ee8f67fd-933f-4a2e-9f0f-144f0027b7ee · Klaipėdos apygardos teismas

? Civilinė byla Nr. e2A-1215-513/2019 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-09365-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.10.5.2.4; 2.6.10.9; 3.3.1.18.1; 3.1.7.11. (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. lapkričio 21 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Žerlausko ir Danutės Žvinklytės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialÄ , apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-615-1030/2019 pagal ieÅ¡kovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialÄ , ieÅ¡kinį atsakovei M.

D. dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialÄ (toliau – ERGO), ieÅ¡kiniu prašė iÅ¡ atsakovės M. D. priteisti 2 102,08 Eur žalos atlyginimÄ , 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. Ieškovė nurodė, jog 2017-09-04 (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė, vairuodama automobilį BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadino stovintį automobilį BMW 118D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Klaipėdos apskrities VPK nustatė, kad dėl eismo įvykio ir padarytos žalos yra atsakinga transporto priemonės BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja M. D.. Transporto priemonės BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ERGO Insurance SE, draudimo sutarties Nr. 02-4497454.

ŽalÄ dėl sugadinto automobilio BMW 118D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) patyrė M. J., žala atlyginta pagal Seesam Insurance, AS, Lietuvos filialo pretenzijÄ . IeÅ¡kovės teigimu, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Ä®statymas) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ , t. y. atsakovei pasiÅ¡alinus iÅ¡ eismo įvykio vietos, regreso tvarka turi teisę reikalauti iÅ¡ įvykio kaltininkės grÄ Å¾inti sumokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ â€“ 2 102,08 Eur, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinys atmestas.

4. Teismas konstatavo, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta iÅ¡imtis, kai draudikas, sumokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , turi teisę reikalauti, kad sumokėtÄ dėl padarytos žalos iÅ¡mokÄ grÄ Å¾intų atsakingas už žalos padarymÄ asmuo, nes iÅ¡ principo privalomojo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko teisę susigrÄ Å¾inti iÅ¡mokÄ . Dėl to vien žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas nėra pakankamas pagrindas pareikÅ¡ti regresinį reikalavimÄ , o kaltė dėl pasiÅ¡alinimo iÅ¡ eismo įvykio vietos taikant Å¡iÄ teisės normÄ aiÅ¡kinama ir vertinama taip, kaip ji suprantama ir aiÅ¡kinama pagal CK 6.248 straipsnį, bet ne taip, kaip ji suprantama ir aiÅ¡kinama taikant ANK 426 straipsnį.

Teismas pažymėjo, jog sprendžiant eismo įvykio kaltininko atsakomybės klausimÄ dėl pasiÅ¡alinimo iÅ¡ įvykio vietos jo veiksmai turi bÅ«ti vertinami pagal rÅ«pestingo, atidaus žmogaus elgesio matÄ , t. y. reikÅ¡minga ne tai, kad atsakovė nuvažiavo iÅ¡ įvykio vietos, bet tai, ar atsakovė suvokė arba kaip rÅ«pestingas ir atidus vairuotojas negalėjo nesuvokti, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu galėjo bÅ«ti padaryta žala asmenims ar jų turtui. Teismas pažymėjo, kad bÅ«tent ieÅ¡kovei kyla pareiga įrodyti aplinkybę, kad vairuotojas suprato arba negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį.

5. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, konstatavo, kad labiau tikėtina iÅ¡vada, kad atsakovė nesuvokė dalyvavusi eismo įvykyje, transporto priemonių kontaktas nebuvo žymus ir pats savaime neleidžia daryti iÅ¡vados, jog atsakovė negalėjo jo nepajusti. Teismas pažymėjo, jog eismo įvykio registro žyma apie atsakovės pasiÅ¡alinimÄ yra pirminė informacija, kuria negalima remtis sprendžiant klausimÄ dėl atsakovės civilinės atsakomybės. Taip pat teismas pažymėjo, jog iÅ¡ bylos medžiagos nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad atsakovės (jai sužinojus apie eismo įvykį) nepraneÅ¡imas apie tai savo civilinės atsakomybės draudikui bÅ«tų turėjęs įtakos ieÅ¡kovės pareigai iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , todėl konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Ä®statymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 60.5 punkte numatyta atsakomybė atsakovei taip pat netaikytina.

6. Atmetęs ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo teismas atmetė ir susijusį reikalavimÄ priteisti procesines palÅ«kanas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 7. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialÄ , (apeliantė) praÅ¡o Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį patenkinti.

8. Apeliantė argumentuoja, jog ginčijamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

9. Apeliantė nurodo, jog Ä®statymo 22 straipsnis draudikui, iÅ¡mokėjusiam iÅ¡mokÄ , suteikia teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grÄ Å¾intų atsakingas asmuo, jeigu jis pasiÅ¡alino iÅ¡ eismo įvykio vietos. Nurodo, kad viena iÅ¡ pagrindinių vairuotojo pareigų įvykus eismo įvykiui yra nedelsiant praneÅ¡ti policijai ir nepasiÅ¡alinti iÅ¡ eismo įvykio vietos, o Å¡ių pareigų nevykdymas byloja apie teisės pažeidimÄ padariusio asmens siekį nuslėpti tam tikrus teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus faktus, kad bÅ«tų iÅ¡vengta atsakomybės arba bÅ«tų taikoma Å¡velnesnė atsakomybė, taip pat, kad bÅ«tų iÅ¡vengta tam tikrų neigiamų materialinių pasekmių.

Apeliantės nuomone, didesnio pavojaus Å¡altinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rÅ«pestingumo ir atsakingumo pareigÄ dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus Å¡altinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus Å¡altinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rÅ«pestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iÅ¡ protingumo principo kylančių reikalavimų. Reikalaujamas didesnio rÅ«pestingumo ir atidumo laipsnis turėtų bÅ«ti toks, kad nebÅ«tų sudaryta prielaidų žalai atsirasti.

Teigia, kad Å¡ioje situacijoje atsakingam už žalÄ asmeniui turi bÅ«ti taikomi didesni atidumo ir rÅ«pestingumo standartai, o teismas nepagrįstai administracinės atsakomybės netaikymÄ dėl pasiÅ¡alinimo iÅ¡ eismo įvykio vietos sutapatino su civilinės atsakomybės nebuvimu. Mano, kad vien faktas, jog atsakovė pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos, lemia civilinės atsakomybės jai taikymÄ , nes kaip vairuotoja atsakovė žinojo, jog vairuodama automobilį turi bÅ«ti atsargi ir atidi – važiuoti taip, kad nebÅ«tų daroma žala kitų asmenų turtui, taip pat žinojo savo pareigÄ Ä¯vykus eismo įvykiui sustoti ir pildyti eismo įvykio deklaracijÄ ar kviesti policijÄ .

10. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡aiÅ¡kinimu, jog aplinkybę, kad vairuotoja suprato arba negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį, turi įrodyti ieÅ¡kovė. PrieÅ¡ingai, pažymi, jog atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad nėra jos kaltės dėl pasiÅ¡alinimo, o visus įrodymus, susijusius su atsakovės kalte, teismas vertina iÅ¡ naujo ir taikant civilinę atsakomybę atsakovės kaltė yra preziumuojama. Nurodo, kad laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rÅ«pestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sÄ lygomis buvo bÅ«tina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

Mano, kad atsakovė turėjo ne tik pareigÄ , bet ir realiÄ galimybę suprasti, kad dalyvavo eismo įvykyje ir turėjo pareigÄ Ä¯vykdyti Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytÄ pareigÄ â€“ apie eismo įvykį nedelsiant praneÅ¡ti policijai KET numatytais atvejais bei nepasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos, o kadangi Å¡ios pareigos neįvykdė, pagrįstai turi bÅ«ti taikoma įstatyme numatyta sankcija.

11. Apeliantė pažymi, jog atsakovė taip pat neįvykdė Ä®statymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų pareigų, t. y. draudikui laiku ir tinkamai nepranešė apie eismo įvykį ir jo aplinkybes, nepateikė draudikui turimų eismo įvykio ir žalos įrodymų, todėl buvo užkirstas kelias iÅ¡samiam žalos administravimui, atsakovė nei nukentėjusiųjų asmenų, nei draudiko neinformavo teisės aktų nustatyta tvarka, todėl draudikas neturėdamas teisės atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ nukentėjusiems asmenims, remdamasis tik draudiko surinkta informacija administravo draudžiamÄ jį įvykį ir Å¡iuo pagrindu turi teisę taikyti atsakovei Ä®statymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ sankcijÄ , bÅ«tent – reikÅ¡ti reikalavimÄ grÄ Å¾inti nukentėjusiems asmenims iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos dalį, t. y. 20 proc.

Pažymėtina, jog nepraneÅ¡imas apie eismo įvykį turėjo tiesioginės įtakos ieÅ¡kovės vykdomai Å«kinei komercinei veiklai, nes kiekvieno praneÅ¡imo apie eismo įvykį metu yra rezervuojamos piniginės lėšos žalos atlyginimui, taip užtikrinant sklandų vykdomos veiklos optimizavimÄ ir nenutrÅ«kstamÄ draudimo iÅ¡mokų iÅ¡mokėjimo procesÄ .

12. Atsakovė M. D. ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ praÅ¡o atmesti kaip nepagrįstÄ , pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

13. Atsakovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai nustačius bylos aplinkybes ir įvertinus byloje esančius įrodymus. Sutinka su teismo iÅ¡vada, kad bÅ«tent ieÅ¡kovė turėjo įrodyti aplinkybę, kad vairuotojas suprato arba negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį. Teigia, jog prieÅ¡ingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė, kad susidÅ«rimo nepajuto, nes nebuvo smÅ«gio, tai liudija susidÅ«rimo mechanizmas – jos vairuojamas visureigis daug aukÅ¡tesnis nei žalÄ patyrusios nukentėjusiosios, automobilio buferis dėl tvirtinimo ypatumų visiÅ¡kai amortizavo smÅ«gį, todėl kaip užfiksuota fotonuotraukose, jos automobilis net nebuvo sugadintas, vos matomas tik nedidelis įstÅ«mimas, smÅ«gio ji nepajuto ir jokio garso neiÅ¡girdo.

Pažymi, jog ir tyrėjas padarė iÅ¡vadÄ , kad ji galėjo nejausti susidÅ«rimo. Nurodo, kad kitÄ dienÄ automobilį prie vaikų darželio pastatė toje pačioje vietoje, kurioje įvyko įvykis ir kurioje buvo atpažinta kaip įvykio kaltininkė, sužinojusi, kad sukėlė eismo įvykį, iÅ¡ karto nuvyko į policijÄ , galimų susidÅ«rimo žymių nenaikino ir kaltės dėl įvykio neneigė, tačiau iÅ¡ eismo įvykio vietos pasiÅ¡alinti nenorėjo, nes apie įvykusį eismo įvykį nežinojo.

14. Atsakovė taip pat nesutinka su ieÅ¡kovės argumentais dėl 20 proc. draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo. Nurodo, jog sužinojusi apie įvykį tÄ pačiÄ dienÄ nuvyko į policijÄ ir nurodė draudimo bendrovės duomenis, todėl buvo įsitikinusi, kad jos civilinės atsakomybės draudikas (ieÅ¡kovė) yra informuotas apie eismo įvykį bei jo aplinkybes, o visi eismo įvykio ir žalos įrodymai yra administracinėje byloje ir su jais draudikas gali susipažinti. Taip pat argumentuoja, jog pagal Taisyklių 60.5 punktÄ draudikas turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti dalį iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos, iÅ¡skyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamÄ jį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepraneÅ¡imas apie draudžiamÄ jį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

Teigia, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad byloje nėra pateikta duomenų apie tai, jog nepraneÅ¡imas apie įvykį draudikui turėjo įtakos ieÅ¡kovės pareigai sumokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Apeliacinis skundas atmestinas. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Esant Å¡iai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Å iuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas iÅ¡imtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra bÅ«tinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalykÄ , Å¡alių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro iÅ¡vadÄ , jog nėra pagrindo bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali bÅ«ti pasiektas raÅ¡ytinio proceso priemonėmis.

17. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantė argumentuoja, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nepakankamai iÅ¡tyrus ir įvertinus įrodymus, netinkamai pritaikius procesines ir materialines teisės normas bei nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, su apeliantės argumentais nesutinka.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus iÅ¡samiai iÅ¡tirti Å¡alių pateiktus paaiÅ¡kinimus, argumentus ir įrodymus be iÅ¡ankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbÅ«s sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ , pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam iÅ¡nagrinėjimui reikÅ¡mingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

19. Å ioje byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos atlyginimo ieÅ¡kovei įgyvendinant jai įstatymo suteiktÄ atgręžtinio reikalavimo teisę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ , kai vairuotojas, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, pasiÅ¡alino iÅ¡ eismo įvykio vietos.

20. Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 4 d., apie 12 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas stovintis automobilis BMW 118D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis M. J. (V). 2017 m. rugsėjo 5 d. atsakovei M. D. buvo suraÅ¡ytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 30ANN-116373372-17 (ROIK: 17072041894), kuriuo ji pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalyje numatytÄ nusižengimÄ ir jai paskirta bauda už tai, kad vairuodama transporto priemonę atbuline eiga nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus atstumo, dėl to atsitrenkė į stovintį automobilį. Eismo įvykio metu apgadintos dvi transporto priemonės (e. bylos t. 1, b. l. 9–11, 34, 73–76). Už pasiÅ¡alinimÄ iÅ¡ įvykio vietos atsakovė administracine tvarka bausta nebuvo.

21. Apeliantė argumentuoja, kad atsakovė, kaip didesnio pavojaus Å¡altinio valdytoja, privalėjo elgtis itin rÅ«pestingai ir apdairiai, kad savo veiksmais niekam nepadarytų žalos, o įvykus eismo įvykiui nedelsiant praneÅ¡ti policijai ir nepasiÅ¡alinti iÅ¡ eismo įvykio vietos. Apeliantės teigimu, bÅ«tent atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad nėra jos kaltės dėl pasiÅ¡alinimo, nes sprendžiant kausimÄ dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovės kaltė yra preziumuojama. Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka.

22. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl Å¡iuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalÄ trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimÄ Ä¯statyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant Å¡iuo draudimu apdraustÄ transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).

Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad civilinės atsakomybės draudimo tikslas suponuoja, jog draudikas, kuris sumokėjo draudimo iÅ¡mokÄ nukentėjusiam asmeniui, neturi teisės reikalauti regreso bÅ«du iÅ¡ draudėjo ar apdraustojo draudiko nukentėjusiam asmeniui sumokėtos sumos. Tokia draudiko teisė galėtų atsirasti tik iÅ¡imtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018), kurių sÄ raÅ¡as įtvirtintas Ä®statymo 22 straipsnio 1 dalyje ir yra baigtinis.

Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

23. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad Ä®statymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymÄ asmens kaltę dėl pasiÅ¡alinimo iÅ¡ įvykio vietos ir jos formas, o sprendžiant klausimÄ dėl transporto priemonės vairuotojo pasiÅ¡alinimo iÅ¡ įvykio vietos, jo veiksmai turi bÅ«ti vertinami pagal rÅ«pestingo, atidaus žmogaus elgesio matÄ . Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekiant konstatuoti Ä®statymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytÄ sumokėtos draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo pagrindÄ , bÅ«tina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rÅ«pestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasiÅ¡alino iÅ¡ eismo įvykio vietos.

Ä®rodyti Å¡ias aplinkybes turi bÅ«tent ieÅ¡kovė, t. y. draudikė, iÅ¡mokėjusi nukentėjusiajam draudimo iÅ¡mokÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019). Tai reiÅ¡kia, jog nagrinėjamoje byloje turi bÅ«ti teisiÅ¡kai kvalifikuota, ar, esant tokioms aplinkybėms, kaip nustatyta Å¡ioje byloje, transporto priemonės vairuotoja (atsakovė) galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, nes prieÅ¡ingai nei teigia apeliantė, vien nuvažiavimas iÅ¡ įvykio vietos pats savaime nelemia aptariamos iÅ¡imties taikymo.

24. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad maksimaliai apdairaus asmens standarto taikymas Ä®statymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais neatitiktų Å¡ios teisės normos iÅ¡imtinio pobÅ«džio. Kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad Å¡i teisės norma nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sÄ lygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme Å¡i teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius, kurie yra reikÅ¡mingos draudimo sutarties sÄ lygos, todėl jų aiÅ¡kinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar jį riboti taip, kad pats civilinės atsakomybės draudimas daugeliu atvejų taptų beprasmis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad pakankamai apdairaus ir rÅ«pestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas Ä®statymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka Å¡ios normos tikslÄ bei civilinės atsakomybės draudimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis iÅ¡vadomis. Kaip minėta, aplinkybę, kad vairuotoja suprato, negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį, turi įrodyti ieÅ¡kovė. Byloje nekilo ginčų dėl faktinių aplinkybių, kad įvyko eismo įvykis, kurio kaltininkė yra atsakovė, t. y. kad ji vairuodama automobilį atsitrenkė į kitÄ stovintį automobilį ir jį sugadino (padarė žalÄ ), atsakovė savo kaltės neneigė, tačiau nuosekliai neigė supratusi, kad įvyko eismo įvykis, dėl kurio ji yra kalta.

Atsakovės paaiÅ¡kinime nurodyta, jog įvykio dienÄ ji pasiėmė vaikÄ iÅ¡ darželio, kadangi darželyje vaikÄ paliko pirmÄ dienÄ , vaikas buvo neramus, garsiai verkė, o ji vairuodama automobilį smÅ«gio nepajuto, garso negirdėjo ir nesuvokė, kad atsitrenkė į kitÄ automobilį, dėl to iÅ¡ įvykio vietos nuvažiavo (e. bylos t. 1, b. l. 80–81). IÅ¡ faktinių bylos aplinkybių matyti, jog kitÄ dienÄ toje pačioje vietoje prie vaikų darželio iÅ¡ nepažįstamų žmonių atsakovė sužinojo, kad sukėlė eismo įvykį, ir tÄ pačiÄ dienÄ kreipėsi į policijÄ , o jos pačios vairuotas automobilis sugadintas nebuvo (e. bylos t. 1, b. l. 119).

Nors nukentėjusioji M. J. (V.) teigė, kad bÅ«dama namuose iÅ¡girdo stiprų smÅ«gio garsÄ , iÅ¡ jos pačios paaiÅ¡kinimo policijai nustatyta, kad apie įvykį ji sužinojo telefonu gavusi praneÅ¡imÄ , kad pažeistas automobilio kėbulas, ir po to išėjusi į laukÄ iÅ¡ nepažįstamų lauke buvusių žmonių (e. bylos t. 1, b. l. 77–78). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertino kritiÅ¡kai.

26. Klaipėdos apskrities VPK tyrėjo 2017-09-07 tarnybiniame praneÅ¡ime nurodyta, kad įvertinus eismo įvykio aplinkybes, sugadinimų pobÅ«dį, tikėtina, jog M. D. nepajuto smÅ«gio (e. bylos t. 1, b. l. 82), taip pat 2019-02-07 tyrėjo tarnybiniame praneÅ¡ime nurodyta, jog atlikus tyrimÄ nebuvo įžvelgta tyčia dėl pasiÅ¡alinimo iÅ¡ įvykio vietos bei nurodyta, kad draudimo bendrovę galėjo suklaidinti pagal pirminę informacijÄ (nukentėjusiosios pareiÅ¡kimÄ ) eismo įvykio registre padaryta žyma apie pasiÅ¡alinimÄ , kurios (žymos) iÅ¡nagrinėjus bylÄ pakeisti nėra galimybės (e. bylos t. 1, b. l. 130–131).

27. PeržiÅ«rėjusi vaizdo įraÅ¡Ä apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog įraÅ¡as neinformatyvus, iÅ¡ jo negalima aiÅ¡kiai identifikuoti nufilmuotos važiuojančios transporto priemonės, nesimato jos valstybinio numerio, nenurodyta vaizdo fiksavimo data ir vieta, taip pat, prieÅ¡ingai nei teigė ieÅ¡kovė, nėra užfiksuota, kad automobilis bÅ«tų sustojęs ar stabtelėjęs ties sugadinta transporto priemone, o vairuotojas jÄ apžiÅ«rėjęs ar pan.

28. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė neįrodė, jog atsakovė suprato ar galėjo suprasti, kad įvyko eismo įvykis, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti Ä®statymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytÄ iÅ¡imtį. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra iÅ¡plėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ ir įrodymų visetÄ ; iÅ¡vados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi bÅ«ti logiÅ¡kai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimÄ ar nebuvimÄ , kai tokiai iÅ¡vadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat iÅ¡aiÅ¡kinta, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifikÄ â€“ nenustatyta, kad teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. IÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bÅ«tų vertinęs ne visus byloje esančius reikÅ¡mingus ginčo iÅ¡sprendimui įrodymus ar kad bÅ«tų netinkamai juos įvertinęs. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokiÄ iÅ¡vadÄ , nei tikėjosi ieÅ¡kovė, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos procesinės įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis).

29. IeÅ¡kovei argumentuojant, kad pagal Taisyklių 60.5 punktÄ turi teisę bent į 20 proc. sumokėtos nukentėjusiajai sumos atlyginimÄ , nes atsakovė neįvykdė Ä®statymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos pareigos praneÅ¡ti draudikui apie eismo įvykį, pažymėtina, jog Å¡ios pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimÄ â€“ teisę draudikui atgręžtiniu reikalavimu į draudėjÄ reikalauti trečiajam asmeniui iÅ¡mokėtų sumų. Tačiau Taisyklių 60.5 punkte įtvirtinti Å¡io punkto taikymo ribojimai, t. y.

Taisyklių 60.5 punktas netaikomas, kai įrodoma, kad apie draudžiamÄ jį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepraneÅ¡imas apie draudžiamÄ jį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai sumokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atsakovei atsakomybė pagal šį punktÄ netaikytina, nes ieÅ¡kovė neįrodė, kad nepraneÅ¡imas apie eismo įvykį nagrinėjamu atveju bÅ«tų turėjęs įtakos ieÅ¡kovės pareigai iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ ar jos dydžiui.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria kitiems ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime iÅ¡dėstytiems motyvams, taip pat ir iÅ¡dėstytam teisiniam reglamentavimui, ir jų nekartoja bei plačiau neanalizuoja. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiÅ¡kia ne naujÄ ar pakartotinį bylos nagrinėjimÄ kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimÄ neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai).

31. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie bÅ«tų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl, atmesdamas skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų 33. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalimi Å¡alis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į patirtų iÅ¡laidų, taip pat ir už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbÄ , atlyginimÄ . Apeliacinis skundas atmestas, todėl apeliantei nepriteistinas bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

34. Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 360 Eur iÅ¡laidų už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ . Å ios iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte įtvirtinto dydžio ir priteistinos atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsakovei M. D. priteisti 360 Eur (tris Å¡imtus Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimÄ iÅ¡ ieÅ¡kovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialÄ . Teisėjai Irma Čuchraj Alvydas Žerlauskas Danutė Žvinklytė