2022-02-14 Nr. BB-960-1-01-1-42282-2019-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-8-489/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42282-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.6.4.5; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato Audriaus Karpinsko apeliacinis skundas dėl Telšių apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio atmestas.

Telšių apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimo penkiems mėnesiams bausme, paskiriant 50 valandų neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, sveikatos priežiūros ir rūpybos įstaigose. Nustatyta, kad ši priemonė turi būti įvykdyta per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš V. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 109,63 Eur.

Nukentėjusiojo Z. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš V. J. priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Valstybės naudai iš V. J. priteista 365,12 Eur už nukentėjusiajam Z. Ž. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. J. pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad jam pareikštas kaltinimas tuo, kad 2019 m. spalio 1 d. apie 13.00 val. bendro naudojimo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, tyčia vieną kartą ranka suduodamas Z. Ž. į pakaušio sritį ties kaire ausimi, padarė jam poodinę pakaušio kraujosruvą ir taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą. Taip pat šis teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam nežymiai buvo sutrikdyta sveikata V. J. spontaniškai jį prispaudžiant prie žemės.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. J. gynėjas advokatas I. Motužis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas, išeidamas už apeliacinio skundo ribų, nustatė papildomas faktines veikos aplinkybes, kurios nebuvo konstatuotos pirmosios instancijos teismo (byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma V. J. išteisinti ir nebuvo prašoma inkriminuoti naujų faktinių veikos aplinkybių). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. J. inkriminuoti trys spyriai į nugaros sritį pripažinti neįrodytais, dėl to pašalinti iš kaltinimo. Iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyto V. J. veikos aprašymo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai laikė, jog V. J. yra pripažintas kaltu ir dėl smūgio nukentėjusiajam ranka, taip jį pargriaunant ant žemės, ir dėl trijų spyrių į nugarą. Laikydamas esant įrodytomis aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas nepripažino įrodytomis, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė jokių motyvų, kodėl jo išvados dėl V. J. veikos faktinių aplinkybių iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo išvadų ir kokiu pagrindu, nesant dėl to apeliacinio skundo, yra sunkinama nuteistojo teisinė padėtis, inkriminuojant naujas faktines veikos aplinkybes.

2.2. Pirmosios instancijos teismas, iš kaltinimo pašalinęs faktines aplinkybes – spyrius nukentėjusiajam, aiškiai nesuformulavo, už kokius veiksmus nuteisia V. J., ir taip nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (nuosprendyje aiškiai nenurodomos teismo nustatytos veikos aplinkybės ir du kartus skirtingai nurodoma, koks V. J. pareikštas kaltinimas, nors V. J. buvo kaltinamas tik pagal kaltinamajame akte išdėstytą kaltinimą). Be to, nuosprendžio 5-ame lape nurodoma, kad nukentėjusiajam nežymiai sutrikdyta sveikata, prispaudžiant jį prie žemės. Tokios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formuluotės, atsižvelgiant į tai, kad nežymus Z. Ž. sveikatos sutrikdymas konstatuotas dėl poodinės pakaušio kraujosruvos, o jokie kiti sužalojimai jam nepadaryti, suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas veikiausiai laikė, jog nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas buvo padarytas jį prispaudžiant prie žemės, o ne tyčia suduodant jam ranka į pakaušio sritį, nes nuosprendžiu nėra konstatuoti ne tik spyriai, bet ir ranka suduotas smūgis. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodyto BPK pažeidimo neištaisė.

2.3. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad liudytoja N. A. G. yra suinteresuotas asmuo, nukentėjusiojo draugė, kurios kieme šis vykdė savo tariamą teisę, todėl jos parodymus vertino kritiškai. Nors šis teismas ir nenurodė, kad kritiškai vertintini ir paties nukentėjusiojo parodymai, vis dėlto iš to, kad teismas spyrius laikė neįrodytais ir šias aplinkybes pašalino iš kaltinimo, o už smūgį ranka V. J. taip pat nenuteisė, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas atmetė tiek liudytojos N. A. G., tiek nukentėjusiojo parodymus dėl minėtų smurtinių veiksmų, nepripažinęs jų patikimais įrodymais.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, nutarties 13 punkte pažymėjo, kad nors apeliaciniame skunde keliama versija, jog liudytoją N. A. G. su Z. Ž. sieja itin artimi ryšiai, todėl jie davė melagingus parodymus, o liudytojų E. Ž., G. P., V. Jo., S. P., G. J., A. P. parodymai patvirtina, jog Z. Ž. V. J. tik paguldė ant žemės ir jokių smurtinių veiksmų prieš jį nenaudojo, tokia versija atmestina ir vertinama kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, apeliacinės nutarties 9-oje pastraipoje išdėstyti nukentėjusiojo Z.

Ž. ir liudytojos N. A. G. parodymai, tarp kurių – ir parodymai apie spyrius nukentėjusiajam į nugarą, smūgį ranka į galvą, ir nurodoma, kad abejoti šių asmenų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Tokie prieštaravimai tarp pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų dėl V. J. veikos objektyviosios pusės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priskirdamas nuteistajam veiksmus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepripažino jo kaltu, kai dėl to nebuvo paduotas apeliacinis skundas, esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nustatančią, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Be to, nors skundžiamos nutarties rezoliucine dalimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepakeistas, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingas pirmosios instancijos teismui išvadas dėl veikos objektyviosios pusės, turėjo, kaip nustatyta BPK 332 straipsnio 7 dalyje, nurodyti motyvus, kodėl nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, tačiau to padaryta nebuvo (dėl apeliacinės instancijos teismo klaidingo nuosprendžio interpretavimo). Minėti apeliacinės nutarties trūkumai lėmė apeliacinio skundo netinkamą išnagrinėjimą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

2.4. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas rodo, kad teismas nukentėjusiojo ir liudytojos N. A. G. parodymus dėl smūgio ranka ir spardymo laikė patikimais, nors, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šia jų parodymų dalimi nepatikėjo ir tokių aplinkybių nenustatė. Toks įrodymų vertinimo būdas rodo ne tik išėjimą už apeliacinio skundo ribų, bet ir akivaizdų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo įrodymus vertinti remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu pažeidimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties neaišku, dėl kokių priežasčių selektyviai, nenurodant jokių tokio įrodymų vertinimo argumentų, pasiremta įrašais medicinos dokumentuose apie Z. Ž. nugaros sužalojimus, tuo pat metu ignoruojant ne tik nuteistojo parodymus, kad jis nukentėjusiojo nespardė, bet ir jo parodymus patvirtinančius teismo medicinos eksperto D. Vitkaus parodymus, prieštaraujančius duomenims apie nugaros sužalojimą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas D. Vitkus parodė, kad patinimas nukentėjusiojo pakaušio srityje galėjo atsirasti nuo prispaudimo, užfiksuotas tik šis nereikšmingas sužalojimas.

2.5. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo taip pat padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad V. J. į įvykio vietą atvyko tuoj pat, prieš tai telefonu gavęs informaciją apie pavojų jo artimųjų (motinos ir sutuoktinės) sveikatai keliančius tebesitęsiančius nukentėjusiojo Z. Ž. veiksmus. Nuomonę apie konfliktinę situaciją jis galėjo susidaryti tik iš to, ką išgirdo telefono pokalbio metu, ir to, kokia buvo situacija jam atvykus į konflikto vietą. Remiantis V. J. parodymais, jam būnant ne namuose paskambino jo žmona V. Jo. ir paprašė greičiau parvažiuoti, kol jos kastuvu neužmušė Z. Ž. Fone girdėjosi, kaip Z. Ž. šaukia „sukaposiu, išdaužysiu“. Išsigandęs ir nežinodamas, kas vyksta namuose, V. J. automobiliu maždaug per minutę grįžo į namus, ten kieme pamatė stovinčius žmoną, savo motiną, S. P., A. P. ir Z. Ž., kuris mosikavo rankomis prieš moteris ir su jomis pykosi, stumdėsi su jo žmona. Pamatęs konfliktą ir kastuvą Z. Ž. rankose, V. J. iš karto puolė prie jo, griebė ranka jam už sprando ir vertė jį ant žemės, jokių smūgių nesudavė. Kadangi vaizdo įrašas, kuriuo remdamasis teismas paneigė būtinosios ginties situaciją, padarytas iki V. J. atvykimo į konflikto vietą, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai epizodo, kai padarytas vaizdo įrašas V. J. net nedalyvaujant, aplinkybes susiejo su išvada, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo.

2.6. Apeliacinės instancijos teismo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai lėmė, kad byla nebuvo tinkamai išnagrinėta, taip sukliudant priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Į apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo kaltės, jo tyčios, taip pat ir būtinosios ginties situacijos buvimo teismas galės atsakyti tik tinkamai, o ne klaidingai, kaip šiuo atveju, įvertinęs pirmosios instancijos teismo jau konstatuotą ir nekvestionuojamą apeliaciniu skundu nuteistojo veiksmų objektyviąją pusę (t. y. neišeidamas už apeliacinio skundo ribų), ištirtų bylos duomenų viseto pagrindu nustatęs aplinkybes, buvusias prieš pat V. J. pargriaunant nukentėjusįjį ant žemės, nespręsdamas apie V. J. kaltės turinį pagal objektyviosios pusės veikos aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas nepripažino įrodytomis, ir laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį tenkinti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, kuri neatitinka BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytų nutarčių surašymui keliamų reikalavimų, – kyla abejonių dėl teismo nustatytų nuteistojo padarytų nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių, iš nutarties turinio neaiškios teismo nagrinėjamoje byloje nustatytos ir pripažintos įrodyta veikos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, dėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes ir nurodydamas, kad nuteistasis nukentėjusiajam koja spyrė ne mažiau kaip tris kartus į nugaros sritį, nutartyje išdėstydamas teiginius, kurie išeina už apeliacinio skundo ribų, sukėlė abejonių dėl pripažintos įrodyta veikos apimties. Nors apeliacinės instancijos teismas procesiniame sprendime nenurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, dėl minėto bylos aplinkybių išdėstymo nėra aišku, ar apeliacinės instancijos teismas nustatė naujas aplinkybes dėl V. J. veiksmų, t. y. laikė esant įrodyta visus kaltinamajame akte inkriminuotus smurtinius veiksmus, ar vis dėlto aplinkybės liko tos pačios, kokias nustatė pirmosios instancijos teismas. Toks procesinio sprendimo turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų.

3.2. Analizuojant nutartyje išdėstytą įrodymų vertinimą galima įžvelgti akivaizdžius prieštaravimus tarp pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padaryto atskirų liudytojų parodymų vertinimo. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuose aiškiai nenurodoma, kad nukentėjusiojo Z. Ž. parodymais vadovaujamasi tik iš dalies, iš teismo sprendimo pripažinti įrodytu tik V. J. smūgį ranka nukentėjusiajam į pakaušį tai yra akivaizdu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tiesiogiai pasisakyta, kad liudytojos N. A. G. parodymus teismas vertina kritiškai, nes ji yra suinteresuotas asmuo, nukentėjusiojo draugė, kurios kieme ir vykdė savo tariamą teisę jos draugas Z. Ž., o apeliacinės instancijos teismas nutarties 13 punkte konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog liudytojos N. A. G. ir nukentėjusiojo Z. Ž. parodymai dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutampa, jie yra nuoseklūs, netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nepateikė jokių argumentų dėl priešingai įvertintų liudytojos parodymų, bet nutarties 15 punkte dar ir konstatavo, kad žemesnės instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus. Toks prieštaringas nutarties argumentavimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis dėl apeliacinio skundo.

3.3. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat buvo keliamas klausimas dėl nuteistojo tyčios turinio, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje į šį apeliacinio skundo argumentą iš esmės nėra atsakyta, teismo pozicija šiuo klausimu neatskleista, pateikiami tik motyvai dėl būtinosios ginties situacijos vertinimo.

3.4. Dėl padarytų apeliacinės instancijos teismo esminių BPK pažeidimų nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. J. gynėjo advokato I. Motužio kasacinis skundas tenkintinas.

5. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nesunkaus nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl kurio žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas.

6. V. J. šioje byloje kaltinamajame akte pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis 2019 m. spalio 1 d. apie 13.00 val. bendro naudojimo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, tyčia vieną kartą ranka suduodamas Z. Ž. į pakaušio sritį ties kaire ausimi, taip jį pargriaudamas ant žemės ir koja spirdamas jam ne mažiau kaip tris kartus į nugaros sritį, taip padarydamas Z. Ž. poodinę pakaušio kraujosruvą, tokiu būdu nežymiai sutrikdė jam sveikatą. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, jo 4 lape, realizuodamas BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nurodė, taip: „V. J. pareikštas kaltinimas tuo, kad 2019 m. spalio 1 d., apie 13.00 val., bendro naudojimo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, tyčia vieną kartą ranka suduodamas Z. Ž. į pakaušio sritį ties kaire ausimi, padarė Z. Ž. poodinę pakaušio kraujosruvą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė Z. Ž. sveikatą. Kaltinime nurodyti ne mažiau kaip trys spyriai koja Z. Ž. į nugaros sritį neįrodyti, todėl iš kaltinimo išjungtini.“ Nuosprendžio 5 lape jau nurodyta, kad nukentėjusiajam nežymiai buvo sutrikdyta sveikata V. J. „nukentėjusįjį spontaniškai prispaudžiant prie žemės“.

7. Esant tokioms nuosprendžio formuluotėms kasatorius paduotame skunde visiškai pagrįstai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro kaltinamajame akte V. J. inkriminuojamas nusikaltimo padarymo aplinkybes, paneigęs, kad Z. Ž. buvo V. J. spardomas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje aiškiai galutinai taip ir nesuformulavo įrodytomis šioje byloje pripažintų nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių.

8. Nuosprendyje taip ir liko aiškiai neišdėstyta, nuo kokių V. J. smurtinių ar mušimo veiksmų Z. Ž. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, padaryta poodinė pakaušio kraujosruva. Apeliacinės instancijos teismas, matydamas šį nuosprendžio trūkumą, privalėjo ištaisyti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymo pažeidimą, tačiau jo ne tik neištaisė, bet ir pats padarė esminį BPK pažeidimą.

9. Kasaciniame skunde ir prokurorės pateiktame atsiliepime į jį pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomos ir nagrinėjamos pripažintos nustatytomis V. J. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės yra daug platesnės, nei jas nustatė apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas (nutarties 1, 9, 13 punktai). Šis teismas nuosprendyje konstatavo, kad kaltinime nurodyti ne mažiau kaip trys spyriai koja Z. Ž. į nugaros sritį neįrodyti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus ir nurodydamas, kad nuteistasis nukentėjusiajam koja spyrė ne mažiau kaip tris kartus į nugaros sritį, nutartyje išdėstydamas teiginius, kurie nenustatyti pirmosios instancijos teismo, sukėlė abejonių dėl teismų pripažintos įrodyta V. J. padarytos veikos apimties.

10. Apeliacinės instancijos teismas gali pakartotinai vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir daryti kitokias išvadas dėl nustatytų bylos aplinkybių, jas keisti (pvz., BPK 328 straipsnio 3 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais). Tačiau tokiu atveju reikia atsižvelgti ir į paduoto apeliacinio skundo ribas ir nepažeisti non reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principo. Dėl nuteistojo ar jo gynėjo apeliacinio skundo padavimo ir jo išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, nesant apeliaciniame procese paduotų prokuroro ar nukentėjusiojo skundų bloginančiais pagrindais, nuteistajam negali kilti jokių neigiamų pasekmių – šio asmens teisinė padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas) ir būtų pažeistas non reformatio in peius principas.

11. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat buvo keliamas klausimas dėl nuteistojo V. J. tyčios turinio. Teigiama, kad nuteistasis, sugriebdamas nukentėjusįjį už sprando ir paguldydamas jį ant žemės, neturėjo tikslo sukelti fizinį skausmą ar jį sužaloti, o tik siekė nutraukti pastarojo veiksmus nuteistojo artimųjų atžvilgiu. Kaip žinoma, dėl neatsargaus fizinio skausmo sukėlimo kitam žmogui ar dėl jam neatsargiai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo baudžiamoji atsakomybė nekyla. Tačiau apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje į šį svarbų apeliacinio skundo argumentą iš esmės neatsakė, V. J. gynėjo ginčijama jo ginamojo veiksmų kaltės forma nebuvo tinkamai patikrinta, nutartyje pateikiami tik motyvai dėl būtinosios ginties situacijos vertinimo. Tačiau apie tai irgi buvo galima daryti išvadas tik aiškiai nusistačius įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes.

12. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje turi išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Šiuo atveju teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

14. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pasisakyti negali, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas