2021-12-29 Nr. AB-42-3-61-3-02540-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3308-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02540-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2020 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 1SS-1051-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti NŽT priimti sprendimą dėl 30 procentų (1,587 ha) žemės sklypo suformavimo arba priteisti 120 696 Eur žalai atlyginti; 3) priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 41821-34-12643 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. V.“ pareiškėjui buvo sugrąžintas 4,45 ha žemės sklypas natūra, o už likusį 5,29 ha iki nacionalizacijos buvusio savininko J. V. turėtos žemės plotą Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 13-24384 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. V.“ ir NŽT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 38-(14.38.3.)-232 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. V.“ perduoti nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtajam 3,60 ha, 0,6529 ha ir 0,1831 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypai. NŽT pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jam pagal įstatymą priklauso dar 30 procentų žemės sklypo plotas, tačiau laisvos žemės nėra ir ji pareiškėjui nebuvo suteikta. Pareiškėjas, sužinojęs, kad prie pat jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo yra laisvos žemės, kreipėsi į NŽT, prašydamas suteikti jam 30 procentų didesnį sklypą. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Rašte nurodė, kad procesas dėl žemės sklypo grąžinimo yra užbaigtas ir įstatymo nuostatos dėl 30 procentų didesnio sklypo pareiškėjo atžvilgiu netaikys, nes pareiškėjas nepateikė NŽT prašymo suteikti didesnį žemės plotą iki lygiaverčio žemės sklypo suteikimo momento. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju NŽT nepaisė konstitucinių teisės normų, t. y. nesuteikė jam priklausančio 30 procentų žemės sklypo, tokiu būdu pažeisdama konstitucines pareiškėjo teises. Pareiškėjas išskiriamas iš kitų asmenų ir jam nesuteikiama tai, kas pagal įstatymą priklauso, nors valdžios institucija, kuri vykdo žemės grąžinimą, privalo vadovautis įstatymu, tarnauti žmonėms. Kadangi valdžios institucija nevykdė jos kompetencijai priskirtų veiksmų ir nesuteikė pareiškėjui priklausančio 30 procentų žemės sklypo, tokiu būdu padarė pareiškėjui žalą, kuri vertintina 12 696 Eur suma.

3. Atsakovas NŽT atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog į visą 9,74 ha buvusio žemės savininko J. V. iki nacionalizacijos turėtos žemės plotą nuosavybės teisės jau atkurtos, nėra teisinio pagrindo šiuo metu suformuoti ir perduoti pareiškėjui 30 procentų padidintą žemės plotą. Tokia išvada darytina tiek vadovaujantis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, tiek teismų praktika. Pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginti neva patirtą žalą taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn padidintą iki 30 procentų žemės sklypą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 9,74 ha buvusio žemės sklypo savininko J. V. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtos žemės plotą. Pareiškėjui Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 41821-34-12643 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. V.“ buvo sugrąžintas 4,45 ha žemės sklypas natūra, o už likusį 5,29 ha žemės plotą Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 13-24384 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. V.“ ir NŽT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 38S-(14.38.3.)-232 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. V.“ perduoti nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtajam 3,60 ha, 0,6529 ha ir 0,1831 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Pareiškėjas, sužinojęs apie prie pat jo žemės sklypo esantį laisvą žemės sklypo plotą, 2020 m. balandžio 24 d. skundu kreipėsi į NŽT dėl sugrąžinto žemės sklypo ploto iki 30 procentų padidinimo. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Raštu atsisakė suteikti pareiškėjui 30 procentų didesnį žemės sklypo plotą, motyvuodama tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jau yra užbaigta ir pareiškėjas NŽT nepateikė prašymo didesniam žemės sklypo plotui gauti iki lygiaverčio sklypo turėtajam suteikimo.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog, kai įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypas, kurį savininkas nori atgauti natūra, yra skirtas ir naudojamas gyventojų asmeniniam ūkiui arba valstiečių ūkiui, už jį savininkui, norinčiam, kad būtų atkurta nuosavybės teisė natūra, arba asmeniui, šiuo metu naudojančiam ar įgijusiam nuosavybėn iš valstybės šį žemės sklypą, skiriamas iki 30 procentų didesnio žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo žemės, esančios teritorijoje, kurią apima vietinis žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (toliau – Nutarimas) 2.3 papunktį Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais piliečiams gali būti skiriamas didesnis žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo. Piliečiai prašymus skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniams padaliniams pagal žemės sklypų buvimo vietą pateikia kartu su prašymu suteikti lygiavertį žemės sklypą. Sprendimą dėl prašymo skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo NŽT teritorinio padalinio vadovas priima iki įsakymo, kuriuo nustatyta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžios data, priėmimo.

9. Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo 2005 m. birželio 29 d. pateikto prašymo suteikti lygiavertį žemės sklypą nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pageidavimą dėl didesnio žemės sklypo ploto jam paskyrimo iš laisvos žemės fondo, todėl pareiškėjui lygiaverčiai 5,29 ha turėtajam žemės sklypai (projektiniai Nr. 124, 181-1 ir 181-2) suprojektuoti nepadidinus žemės sklypo 30 procentų. Kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procedūra į visą buvusio žemės savininko J. V. turėtos žemės plotą buvo užbaigta NŽT 2012 m. lapkričio 27 d. priimtu sprendimu, o pareiškėjo teisė gauti padidintą žemės plotą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises ir negali būti įgyvendinama po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. Prašymą ir kitus būtinus dokumentus iki nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos turi pateikti asmuo, kuris pageidauja gauti padidintą valstybinį žemės sklypą. Nagrinėjamu atveju aktuali Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje numatyta, jog dokumentus, be kita ko, patvirtinančius asmens teisę atkurti nuosavybės teises į padidintą žemės sklypo plotą, pretendentas turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šios pozicijos laikomasi taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-366-552/2018 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ir pats neneigia aplinkybės, jog jis neteikė tokio pobūdžio prašymo, todėl ir neįgijo šiuo atveju teisės į padidintą 30 procentų žemės sklypo plotą. Tuo pačiu pastebėtina, kad jeigu kadastro vietovėje būtų pakankamai laisvos žemės fondo žemės, apskrities viršininko administracijos įsakymuose būtų nurodoma, kiek procentų ploto didesni skiriami žemės sklypai visiems asmenims, pateikusiems prašymus. Teismas iš Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 10-06-21 „Dėl suteikiamų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų padidinimo Anykščių rajono kadastrinių vietovių teritorijose“ priedų nenustatė, jog (duomenys neskelbtini) kadastro vietovei būtų padidintas skiriamas žemės plotas.

10. Teismas dėl pareiškėjo argumento, jog jis nėra pateikęs prašymo dėl 30 procentų didesnio žemės sklypo suteikimo dėl to, kad jam nebuvo leista tokį prašymą pateikti, buvo nurodyta, jog laisvos žemės nėra, pabrėžė, jog pareiškėjas prašymą raštu galėjo pateikti tiek Kavarsko agrarinei tarnybai, tiek Anykščių žemėtvarkos skyriui, taip pat prašymą išsiųsti paštu. Atsakovas atsiliepime patikino, kad jokių pareiškėjo pateiktų prašymų nėra registruota. Dėl kokių priežasčių pareiškėjui nebuvo leista pateikti tokio pobūdžio prašymą, pareiškėjas skunde nenurodo, aplinkybių nedetalizuoja.

Be to, pareiškėjas ir pats skunde neginčija aplinkybės, jog jam buvo žinoma apie teisę į 30 procentų padidintą žemės sklypo plotą (apie tai jam užsimindavo NŽT pareigūnai), todėl, būdamas atidus ir rūpestingas, iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo, pareiškėjas turėjo aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir papildomomis galimybėmis pasididinti žemės sklypo plotą, pateikti prašymą ir būtinus dokumentus, tačiau to nepadarė. Taigi, vertintina, jog pats pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas gauti iki 30 procentų padidinto žemės sklypo ploto, su sprendimais, kuriais visiškai atkurtos nuosavybės teisės, sutiko, jų teisėtumo ir pagrįstumo neginčijo.

Todėl teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, nes nebuvo jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo (nesant pareiškėjo prašymo, administracinio sprendimo) pareiškėjui suteikti padidintą 30 procentų žemės plotą. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo užbaigta NŽT sprendimu, todėl bet koks žemės sklypo suteikimas nuosavybėn po priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, be atkuriamo nuosavybėn lygiaverčio arba natūra grąžinamo žemės sklypo ploto, reikštų tik papildomo žemės sklypo suteikimą, o tokia galimybė Atkūrimo įstatyme nėra numatyta.

Taip pat nustatyta, kad, svarstant pareiškėjo prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pareiškėjas neišreiškė valios dėl iki 30 procentų žemės sklypo suteikimo nuosavybėn ir toks prašymas net nebuvo svarstomas. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostata savaime nesuteikia teisės asmeniui, kuriam pagal šio įstatymo nuostatas nuosavybės teisės yra realizuotos, papildomai pretenduoti į padidintą žemės sklypo plotą. Pareiškėjo lūkestis gauti 30 procentų padidintą žemės plotą negali šiuo atveju būti teisėtas, jeigu jo neįmanoma realizuoti ir jeigu toks lūkestis nepagrįstas įstatymo nuostatomis.

11. Teismas vertino, kad atsakovas Rašte išdėstė ne tik faktinį, bet ir teisinį sprendimo priėmimo pagrindą. Ginčijamas Raštas motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nurodyta apskundimo tvarka ir terminai, pasirašytas įgalioto pareigūno. Iš ginčijamo Rašto turinio suprantama, kokiu pagrindu ir motyvais remiantis priimtas būtent toks administracinis aktas. Tad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje numatytų viešojo administravimo principų. Pareiškėjas teismui neįrodė, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas Raštas, yra neteisėtas arba negaliojantis. Todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti priimto Rašto teisėtumu ir pagrįstumu, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais arba kitais motyvais bei įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl kilusios žalos yra grindžiami bendro pobūdžio teiginiais ir pareiškėjo subjektyviu vertinimu, kurio jis nepatvirtina jokiais neginčijamais įrodymais. Atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veiksmų, byloje nenustatyta neteisėto arba netinkamo atsakovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu. Taigi, nenustačius būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą negali būti patenkinamas.

13. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad NŽT Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. tinkamai ir išsamiai motyvuotas, priimtas laikantis esminių procedūrinių reikalavimų, taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Rašto pagrįstumą. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nepaneigia NŽT Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, jog teismo procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo nenaudai, jis praranda teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (pareiškėjas apeliaciniame skunde tik patiklina reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t. y. prašo ne 120 696 Eur, bet 12 696 Eur žalos atlyginimo). Pareiškėjas nurodo, kad:

14.1. Jam valdininkai sakė, jog jam priklauso 30 procentų žemės, tačiau laisvos žemės nėra – tai daug kartų paminėjo NŽT dirbantys specialistai. Teismas neatsakė, kodėl įstatymo nuostata dėl papildomai suteikiamos 30 procentų žemės jam nebuvo taikoma, taip pat teismas nepadarė nei vienos teisinės išvados, o pasinaudojo atsakovo argumentais. Todėl teismo sprendimas yra be motyvų. Teismo sprendime motyvuojamoje dalyje turi būti nurodyti įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl sprendimas naikintinas.

14.2. Pareiškėjui žemė grąžinta kitoje vietoje, todėl pareiškėjui turėjo būti suteikta papildomai 30 procentų žemės, nes valstybinės žemės buvo ir yra. Pareiškėjui priklauso 30 procentų žemės, o tai yra 1,587 ha. Teismas netinkamai pritaikė įstatymą ir nemotyvavo, kodėl yra taikoma išimtis ir įstatymas netaikomas, nors laisvos žemės ir yra. Pareiškėjas nekeltų klausimo, jei laisvos valstybinės žemės nebūtų, bet jos yra. Jei NŽT nenori formuoti sklypo, tokiu atveju privalo atlyginti žalą. Pareiškėjui padarytos žalos dydis yra 12 696 Eur. Dėl rašymo apsirikimo klaidos pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad prašo priteisti 120 696 Eur žalai atlyginti.

14.3. Neteisėti valstybės institucijos veiksmai ir neveikimas pasireiškė sąmoningu įstatymo netaikymu. Kaip minėta, pareigūnai ne kartą nurodė, kad jam priklauso 30 procentų žemės, bet teigė, kad laisvos valstybinės žemės nėra. Todėl valstybės pareigūnai sąmoningai neveikė pagal įstatymą, pareiškėją klaidino. Valstybės pareigūnai, pareiškėją išskirdami iš Lietuvos Respublikos piliečių, jam neskyrė papildomai 30 procentų žemės, todėl pareiškėjui padarė žalą, kuri yra lygi 1,587 ha arba 12 696 Eur. Pagal įstatymą netektos pajamos yra žala, todėl žalą padaręs asmuo ją privalo atlyginti. Pareiškėjas beveik 10 metų negali naudotis pagal įstatymą jam priklausančiu 1,587 ha sklypu. Todėl yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jau nuo 2013 m. skaičiuotinos negautos pajamos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau kartą panaikino apygardos administracinio teismo nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-590-492-2020). Teismas sprendime nurodo teismų praktiką, kuri yra netapati, todėl netaikoma.

15. Atsakovas NŽT atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas NŽT nurodo, kad teismas įvertino visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, vadovavosi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiomis teisės normomis, rėmėsi teismų praktika, priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl NŽT Rašto, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti papildomai 30 procentų žemės iš laisvos žemės fondo atkūrus nuosavybės teises į žemę, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti NŽT priimti sprendimą dėl 30 procentų (1,587 ha) žemės sklypo suformavimo arba priteisti 12 696 Eur žalai atlyginti.

18. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad ginčijamas NŽT Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, NŽT neturi pagrindo suteikti pareiškėjui papildomai 30 procentų žemės, NŽT neteisėtų veiksmų nepadarė, dėl to nėra pagrindo pareiškėjui priteisti ir žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti, t. y. panaikinti NŽT Raštą ir įpareigoti NŽT priimti naują sprendimą dėl 30 procentų (1,587 ha) žemės sklypo suformavimo arba priteisti 12 696 Eur žalai atlyginti.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jam valdininkai sakė, jog jam priklauso 30 procentų žemės, tačiau teigė, kad nėra laisvos valstybinės žemės; teismas neatsakė, kodėl įstatymo nuostata dėl papildomai suteikiamos 30 procentų žemės jam nebuvo taikoma; teismo sprendimas yra be motyvų; pareiškėjui žemė grąžinta kitoje vietoje, todėl jam turėjo būti suteikta papildomai 30 procentų žemės, nes valstybinės žemės buvo ir yra; jei NŽT nenori formuoti sklypo, tokiu atveju privalo atlyginti žalą, pareiškėjui padarytos žalos dydis yra 12 696 Eur; neteisėti valstybės institucijos veiksmai ir neveikimas pasireiškė sąmoningu įstatymo netaikymu, pareiškėjo klaidinimu; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau kartą panaikino apygardos administracinio teismo nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-590-492-2020); teismas sprendime nurodo teismų praktiką, kuri yra netapati, todėl netaikoma.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir duomenų vertinimo aspektu, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriems pritaria, pripažįsta, kad ginčijamas NŽT Raštas, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą nuosavybės teisių atkūrimo metu sugrąžintą žemę padidinti 30 procentų, yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta asmens teisė gauti iš laisvos valstybinės žemės fondo padidintą žemės sklypą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę, o tokį prašymą ir kitus tam būtinus dokumentus iki nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos turi pateikti asmuo, kuris pageidauja gauti padidintą valstybinį žemės sklypą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-366-552/2018, 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-569-525/2018). Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjo atveju nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra baigta, t. y. jau atkurtos nuosavybės teisės į buvusią nacionalizuotą žemę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu būtų teikęs prašymą ar prašymus skirti iki 30 procentų didesnio žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo žemės, o pareiškėjo argumentai apie tai, kad jį institucijos tarnautojai klaidino, nurodydami, kad jam priklauso 30 procentų žemės, tačiau teigdami, kad laisvos žemės nėra, yra tik abstraktūs teiginiai, nepagrįsti jokiais įrodymais. Todėl baigus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą NŽT nebeturėjo jokio pagrindo vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalimi tenkinti pareiškėjo prašymą dar skirti 30 procentų žemės iš laisvos žemės fondo.

23. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nenustatė atsakovo NŽT neteisėtų veiksmų. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, NŽT šiuo atveju veikė tinkamai, priėmė teisėtą ir pagrįstą Raštą. Todėl nenustačius būtinų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti, šioje byloje nėra pagrindo pareiškėjui priteisti iš NŽT jo prašomą žalos atlyginimą (CK 6.271 str.).

24. Pareiškėjo argumentas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-590-492-2020 jau kartą panaikino Vilniaus apygardos teismo nutartį, nagrinėjamu atveju yra nereikšmingas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėta nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartį, kuria teismas nutarė neatnaujinti termino pareiškėjo skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas ir išnagrinėjęs bylą iš esmės priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi tiek teisiniu reglamentavimu, tiek teismų praktika, išsamiai pagrindė skundžiamą sprendimą. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė