti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje, turi teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, kuri lygi 100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl draudiminio įvykio mėnesį, dydžių. Mirusiojo šeimos nariai, pateikdami prašymus skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, Fondo valdybos teritorinį skyrių arba Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių informuoja apie kitus jiems žinomus mirusiojo šeimos narius, draudiminio įvykio dieną turėjusius teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (Nuostatų 86 p.). Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama tik tada, kai teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turinčių asmenų giminystės ryšį ar santuokos su apdraustuoju faktą patvirtina Gyventojų registro duomenys (Nuostatų 87 p.). Pagal Nuostatų 94.3 prie prašymo skirti vienkartinę ir periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi būti pateiktas santuokos liudijimas, jeigu dėl išmokos kreipiasi mirusiojo sutuoktinis.

Taigi, kaip matyti iš aptarto teisinio reglamentavimo, Įstatyme yra nustatytas baigtinis asmenų, turinčių teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, sąrašas, giminystės ryšį ar santuokos su apdraustuoju faktą turi patvirtinti Gyventojų registro duomenys bei šį ryšį patvirtinančius dokumentus turi pateikti pats besikreipiantis dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus asmuo. Iš byloje esančio 2013 m. gruodžio 17 d. išrašo iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro apie santuokos sudarymą (I t., b. l. 123) matyti, jog pareiškėja 1976 m. rugpjūčio 22 d. susituokė su J. P., tačiau ši santuoka buvo nutraukta 1995 m. kovo 9 d. Duomenų, jog pareiškėja sudarė kitą santuoką, Lietuvos Respublikos gyventojų registre nėra. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja dokumento, kuris patvirtintų santuokos sudarymo su K. B. faktą, nepateikė nei atsakovui, nei trečiajam suinteresuotam asmeniui, nei pirmosios instancijos teismui. Atvirkščiai, Šilutės rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2014 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1942-733/2014 netenkino pareiškėjos prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji ir K. B. iki jo mirties 2013 m. balandžio 30 d. buvo partneriai, bendrai gyvenę nuo 1998 m. liepos 20 d. neįregistravus santuokos (sugyventiniai) (II t., b. l. 6-8). Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas nurodyta, daro išvadą, jog pareiškėja nepatenka į asmenų, turinčių teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, sąrašą, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo skirti ir išmokėti pareiškėjai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam K. B. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, o trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai šį atsakovo sprendimą palikto nepakeistą, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes. Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam individualiam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p.,57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81straipsnyje nurodyta, kad teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kadangi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo. Tačiau įstatymas reikalauja ir to, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus,sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86str. 2 d.). Be to, teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi pagrįsti savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat papildomai įvertinusi byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų anksčiau išvardintų reikalavimų, teisingai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentas, jog ginčo aplinkybės vertintos netinkamai, atmetamas.

Dėl pareiškėjos prašymo bylos nagrinėjimą sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti, ar Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „Mirusiojo šeimos nariais šio Įstatymo pagrindu laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d.

– invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė)“ bei Nuostatų 86 punktas, pagal kurį „Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie mokosi nustatytąja tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, vidurinių mokyklų dieniniuose skyriuose, - iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties, motina (įmotė) ir tėvas (įtėvis)“, ta apimtimi, kad sutuoktiniu šių norminių aktų pagrindu yra laikomas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką sudaręs ar įregistravęs asmuo, o santuokos neįregistravę bendrai gyvenantys vyras ir moteris (sugyventiniai, partneriai), kurių gyvenimas nors ir grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo, bendro ūkio vedimo ir panašiais ryšiais, savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas nelaikytini sutuoktiniais t. y. sutuoktinis, vertinama pagal santuokos sudarymo faktą neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio 1, 2 dalių, 52 straipsnio nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija pažymi, jog bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas ir priklauso individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurios taikymą lemia teismo pagrįsta abejonė dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (ABTĮ 4 str.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai dėl apeliantės nurodyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pagrįstų abejonių nekyla, taip pat pagrįstų abejonių bei jas pagrindžiančių argumentų nepateikia ir pareiškėja, todėl šis pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė