Legislator Case Law & Legislation
ee742ebc-99a3-4c31-8a31-3046ea29f30f AI generated

Court allows partial appeal by awarding bank 4,000 EUR in appeal court litigation costs against debtor.

Case Number ee742ebc-99a3-4c31-8a31-3046ea29f30f
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Partially Allowed

Legislator summary

AI generated

The appellate court upheld the first-instance judgment regarding the main debt claims but awarded the plaintiff bank 4,000 EUR in litigation costs for the appeal. The debtor argued that the bank's request for legal fees was unsupported, while the bank contended that the costs were necessary for the appeal process. The court decided to allow the claim because it found the bank's request reasonable and within the recommended maximum limits for such proceedings.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas; 302 ir 331 straipsniai: The court may award litigation costs to the successful party in an appeal if the costs were necessary and reasonable, considering the complexity of the case and the recommended maximum amounts.

Keywords

AI generated
litigation costs appeal proceedings legal fees reasonable expenses civil procedure code bank debt costs assessment

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas
302 straipsnis
331 straipsnis

Cited Case Law

AI generated
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2007

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr. 2A-23-330/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01719-2012-8                                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1; 2.6.2.2; 2.6.6.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. gegužės 4 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo N. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo ir 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-1767-104/2015 pagal ieÅ¡kovo Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ieÅ¡kinį atsakovams N. P. ir E. G. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovų N. P. ir E. G. ieÅ¡kinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis; tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „MV Trading“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Rududu ir Co“ (Å¡iuo metu iÅ¡registruota), bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „MV Retail“ (Å¡iuo metu iÅ¡registruota).

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ginčo esmė IeÅ¡kovas Nordea Bank AB, atstovaujamas Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus (ankstesnis pavadinimas Nordea Bank Finland Plc) pirmosios instancijos teismui pateiktame ieÅ¡kinyje prašė: priteisti iÅ¡ atsakovo N. P. 34 proc. dydžio skolos dalį – 244 255,16 Eur negrÄ Å¾into kredito, 274,34 Eur nesumokėtų palÅ«kanų, 46 338,28 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palÅ«kanų ir 6 768,50 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palÅ«kanų, kurių mokėjimas buvo atidėtas pagal 2011 m. gegužės 24 d. papildomÄ susitarimÄ ; priteisti iÅ¡ atsakovo E. G. 66 proc. dydžio skolos dalį – 474 142,38 Eur negrÄ Å¾into kredito, 532,55 Eur nesumokėtų palÅ«kanų, 89 950,78 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palÅ«kanų ir 13 138,84 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palÅ«kanų, kurių mokėjimas buvo atidėtas pagal 2011 m. gegužės 24 d. papildomÄ susitarimÄ .

IeÅ¡kovas nurodė su UAB „MV Trading“ 2008 m. vasario 27 d. sudaręs banko sÄ skaitos kredito sutartį. TÄ pačiÄ dienÄ bankas su atsakovais N. P. ir E. G. sudarė laidavimo sutartis, kurių pagrindu atsakovai įsipareigojo kaip solidarÅ«s skolininkai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu UAB „MV Trading“ neįvykdys visos prievolės, kylančios iÅ¡ kredito sutarties, ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų pagal kredito sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. 2010 m. kovo 10 d. atsakovai su banku sudarė papildomus susitarimus prie laidavimo sutarčių, kuriais, be kitų pakeitimų, buvo susitarta, kad E. G. bus atsakingas už 66 proc. skolos dalį, o N. P. – už 34 proc. skolos dalį.

Kadangi UAB „MV Trading“ nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų pagal kredito sutartį, bendrovei buvo iškelta bankroto byla, ieškovo nuomone, jos prievolę turi įvykdyti laiduotojai.Atsakovai N. P. ir E. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad banko ir skolininkės susitarimas dėl kredito laikotarpio pailginimo buvo pasirašytas be atsakovo N. P. rašytinio sutikimo, dėl kurio buvo imperatyviai susitarta laidavimo sutartyje, todėl laidavimo prievolė laikytina pasibaigusia.

Atsakovas N. P. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieÅ¡kinyje prašė jo ir banko sudarytÄ laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia. Nurodė nedavęs raÅ¡ytinio sutikimo kredito sutarties termino prailginimui, todėl pagal laidavimo sutarties sÄ lygas sutartis laikytina pasibaigusia. Taip pat nurodė, kad bankas turėjo visas priemones ir galimybes patenkinti savo reikalavimÄ BUAB „MV Trading“, pasinaudodamas jo naudai nustatytais prievolių užtikrinimais (UAB „Rududu ir Co“ laidavimu ir atsargų įkeitimu), tačiau to nepadarė, ir Å¡ios aplinkybės lėmė, jog savo veiksmais bankas patvirtino atleidžiantis laiduotojÄ nuo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.86 straipsnio nuostatas.

Bankas turėjo teisę ir visas galimybes pareikalauti jo naudai nuraÅ¡yti UAB „Rududu ir Co“ banko sÄ skaitose esančias lėšas, nesvarbu, kuriame banke jos buvo laikomos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kuriais bÅ«tų siekiama skolininko UAB „MV Trading“ prievolių įvykdymui panaudoti UAB „Rududu ir Co“ sÄ skaitose esančias lėšas, kurios iÅ¡ viso sudarė apie 2 644 788 Lt (765 983,54 Eur). PaaiÅ¡kino, kad bankui buvo reguliariai teikiama informacija apie UAB „MV Trading“ finansinę bÅ«klę, tačiau bankas laiku ir efektyviai nereagavo į situacijÄ .

Bankas kredito sutarties pakeitimus dėl termino pratęsimo sudarydavo daug vėliau nei nurodoma pačiuose dokumentuose. Po skolos grÄ Å¾inimo termino pabaigos tarp Å¡alių vykdavo derybos dėl Kredito sutarties termino pratęsimo ir iÅ¡ tiesų susitarimai dėl termino pratęsimo buvo sudaromi praėjus keletui mėnesių po sutartyje nustatyto termino pabaigos. Tai papildomai pagrindžia, kad bankas veikė aplaidžiai, tokie veiksmai neatitinka bankų veiklos saugumo ir patikimumo reikalavimų. Vien hipoteka įkeistų objektų vertė sudarė ne mažiau nei 145 060 594,39 Lt (42 012 452,04 Eur), kai užtikrinama prievolė tebuvo 2 501 199,83 Lt (724 397,54 Eur).

Bankui nesiėmus veiksmų dėl reikalavimo nukreipimo į kitas UAB „Rududu ir Co“ disponuojamas lėšas bei prekių atsargas ar bent jau dėl Å¡io įkeitimo objekto iÅ¡saugojimo, susiklostė situacija, kurioje be laiduotojo sutikimo reikÅ¡mingai padidėjo jo atsakomybė, t. y. atsirado laiduotojui nepalankios sÄ lygos. Atsakovas nurodė laidavęs, atsižvelgdamas į tai, kad prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ir didelės vertės UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargų įkeitimu, kitų asmenų laidavimais, itin didelės vertės hipotekos objektų įkeitimu.

Praradus nurodytÄ užtikrinimo priemonę, laiduotojo padėtis iÅ¡ esmės pablogėjo, padidėjo rizika, kad pareiga įvykdyti prievolę už skolininkÄ teks bÅ«tent laiduotojui. Atsakovas E. G. pirmosios instancijos teismui pareikÅ¡tame ieÅ¡kinyje prašė jo ir banko sudarytÄ laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia. E. G. ieÅ¡kinį grindė argumentais, iÅ¡ esmės tapačiai nurodytiems N. P. ieÅ¡kinyje. Papildomai nurodė, kad jo pasiÅ«lymas sudaryti taikos sutartį nelaikytinas skolos pripažinimu.IeÅ¡kovas Nordea Bank AB atsakovų E. G. ir N. P. ieÅ¡kinius prašė atmesti.

Nurodė, kad sudarant kredito sutarties pakeitimus, laiduotojų sutikimai buvo gauti. IeÅ¡kovas nurodė viso kredito sutarties galiojimo laikotarpiu domėjęsis prievolės įvykdymÄ užtikrinančiomis priemonėmis, teikdamas raÅ¡tus tiek UAB „MV Trading“, tiek UAB „Rududu ir Co“, tiek kitiems prievolės įvykdymo užtikrinimus pateikusiems asmenims, reikalaudamas pateikti prievolės užtikrinimų mastui įvertinti reikalingÄ informacijÄ , domėjęsis UAB „MV Trading“ priklausančių įkeistų prekių atsargų verte, atlikęs UAB „MV Trading“ priklausančių įkeistų prekių atsargų apžiÅ«rÄ , siuntęs įspėjimus UAB „MV Trading“ dėl sutartinių prievolių nevykdymo, nuolat raginęs UAB „Rududu ir Co“ vykdyti sutartinį įsipareigojimÄ â€“ nuolat teikti informacijÄ apie UAB „Rududu ir Co“ priklausančių bankui įkeistų prekių atsargų vertę, kreipęsis į UAB „Rududu ir Co“ kaip į laiduotojÄ pagal laidavimo sutartį, praÅ¡ydamas vykdyti sutartinę informacijos teikimo pareigÄ ir kt.

Bankas nurodė, kad pasibaigus kredito sutarčiai, kreipėsi į UAB „Rududu ir Co“ reikalaudamas vykdyti laiduotojo prievolę, o jos neįvykdžius kreipėsi į Centrinę hipotekos įstaigÄ dėl vykdomojo raÅ¡to iÅ¡davimo įkeistiems daiktams realizuoti. N. P. ir E. G. vengiant priimti įspėjimus, skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ įkeisto turto negalėjo tęstis. IeÅ¡kovo nuomone, Å¡ios aplinkybės patvirtina, kad bankas visu kredito sutarties galiojimo laikotarpiu atliko veiksmus, reikalingus kredito sutarties įvykdymo užtikrinimams iÅ¡saugoti, o pasibaigus kredito sutarčiai dėjo maksimalias pastangas tam, kad bÅ«tų pasinaudota visomis kredito sutarties užtikrinimo priemonėmis.

PaaiÅ¡kino, kad atsakovai buvo susiję su kitais Å¡ioje byloje dalyvaujančiais asmenimis, todėl galimai paties N. P. veiksmai lėmė UAB „Rududu ir Co“ banko naudai suteiktų kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonių praradimÄ . Atsakovo ieÅ¡kinio argumentai dėl to, kad pastarųjų prievolės įvykdymo užtikrinimų praradimas buvo priklausomas nuo banko nerÅ«pestingumo, laikytini klaidingais ir nepagrįstais. Bankas akcentavo aplinkybę, jog kreditorius turi teisę, esant daugiau nei vienam prievolės įvykdymo užtikrinimo bÅ«dui, pasirinkti, kuriuo iÅ¡ jų pasinaudoti pirmiau.

Kreditoriaus nepasinaudojimas tam tikrais prievolės užtikrinimais negali sudaryti pagrindo CK 6.86 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taikymui. Be to, pagal kredito sutarties nuostatas tik vienareikÅ¡mis raÅ¡tiÅ¡kas banko patvirtinimas gali bÅ«ti laikomas banko atsisakymu savo teisės. Nurodė, kad laiduotojai jau pačia laidavimo sutartimi yra davę sutikimÄ su bet kokiomis pagrindinės prievolės modifikacijomis, iÅ¡skyrus iÅ¡skirtomis sutartyje. Tuo tarpu pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo bÅ«dų kiekio ar masto sumažėjimas laidavimo sutartyje nėra įvardintas kaip aplinkybė, kuriai įvykus yra reikalingas laiduotojo sutikimas tolesniam laidavimui, net jeigu dėl tokios aplinkybės laiduotojo atsakomybė ir padidėtų.

Akcentavo aplinkybę, jog atsakovai pateikė bankui pasiÅ«lymÄ dėl taikaus ginčų užbaigimo, kuriuo siÅ«lė bankui visus ginčus dėl laidavimo užbaigti taikiai, sumokant bankui 2 000 000 Lt (579 240,03 Eur). Tokio pasiÅ«lymo pateikimas laikytinas skolininko skolos pripažinimu. Tretieji asmenys BUAB „MV Trading“ ir BUAB „Rududu ir Co“ prašė atsakovų N. P. ir E. G. ieÅ¡kinius atmesti. Nurodė, kad bankas ir BUAB „MV Trading“ susitarė, jog iÅ¡ieÅ¡kojimo atveju bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliÅ¡kumu ir kokias BUAB „MV Trading“ pateiktas prievolių užtikrinimo priemones realizuoti, nepriklausomai nuo BUAB „MV Trading“ duodamo prieÅ¡ingo nurodymo.

BUAB „MV Trading“ bankroto byloje teismas patvirtino Nordea Bank Finland Plc 3 022 583, 99 Lt (875 400,83 Eur) dydžio finansinį reikalavimÄ . Nurodė, kad banko ieÅ¡kinys yra pagrįstas, kadangi atsakovai prievolių pagal laidavimo sutartis neįvykdė. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu atsakovų N. P. ir E. G. ieÅ¡kinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis atmetė, ieÅ¡kovo Nordea Bank AB ieÅ¡kinį patenkino - ieÅ¡kovo naudai iÅ¡ atsakovo N. P. priteisė 244 255,16 Eur negrÄ Å¾into kredito, 274,34 Eur nesumokėtų palÅ«kanų, 46 338,28 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palÅ«kanų, 6 768,50 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palÅ«kanų, kurių mokėjimas buvo atidėtas pagal 2011 m. gegužės 24 d. papildomÄ susitarimÄ , 3 197,30 Eur žyminio mokesčio ir 3 400 Eur atstovavimo iÅ¡laidų; iÅ¡ atsakovo E. G.

– 474 142,38 Eur negrÄ Å¾into kredito, 532,55 Eur nesumokėtų palÅ«kanų, 89 950,78 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palÅ«kanų ir 13 138,84 Eur nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palÅ«kanų, kurių mokėjimas buvo atidėtas pagal 2011 m. gegužės 24 d. papildomÄ susitarimÄ , 6 207,30 Eur žyminio mokesčio ir 6 600 Eur atstovavimo iÅ¡laidų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. papildomu sprendimu ieÅ¡kovo naudai iÅ¡ atsakovų N. P. ir E. G. priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2012 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais pripažino atsakovų argumentus dėl laidavimo sutarčių pabaigos bankui nepasinaudojus kitomis prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Pažymėjo, kad pagal kredito sutarties sÄ lygÄ tik vienareikÅ¡mis raÅ¡tiÅ¡kas banko patvirtinimas gali bÅ«ti laikomas banko atsisakymu nuo banko teisės. Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog bankas bÅ«tų atsisakęs savo teisių reikalavimo patenkinimo iÅ¡ įkeistų prekių atsargų ar laiduotojo UAB „Rududu ir Co“ disponuojamų lėšų.

Teismas pažymėjo, kad bankas visu kredito sutarties galiojimo laikotarpiu atliko veiksmus, reikalingus kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonėms išsaugoti, o pasibaigus kredito sutarčiai dėjo maksimalias pastangas tam, jog būtų pasinaudota visomis kredito sutarties užtikrinimo priemonėmis, be kita ko, ir UAB „Rududu ir Co“ pateiktomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Pažymėjo, kad atsakovai yra tarpusavyje susiję asmenys - verslo partneriai ir susijusių įmonių vadovai.

Atsakovas N. P. kredito sutarties galiojimo laikotarpiu buvo susijęs iÅ¡ esmės su visomis įmonėmis, kurios buvo pateikusios kredito sutarties įvykdymo užtikrinimus: buvo Å¡ių įmonių akcininkas, direktorius ar valdybos pirmininkas. Å iÄ aplinkybę teismas laikė patvirtinančia, jog laiduotojas N. P. visu sutarties galiojimo laikotarpiu disponavo informacija apie įmonių, su kuriomis buvo betarpiÅ¡kai susijęs, banko naudai pateiktų kredito sutarties įvykdymo užtikrinimų realų mastÄ .

Atsakovas E. G., veikdamas UAB „Rududu ir Co“ vardu, žinojo apie įmonės įsipareigojimus ieškovui, tačiau nesiėmė jokių veiksmų įsipareigojimams įvykdyti, o atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais. UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargų ir lėšų panaudojimas banko reikalavimų patenkinimui buvo apsunkintas būtent pačių atsakovų veiksmais – atsakovai ignoravo banko reikalavimus, o tuo pačiu laiku UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargos, kurių vertė sudarė ne mažiau nei 1 263 668 Lt (365 983,54 Eur), buvo nevaržomai pardavinėjamos įvairiems tiekėjams, taip pat buvo sumokėta apie 1 381 120 Lt (400 000 Eur) įvairiems kreditoriams.

Teismas taip pat akcentavo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ esant teisei pasirinkti, kuriuo iÅ¡ prievolės įvykdymo užtikrinimo bÅ«dų pasinaudoti pirmiau, kreditoriaus nepasinaudojimas tam tikrais prievolės užtikrinimais negali sudaryti pagrindo CK 6.86 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taikymui. Dėl laidavimo pabaigos CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu teismas pažymėjo, jog atsakovai laidavimo sutartimis patvirtino, kad: „Laiduotojas sutinka ir neprieÅ¡tarauja tam, kad kreditavimo sutartis bÅ«tų pakeista ar papildyta be laiduotojo sutikimo ar informavimo net ir tuo atveju, jei tokio pakeitimo ar papildymo pasėkoje prievolė iÅ¡ esmės pasikeistų ir dėl to padidėtų laiduotojo atsakomybė ar atsirastų kitokios laiduotojui nepalankios pasekmės, Å¡i laidavimo sutartis nepasibaigs ir galios toliau“.

Teismo vertinimu, vien Å¡ios sutarties sÄ lygos sudaro teisinį pagrindÄ netaikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyto laidavimo pasibaigimo pagrindo. Teismas sutiko su ieÅ¡kovo argumentais, kad pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo bÅ«dų kiekio ar masto sumažėjimas laidavimo sutartyje nėra įvardintas kaip aplinkybė, kuriai įvykus yra reikalingas laiduotojo sutikimas tolesniam laidavimui, net jeigu dėl tokios aplinkybės laiduotojo atsakomybė ir padidėtų. Teismo vertinimu, kredito laikotarpio pailginimas laikytinas esminiu prievolės pasikeitimu, padidinančiu laiduotojo atsakomybę, tačiau, kaip numatyta CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, esant laiduotojo sutikimui dėl sutarties termino pailginimo, Å¡ios įstatymo nuostatos pagrindu laidavimas baigtis negali.

Laidavimo sutartyje numatyta, kad laiduotojo sutikimai reikalingi tik atliekant kredito sutarties pakeitimus, susijusius su kredito sumos padidinimu arba kredito laikotarpio pailginimu. Teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju banko ir skolininko sudarytais papildomais susitarimais buvo atliekami kredito sutarties pakeitimai, kuriais susitariama dėl naujo kredito grÄ Å¾inimo laikotarpio. Be to, tÄ pačiÄ dienÄ buvo pasiraÅ¡omi laiduotojų sutikimai, kuriais buvo pritariama kredito termino pratęsimui. Teismo vertinimu, atsakovų akcentuota aplinkybė, jog sutikimai buvo duoti atgaline data, nedaro jų savaime negaliojančiais, nes bylos duomenys patvirtina, kad laiduotojams duodant sutikimus dėl kredito termino pratęsimo, neabejotinai buvo aiÅ¡kios tiek kredito sutarties pratęsimo datos, tiek Å¡ios sutarties nuostatų galiojimas atgaline tvarka, tiek su tuo susiję teisiniai padariniai, nes atsakovai yra verslo profesionalai, dalyvavę valdant ne vienÄ Ä¯monę.

Teismas atsakovų pasiÅ«lymÄ ieÅ¡kovui dėl taikaus ginčo iÅ¡sprendimo laikė skolos pripažinimu. Dėl ieÅ¡kovo Nordea Bank AB reikalavimo priteisti įsiskolinimÄ pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iÅ¡ abiejų atsakovų praÅ¡oma priteisti suma atitinka BUAB „MV Trading“ bankroto byloje patvirtintÄ ieÅ¡kovo finansinį reikalavimÄ . Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog atsakovai nepareiÅ¡kė pastabų ir prieÅ¡taravimų dėl ieÅ¡kovo reikalaujamų sumų, atsižvelgęs į tai, kad Å¡is reikalavimas pagrįstas raÅ¡ytiniais įrodymais, ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį pripažino pagrįstu ir patenkino.Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentaiApeliaciniame skunde atsakovas N. P. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalį, kuria iÅ¡ jo priteista skola, ir bylÄ Å¡ioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo, taip pat praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo dalį, kuria iÅ¡ atsakovo N. P. priteistos palÅ«kanos.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neleido atsakovams pateikti papildomų įrodymų, kurie yra būtini bylos visapusiškam išnagrinėjimui, ir, nepaisant to, ieškinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis atmetė kaip neįrodytus. Teismas nepasisakė dėl atsakovų prašymo išreikalauti įrodymus, todėl teismo sprendimas nemotyvuotas. Prašyti išreikalauti įrodymai patvirtintų atsakovų įrodinėtas aplinkybes dėl laidavimo pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad bankas neatsisakė atsakovų laidavimo. Teismas be pagrindo nesutiko pripažinti, jog bankas atsisakė laidavimo, nurodydamas, kad kreditorius neprivalo užtikrinti laiduotojui, jog kreditoriaus veiksmai, siekiant skolininko prievolės įvykdymo pasinaudojant kitomis nei laidavimas užtikrinimo priemonėmis, bÅ«tų maksimaliai efektyvÅ«s ir laiduotojui netektų vykdyti prievolės už skolininkÄ . Banko neveikimas nepasinaudojant kitomis užtikrinimo priemonėmis laikytinas ne banko verslo rizika, o laiduotojų interesų pažeidimu.

Teismas turėjo vertinti banko veiksmus po kredito sutarties pabaigos. Banko nerÅ«pestingumas ir neveikimas sudaro pagrindÄ konstatuoti laidavimo atsisakymo faktÄ .Teismas nepagrįstai prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių praradimÄ nepripažino laiduotojo padėtį sunkinančiomis aplinkybėmis, dėl kurių atsiradimo bÅ«tinas laiduotojo sutikimas. Dėl banko aplaidumo praradus kitas užtikrinimo priemones, laiduotojų prievolė pasikeitė iÅ¡ esmės. Žinodami tokias aplinkybes, atsakovai nebÅ«tų laidavę.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai pripažino skolÄ bankui pagal laidavimo sutartis. PasiÅ«lymo dėl taikos sutarties negalima laikyti skolos pripažinimu. Teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl dokumentų pasiraÅ¡ymo atgaline data. Toks dokumentų pasiraÅ¡ymas pagrindžia banko aplaidumÄ . Skundo reikalavimas panaikinti papildomÄ sprendimÄ yra iÅ¡vestinis, todėl panaikinus skundžiamÄ 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalį, naikintina ir N. P. atžvilgiu priimto papildomo sprendimo dalis.

IeÅ¡kovas Nordea Bank AB praÅ¡o atsakovo N. P. apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimÄ ir 2015 m. balandžio 9 d. papildomÄ sprendimÄ palikti nepakeistus bei priteisti iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimais:Apeliacinio skundo argumentas dėl įrodymų neiÅ¡reikalavimo nepagrįstas, kadangi dalis nurodytų įrodymų buvo pateikta su atsiliepimu į ieÅ¡kinį. Dalis dokumentų buvo pateikta vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo įpareigojimÄ .

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo praÅ¡ymo dėl likusios dalies įrodymų iÅ¡reikalavimo, kadangi jis neatitiko proceso įstatymo reikalavimų. Vien tas dalykas, kad dokumentai nebuvo iÅ¡reikalauti, nesudaro pagrindo sprendimÄ pripažinti neteisėtu. Bylos duomenys patvirtina, kad kredito sutarties galiojimo metu bankas dėjo pakankamas pastangas kredito sutarties užtikrinimo priemonių iÅ¡saugojimui, nors to daryti įstatymas neįpareigoja. Pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ kreditorius turi teisę pasirinkti, kuria užtikrinimo priemone pasinaudoti pirmiausia.

Bankas neatsisakė jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo. Tokių teisių negalima atsisakyti jomis tiesiog nesinaudojant. IeÅ¡kovas nesutiko su atsakovo argumentais dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį. Laiduotojo lÅ«kesčiai, esÄ bankas pirmiau galėjo pasinaudoti kitomis užtikrinimo priemonėmis, nepagrįsti. Bankas neturėjo rÅ«pintis kitų užtikrinimo priemonių iÅ¡saugojimu ir buvo laisvas pasirinkti, kuria priemone pasinaudoti pirmiausiai. IeÅ¡kovo nuomone, atsakovas neįrodė CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo sÄ lygų.

Laiduotojas negalėjo nenumatyti, kad kitų užtikrinimo priemonių sumažės ar nebeliks. Laidavimo sutartimi atsakovas davė sutikimÄ pagrindinės prievolės modifikacijoms. IeÅ¡kovas nurodė, kad atsakovas skolÄ bankui pripažino siÅ«lydamas sudaryti taikos sutartį. IeÅ¡kovo nuomone, teisinis reguliavimas leidžia Å¡alims susitarti dėl sutarčių grįžtamosios galios, todėl aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ti laiduotojų sutikimai dėl papildomų susitarimų yra galiojantys. Nurodė, jog dėl esminių faktinių aplinkybių skirtumų nėra pagrindo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1960/2013.

IeÅ¡kovo nuomone, atsakovas neįrodė proceso įstatymo nuostatų dėl bylos grÄ Å¾inimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo taikymo sÄ lygų. Tretieji asmenys BUAB „MV Trading“ ir BUAB „Rududu ir Co“ praÅ¡o atsakovo N. P. apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimÄ ir 2015 m. balandžio 9 d. papildomÄ sprendimÄ palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas savo apeliaciniame skunde nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Akcentavo aplinkybę, jog laidavimo sutartimis bankui suteikta teisė reikalavimus patenkinti parenkant konkrečias užtikrinimo priemones savo nuožiūra. Trečiųjų asmenų nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl laidavimo pabaigos.Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. gegužės 23 d. ir 2017 m. sausio 12 d. gauti ieškovo Nordea Banko AB prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a : Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų Å¡ioje byloje nenustatyta.  Dėl esminių faktinių aplinkybių, ginčo esmės ir bylos nagrinėjimo ribų2008 m. vasario 27 d. trečiasis asmuo UAB „MV Trading“ ir ieÅ¡kovas Nordea Bank AB sudarė banko sÄ skaitos kredito sutartį Nr. OS08/02/18, kurios pagrindu trečiajam asmeniui buvo suteiktas 2 750 000 Lt (796 455,05 Eur) kreditas (toliau – overdrafto sutartis).

Kreditas suteiktas refinansuoti UAB „Mevasta“ banko sÄ skaitos kredito sutartį, UAB „MV Trading“ apyvartinėms lėšoms papildyti bei pagrindinėms įmonės reikmėms tenkinti. Trečiojo asmens UAB „MV Trading“ prievolių pagal overdrafto sutartį tinkamas įvykdymas užtikrintas: UAB „MV Trading“, UAB „Rududu ir Co“ priklausančių prekių atsargų įkeitimu, UAB „MV Trading“ ir UAB „Rududu ir Co“ priklausančių lėšų įkeitimu, UAB „MV Trading“, UAB „Mevasta“, UAB „MV Retail“ ir UAB „Rududu ir Co“ inventoriaus įkeitimu, UAB „MV Trading“ turtinių teisių įkeitimu, E. G. ir N. P. vertybinių popierių įkeitimu, UAB „Mevasta“, UAB „MV Retail“, N. P., E. G. ir UAB „Rududu ir Co“ laidavimu.

Vykdant overdrafto sutartį buvo sudaryti sutarties pakeitimai: 2008 m. lapkričio 11 d. papildomas susitarimas Nr. OSP 08/11/03, 2009 m. balandžio 21 papildomas susitarimas Nr. OSP 09/04/06, 2010 m. kovo 10 d. papildomas susitarimas Nr. OSP 10/03/02, 2010 m. rugpjūčio 25 d. papildomas susitarimas Nr. OSP 10/08/05, 2011 m. gegužės 24 d. papildomas susitarimas Nr. OSP 11/05/11. Terminas grÄ Å¾inti skolÄ pagal overdrafto sutartį baigėsi 2012 m. sausio 31 d., tačiau trečiasis asmuo UAB „MV Trading“ prievolės grÄ Å¾inti suteiktÄ kreditÄ neįvykdė.

IeÅ¡kovas laiduotojams E. G. ir N. P. pareiÅ¡kė reikalavimÄ Ä¯vykdyti laidavimo prievolę. IeÅ¡kovas pirmosios instancijos teismui pateikė ieÅ¡kinį dėl skolos pagal overdrafto sutartį iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ laiduotojų – atsakovų E. G. ir N. P.. Atsakovai pareiÅ¡kė ieÅ¡kinius dėl laidavimo sutarčių, kuriomis jie užtikrino UAB „MV Trading“ prievolių pagal overdrafto sutartį tinkamÄ Ä¯vykdymÄ , pripažinimo pasibaigusiomis CK 6.86 straipsnyje ir CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais pagrindais.

Atsakovai laidavimo sutartis prašė pripažinti pasibaigusiomis, nurodę, kad ieškovas, nepasinaudojęs galimybe patenkinti savo reikalavimus kitomis skolininko prievolės užtikrinimo priemonėmis, atsisakė atsakovų laidavimo, be to, jų laidavimas baigėsi tuo pagrindu, jog be jų sutikimo iš esmės pasikeitė prievolė. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį dėl skolos iš laiduotojų (atsakovų) priteisimo patenkino, atsakovų ieškinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis atmetė.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. priėmė papildomÄ sprendimÄ dėl 2015 m. kovo 27 d. sprendimu neiÅ¡spręsto reikalavimo priteisti iÅ¡ atsakovų procesines palÅ«kanas. Dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimų buvo priimtas tik atsakovo N. P. apeliacinis skundas, kuriame praÅ¡oma panaikinti tik jo atžvilgiu priimtÄ pirmosios instancijos teismo sprendimų dalį dėl įsiskolinimo priteisimo, taip pat panaikinti papildomo sprendimo dalį dėl palÅ«kanų iÅ¡ jo priteisimo.

Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. P. apeliaciniu skundu apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, apeliacinės kontrolės metu bus vertinama, ar pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo N. P. ieškinys dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, ir teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo bei 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo dalys, kuriomis patenkintas ieškovo Nordea Bank AB ieškinys dėl įsiskolinimo bei palūkanų priteisimo iš atsakovo N. P., yra pagrįstos ir teisėtos.

Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės (CK 6.86 straipsnis)Atsakovo N. P. (apelianto) teigimu, remiantis CK 6.86 straipsnio nuostatomis, kreditoriaus atsisakymas savo teisių pasinaudoti kitomis turėtomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis konstatuotinas ne dėl to, kad jis nusprendė pirmiau pasinaudoti laidavimu nei įkeitimu, bet dėl tokio kreditoriaus neveikimo, dėl kurio įkeitimas prievolės įvykdymo realiai jau nebeužtikrina. Pagal CK 6.86 straipsnį laidavimo pasibaigimo pagrindas yra kreditoriaus atsisakymas savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimÄ ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, t. y. kreditoriaus laisva valia atsisakyti savo teisės. Å i teisės norma nėra suformuluota kaip sankcija už kreditoriaus neveikimÄ ar nepakankamai aktyvų veikimÄ Ä¯gyvendinant savo teises.

Å ioje byloje ginčas kilo dėl nurodytoje teisės normoje įtvirtinto teisės atsisakymo sÄ vokos aiÅ¡kinimo. Tiek nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovas N. P. tvirtino, kad ieÅ¡kovas turėjo visas priemones ir galimybes patenkinti savo finansinį reikalavimÄ pagal overdrafto sutartį pasinaudodamas kitomis turėtomis skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, tačiau to nepadarė, ir tai lėmė, kad tokiu elgesiu (pasyvumu) ieÅ¡kovas patvirtino atleidžiantis laiduotojÄ (apeliantÄ ) nuo laidavimo prievolės. Apeliantas paaiÅ¡kino, kad UAB „MV Trading“ prievolių pagal overdrafto sutartį įvykdymas sutartinio įkeitimo lakÅ¡tu buvo užtikrintas UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargų įkeitimu, taip pat UAB „Rududu ir Co“ laidavimu, leidžiant be jokio papildomo laiduotojo UAB „Rududu ir Co“ sutikimo nuraÅ¡yti bankuose esančias UAB „Rududu ir Co“ lėšas.

Kredito sutartis pasibaigė 2012 m. sausio 31 d. ir jau 2012 m. vasario 1 d. ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė apeliantui reikalavimÄ Ä¯vykdyti UAB „MV Trading“ prievoles. Vienas iÅ¡ įkeitimo objektų – UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargos, kurių vertė sudarė ne mažiau nei 1 263 668 Lt (365 983,54 Eur), buvo nevaržomai pardavinėjamos visÄ laikotarpį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. Taipogi UAB „Rududu ir Co“ laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. spalio 22 d.

įvairiems tiekėjams sumokėjo apie 1 381 120 Lt (400 000 Eur), nors minėtos lėšos galėjo bÅ«ti panaudotos ieÅ¡kovo reikalavimams tenkinti. Apelianto nuomone, tokiu bÅ«du ieÅ¡kovas, nepasinaudojęs nurodytomis skolininko prievolės užtikrinimo priemonėmis, atleido apeliantÄ nuo laidavimo prievolės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laiduotojo nurodytos aplinkybės (nutarties 26 punktas) neatitinka nei įstatyme, nei Å¡alių sudarytose sutartyse numatytų sÄ lygų, kurios patvirtintų laiduotojo atleidimÄ nuo laidavimo prievolės. Teismas, įvertinęs ginčui reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, nustatė, kad ieÅ¡kovas atliko visus bÅ«tinus veiksmus turėtų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių iÅ¡saugojimui, o atsakovai (laiduotojai), turėję įtakÄ trečiųjų asmenų valdyme, yra atsakingi už tai, kad ieÅ¡kovas neteko galimybės nukreipti finansinio reikalavimo tenkinimÄ Ä¯ kitas užtikrinimo priemones.

Teismas pažymėjo, kad kreditorius turi teisę pasirinkti, kuria užtikrinimo priemone pasinaudoti ir kuria pasinaudoti pirmiau, todėl nepasinaudojimas konkrečia priemone savaime nesudaro pagrindo atleisti laiduotojÄ nuo prievolės vykdymo. Apeliantas, nesutikdamas su Å¡ia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, nurodė, kad ieÅ¡kovo neveikimas nepasinaudojant kitomis užtikrinimo priemonėmis laikytinas ne banko verslo rizika, o laiduotojų interesų pažeidimu. Banko nerÅ«pestingumas ir neveikimas esÄ sudaro pagrindÄ konstatuoti laidavimo atsisakymo faktÄ .

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti Å¡iam apeliacinio skundo argumentui.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Ä®rodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai Å¡alims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ ir įrodymų visetÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir įrodymų visetÄ . Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, iÅ¡tyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad Å¡ioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimÄ , bÅ«tų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iÅ¡ esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo iÅ¡raiÅ¡ka. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimÄ reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.CK 6.86 straipsnyje, kurio taikymo analizuojamoje situacijoje reikalauja apeliantas, nurodyta, kad tuo atveju, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimÄ ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius bÅ«tų galėjęs patenkinti savo reikalavimÄ pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė.

Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teisės atsisakymas kvalifikuotinas kaip juridinę reikÅ¡mę turintis veiksmas – asmens valios panaikinti savo civilinę teisę ir jÄ atitinkančiÄ kito asmens pareigÄ , iÅ¡raiÅ¡ka, t. y. vienaÅ¡alis sandoris (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys). Ä®statyme nustatyti reikalavimai valios iÅ¡raiÅ¡kos ir sandorio formai (CK 1.64, 1.71-1.74 straipsniai). Kad bÅ«tų galima konstatuoti iÅ¡reikÅ¡tÄ valiÄ , t. y. jos tikrÄ jÄ prasmę, ji turi bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡ta pakankamai aiÅ¡kiai, nedviprasmiÅ¡kai.

Reikalavimo valios išraiškos aiškumui griežtumas vertintinas kaip tiesiogiai proporcingas sandorio reikšmingumui. Valios trūkumai gali būti pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Pagal CK 1.63 straipsnio 5 dalį vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina, kad teisinius santykius sukuriančia, pakeičiančia ar panaikinančia bus laikoma tik laisva valios išraiška, kai išreiškiamos valios turinys yra pasirinktas asmens nuožiūra.

Dėl to vien tik kitų asmenų taikomas plečiamojo pobÅ«džio teisės normų interpretavimas ir tam tikrÄ valiÄ iÅ¡reiÅ¡kusio asmens veiksmų reikÅ¡mės aiÅ¡kinimas negali bÅ«ti pagrindas spręsti apie Å¡io asmens iÅ¡reikÅ¡tos valios turinį. Tylėjimas laikomas asmens valios iÅ¡raiÅ¡ka tik įstatymų ar sandorio Å¡alių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. bÅ«nant pasyviam, tylint (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Analizuojamu atveju teisėjų kolegija ieÅ¡kovo veiksmuose ar elgesyje nenustatė požymių, kurie patvirtintų CK 6.86 straipsnyje įtvirtintų sÄ lygų egzistavimÄ , kas sudarytų prielaidas manyti, kad ieÅ¡kovas patvirtino atsisakÄ s apelianto laidavimo.CK 6.86 straipsnyje nurodytos teisės normos aspektu svarbu pažymėti, kad overdrafto sutartyje (13.4 punktas) įtvirtinta, jog tik vienareikÅ¡mis raÅ¡tiÅ¡kas banko (ieÅ¡kovo) patvirtinimas gali bÅ«ti laikomas jo atsisakymu savo teisės. Taigi ir nagrinėjamu atveju, nesant tokio raÅ¡tiÅ¡ko patvirtinimo, nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad ieÅ¡kovas atsisakė apelianto laidavimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai Å¡iÄ sutarties sÄ lygÄ pripažino pakankamu pagrindu laiduotojo reikalavimui dėl laidavimo sutarties galiojimo pabaigos atmesti. Vertinant, ar buvo iÅ¡reikÅ¡ta kreditoriaus valia atsisakyti savo teisių į prievolės įvykdymo užtikrinimÄ Ä¯keitimu, gali bÅ«ti svarbÅ«s kredito ir prievolių įvykdymo užtikrinimo sutarčių Å¡alių veiksmai, netiesiogiai turintys įtakos sprendimui dėl pasinaudojimo savo atitinkamomis teisėmis. Duomenys apie laiduotojų sÄ sajas su skolininku ir jų aktyvus veikimas sprendžiant prievolių vykdymo klausimus, pripažintini reikÅ¡mingais ir sumažinančiais kreditoriaus poreikį kuo greičiau panaudoti prievolės užtikrinimo priemones ir sudaryti sÄ lygas laiduotojams iÅ¡vengti prievolės vykdymo pagal laidavimo sutartis bei atitinkamų nuostolių, nes laiduotojai, faktiÅ¡kai bÅ«dami susiję su skolininku asmenys, turėjo galimybių žinoti skolininko finansinę padėtį ir patys galėjo veikti savo nuožiÅ«ra siekdami apsaugoti savo interesus.Laidavimui yra bÅ«dingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui.

Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiÅ¡kai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumÄ Ä¯vykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimÄ informacijÄ iÅ¡ asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas bÅ«tų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, Å¡iam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent bÅ«tų susitarta kitaip.

Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryÅ¡iai suponuoja laiduotojo pareigÄ pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Kad skolininko prievolės vykdymas bÅ«tų efektyviai kontroliuojamas ir užtikrinama laiduotojo teisėtų interesų apsauga, įstatymų leidėjas neapsiribojo atitinkamas laidavimu užtikrintos prievolės vykdymo priežiÅ«ros teises suteikdamas kreditoriui, tačiau tokias teises suteikė ir laiduotojui, kartu įpareigodamas kreditorių laiduotojui suteikti apie skolininkÄ informacijÄ , kuriÄ laiduotojas turi teisę gauti (CK 6.80 straipsnio 1 dalis).

Solidariojo laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė yra daug platesnė nei subsidiariojo laiduotojo – solidarus laiduotojas atsako kreditoriui kartu su skolininku kaip solidariÄ jÄ prievolę turintys bendraskoliai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie prievolę vykdytų bendrai ar skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Laiduotojo atsakomybė iÅ¡ esmės „susilieja“ su skolininko atsakomybe kreditoriui, todėl faktiÅ¡kai laiduotojas prisiima turtinę atsakomybę (atsakomybę savo turtu) ir už tai, kad skolininkas neiÅ¡saugojo įkeistų daiktų vertės ar kitų kreditoriaus turimų teisių efektyvumo, pakankamo prievolei įvykdyti.

Atsižvelgiant į solidariojo laiduotojo prisiimamus įsipareigojimus, solidariosios laidavimo prievolės prisiėmimas laikytinas didesnio laiduotojo pasitikėjimo asmeniu, už kurį laiduojama, artimesnių ryÅ¡ių su juo iÅ¡raiÅ¡ka nei subsidiariosios laidavimo prievolės atveju, nes Å¡ie jų ryÅ¡ių bruožai svarbÅ«s laiduotojo teisėtų interesų apsaugai, kuria savarankiÅ¡kai privalo rÅ«pintis laiduotojas, o ne skolininko kreditorius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 33-35 punkte nurodytas CK 6.86 straipsnio nuostatų aiÅ¡kinimas sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, jog iÅ¡ esmės negalima vien tik kreditoriaus atsakomybė už kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių neiÅ¡saugojimÄ ar netinkamÄ iÅ¡saugojimÄ , ko faktiÅ¡kai ir siekia apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas, atlikęs iÅ¡samų aplinkybių tyrimÄ , pagrįstai nustatė, kad ieÅ¡kovas dar overdrafto sutarties vykdymo eigoje domėjosi visomis jam pateiktomis skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, o pasibaigus sutarčiai ėmėsi savalaikių ir bÅ«tinų priemonių, kad įsiskolinimo iÅ¡ieÅ¡kojimo tikslu bÅ«tų efektyviai pasinaudota visomis užtikrinimo priemonėmis. Teismo iÅ¡vados, kad atsakovai, tiek de jure, tiek de facto dalyvavę iÅ¡ esmės visų juridinių asmenų (dalyvavusių byloje) veikloje ir valdyme, yra atsakingi už tai, kad tretieji asmenys nebuvo pajėgÅ«s įvykdyti skolininko prievolės, o ieÅ¡kovas, pasibaigus overdrafto sutarčiai, ėmėsi visų bÅ«tinų veiksmų tam, kad prievolė bÅ«tų įvykdyta ne tik iÅ¡ atsakovų laidavimo, bet ir iÅ¡ kitų užtikrinimo priemonių, apeliaciniame skunde nebuvo paneigtos.

Byloje surinkti duomenys, juos pakartotinai įvertinus apeliacinės kontrolės metu, nesuteikia pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovo veiksmai (neveikimas ar pavėluotas veikimas) nulėmė tai, kad ieÅ¡kovas neteko galimybės patenkinti finansinį reikalavimÄ pasinaudodamas kitomis skolininko prievolės užtikrinimo priemonėmis ir tokiu bÅ«du patvirtino atsisakęs apelianto laidavimo. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja bÅ«tinybę akcentuoti, kad prievolių užtikrinimo priemonių teisinio reguliavimo ypatumai lemia, jog kreditorius turi teisę, o ne pareigÄ pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė bÅ«tų įvykdyta.

PareigÄ bankui valdyti kredito rizikÄ nustato ne Å¡alių susitarimas, bet vieÅ¡osios teisės normos, kurių paskirtis – užtikrinti finansų įstaigų sistemos stabilumÄ , todėl už jų netinkamÄ vykdymÄ bankui gali bÅ«ti taikomos atitinkamos administracinio poveikio priemonės, tačiau tai nėra pagrindas kilti sutarties Å¡alių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose su laiduotoju. Todėl analizuojamu atveju net ir pritarimas apelianto argumentams, esÄ ieÅ¡kovas atsakingas už situacijÄ , kuomet neliko realios galimybės finansinį reikalavimÄ patenkinti kitomis užtikrinimo priemonėmis (tačiau, kaip minėta, tokiai iÅ¡vadai pagrindo nėra), lemia nuostatÄ , kad ieÅ¡kovas sumažino savo galimybes patenkinti finansinį reikalavimÄ , tačiau nesudaro pagrindo konstatuoti ieÅ¡kovo atsisakymo nuo apelianto laidavimo fakto.

Teigti, kad kreditorius pakeitė prievolės sÄ lygas, pablogindamas laiduotojo padėtį, bÅ«tų pagrindas, jei ta padėtis atsirado dėl nuo kreditoriaus priklausančių priežasčių, kurių laiduotojas, sudarydamas sutartį, negalėjo numatyti, taip pat jei kreditorius savo nepateisinamais veiksmais ar neveikimu adekvačiai atitinkamoje situacijoje peržengtų protingumo kriterijaus ribas. Galimybė, kad kreditorius nepasinaudos kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, yra pakankamai reali, ji priklauso ir nuo kreditoriaus apdairumo, rÅ«pestingumo, tačiau įstatymas, o nagrinėjamu atveju – ir sutartis nenustato kreditoriaus atsakomybės laiduotojui už veiksmus, kurie pirmiau nurodytais bruožais nepasižymėjo.

Jei laidavimo sutartyje nesutarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, kad kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymÄ kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu, bÅ«tų maksimaliai efektyvÅ«s ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininkÄ . Nepasiteisinęs nepasinaudojimas prievolės užtikrinimo priemone, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes gali bÅ«ti vertinamas kaip verslo rizikos iÅ¡raiÅ¡ka, dėl kurios kreditorius prievolės įvykdymÄ siekia užtikrinti ne viena, bet keliomis priemonėmis (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms ir konstatuoja, kad apelianto nurodytos aplinkybės, kuriomis buvo grindžiami jo reikalavimai dėl laidavimo pabaigos, o tuo pačiu ir atsikirtimai į ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį dėl laiduotojo prievolės vykdymo, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, jog apelianto laidavimas baigėsi CK 6.86 straipsnyje įvirtintu pagrindu.Dėl laidavimo pabaigos iÅ¡ esmės pasikeitus prievolei (CK 6.87 straipsnio 4 dalis) Apeliantas, tiek nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jo laidavimas baigėsi ir CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.

Apeliantas tvirtino, kad be ginčijamos užtikrinimo priemonės, skolininkė pateikė kreditoriui ir kitas - vien tik hipoteka įkeistų objektų vertė sudarė ne mažiau nei 145 060 594,39 Lt (42 012 452,04 Eur), kai užtikrinama prievolė tebuvo 2 501 199, 83 Lt (724 397,54 Eur) dydžio. Apelianto nuomone, ieÅ¡kovui nesiėmus veiksmų dėl reikalavimo nukreipimo į UAB „Rududu ir Co“ disponuojamas lėšas bei prekių atsargas ar bent jau dėl Å¡io įkeitimo objekto iÅ¡saugojimo, susiklostė situacija, kurioje be laiduotojo sutikimo reikÅ¡mingai padidėjo jo atsakomybė ir atsirado laiduotojui nepalankios sÄ lygos, nes laiduotojas laidavo atsižvelgdamas į tai, kad prievolių pagal overdrafto sutartį įvykdymas buvo užtikrintas didelės vertės UAB „Rududu ir Co“ prekių atsargų įkeitimu.

Tokiu bÅ«du iÅ¡ esmės pasikeitė prievolė, už kuriÄ laiduota, ir be laiduotojo sutikimo atsirado laiduotojui nepalankios pasekmės, laiduotojo padėtis iÅ¡ esmės pablogėjo, padidėjo rizika, kad pareiga įvykdyti prievolę už skolininkÄ teks bÅ«tent laiduotojui. Pirmosios instancijos teismas, nutarties 40 punkte nurodytus atsakovo argumentus pripažino nepagrįstais. Pažymėjo, kad laiduotojas pagal sutarties sÄ lygas patvirtino neprieÅ¡taraujÄ s overdrafto sutarties pakeitimui ir papildymui be jo sutikimo ar informavimo net ir tuo atveju, jei tokio pakeitimo ar papildymo pasėkoje prievolė iÅ¡ esmės pasikeistų ir dėl to padidėtų laiduotojo atsakomybė ar atsirastų kitokios laiduotojui nepalankios pasekmės. Pažymėjo, kad laidavimo sutartyje numatyta, jog laiduotojo sutikimai reikalingi tik atliekant kredito sutarties pakeitimus, susijusius su kredito sumos padidinimu arba kredito laikotarpio pailginimu, o tokie sutikimai buvo pateikti.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių praradimo nepripažino laiduotojo padėtį sunkinančiomis aplinkybėmis, kurioms atsirasti buvo bÅ«tinas laiduotojo sutikimas. Dėl banko aplaidumo praradus kitas užtikrinimo priemones, laiduotojų prievolė esÄ pasikeitė iÅ¡ esmės, o žinodami tokias aplinkybes, atsakovai nebÅ«tų laidavę. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl dokumentų pasiraÅ¡ymo atgaline data.

Toks dokumentų pasiraÅ¡ymas, apelianto nuomone, pagrindžia banko aplaidumÄ . Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais. Laidavimas pasibaigia CK 6.87 straipsnyje nustatytais pagrindais, jeigu laidavimo sutartimi, kuri Å¡alims turi įstatymo galiÄ , Å¡alys nebuvo sutarusios kitaip. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (laiduotojas) ieÅ¡kiniu prašė teismo pripažinti laidavimÄ pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iÅ¡ esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, iÅ¡skyrus atvejus, kai laidavimo sutartis nustato kÄ kita.

Iš šios įstatymo nuostatos matyti, kad šalys laidavimo sutartyje turi teisę nustatyti ir kitus laidavimo pasibaigimo pagrindus, o jeigu šia teise nepasinaudoja, teismas, siekdamas nustatyti, ar laidavimas yra pasibaigęs, vadovaujasi įstatymo nuostatomis.Analizuojamu atveju nustatyta, kad laidavimo sutarties 2.6. punkte laiduotojas patvirtino, jog sutinka ir neprieštarauja tam, kad kreditavimo sutartis būtų pakeista ar papildyta be laiduotojo sutikimo ar informavimo, ir net tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo ar papildymo pasėkoje prievolė iš esmės pasikeistų ir dėl to padidėtų laiduotojo atsakomybė ar atsirastų kitokios laiduotojui nepalankios pasekmės, ši laidavimo sutartis nepasibaigs ir galios toliau.

Taigi laidavimo sutartyje yra vartojama CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, papildomai nurodant, kokiomis sÄ lygomis laidavimo sutartis lieka galioti. Tai reiÅ¡kia, kad laidavimo sutarties 2.6. punkte Å¡alys įtvirtino CK 6.87 straipsnio 4 dalyje leidžiamÄ iÅ¡imtį ir sutarė nukrypti nuo Å¡ioje CK normoje įtvirtintos bendrosios taisyklės. CK 6.87 straipsnio 4 dalies ir laidavimo sutarties 2.6. punkto sisteminė analizė atskleidžia, kad nagrinėjamu atveju yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡minga, ar daiktinės prievolės užtikrinimo priemonės, kuri egzistavo laidavimo sutarties sudarymo metu, vėlesnis pasikeitimas (iÅ¡ esmės – Å¡ios priemonės netekimas) be laiduotojo sutikimo gali bÅ«ti laikomas prievolės pasikeitimu iÅ¡ esmės, dėl kurio padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitų jam nepalankių padarinių, nes galutinis rezultatas, egzistuojant laidavimo sutarties 2.6. punkte įtvirtintam Å¡alių susitarimui, bet kuriuo atveju iÅ¡lieka toks pat.

Nustačius, kad įkeitimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, netekimas yra laikytinas prievolės pasikeitimu iÅ¡ esmės, dėl kurio be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, turėtų bÅ«ti vadovaujamasi laidavimo sutarties 2.6. punktu ir pripažįstama, kad Å¡alys susitarė prievolės pasikeitimo iÅ¡ esmės nelaikyti pagrindu laidavimui pasibaigimui. Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija neanalizuoja ir plačiau nepasisako, ar nagrinėjamu atveju kitų užtikrinimo priemonių netekimas ar jų efektyvumo praradimas yra laikytinas prievolės pasikeitimu iÅ¡ esmės, dėl kurio be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, nes tai neturi teisinės reikÅ¡mės sprendžiant Å¡alių ginÄÄ .

Kita vertus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (laiduotojo ryšį su skolininke ir su kitas užtikrinimo priemones pateikusiais asmenimis), laidavimo prievolės ypatumus (skolininko ir laiduotojo tarpusavio pasitikėjimo savybę, teisę ir pareigÄ domėtis prievole, už kurios įvykdymÄ laiduota), teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, jog apeliantas, esÄ Å¾inodamas, kad skolininko prievolė iÅ¡ esmės pasikeis analizuojamu bÅ«du, nebÅ«tų laidavęs už skolininkę, pripažįsta hipotetiniais, deklaratyviais ir nepagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas Å¡iame kontekste teisingai akcentavo ne tik atsakovo ryšį su skolininke, jo įtakÄ skolininkės bei trečiųjų asmenų sprendimų priėmimui, jų valdymui, bet ir atsakovo asmenines savybes, kurios teikia pagrindÄ iÅ¡vadai, jog atsakovas, kuriam tokio pobÅ«džio sandorių sudarymas buvo įprastas, turėjo suprasti tiek laidavimo esmę, ypatumus, tiek iÅ¡ to kylančiÄ rizikÄ . Bylos duomenys patvirtina, kad sudarant overdrafto sutarties pakeitimus, buvo pratęsiamas (prailginamas) kredito grÄ Å¾inimo terminas.

Nutarties 44 punkte vertintų laidavimo sutarties sÄ lygų analizė parodo, kad kredito grÄ Å¾inimo termino pratęsimui buvo bÅ«tinas laiduotojo sutikimas. IÅ¡ byloje nustatytų aplinkybių nustatyta, kad tokie laiduotojo sutikimai buvo suteikti. Taigi nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad pagrindinės prievolės įvykdymo termino pratęsimas galėtų bÅ«ti pripažintas pagrindu laidavimo prievolei pasibaigti. Apeliantas iÅ¡ esmės neneigia sutikimų iÅ¡davimo (pateikimo) fakto, tačiau tvirtina, kad tokie sutikimai buvo iÅ¡duoti vėliau nei yra nurodyta Å¡iuose dokumentuose.

Teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojamu atveju lemiamÄ reikÅ¡mę turi tai, kad leidimai visgi buvo iÅ¡duoti (pateikti), taip įvykdant Å¡alių sudarytų sutarčių sÄ lygas. Ta aplinkybė, kad laiduotojų sutikimai faktiÅ¡kai buvo suteikiami ne juose nurodytu metu, tikėtina, sudarytų prielaidas ieÅ¡kovui, kaip finansines paslaugas teikiančiam subjektui, taikyti administracinio poveikio priemones, tačiau neturėtų įtakos laidavimo prievolės pasibaigimui. Todėl tikslaus sutikimų iÅ¡davimo momento nustatymo klausimas analizuojamu atveju neaktualus.

Kita vertus, apelianto neginčijamas sutikimo iÅ¡davimo (pateikimo) faktas (neatsižvelgiant į tikslų jo iÅ¡davimo momentÄ ) patvirtina, kad sutartyje numatytas sutikimas buvo iÅ¡duotas ir apeliantas, informuotas apie pagrindinės prievolės, turinčios įtakos ir laidavimo prievolei, pasikeitimus, tam neprieÅ¡taravo sutarties vykdymo eigoje. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuoja, kad apelianto akcentuojamos aplinkybės, jo nuomone, lemiančios esminį prievolės pasikeitimÄ , nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, jog ginčijama laidavimo prievolė pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentųApeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neleido atsakovams pateikti papildomų įrodymų, kurie yra bÅ«tini bylos visapusiÅ¡kam iÅ¡nagrinėjimui, ir, nepaisant to, ieÅ¡kinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis atmetė kaip neįrodytus. Teismas nepasisakė dėl atsakovų praÅ¡ymo iÅ¡reikalauti įrodymus, todėl teismo sprendimas esÄ s nemotyvuotas. Apelianto nuomone, praÅ¡yti iÅ¡reikalauti įrodymai patvirtintų atsakovų įrodinėtas aplinkybes dėl laidavimo pabaigos.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iuo apeliacinio skundo argumentu. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, praÅ¡antis teismÄ iÅ¡reikalauti kokį nors raÅ¡ytinį įrodymÄ iÅ¡ dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: raÅ¡ytinį įrodymÄ , kurio reikalaujama; pagrindÄ , kuriuo remiantis manoma, kad šį raÅ¡ytinį įrodymÄ turi tas asmuo; aplinkybes, kurias raÅ¡ytinis įrodymas gali pagrįsti. Apeliacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad Å¡ios normos tikslas ne tik suteikti asmeniui galimybę tinkamai pasinaudoti teismine gynyba teismo pagalba padedant surinkti įrodymus, tačiau ir siekiama užkirsti keliÄ piktnaudžiavimams siekiant gauti iÅ¡ kitos Å¡alies informacijos, nesusijusios su byloje nagrinėjamu dalyku.

BÅ«tent dėl to įstatymas nustato praÅ¡ančiai iÅ¡reikalauti įrodymus Å¡aliai pareigÄ nurodyti konkretų įrodymÄ , pagrindÄ ir aplinkybes, kurias raÅ¡ytinis įrodymas gali pagrįsti (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-440/2007). Analizuojamu atveju bylos duomenys pavirtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teismui suformuluotame praÅ¡yme nekonkretizavo iÅ¡reikalautinų dokumentų, neiÅ¡ryÅ¡kino aplinkybių, kurias patvirtintų iÅ¡reikalautini dokumentai.

Vien prielaidos, kad ieÅ¡kovas gali turėti įrodymus, kurie galbÅ«t bÅ«tų vertinami palankiai atsakovui, nėra pakankamos. Tokie praÅ¡ymo trÅ«kumai nepaÅ¡alinti ir apeliaciniame skunde. Apeliantas tik nurodo pirmosios instancijos teismo veiksmus neiÅ¡reikalavus įrodymų, tačiau neformuluoja savarankiÅ¡ko praÅ¡ymo dėl Å¡ių įrodymų pateikimo apeliaciniame procese, nors tokia galimybė iÅ¡ esmės egzistuoja (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, abstraktus apelianto argumento formulavimas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad apeliantas negali konkrečiai įvardinti iÅ¡reikalautinų įrodymo realaus egzistavimo, patvirtinti jų buvimo ieÅ¡kovo žinioje, o nesant duomenų apie paminėtų sÄ lygų egzistavimÄ , aplinkybės, kurias Å¡ie įrodymai patvirtintų, gali bÅ«ti tik nuspėjamos.

Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad praÅ¡ymas iÅ¡reikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme pagrįstai netenkintas. Nesant duomenų, kokių konkrečiai įrodymų buvo reikalaujama ir kokias aplinkybes iÅ¡reikalauti įrodymai patvirtintų, teisėjų kolegija neturi prielaidų manyti, kad įrodymų neiÅ¡reikalavimas ir jų nevertinimas galėjo lemti neteisingÄ bylos baigtį. Teisėjų kolegija, atmesdama aptariamÄ apeliacinio skundo argumentÄ , pažymi, jog neiÅ¡samÅ«s motyvai ir argumentavimo trÅ«kumai savaime nelaikytini teismo procesinio sprendimo esminiu trÅ«kumu, lemiančiu absoliutų jo negaliojimÄ .

Pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimÄ ir jo aiÅ¡kinimÄ teismų praktikoje absoliučiu negaliojimo pagrindu pripažįstami visiÅ¡ko motyvų nebuvo atvejai, ko aptariamu atveju nėra. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas, siÅ«lęs sudaryti taikos sutartį, pripažino skolÄ bankui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pasiÅ«lymo dėl taikos sutarties, atsižvelgiant į taikos sutarties instituto ypatumus ir paskirtį civiliniame procese, negalima laikyti skolos pripažinimu.

Tačiau aptariamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas siÅ«lymo sudaryti taikos sutartį aplinkybei suteikė tik Å¡alutinę (papildomÄ ) reikÅ¡mę, o tokia teismo nuostata neturėjo lemiamos reikÅ¡mės pirmosios instancijos teisme priimant sprendimÄ dėl ginčo esmės. Ä® esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Remdamasi iÅ¡dėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigÄ , teismo iÅ¡vados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirtais įrodymais.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalis (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o atsakovo N. P. atžvilgiu priimta teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai, sudarantys pagrindÄ savarankiÅ¡kam Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo (ne) teisėtumo vertinimui. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. papildomu sprendimu ieÅ¡kovo naudai iÅ¡ atsakovų N. P. ir E. G. priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas už priteistas sumas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2012 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Apeliaciniu skundu apskųsta atsakovo N. P. atžvilgiu priimta papildomo sprendimo dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad papildomas sprendimas nėra autonomiÅ¡kas: juo iÅ¡sprendžiami tie klausimai, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo, nors turėjo bÅ«ti iÅ¡spręsti, priimant sprendimÄ (CPK 277 straipsnis). Vadinasi, nesant savarankiÅ¡kų argumentų dėl papildomo sprendimo neteisėtumo, palikus nepakeistas atsakovo N. P. atžvilgiu priimtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalis, nepakeista paliekama ir dėl jo priimta teismo 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo dalis.Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teismeIeÅ¡kovas Nordea Bank Finland AB atsiliepime į apeliacinį skundÄ pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ iÅ¡ apelianto priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

IeÅ¡kovas 2016 m. gegužės 23 d. ir 2017 m. sausio 12 d. pateikė praÅ¡ymus dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo ir Å¡ios rūšies iÅ¡laidas pagrindžiančius įrodymus. Pateikti dokumentai patvirtina, kad ieÅ¡kovas praÅ¡o priteisti 14 151,93 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Å¡ios iÅ¡laidos apima tiek teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į N. P. apeliacinį skundÄ parengimu, tiek teisines paslaugas, susijusias su bylos nagrinėjimo eigoje spręstais tarpiniais procesiniais klausimais (pvz., dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bylos sustabdymo), tiek kitas teisines paslaugas, kurių bÅ«tinumo apeliantas neargumentavo bei kurių priskirtinumas nagrinėjamai bylai yra abejotinas (pvz., praÅ¡ymo iÅ¡duoti vykdomÄ jį raÅ¡tÄ dėl iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ E. G. parengimas, praÅ¡ymo dėl bylos atnaujinimo (actio Pauliana „Palangos miesto“) parengimas, civilinių bylų apraÅ¡ymo rengimas, susitarimo dėl konfidencialumo parengimas, N. P. raÅ¡to dėl taikos aptarimas, atsakymo parengimas, N. P. praÅ¡ymo dėl ekspertizės skyrimo vertinimas, rekomendacijų parengimas, atsiliepimo dėl ekspertizės skyrimo parengimas, susitikimas aptariant galimybę ginčyti sprendimÄ dėl įstatinio kapitalo didinimo), tiek teisines paslaugas, kurių pagrįstumas ir bÅ«tinumas nagrinėjamai bylai neargumentuotas (pvz., dokumentų analizė, aptarimas su klientu, kitais teisininkais, veiksmų koordinavimas, Lietuvos apeliacinio teismo tarpinių procesinių veiksmų klausimais priimtų procesinių sprendimų įvertinimas).

Å iame kontekste bÅ«tina pažymėti, kad susipažinimas su bylos medžiaga ir konsultacija yra sudedamoji procesinių dokumentų paruoÅ¡imo dalis, todėl atskirai Å¡ios iÅ¡laidos iÅ¡ kitos Å¡alies nepriteisiamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2007). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl iÅ¡laidų ieÅ¡kovui už teisines paslaugas, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, bÅ«tinumÄ ir pagrįstumÄ , taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog bus teisinga ir protinga ieÅ¡kovui Nordea Bank AB priteisti iÅ¡ apelianto N. P. 4 000 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimÄ .           Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302 ir 331 straipsniais, n u t a r i a :           Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dalis, kuriomis iÅ¡spręsti ieÅ¡kovo Nordea Bank AB reikalavimai atsakovui N. P. ir atsakovo N. P. reikalavimai ieÅ¡kovui Nordea Bank AB, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. papildomo sprendimo dalį dėl atsakovo N. P., palikti nepakeistas.         Priteisti iÅ¡ atsakovo N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632), 4 000 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                        Virginija Čekanauskaitė                                                                                                                                   Konstantinas Gurinas                                                                                                                      Gintaras Pečiulis