2019-12-11 Nr. AB-23355-3-61-3-01682-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3453-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01682-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. įmonė „Broliai juodvarniai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. ATK2-41/18 „Taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuobauda jam buvo paskirta už tariamą Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad ėmėsi visų reikiamų priemonių, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. Pareiškėjo darbuotojas išpilstė alkoholinius gėrimus ir pareikalavo juos vartoti vietoje, tačiau du pirkėjai gėrimus išsinešė iš prekybos vietos. Pareiškėjo vertinimu, barmenas nėra tas asmuo, kuris turėtų imtis prievartos veiksmų prieš klientą, siekdamas užtikrinti, kad jis neišsineštų parduoto alkoholio ar kad jį suvartotų vietoje. Barmenas negali sekti kiekvieno kliento, sulaikyti ir priversti nusipirktą alkoholį vartoti vietoje, juolab, kad barmenas turi aptarnauti ir kitus klientus.

3. Pareiškėjas teigė, kad kavinės patalpose įrengti staliukai, kurie užtikrina galimybę vartoti alkoholinius gėrimus vietoje. Keliose vietose iškabinti įspėjamieji ženklai ir užrašai, kuriuose nurodyta, jog nuo 20 val. iki 10 val. bei sekmadieniais nuo 15 val. iki 10 val. nupirktas alkoholis turi būti vartojamas tik vietoje, įspėjamieji ženklai taip pat yra ir ant taros, į kurią buvo išpilstytas alkoholis. Alkoholis buvo supiltas į stiklinius grafinus, už kuriuos buvo paimtas užstatas, bei dvi vienkartines stiklines, ant stiklinių grafinų yra lipdukas su užrašu: „Baro nuosavybė. Naudojamas tik bare“. Todėl, pareiškėjo teigimu, jis ėmėsi visų reikiamų priemonių, kurių protingai galima tikėtis, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje.

4. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas nesivadovavo teismų praktika, suformuota panašiose ir analogiškose bylose, vertindamas, kokių priemonių visuma laikoma efektyviomis, neefektyviomis bei negalimomis priemonėmis. Be to, pareiškėjo atstovai 2018 m. sausio 16 d. buvo pateikę prašymą Departamentui dėl konsultacijos suteikimo dėl naujų AKĮ nuostatų vykdymo, siekdami išaiškinti, kokių priemonių turi imtis tiek pareiškėjas, tiek jo darbuotojai, jog nebūtų pažeisti AKĮ numatyti reikalavimai. Nepaisant to, Departamentas nepateikė jokių konkrečių išaiškinimų dėl normų taikymo, nenurodė konkrečių priemonių, kaip ūkio subjektai turėtų elgtis, siekdami išvengti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo, todėl negali reikalauti vykdyti pareigų, kurios nėra nustatytos įstatyme.

5. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, jog kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, jog pardavėjas žodžiu įspėjo pirkėjus apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje. Tokie teiginiai paneigti kitais byloje surinktais įrodymais (pirkėjo I. K. 2018 m. vasario 9 d. rašytinis paaiškinimas). Pirkėjo paaiškinimas laikytinas patikimu, nes asmuo buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Atsakovo teigimu, pažeidimo sudėties nepanaikina ir pareiškėjo argumentai dėl įspėjamųjų užrašų ant taros ir viešojo maitinimo vietoje. Šios priemonės vertintinos kaip pasyvios ir neefektyvios siekiant užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų vykdymą. Pareiškėjo pasirinktas alkoholinių gėrimų pardavimo būdas juos išpilstant į grafinus, už kuriuos imamas 2 Eur užstatas, nelaikytinas protinga ir efektyvia priemone. Išpilstant alkoholinius gėrimus į stiklinius grafinus ir už juos paimant užstatą, iš esmės padengiamos įmonės sąnaudos už stiklinius grafinus. Įmonės viešojo maitinimo vietoje iškabintuose skelbimuose nurodyta, kad grąžinus grafinus galima atgauti 2 Eur užstatą. Departamento nuomone, užstatas už grafinus yra apsimestinis, nes vidutinis vartotojas, susimokėjęs už grafinus, suvokia, kad jis jų gali ir nebegrąžinti.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog įmonės darbuotojas iki policijos ir Departamento pareigūnams pradedant patikrinimą viešojo maitinimo vietoje, būtų ėmęsis kokių nors nuo jo valios priklausančių teisėtų veiksmų, kad alkoholinius gėrimus išsinešantys asmenys būtų sustabdyti ar patraukti atsakomybėn. Departamento vertinimu, ši aplinkybė itin svarbi vertinant įmonių ir jų darbuotojų galimybes imtis aktyvių ir teisėtų veiksmų siekiant užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo teiginiai, kad pranešti apie daromą administracinį nusižengimą nebuvo tikslo, nes tik pirkėjams išėjus iš viešojo maitinimo vietos jie buvo iškart apklausti policijos pareigūnų, nėra pagrįsti. Viešojo maitinimo vietoje dirbęs darbuotojas nematė, kad policijos pareigūnai sustabdė ir apklausė pirkėjus, todėl, siekdamas efektyviai įgyvendinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, turėjo pranešti teisėsaugai apie daromus administracinius nusižengimus, tačiau to nepadarė.

8. Taip pat kritiškai atsakovas vertino pareiškėjo teiginius, kad Departamentas nesivadovavo teismų praktika. Pareiškėjo cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutarties administracinėje byloje Nr. A525-724/2014 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoms bylos, nes cituojamoje byloje parduotas alkoholinio gėrimo kiekis – 0,25 l talpos butelis degtinės, kai nagrinėjamoje byloje parduotos 4 skardinės alaus „Volfas Engelman“; cituojamoje byloje alkoholinis gėrimas parduotas galiojant senai įstatymo redakcijai, nagrinėjamoje byloje – galiojant naujai AKĮ redakcijai; cituojamoje byloje alkoholinis gėrimas parduotas gamyklinėje taroje, kai nagrinėjamoje byloje išpilstytas į vienkartines stiklines ir grafinus. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja LVAT, todėl pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi kitų teismų praktika. Atsakovas papildomai atkreipė dėmesį, kad Departamentui teisės aktai nesuteikia teisės aiškinti įstatymų, o AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos taikomos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai pagal bylos aplinkybes, efektyvias ir protingas priemones pasirenka pats ūkio subjektas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo skirti pareiškėjui 360 Eur baudą už AKĮ pažeidimus, teisėtumo bei pagrįstumo.

11. Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 16 d. kreipėsi į Departamentą su paklausimu, kokių priemonių turėtų imtis viešojo maitinimo vietos vadovas ir darbuotojai, siekdami užtikrinti AKĮ reikalavimų laikymąsi, taip pat ar užtenka, jog darbuotojai, parduodami alkoholinius gėrimus, įspėtų kiekvieną klientą raštu ar žodžiu (b. l. 27). Departamentas 2018 m. vasario 28 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad teisės aktai nesuteikia teisės Departamentui aiškinti įstatymų, todėl šiuo raštu pateikiama nuomonė negali būti vertinama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas. Nurodė, kad vien informuoti pirkėjus apie draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus neužtenka (b. l. 31–32). Departamento direktorius 2018 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. ATK1-036 pavedė specialistams patikrinti ūkio subjektus Kauno miesto savivaldybėje, atlikti neplaninį patikrinimą (b. l. 64). 2018 m. vasario 10 d. faktų fiksavimo protokole Nr. ATK2-035 užfiksuotas pažeidimas, o Departamento 2018 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. ATK2-41/18 pareiškėjui paskirta 360 Eur bauda (b. l. 9–15). Ginčijamas Nutarimas, kuriuo pareiškėjai paskirta bauda, priimtas nustačius, kad pareiškėjas padarė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą (b. l. 9).

12. Teismas vadovavosi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.) ir pažymėjo, jog iš nustatyto draudimo matyti, kad šios nuostatos pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti, jog mažmeninės prekybos vietoje pirmadienį–šeštadienį buvo prekiaujama iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadienį – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos, t. y. draudžiamu laiku, o jei alkoholis parduotas viešojo maitinimo vietoje – nustatytomis valandomis nebuvo užtikrintas parduoto alkoholio vartojimas vietoje. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėjo patalpos laikytinos viešojo maitinimo vieta, pažeidimo vertinimui svarbu nustatyti alkoholio pardavimo draudžiamomis valandomis faktą ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareiga užtikrinti parduodamo alkoholio vartojimą vietoje.

13. Teismas vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga ir pažymėjo, kad 2018 m. vasario 10 d. faktų fiksavimo protokole Nr. ATK2-035 užfiksuota, jog 2018 m. vasario 9 d. apie 23.05 val. į pareiškėjo barą užėjo du vyrai, kurie netrukus išėjo nešdamiesi permatomą tarą, kurioje galbūt buvo alkoholiniai gėrimai; sustabdžius šiuos asmenis, nustatyta, kad jie pareiškėjo bare už 11,22 Eur įsigijo 4 skardines alaus „Volfas Engelman“, kurias pareiškėjo darbuotojas M. K. perpylė į grafinus; minėti vyrai alkoholio vietoje nevartojo, jį iš karto išsinešė iš baro patalpų (b. l. 65). 2018 m. vasario 21 d. protokole taip pat nurodyta, kad 2018 m. vasario 9 d. pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje įmonės darbuotojas M. K., veikdamas pareiškėjo vardu, naudai ir interesams, pirkėjams I. K. ir M. S. pardavė 4 skardines alaus „Volfas Engelman“, kurias perpylė į grafinus, minėti asmenys iš karto išsinešė alkoholinius gėrimus iš viešojo maitinimo vietos. Analogiškos aplinkybės patvirtintos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Viešosios tvarkos prevencijos skyriaus darbuotojų tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 72–73).

14. Pareiškėjo darbuotojas M. K. paaiškinimuose nurodė, kad į barą atėjo du vyrai, kurių jis nepažįsta, šie vyrai nusipirko 4 pintas alaus „Volfas Engelman Rinktinis“, už kuriuos sumokėjo po 1,35 Eur. Nurodė, kad M. K. alų supylė į du grafinus ir padavė dvi vienkartines taures, už grafinus paėmė po 2 Eur užstatą, taip pat įspėjo šiuos pirkėjus dėl alaus išsinešimo iš baro, tačiau pirkėjai įspėjimų nepaisė ir alų išsinešė. Po šio įvykio į barą užėjo policijos pareigūnai ir paprašė paaiškinti, kaip M. K. minėtiems vyrams pardavė alų (b. l. 16–17).

15. Pirkėjas M. S. 2018 m. vasario 9 d. paaiškinime nurodė, kad su draugu I. K. atvyko į barą, nusipirko alaus, kokio būtent ir kiek sumokėjo, nepamena. Teigė, kad nusipirko 2 vnt. vienkartinių stiklinių ir 2 vnt. grafinų (b. l. 74). Pirkėjas I. K. nurodė, kad su draugu M. S. atvyko į barą įsigyti alaus. Nurodė, kad alus buvo perpiltas į 2 stiklinius grafinus ir 2 vienkartines stiklines, taip pat ant tarų, į kurias perpiltas alus, buvo užklijuoti lipdukai, bet jų neskaitė. Pardavėjas nei perkant alų, nei išeinant iš baro jų neįspėjo, kad alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje, dėl lipdukų paaiškino, kad taip reikia (b. l. 75–76). Remiantis pateikta rašytine medžiaga, nustatyta, kad Kauno apskrities VPK 2018 m. vasario 26 d. administracinio nusižengimo protokole Nr. 20-ANR_P-14407-2018 konstatuota, jog M. K. įvykdė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 168 straipsnio 1 dalies pažeidimą (b. l. 87).

16. Teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar byloje vertinamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad alkoholiniai gėrimai (alus) buvo parduoti draudžiamu laiku, t. y. 2018 m. vasario 9 d., penktadienį, 22.59 val. Šią aplinkybę patvirtina kasos čekis (b. l. 67). Kadangi pareiškėjo baras laikytinas viešojo maitinimo vieta, pareiškėjui teko pareiga užtikrinti, kad alkoholis, parduodamas po 20 val., būtų vartojamas tik vietoje.

17. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai apie tai, ar pareiškėjo darbuotojas įspėjo pirkėjus, jog alkoholiniai gėrimai po 20 val. gali būti vartojami tik vietoje, prieštaringi: pareiškėjo darbuotojas M. K. nurodė, kad parduodamas alų įspėjo pirkėjus apie vartojimą vietoje (b. l. 16–17), o alų pirkęs I. K. paaiškinimuose nurodė, kad nei perkant alų, nei išeinant iš baro pardavėjas jų neįspėjo (b. l. 75–76). Šiuo atveju, teismas pirkėjo paaiškinimus laikė objektyviais, nes jis įspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus ir nenustatyta jokių kitų aplinkybių dėl jo suinteresuotumo neteisingai aiškinti aplinkybes. Darė išvadą, kad M. K., būdamas pareiškėjo darbuotojas, veikė pareiškėjo naudai ir neturėjo intereso veikti nenaudingai sau.

18. Teismas pastebėjo, kad vertinant alkoholio pardavimo aplinkybes, reikšminga aplinkybė, jog pardavėjas 2 vnt. alaus išpilstė į vienkartines stiklines, kurios, teismo vertinimu, jau savaime sudaro pagrindą manyti, kad alkoholiniai gėrimai, supilstyti į vienkartines stiklines, bus išsinešami, o ne vartojami vietoje. Vien aplinkybė, kad 2 vnt. alaus buvo supilti į stiklinius grafinus, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas ėmėsi pakankamų priemonių, kad alkoholis būtų vartojamas vietoje. Užstato už stiklinius grafinius paėmimas tik dar labiau pagrindžia tai, kad asmenys, perkantys alkoholinius gėrimus pareiškėjo bare, yra linkę juos išsinešti, todėl pareiškėjas tokiu būdu išvengia nuostolių. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjas ėmėsi reikiamų priemonių užtikrinti alkoholio vartojimą vietoje, vertino ne atskiras aplinkybes, bet įrodymų visumą. Teismas pastebėjo, kad tiek pirkėjo I. K. paaiškinimai, tiek alkoholio išpilstymas į vienkartines stiklines ir užstato už grafinus paėmimas, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kurie objektyviai užtikrintų, jog jo baro lankytojai alkoholį vartotų pačiame bare. Vien užrašai apie draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus nebuvo efektyvūs jau vien dėl tos priežasties, kad, pirkėjų teigimu, pardavėjas nepaaiškino tokių užrašų tikslo, o apie draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus apskritai neįspėjo (b. l. 75–76). Todėl, teismo vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjas neužtikrino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytų apribojimų.

19. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju taip pat aktuali aplinkybė, jog pagal ANK 4841 straipsnį atsakomybė numatyta ne tik subjektui, parduodančiam alkoholį draudžiamu laiku ir išsinešimui, bet ir tam, kuris alkoholį perka ir išsineša. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis aktyvių priemonių, siekdamas pranešti apie draudžiamu laiku įsigijusius ir alkoholį išsinešusius asmenis. Pareiškėjo atstovo paaiškinimas teisme, kad pareiškėjas negalėjo reaguoti, nes tuoj užėjo pareigūnai, vertintas kaip gynimosi taktika.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundo reikalavimams pagrįsti pateikė 2018 m. kovo 19 d. skundą Kauno apylinkės teismui, kuriuo pareiškėjo darbuotojas M. K. prašė panaikinti Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos prevencijos skyriaus 2018 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 20-ANR_N-3901-2018 bei nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2018 m. liepos 16 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. II-176-667/2018 M. K. skundą patenkino, o Kauno apygardos teismas apylinkės teismo nutarimą paliko nepakeistą. Kauno apylinkės teismo nutarime konstatuota, kad pareiškėjo darbuotojo M. K. tyčios padaryti administracinį teisės pažeidimą nenustatyta, taigi ir kaltės jį padarant nėra. Tačiau teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje vertinamas ne pareiškėjo darbuotojo elgesys, o pareiškėjo, kaip juridinio asmens, kuriam priklauso viešojo maitinimo vieta, veiksmų atitiktis AKĮ reikalavimams. Pareigą užtikrinti alkoholio vartojimą vietoje nuo 20 val. atitinkamomis taisyklėmis ir veiksmais turi pats pareiškėjas. Todėl tai, kad pareiškėjo darbuotojo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta, pareiškėjo atsakomybės už AKĮ pažeidimus nepašalina. Papildomai teismas pastebėjo, kad Nutarime Departamentas visas šias aplinkybes taip pat įvertino.

21. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina tai, jog pareiškėjo prekybos paviljone draudžiamu laiku, t. y. po 20.00 val., buvo parduodami alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjai išsinešė iš baro, todėl laikytina, kad atsakovas pagrįstai konstatavo AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.

22. Dėl paskirtos baudos dydžio teismas vadovavosi AKĮ 34 straipsnio 7, 8 ir 9 dalimis ir pažymėjo, kad Nutarime nustatyta, jog atsakovas už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą paskyrė pareiškėjui 360 Eur dydžio baudą. Atsakovas, skirdamas pareiškėjui baudą, įvertino pažeidimo padarymo aplinkybes bei padaryto pažeidimo pobūdį, pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. Kaip pareiškėją neigiamai charakterizuojančią aplinkybę atsakovas nurodė, tai, kad jis per nustatytą terminą nepateikė viešojo maitinimo vietoje įrengtų vaizdo kamerų vaizdo įrašų, tai traktavo kaip pareiškėjo nebendradarbiavimą tiriant pažeidimą.

23. Teismo vertinimu, paskirtos baudos dydis yra proporcingas. Pagal AKĮ 34 straipsnio 3 dalį už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą galima skirti bauda yra nuo 144 Eur iki 579 Eur. Todėl pareiškėjui paskirta 360 Eur bauda artima vidurkiui, o pagrindo, dėl kurio tokia bauda turėtų būti mažinama, teismas nenustatė.

24. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Nutarimas atitinka teisės aktų reikalavimus, pažeidimo kvalifikavimas yra teisingas, baudos dydis parinktas tinkamai, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir mastą, jo padarymo aplinkybes. Todėl teismas sprendė, kad ginčijamas Nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).

III. 25. Pareiškėjas P. R. įmonė „Broliai juodvarniai“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nesudarė tinkamų ir pakankamų sąlygų pirkėjams įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad alkoholiniai gėrimai buvo išpilstyti. Pareiškėjo vertinimu, tiek jis, tiek jo darbuotojas ėmėsi visų reikiamų priemonių, jog nebūtų pažeistas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytas imperatyvas. Darbuotojas, prieš parduodamas alkoholinius gėrimus, žodžiu įspėjo abu klientus apie tai, kad alkoholis turi būti vartojamas vietoje. Ant taros, į kurią supiltas alkoholis, buvo įspėjamieji ženklai, jog alkoholis turi būti vartojamas vietoje. Teismų praktikoje yra pripažinta, kad faktas, jog tara yra vienkartinė, nereiškia, jog asmuo nesiėmė visų reikiamų priemonių (pvz., Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2118-342/2015). Be to, nagrinėjamu atveju alkoholis buvo supiltas į stiklinius grafinus, už kuriuos paimtas užstatas, bei dvi vienkartines stiklines. Ant stiklinių grafinų yra lipdukas su užrašu „Baro nuosavybė. Naudojamas tik bare“. Užstato paskirtis yra užtikrinti, jog klientai alkoholinius gėrimus vartotų vietoje ir juos išgėrę susigrąžintų užstatą už tarą. Taigi šiuo atveju buvo imtasi tinkamų ir protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduoto alkoholinio gėrimo vartojimas vietoje.

25.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino bylose dėl darbuotojui paskirtos baudos panaikinimo konstatuotų aplinkybių. Kauno apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-385-348/2018 pažymėjo, kad pareiškėjo darbuotojas, parduodamas keturis vienetus skardinių alaus, laikėsi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos, tačiau pirkėjai nepakluso šiam įstatymo reikalavimui ir darbuotojo nurodymui alkoholį vartoti vietoje ir savavališkai alkoholį išsinešė. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino priešingai, nei teismai susijusiose bylose.

25.3. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika, suformuota panašiose ir analogiškose bylose, kuriose nurodyta, kokių priemonių visuma laikoma efektyviomis, neefektyviomis ir negalimomis priemonėmis.

25.4. Departamentas nepateikė jokių konkrečių išaiškinimų dėl plataus AKĮ normų taikymo, todėl negali būti reikalaujama iš pareiškėjo vykdyti pareigų, kurios nėra nustatytos įstatyme. Pareiškėjo atstovai 2018 m. sausio 16 d. buvo pateikę prašymą Departamentui dėl konsultacijos suteikimo. Departamentas atsakė tik po pusantro mėnesio ir nepateikė jokių konkrečių priemonių, kaip ūkio subjektai turėtų elgtis, jog nebūtų pažeisti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto įtvirtinti imperatyvai. Pats Departamentas neturi aiškaus atsakymo dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimo.

26. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas pažymi, kad kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, jog pardavėjas žodžiu įspėjo pirkėjus apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, nes tokie teiginiai paneigti kitais byloje surinktais įrodymais (pirkėjo I. K. 2018 m. vasario 9 d. rašytinis paaiškinimas). Dėl įspėjamųjų užrašų ant taros ir viešojo maitinimo vietoje atsakovas akcentuoja, kad šios priemonės vertintinos kaip pasyvios ir visiškai neefektyvios, siekiant užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų vykdymą. Kaip neefektyvūs tokie veiksmai vertinami ir LVAT praktikoje (pvz., 2017 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-506-822/2017). Pareiškėjo pasirinktas alkoholinių gėrimų pardavimo būdas, juos išpilstant į grafinus, už kuriuos imamas 2 Eur užstatas, nelaikytinas protinga ir efektyvia priemone, traktuotina kaip priemonė, kuria siekiama apeiti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus. Departamento vertinimu, užstatas už grafinus yra apsimestinis, nes vidutinis vartotojas, susimokėjęs už grafinus, suvokia, jog gali jų ir nebegrąžinti. Be to, atsakovas akcentuoja, kad pirkėjams išėjus, pareiškėjo darbuotojas nesikreipė į policijos įstaigą, siekdamas pranešti apie AKĮ reikalavimo pažeidimą ir taip užkardyti pažeidimą.

28. Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl nesivadovavimo teismų suformuota praktika ir pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. A525-724/2014 faktinės aplinkybės skiriasi. Dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo pažymi, kad vienodą praktiką formuoja LVAT. Atsakovas akcentuoja, kad jam nėra suteikta teisė aiškinti įstatymus, o AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos taikomos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai pagal bylos aplinkybes. Dėl Kauno apygardos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo darbuotojo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta, atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vertinamas ne pareiškėjo darbuotojo elgesys, o pareiškėjo, kaip juridinio asmens, kuriam priklauso viešojo maitinimo vieta, veiksmų atitiktis AKĮ reikalavimams. Atsakovas pažymi, kad šiai bylai aktuali LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-847-261/2018.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento 2018 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. ATK2-41/18 „Taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir ginčui aktualias AKĮ nuostatas, jį atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas neužtikrino, kad gėrimai būtų vartojami vietoje, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai Nutarimu pripažino pareiškėją pažeidusiu AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas bei skyrė jam ekonominę sankciją.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

32. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

34. Įgyvendindamas šiuos tikslus, įstatymų leidėjas AKĮ 18 straipsnyje reglamentavo prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Kaip viena iš alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte (2017 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. XIII-394 (įsigaliojusio nuo 2018 m. sausio 1 d.)) nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais.

Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Taigi, šia išimtimi galima pasinaudoti tik kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).

Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis minėtame įstatyme nėra atskleistas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo.

Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar, priešingai, – suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-715/2014; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).

35. Nagrinėjant administracines bylas inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) dėl AKĮ nuostatų pažeidimo taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises bei būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-500-525/2017).

36. Taip pat pastebėtina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ekonominės sankcijos ūkio subjektams (juridiniams asmenims) taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys (darbuotojai ir kt.) buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už įstatymais uždraustų veikų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, padarymą (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011, 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1497/2014, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1232-143/2016), todėl ir nagrinėjamoje byloje vertinamas ne pareiškėjo darbuotojo elgesys, o pareiškėjo, kaip juridinio asmens, kuriam priklauso viešojo maitinimo vieta, veiksmų atitiktis AKĮ reikalavimams, o Kauno apygardos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo darbuotojo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta, nėra aktualus nagrinėjamo ginčo atveju.

37. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, vadovaudamasi aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika panašiose bylose, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su padarytomis išvadomis, kad įspėjamieji užrašai ant taros ir viešojo maitinimo vietoje vertintinos kaip pasyvios ir visiškai neefektyvios priemonės, siekiant užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų vykdymą, o pareiškėjo pasirinktas alkoholinių gėrimų pardavimo būdas, juos išpilstant į grafinus, už kuriuos imamas 2 Eur užstatas, nelaikytinas protinga ir efektyvia priemone, priešingai, priemone, kuria siekiama apeiti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančiu teisiniu reguliavimu, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 20.00 val. iki 10.00 val. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepateikė jokių faktais ir teise pagrįstų argumentų, o apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo ginčo situaciją vertinti kitaip, nei tai atliko Departamentas ir pirmosios instancijos teismas.

Akcentuotina, kad vadovaujantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad, padarius tokį pažeidimą, pareiškėjo, kaip ir jo darbuotojo, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1280-143/2015). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog buvo imtasi visų veiksmų užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų geriami tik vietoje.

Dėl minėtos priežasties nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1283-261/2017; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-56-629/2019 ir kt.)

38. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

39. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė