A-442-1576-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1576/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-586-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Žanetai Kubiliūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyriui dėl patikrinimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyriaus 2011 m. balandžio 19 d. teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktą Nr. PA-1318(K11), kuriuo, patikrinus daugiabučius namus Kauno mieste, Sargėnuose, kuriems pareiškėjas tiekia šilumos energiją ir karštą vandenį, pareiškėjui nurodyta, atsiskaitant su gyventojais už suvartotą karštą vandenį, naudoti tik metrologiškai patikrintų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis; parengti karšto vandens skaitiklių, įrengtų ir naudojamų butuose atsiskaitymams su vartotojais už suvartotą karšto vandens kiekį, sąrašus, patvirtinti juos vadovo parašu ir antspaudu; sudaryti karšto vandens skaitiklių keitimo ir patikros grafikus.

Pareiškėjas nurodė, kad jo filialas „Marijampolės šiluma“ karštą vandenį tiekia 11 daugiabučių namų, esančių Kauno mieste, Sargėnuose, buitiniams vartotojams, kurie pasirinko apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju. Pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, nėra ir negali būti atsakingas už vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių patikrą ar jų įvertinimą. Pareiškėjas yra atsakingas už jo, kaip karšto vandens tiekėjo, įrengtų karšto vandens skaitiklių atitikimą teisės aktams, taip pat už metrologinę patikrą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog karšto vandens tiekėju pareiškėją yra pasirinkę Kauno miesto Sargėnų 11 daugiabučių namų gyventojai. Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys tarp karšto vandens tiekėjo ir daugiabučių namų savininkų nėra sudarytos, nesudarytas karšto vandens skaitiklių keitimo ir patikros grafikas. Gyventojai už sunaudotą karštą vandenį su pareiškėju atsiskaito pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių deklaruotus rodmenis, nors pareiškėjas neatlieka šių skaitiklių metrologinės patikros. Tuo tarpu, pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (patvirtintos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297) 163 punktą, karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčijamame patikrinimo akte konstatuota, jog pasirinktinai 3 butuose ((duomenys neskelbtini), Kaune) buvo patikrinti 4 buitiniai karšto vandens skaitikliai, kurie neturėjo galiojančio metrologinio patvirtinimo. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigia. Pagal bylos medžiagą bei proceso šalių paaiškinimus, patikrinti skaitikliai – gyventojų nuosavybė. Teismas nurodė, kad, pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, vartotojai gali pasirinkti aprūpinimo karštu vandeniu būdą: atskirai pirkti geriamą vandenį iš vandens tiekėjo ir pirkti šilumą ar kitą energiją jam pašildyti arba pasirinkti karšto vandens tiekėją bei su juo sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

Byloje nepateikti įrodymai, kurie patvirtintų, jog minėtų butų savininkai karšto vandens vieną sudėtinę dalį – geriamą šaltą vandenį – perka iš šalto vandens tiekėjo, todėl akivaizdu, jog gyventojai už galutinį produktą – karštą vandenį – atsiskaito su UAB „Litesko“ filialu „Marijampolės šiluma“. Byloje taip pat nėra duomenų apie sutartis, numatančias kitokį vartotojų atsiskaitymo su šilumos tiekėju už patiektą karštą vandenį būdą nei pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis.

Vartotojai su karšto vandens tiekėju UAB „Litesko“ filialu „Marijampolės šiluma“ atsiskaito pagal karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Tokiu būdu vartotojų butuose esantys karšto vandens skaitikliai laikytini atsiskaitomaisiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(444)-1178/2010). Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 ir 5 dalių, 28 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 163, 173 ir 174 punktų, Šilumos tiekimo ir licencijavimo taisyklių (patvirtintos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982) 38.11 punkto, Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų (patvirtintos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 4-289) 28.5 ir 31.4 punktų nuostatomis, manytina, jog bet kokiu atveju karšto vandens skaitiklis (naujas ar jau buvęs įrengtas) turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas. Šilumos ūkį bei teisinę metrologiją reglamentuojantys teisės aktai nenustato kitokio patikros organizavimo reglamentavimo tuo atveju, kai karšto vandens apskaitos prietaisai nuosavybės teise nepriklauso karšto vandens tiekėjui. Už karšto vandens apskaitos prietaisų patikros organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas, nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso toks prietaisas.

Kadangi UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ yra atsakingas už tai, jog laiku būtų atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas, kurį sudaro ir matavimo priemonės patikra, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies pažeidimus ir ginčijamu patikrinimo aktu pagrįstai pareiškėjui davė atitinkamus nurodymus.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Sargėnuose jo filialas „Marijampolės šiluma“ karštą vandenį tiekia 11 daugiabučių namų iš 16 aptarnaujamų. Likusių 5 daugiabučių namų gyventojai yra pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, pagal kurį gyventojai iš šilumos tiekėjo perka tik šilumą karštam vandeniui ruošti, t. y. šiems namams pareiškėjas jokio karšto vandens produkto neparduoda. Nors atsakovas patikrino tik karšto vandens skaitiklius, kurie visi priklausė vartotojams, pasirinkusiems karšto vandens apsirūpinimo būdą su karšto vandens tiekėju pareiškėju, tačiau patikrinimo akto nurodymai duoti dėl visų Sargėnuose esančių karšto vandens skaitiklių, t. y. tiek esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose pareiškėjas vykdo karšto vandens tiekėjo veiklą, tiek esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose pareiškėjas tiekia tik šilumos energiją ir nėra karšto vandens tiekėjas.

Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino. Tuo tarpu daugiabučiuose namuose, kurių vartotojai yra pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, įrengti karšto vandens skaitikliai nėra atsiskaitomieji skaitikliai. Už šių apskaitos prietaisų atitikimą galiojantiems teisės aktams, įskaitant jų atitikimą metrologiniams reikalavimams, atsako vartotojai, o šilumos tiekėjas nėra ir negali būti laikomas atsakingu už neatsiskaitomųjų, vartotojams priklausančių, šilumos kiekio išdalinimo prietaisų patikrą (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 47.3.3, 51 punktai).

Pareiškėjas nurodo, kad neginčija teisės aktuose nurodytos karšto vandens tiekėjo pareigos įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojams ir pripažįsta, jog jis yra atsakingas už jo, kaip karšto vandens tiekėjo, įrengtų karšto vandens skaitiklių atitikimą teisės aktams bei metrologinę patikrą. Tačiau, įvertinant didelį vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių skaičių bei tokios veiklos finansavimo galimybes, karšto vandens skaitiklių įrengimas pareiškėjo aptarnaujamų vietovių, įskaitant Sargėnus, daugiabučiuose namuose akimirksniu negali būti įgyvendintas, tai truks ne vienerius metus.

Reikalavimas, kad visi Sargėnuose esantys vartotojų per 10-15 metų įrengti karšto vandens skaitikliai būtų pakeisti vienu metu, prieštarauja bendriesiems teisės principams, draudžiantiems iš asmenų reikalauti to, ko neįmanoma įgyvendinti. Be to, esamų, gyventojams priklausančių, skaitiklių metrologinės patikros vykdymui būtinos išlaidos nėra numatytos jokiose valstybės reguliuojamose kainose, t. y. karšto vandens tiekėjai neturi jokios galimybės sąnaudų, reikalingų svetimų skaitiklių (įrengtų pačių vartotojų per paskutinius 10-15 metų) priežiūrai ar patikrai vykdyti, įtraukti į kainas, todėl tokių sąnaudų nebūtų įmanoma susigrąžinti.

Kitaip tariant, karšto vandens tiekėjai turėtų tai atlikti teikdami šias paslaugas neatlygintinai. Tuo tarpu, pagal Konstitucijos 46 straipsnį, Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 1 dalį, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį bei bendruosius teisėtumo ir protingumo principus, teisės aktais negalima numatyti verslo subjektams pareigos vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja jų interesams, pažeidžia jų teisėtus lūkesčius. Pareiškėjas nurodo, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 177.4 punktas nustato, jog draudžiama naudoti karšto vandens skaitiklio rodmenis, kai karšto vandens tiekėjo įrengtas karšto vandens skaitiklis naudojamas be patikros ar viršytas naudojimo iki eilinės patikros laikas pagal nustatytą apskaitos prietaiso patikros periodiškumą.

Ši nuostata aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja tik tokią situaciją, kai karšto vandens skaitikliai yra įrengti karšto vandens tiekėjo. Tai reiškia, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės draudimo naudoti metrologiškai nepatikrintų vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių nenumato. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu nustatė pareiškėjo filialui „Marijampolės šiluma“ veiklos plano vykdymo laikotarpiui iki 2012 m. gruodžio 31 d. atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčius, kartu patvirtindama pareiškėjo parengtą karšto vandens skaitiklių keitimo ir patikros planą iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Tačiau įgyvendinti šio plano nėra galimybių, nes kredito įstaigos nesuinteresuotos tokių projektų finansavimu. Todėl šiuo metu, kai dėl karšto vandens tiekimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų neišbaigtumo nėra padengiamos būtinosios šios veiklos sąnaudos, kas tiesiogiai prieštarauja teisės aktais įtvirtintam valstybės reguliuojamų veiklų būtinųjų sąnaudų padengimo principui, reikalavimas, kad būtų tiksliai laikomasi numatyto skaitiklių keitimo plano, prieštarauja bendriesiems teisės principams, draudžiantiems iš asmenų reikalauti to, ko neįmanoma įgyvendinti.

Be to, plane nurodytas terminas (iki 2012 metų pabaigos) naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių įrengimui (esamų pakeitimui) dar nėra pasibaigęs.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad ginčijamame patikrinimo akte buvo duoti nurodymai pareiškėjui, kaip karšto vandens tiekėjui, dėl sunaudoto karšto vandens kiekį matuojančių gyventojų butuose įrengtų atsiskaitomųjų karšto vandens skaitiklių naudojimo, kurių paskirtis – pagal jų deklaruojamus rodmenis atsiskaityti su karšto vandens tiekėju už vartotojo sunaudotą karštą vandenį. Pareiškėjo pozicija, kai jis apeliaciniame skunde aiškina apie karšto vandens skaitiklius, įrengtus daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, kurių gyventojai pasirinko apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, nesuprantama. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo nurodomas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 51 punktas šiuo atveju netaikytinas, nes reglamentuoja neatsiskaitomųįų šilumos apskaitos prietaisų, o ne karšto vandens skaitiklių naudojimo klausimus. Atsakovas nurodo, kad, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 163 punktu, karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Nesuprantama, kodėl pareiškėjas, kaip subjektas, atsakingas už teisinės metrologijos reikalavimų laikymąsi, nevykdo imperatyvių įstatymo reikalavimų ir nepaaiškina, kodėl jis neprisiima tiek Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatytos atsakomybės matavimo priemonės naudotojui, tiek prievolės tiekėjui savo lėšomis įrengti karšto vandens skaitiklius. Be to, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 175 punkte nurodyta, jog, vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Karšto vandens skaitiklis įrengiamas prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, karšto vandens tiekėjui priimtinoje vietoje. Atsakovas nurodo, kad iš pareiškėjo nėra reikalaujama akimirksniu pakeisti visus gyventojams priklausančius karšto vandens skaitiklius, tačiau pareiškėjas net neteikia duomenų apie atliekamą (planuojamą atlikti) karšto vandens skaitiklių, pagal kurių rodmenis išrašomos sąskaitos, metrologinės patikros vykdymo eigą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos ginčas yra dėl Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyriaus privalomų nurodymų.

Lietuvos metrologijos inspekcijos Kauno apskrities skyrius, patikrinęs, kaip UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kauno katilinių techninė grupė vykdo Metrologijos įstatymą, tiekdama šilumos energiją ir karštą vandenį Kauno miesto Sargėnų gyventojams, surašė 2011 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktą Nr. PA-1318(K11), kuriuo nurodė pareiškėjui, atsiskaitant su gyventojais už suvartotą karštą vandenį, naudoti tik metrologiškai patikrintų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis; parengti karšto vandens skaitiklių, įrengtų ir naudojamų butuose atsiskaitymams su vartotojais už suvartotą karšto vandens kiekį, sąrašus, patvirtinti juos vadovo parašu ir antspaudu; sudaryti karšto vandens skaitiklių keitimo ir patikros grafikus.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo nurodymai yra teisėti bei pagrįsti, todėl pareiškėjo skundo netenkino.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta ginčijamo administracinio akto teisėtumo vertinimo apimtimi, administracinis teismas tikrina, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Administracinis teismas nevertina ginčijamo akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl būdų ir ekonominių galimybių įvykdyti atsakovo nurodymus bei tam panaudotų lėšų galimo kompensavimo šiame administraciniame ginče nevertintini.

Iš bylos matyti, kad ginčas tarp šalių iš esmės kilęs dėl karšto vandens skaitiklių vienuolikos gyvenamųjų namų butuose, kuriems pareiškėjas yra karšto vandens tiekėjas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad atsakovas jam davė nurodymus, susijusius su karšto vandens skaitikliais, ir dėl tų penkių namų, kuriems pareiškėjas nėra karšto vandens tiekėjas, nes, kaip matyti iš ginčijamo patikrinimo akto turinio, tokie nurodymai nebuvo duoti.

Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams.

Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo pareiga užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus.

Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 5 dalis nustato, jog atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 163 punktas nustato, jog karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų, patvirtintų ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 31.4 punkte taip pat nustatyta, jog karšto vandens tiekėjas užtikrina atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą, organizuoja patikrą.

Vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai laikytini atsiskaitomaisiais, kadangi jie naudojami atsiskaitymui su karšto vandens tiekėju, o ne karšto vandens išdalijimo proporcijoms nustatyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(444)-1178/2010). Vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(63)-1288/2012).

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 174 punktas nustato, jog pastato buto ar kitų patalpų savininkui iki šių Taisyklių įsigaliojimo priklausantys karšto vandens skaitikliai, kurių metrologinė patikra nepasibaigusi, perduodami (parduodami) karšto vandens teikėjų nuosavybėn. Vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 175 punktas). Įsigaliojus Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėms, karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 173 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi minėtu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, daro išvadą, jog butuose esantys karšto vandens skaitikliai yra atsiskaitomieji apskaitos prietaisai. Byloje nustatyta, kad už karšto vandens tiekimą atsiskaitoma pagal šių prietaisų rodmenis, todėl už jų įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas, t. y. pareiškėjas.

Kadangi atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas (Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 5 dalis), todėl atsakovas turėjo pareigą tikrinti, ar naudojamų skaitiklių metrologinė patikra yra atlikta.

Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos pareigūnai, nustatę teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimą, turi teisę raštu apie tai įspėti tikrinamus ūkio subjektus ir įpareigoti juos per nustatytą laiką pašalinti pažeidimą. Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2001 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 139 (2009 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. 1R-216 redakcija, galiojusi ginčijamo patikrinimo akto surašymo metu), 8.1.1 punktas numatė, kad Lietuvos metrologijos inspekcija prižiūri, kaip gamintojai, pardavėjai ir naudotojai laikosi Metrologijos įstatymo ir kitų teisinės metrologijos reikalavimų; pagal savo kompetenciją tiria ir nagrinėja Metrologijos įstatymo pažeidimus. Minėtų Nuostatų 9.5 punktas numatė, kad Lietuvos metrologijos inspekcija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius ir funkcijas, turi teisę duoti privalomus vykdyti nurodymus dėl nustatytų Metrologijos įstatymo reikalavimų pažeidimų ir reikalauti, kad tie nurodymai būtų laiku ir tinkamai įvykdyti.

Ginčijamas patikrinimo aktas surašytas įgyvendinant atsakovui teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir juo teisėtai pareiškėjui duoti atitinkami nurodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo netenkino, todėl šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė