2018-10-10 Nr. AB-20774-3-62-3-00121-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2764-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00121-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Laisvės atėmimo vietų ligoninei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 10–11) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimą Nr. LVB-PR-210 (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-61; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 38,41 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog LAVL direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. LVB-PR-210 nutarta išieškoti iš pareiškėjo 38 Eur sumą, pervedant ją į LAVL sąskaitą. Toks nutarimas buvo priimtas dėl to, kad 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas LAVL 11 korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2 atplėšė skardinės pertvaros apatinę dalį ir pro ją išlindo į pasivaikščiojimo kiemelių koridorių. Pareiškėjas su priimtu nutarimu ir jame nurodytomis aplinkybėmis nesutinka, nes niekas nėra matęs skardinės pertvaros atplėšimo momento, o tarnybinius pranešimus pareigūnai surašė dėl to, jog siekė pateisinti pasivaikščiojimo kiemelių durų neužrakinimą.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (b. l. 28–29) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundo netenkinti.

4. Vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 169 straipsnio 1 dalimi, 170 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad ginčijamas Nutarimas priimtas atsižvelgiant į Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų tarnybinius pranešimus Nr. 49-PR-234(1) ir Nr. 49-PR-234(2), komisijos narių pasirašytą defektinį aktą Nr. BD-PR-935 bei drausmės komisijos posėdžio 2016 m. lapkričio 16 d. protokolą Nr. 51-PR-53, kuriais remiantis nustatyta, jog 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas LAVL 11 korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2 atplėšė skardinės pertvaros apatinę dalį ir pro ją išlindo į pasivaikščiojimo kiemelių koridorių, kur ir buvo aptiktas. Informavo, kad LAVL pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), reikalavimų. Ligoninės pasivaikščiojimo kiemelių durys užrakinamos pakabinamomis ir cilindrinėmis spynomis, o pasivaikščiojimo kiemelių teritorijos viršus yra uždengtas grotomis. Paaiškino, jog teismui negali pateikti 11 korpuso pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 2 vaizdo įrašo, kadangi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių padalinyje automatiniu būdu tvarkomų asmens duomenų tvarkymo, saugojimo ir naikinimo taisyklių, patvirtintų direktoriaus 2015 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-139 (toliau – ir Taisyklės), 12.1 papunkčio nuostatomis, vaizdo stebėjimo sistemos užfiksuoti duomenys saugomi 3 dienas, po to automatiškai ištrinami iš įrašymo įrenginio, šių duomenų neįrašant į kitas laikmenas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog LAVL direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. LVB-PR-209 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų, už BVK 110 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos imperatyvios pareigos nuteistiesiems tausoti pataisos įstaigos turtą pažeidimą. Pareiškėjui nuobauda buvo paskirta už tai, kad 2016 m. lapkričio 14 d. apie 16,30 val. 11 korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2, pasivaikščiojimo gryname ore metu jis atplėšė skardinės pertvaros apatinę dalį, ją sulankstė ir pro pertvaros apačią pateko į pasivaikščiojimo kiemelių koridorių.

7. Pareiškėjas minėtą nutarimą BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskundė Departamentui, tačiau Departamento direktoriaus pavaduotojas 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 2S-6892 pripažino LAVL direktoriaus paskirtą nuobaudą pagrįsta. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 17 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1017-554/20017 pareiškėjo V. K. skundą dėl LAVL direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. VB-PR-209 ir Departamento direktorius 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 2S-6892 panaikinimo laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

8. Skundžiamu Nutarimu nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo V. K. 38 Eur materialinei žalai, padarytai LAVL, atlyginti. Pareiškėjas minėtą Nutarimą BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskundė Departamentui, tačiau Departamento direktoriaus pavaduotojas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 2S-61 Nutarimą paliko nepakeistą.

9. Teismas pažymėjo, kad ginčas iš esmės kilo dėl Nutarimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 38 Eur materialinei žalai, padarytai LAVL, atlyginti, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Iš byloje esančio Nutarimo matyti, kad žalos padarymo faktas nustatytas 2016 m. lapkričio 16 d. defektiniu aktu Nr. BD-PR-935 (b. l. 32), o šį aktą surašę asmenys rėmėsi Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojų budinčiosios pamainos vyresniojo M. L. (M. L.) tarnybiniu pranešimu (b. l. 30).

11. Teismas vadovavosi BVK 10 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsniu, 5 straipsniu, 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 110 straipsniu ir darė išvadą, kad reikalavimas vykdyti pareigą „tausoti pataisos įstaigos turtą“ reiškia, kad nuteistasis privalo negadinti įstaigos turto, jį saugoti. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (2000 m. leidimo) žodžio „tausoti“ reikšmė aiškinama taip: 1) saikingai eikvoti, taupyti, 2) sergėti, saugoti. Kaltinant pažeidus šį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad asmuo eikvojo ir netaupė įstaigos turto, jo neišsaugojo, dėl to turtas buvo sugadintas.

12. Pareiškėjas neigė, jog jis 2016 m. lapkričio 14 d. apie 16,30 val. 11 korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2 pasivaikščiojimo gryname ore metu atplėšė skardinės pertvaros apatinę dalį, ją sulankstė ir pro pertvaros apačią pateko į pasivaikščiojimo kiemelių koridorių. Pareiškėjas, neginčydamas nustatytų aplinkybių dėl jo buvimo nurodytu laiku 11 korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2, teigė, jog į pasivaikščiojimo koridorių pateko per neužrakintas duris. Teismo posėdžio metu jis nurodė, kad norėdamas anksčiau išeiti iš pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 2 pradėjo rankomis belsti į duris, kurios nebuvo užrakintos, todėl atsidarė. Tačiau tokie pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja kitiems bylos įrodymams (b. l. 35) ir liudytojų R. D. ir M. L. parodymams teisme.

13. Nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 14 d. pareigūnai R. D. ir M. L. surašė tarnybinius pranešimus apie tai, kad 2016 m. lapkričio 14 d. apie 16,30 val. 11 korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2 pasivaikščiojimo gryname ore metu pareiškėjas atplėšė skardinės pertvaros apatinę dalį, ją sulankstė ir pro pertvaros apačią pateko į pasivaikščiojimo kiemelių koridorių, kur ir buvo aptiktas.

14. Teismo posėdyje apklausti liudytojais pareigūnai R. D. ir M. L. paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2 metu pareiškėjas buvo vienas, šis kiemelis prieš į jį įvedant pareiškėją buvo patikrintas ir jis buvo tvarkingas, visos patalpos buvo naujai suremontuotos. Pasivaikščiojimo kiemeliai, kai jais naudojasi nuteistieji, yra rakinami, taip buvo ir pareiškėjo atveju. Paaiškino ir tai, kad pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 2 nuo koridoriaus atskirtas metaline skarda, kuri buvo pritvirtinta iš koridoriaus pusės, todėl pareiškėjas iš pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 2 išspyrė skardos apatinę dalį (išlenkė) į koridoriaus pusę ir per atsivėrusį tarpą išlindo. Liudytojas M. L. taip pat nurodė, kad vaizdo stebėjimo sistema neapima visų pasivaikščiojimo kiemelių, todėl jokių objektyvių duomenų pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2 nebuvo užfiksuota. Pareigūnų R. D. ir M. L. paaiškinimai yra nuoseklūs, prieštaravimų nenustatyta, jų nurodytos aplinkybės atitinka išdėstytas tarnybiniuose pranešimuose ir Taisyklių 12.1 papunkčio nuostatas, todėl jų parodymais netikėti teismas neturėjo pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.).

15. Teismas pažymėjo, kad BVK įpareigoja nuteistuosius laikytis įstatymų reikalavimų ir jiems nustatytų elgesio taisyklių, tausoti pataisos įstaigos turtą. Todėl nuteistasis, nevykdydamas pataisos įstaigos administracijos, pareigūno nurodymų ar įsakymų, netausodamas pataisos įstaigos turto, pažeidžia režimo reikalavimus, jo atžvilgiu taikomos drausminančios priemonės ir skiriamos nuobaudos, adekvačios padarytam nusižengimui, o padaryta materialinė žala pataisos įstaigai išieškoma pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu, vadovaujantis BVK 169 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 170 straipsnio nuostatomis. Teismas vadovavosi BVK 169 straipsniu, 170 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad komisijos narių 2016 m. lapkričio 16 d. surašytas defektinis aktas Nr. BD-PR-935 įrodo padarytos žalos dydį, jį patvirtina papildomai pateikti įrodymai (b. l. 59–65), o kitokių įrodymų, kurie paneigtų nustatytą žalos dydį, nepateikta. LAVL direktorius, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus bei vadovaudamasis BVK 169 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 170 straipsniu, Nutarimu nutarė išieškoti 38 Eur žalą iš V. K. pagrįstai ir teisėtai.

16. Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų teismas pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Nutarimą ir Departamento 2017 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-61 netenkino kaip nepagrįsto.

17. Teismui pripažinus, kad skundžiami aktai yra pagrįsti ir teisėti, todėl nenustačius LAVL pareigūnų neteisėtų veiksmų, netenkintas ir skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 38,41 Eur turtinės žalos atlyginimą.

III. 18. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101–105), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad 2016 m. lapkričio 14 d. buvo išvestas pasivaikščioti į 11 korpuso pasivaikščiojimo kiemelį, kurio durų pareigūnai neužrakino ir pareiškėją paliko vieną. Pareigūnai patvirtino, kad nematė paties fakto, kad pareiškėjas atplėšė skardinės pertvaros apačią. Mano, jog pareigūnai netinkamai atliko pareigas ir paliko pareiškėją neprižiūrimą, teiginiai, kad R. D. tuo metu išėjo atsivesti kitų kalinių, nepagrįsti. Be to, atsakovas turėjo išsaugoti vaizdo įrašą, tačiau to nepadarė. Byloje nėra pakankamai tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų. Pareiškėjui nebuvo leista dalyvauti drausmės komisijos posėdyje. Dėl išlaidų, kurios buvo išskaičiuotos iš pareiškėjo, pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog būtų atlikti kokie nors darbai po nustatyto defekto (atplėštos skardinės pertvaros). Mano, jog yra pagrindas vadovautis panašia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-756/2014. Akcentuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo patikslintą skundą dėl LAVL direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. LVB-PR-209 paskirtos nuobaudos.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 111–113), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

22. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 116–117), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsiliepime nurodo, kad, vadovaujantis Taisyklių 12.1 papunkčiu, vaizdo stebėjimo sistemos duomenys saugomi 3 dienas, po to ištrinami. Įrašas gali būti daromas tik esant Taisyklių 12.2 papunktyje nurodytoms aplinkybėms, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo daryti ir saugoti vaizdo įrašų kopijas. Pareiškėjas savo teiginius grindžia tik subjektyvia nuomone. Teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. LVB-PR-210 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 38 Eur materialinei žalai, padarytai LAVL, atlyginti, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-61 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 38,41 Eur turtinės žalos atlyginimą.

25. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Visų pirma, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl fakto, kad pareiškėjas atplėšė skardinės pertvaros apačią, nustatymo bei dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.

27. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

28. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai bei pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas atplėšė skardinės pertvaros apatinę dalį, ją sulankstė, padarydamas 38 Eur turtinę žalą.

30. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo padarytos veikos faktą, ar pagrįstai buvo nustatytas turtinės žalos dydis. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

32. Ginčijamu Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. LVB-PR-210 pareiškėjui buvo skirta ne nuobauda, o nutarta išieškoti iš pareiškėjo 38 Eur žalai atlyginti (b. l. 34). Todėl šio nutarimo priėmimui netaikytina nuobaudos skyrimo procedūra.

33. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 170 straipsnio 1 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančių nuteistųjų valstybei padarytos žalos atlyginimas išieškomas motyvuotu areštinės ar pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu, jeigu žalos dydis neviršija nuteistojo asmeninėje sąskaitoje esančios pinigų sumos. Apie išieškojimą nuteistajam paskelbiama pasirašytinai. Kitais atvejais žalos atlyginimas išieškomas bendrais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Taigi Bausmių vykdymo kodeksas neįtvirtina nuteistojo dalyvavimo svarstant klausimą dėl padarytos žalos atlyginimo. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jam nebuvo leista dalyvauti drausmės komisijos posėdyje, nėra visiškai susijusi su ginčijamo Nutarimo priėmimo procedūros pažeidimu.

34. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

35. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos administracinės bylos Nr. A575-756/2014 ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A575-756/2014, neturi precedento galios šioje administracinėje byloje.

36. Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra sprendžiamas pareiškėjo civilinės atsakomybės, o ne drausminės atsakomybės klausimas. Šio administracinio ginčo kontekste nėra reikšminga aplinkybė, ar pareiškėjui dėl neteisėtų veiksmų, kurie buvo pagrindas priimti nutarimą dėl žalos išieškojimo, buvo taikyta ar netaikyta drausminė atsakomybė.

37. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog panaikinti LAVL direktoriaus 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimą Nr. LVB-PR-210 ir Departamento 2017 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-61 nėra pagrindo.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė