ee4d9446-bbdc-417b-80d7-58af4cbe84f4 · Vilniaus apygardos teismas

  Civilinė byla Nr. e2S-550-803/2018                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39648-2017-9   Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.14.3.; 3.3.2.5. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. vasario 13 d.        Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja RÅ«ta Petkuvienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal apeliantės (ieÅ¡kovės) ieÅ¡kovės A.

S. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės A. S. ieÅ¡kinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB bankas“ dėl vienaÅ¡alio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sÄ lygų pripažinimo nesÄ Å¾iningomis. Teismas  n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė A. S. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydama: pripažinti atsakovo akcinės bendrovės SEB banko 2013 m. rugsėjo 26 d. vienaÅ¡aliÅ¡kÄ tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo sudarytos Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67 nutraukimÄ negaliojančiu;

įpareigoti bankÄ atnaujinti kredito sutarties galiojimÄ ; pripažinti nesÄ Å¾iningomis ir negaliojančiomis kredito sutarties bendrosios dalies 3 straipsnio 2-6 punktus, 4 straipsnio 5-7, 11,16, 19, 21 punktus, 5 straipsnio 2, 5 punktus, 6 straipsnio 1 punktÄ , 12 ir 15 straipsnius, specialiosios dalies 5 straipsnio 7 punktÄ ; panaikinti kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytÄ ieÅ¡kovės prievolę mokėti 0,1 proc. dydžio per dienÄ delspinigius kaip nesÄ Å¾iningÄ sÄ lygÄ arba sumažinti delspinigių dydį iki 0,02 proc. už kiekvienÄ uždelstÄ dienÄ .Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi atsisakė priimti ieÅ¡kovės A.

S. ieÅ¡kinį, todėl ieÅ¡kovė pateikė atskirÄ jį skundÄ . II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Pirmos instancijos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimÄ (civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015), kuriuo netenkino ieÅ¡kovės A. S. ieÅ¡kinio atsakovui akcinei bendrovei „SEB bankas“ dėl 2013 m. rugsėjo 26 d. vienaÅ¡aliÅ¡ko tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo sudarytos Kredito sutarties Nr. 1450818074101-67 nutraukimo pripažinimo negaliojančiu bei minėtos kredito sutarties galiojimo neatnaujino, nepripažino pagal ieÅ¡kinio reikalavimus nesÄ Å¾iningomis sutarties sÄ lygų bei teismas ex officio įvertinęs sutarties sÄ lygas nematė pagrindo jas pripažinti nesÄ Å¾iningomis; taip pat teismas pasisakė, kad ieÅ¡kovei tik raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose iÅ¡kėlus klausimÄ dėl delspinigių dydžio teismas ex officio neturi pagrindo sutarties sÄ lygų, apibrėžiančių delspinigių dydį, pripažinti nesÄ Å¾iningomis, nes delspinigių suma nėra reikÅ¡minga bendrame ieÅ¡kovės neįvykdytų prievolių kontekste bei byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl skolos (įskaitant delspinigius) priteisimo.

Taip pat skundžiamoje teismo nutartyje nurodyta, kad ieÅ¡kovė buvo pateikusi apeliacinį skundÄ , kurio vienas iÅ¡ argumentų buvo tas, kad teismas privalėjo sukontroliuoti netesybų (delspinigių) dydį. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2A-1416-653/2016) ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmetė. IeÅ¡kovei pateikus kasacinį skundÄ , Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e3K-318-611/2017) pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį ir pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimÄ â€“ panaikino jo dalį, kuria atmestas ieÅ¡kinio reikalavimas pripažinti kredito sutarties sÄ lygas dėl vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo prieÅ¡ terminÄ nesÄ Å¾iningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos ir Å¡ioje dalyje ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, pripažino 2008 m. gruodžio 10 d. kredito sutarties, sudarytos tarp akcinės bendrovės „SEB bankas“ ir A.

S., sÄ lygas dėl vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo prieÅ¡ terminÄ pagal sutarties 5 straipsnio 2 punkto 1 papunktį, 4 straipsnio 1, 2, 4 punktus nesÄ Å¾iningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos; kitÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalį paliko nepakeistÄ . IeÅ¡kovė A. S. pateikė praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo, kuriame be kitų argumentų nurodė ir tai, kad teismai neteisingai iÅ¡nagrinėjo jos bylÄ , nes ex officio privalėjo įvertinti kredito sutarties sÄ lygas, įskaitant ir sÄ lygas dėl nepagrįstai didelio delspinigių dydžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. eA2-36767-1066/2017) atsisakė atnaujinti procesÄ civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015. IeÅ¡kovė dėl Å¡ios nutarties padavė atskirÄ jį skundÄ , todėl ji iki Å¡iol nėra įsiteisėjusi.Teismas nurodė, jog, kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kovės naujai pareikÅ¡to ieÅ¡kinio turinio ir aukščiau nutartyje aptartoje byloje nagrinėto ginčo dalyko, ieÅ¡kovė abejose ieÅ¡kiniuose reiÅ¡kia tÄ patį pagrindinį reikalavimÄ â€“ pripažinti atsakovo atliktÄ vienaÅ¡aliÅ¡kÄ kredito sutarties nutraukimÄ neteisėtu ir įpareigoti atsakovÄ atnaujinti kredito sutarties vykdymÄ ; be to, abejose bylose ieÅ¡kovė kelia klausimÄ dėl kredito sutarties sÄ lygų atitikimo sÄ Å¾iningumo reikalavimams.

Nors civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015 ieÅ¡kovė tik raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose iÅ¡kėlė klausimÄ dėl nesÄ Å¾iningo delspinigių dydžio, ji reikalavimÄ Ä¯vertinti sutarties sÄ lygas dėl delspinigių nurodė tiek apeliaciniame ir kasaciniame skunduose, tiek ir praÅ¡yme dėl proceso atnaujinimo, kas reiÅ¡kia, kad proceso atnaujinimo atveju (tuo atveju, jei ieÅ¡kovės atskirasis skundas bus patenkintas) – ieÅ¡kovės argumentai dėl delspinigių dydžio sumažinimo turės bÅ«ti vertinami.Teismas, įvertinęs Å¡ioje byloje pateiktų ieÅ¡kinio reikalavimų pobÅ«dį bei Vilniaus miesto apylinkės teisme iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015 suformuluotų ieÅ¡kinio reikalavimų pobÅ«dį, taip pat palyginęs abiejų ieÅ¡kinių faktinius pagrindus ir sutampančias bylos Å¡alis, sprendė kad ieÅ¡kovė naujai pateiktu ieÅ¡kiniu siekia iÅ¡kelti civilinę bylÄ dėl ginčo, kuris vis dar vyksta kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015.

Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad ieÅ¡kovė naujai pareikÅ¡tame ieÅ¡kinyje pradėjo įrodinėti savo kaip vartotojo teisių pažeidimus, remdamasi konkrečiais sutarties punktais, nekeičia paties byloje kilusio ginčo pobÅ«džio ir apimties – vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo/neteisėtumo. Atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytus motyvus, teismas atsisakė priimti ieÅ¡kinį kaip paduotÄ , teismo žinioje esant bylai dėl ginčo tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai IeÅ¡kovė A. S. pateikė atskirÄ jį skundÄ , praÅ¡ydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį. Nurodo, jog skundžiama pirmos instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. IeÅ¡kovė 2017 m. spalio 27 d. pateikdama naujÄ ieÅ¡kinį nurodė Å¡iuos esminius reikalavimus:

1) sustabdyti iÅ¡ieÅ¡kojimo veiksmus pagal hipoteka ir pritaikyti laikinÄ sias apsaugos priemones hipoteka įkeistam sutarties turtui, 2) pripažinti, kad AB SEB banko 2013.09.26 priimtas sprendimas vienaÅ¡aliÅ¡kai prieÅ¡ laikÄ nutraukti kredito sutartį Nr. 1450818074101-67 pagal Å¡iuo metu galiojančius įstatymus buvo priimtas neteisėtai ir nesÄ Å¾iningai, 3) pripažinti kredito sutarties sÄ lygas (bendrosios dalies 3 straipsnio 2-6 punktus, 4 straipsnio 5-7 ir 11, 16, 19, 21 punktus, 5 straipsnio 2, 5 punktus, 6 straipsnio 1 punktÄ , 12 ir 15 straipsnius, specialiosios dalies 5 straipsnio 7 punktÄ ) nesÄ Å¾iningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos (ab initio);

4) panaikinti kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytÄ ieÅ¡kovės prievolę mokėti 0,10 procento per dienÄ netesybas (delspinigius) už vėluojančius mokėjimus (paskolos įmokų ir palÅ«kanų) arba sumažinti banko priskaičiuotus delspinigius iki 0,02 procento už kiekvienÄ praleidimo dienÄ , ir skaičiuojant delspinigius taikyti jiems 6 mėnesių senaties terminÄ ;

5) įpareigoti bankÄ atnaujinti kredito sutarties galiojimÄ nekeičiant sutarties ankstesnių sÄ lygų. IeÅ¡kovė taip pat nurodė kitus naujus procesinius praÅ¡ymus.Teismas nutartyje netinkamai ir nepagrįstai nustatė, kad ieÅ¡kovė turėjo teisę bÅ«tent apeliacinės instancijos teismo, kurio žinioje yra byla dėl ginčo esmės, praÅ¡yti taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, ir kad bÅ«tent Vilniaus apygardos teismui, kuriam persiunčiamas nagrinėti ieÅ¡kovės atskirasis skundas ir kurio žinioje bus byla dėl ginčo esmės, ieÅ¡kovė turėjo teisę tiesiogiai pateikti praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes prieÅ¡ingai ieÅ¡kovės praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėjo bÅ«ti sprendžiamas teisme ne tik priėmus ieÅ¡kinį, įskaitant ir jos praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir nes ieÅ¡kovės 2017.11.08 dienos skundas dėl 2017.11.03 dienos teismo nutarties dar nėra priimtas nagrinėti.

Pageidavo, kad bÅ«tų skubiai taikomos laikinosios apsaugos priemonės pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, nes teismas Å¡ioje bylos stadijoje ir Å¡ioje vietoje galėjo spręsti klausimÄ dėl ieÅ¡kovės skundo praÅ¡ymo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, todėl galėjo bÅ«ti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ieÅ¡kovės turtui, tačiau tai nebuvo padaryta.IeÅ¡kovė paėmė iÅ¡ banko paskola lygiÄ 18 872,31 Eur sumai, pagal sutarties sÄ lygas per laikotarpį nuo 2008 iki 2014 metų sumokėjo bankui sumÄ lygiÄ 20 159,73 Lt, tuo tarpu bankas reikalauja dar ir perimti sutarties turtÄ , kurio rinkos vertė lygi apie 300 000 Eur sumai, tokiu bÅ«du iÅ¡ ieÅ¡kovės buvo reikalaujama grÄ Å¾inti sumÄ , kuri virÅ¡ijo suteiktos paskolos sumÄ beveik 12 kartų.Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad bankas (antstolis) nesilaikė paskutinių Europos Parlamento ir Europos Tarybos nuostatų, direktyvų ir reglamento reikalavimų (2014 m. vasario 4 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iÅ¡ dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010), ir kadangi Å¡iuo metu Å¡ios nuostatos vis dar nėra tinkamai perkeltos į Lietuvos teisę (direktyvoje numatytas perkelimo terminas buvo 2016.03.21 diena), todėl ieÅ¡kovė Å¡ioje ginčo bylos galėjo tiesiogiai remtis Å¡ia ES Direktyva, jei valstybė jos laiku tinkamai neįgyvendino, nes tokia yra Europos Teisingumo Teismo praktika.Ankstesnėse ieÅ¡kovės ir banko ginčo bylose buvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pagal Å¡ios sutarties sÄ lygas, tačiau nebuvo sprendžiamas ginčas dėl Å¡ios sutarties nutraukimo pripažinimo nesÄ Å¾iningomis ir negaliojančiomis pagal Å¡iuo metu galiojančius Lietuvoje įstatymus (ES Direktyvas), bei kitų sutarties sÄ lygų tame tarpe ir delspinigių panaikinimo, ir kad bankas Å¡io ginčo metu ne tik nebendradarbiavo su ieÅ¡kove, bet siekė sau didelės naudos, tuo padarydamas labai didelę žalÄ ieÅ¡kovei.ieÅ¡kovė pateikė kartu su skundu ir praÅ¡ymÄ teismui dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo.

Vertinant ieÅ¡kovės turtinę padėtį, teismo turėjo bÅ«ti atsižvelgta į aplinkybę, kad, kaip buvo matyti iÅ¡ pareikÅ¡to ieÅ¡kinio (skundo) ir Å¡ios ginčo bylos, dėl banko ir antstolio neteisėtų ir padėties ieÅ¡kovė tuo metu negalėjo sumokėti žyminio mokesčio sumos, o tai apsunkino jos pažeistų teisių gynybÄ , ir todėl jos skundo praÅ¡ymas turėjo bÅ«ti priimtas, iÅ¡nagrinėtas ir patenkintas.Pagal CPK 137 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas, atsisakydamas priimti ieÅ¡kinį, priima dėl to motyvuotÄ nutartį, ir nutartyje teismas privalo nurodyti, į kuriÄ institucijÄ ar teismÄ reikia pareiÅ¡kėjai kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme ar neteisminga tam teismui, arba kaip paÅ¡alinti aplinkybes, kliudančias priimti ieÅ¡kinį, todėl teismas turėjo ieÅ¡kovei nurodyti kaip paÅ¡alinti aplinkybes, kliudančias priimti ieÅ¡kinį, tačiau to tinkamai nepadarė, ir teismas turėjo nustatyti.Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieÅ¡kovė abejose ieÅ¡kiniuose reiÅ¡kė ne tÄ patį pagrindinį reikalavimÄ â€“ pripažinti atsakovo atliktÄ vienaÅ¡aliÅ¡kÄ kredito sutarties nutraukimÄ neteisėtu, nes c.b.

Nr. e2-343- 934/2015 ieÅ¡kovė prašė pripažinti atsakovo atliktÄ vienaÅ¡aliÅ¡kÄ kredito sutarties nutraukimÄ neteisėtu pagal Å¡ios sutarties sÄ lygas.Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties Å¡alies (vartotojos) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiÅ¡kia sutarties laisvės principo ribojimÄ , todėl nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sÄ lygų sÄ Å¾iningumÄ , nepaisant to, kad vartotoja to nepraÅ¡o, yra konstatavęs ETT sujungtose bylose Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (2000 m. birželio 27 d. sprendimas, C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941, 26, 29, 32 punktai), ir atitinkamai byloje Cofidis ETT pabrėžė, kad teisėjo teisė ex officio ar vartotojos reikalavimu pripažinti nesÄ Å¾iningÄ sutarties sÄ lygÄ negaliojančia turi bÅ«ti įgyvendinama neatsižvelgiant į senaties terminÄ , galintį apriboti Å¡iÄ nacionalinio teismo teisę (2002 m. lapkričio 21 d.

Sprendimas, C-473/00, Rink. p. I-10875, 36, 38 punktai), tačiau tai nebuvo tinkamai padaryta Å¡ioje ginčo Å¡alių byloje, nors ieÅ¡kovė (vartotoja) prašė tai padaryti, ir kad ankstesnėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pagal sutarties sÄ lygas (naujoje byloje pagal Å¡iuo metu galiojančius įstatymus), tačiau nebuvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties vykdymo ar skolos pagal sutartį priteisimo ir (ar) sutarties sÄ lygų, nustatančių skolininko pareigÄ mokėti delspinigius ir jų dydį, pripažinimo nesÄ Å¾iningomis ir negaliojančiomis, todėl pažymėtina, kad aptariamų sutarties sÄ lygų sÄ Å¾iningumo ir galiojimo klausimas, atsižvelgiant į ieÅ¡kovės kaip vartotojos, teisinį statusÄ , turi bÅ«ti sprendžiamas tuo atveju, jei atsakovas pradėjo delspinigių iÅ¡ieÅ¡kojimÄ pagal sutartį (nes atsakovas jau pradėjo delspinigių iÅ¡ieÅ¡kojimÄ pagal sutartį), ir be to Å¡is klausimas galėjo bÅ«ti savarankiÅ¡ku teisminio ginčo objektu (ieÅ¡kovei pareiÅ¡kus tokį reikalavimÄ ), nes netesybos nėra skirtos vienai sutarties pusei pasipelnyti kitos pusės sÄ skaita ir jos negali bÅ«ti neprotingai didelės. IV.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Civilinės bylos iÅ¡kėlimas teisme – tai savarankiÅ¡ka, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija, kurioje tikrinama, ar yra teisės kreiptis į teismÄ prielaidos ar ne, pareiÅ¡kėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismÄ ar ne. Civilinės bylos iÅ¡kėlimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobÅ«džio procesinius sprendimus: priimti ieÅ¡kinį ir iÅ¡kelti civilinę bylÄ (CPK 137 straipsnio 1 dalis); atsisakyti priimti ieÅ¡kinį įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalis); nustatyti terminÄ ieÅ¡kinio trÅ«kumams paÅ¡alinti (CPK straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).Nagrinėjamoje apeliacine tvarka byloje ieÅ¡kovė atskirÄ jame skunde nurodė argumentus, kurie susiję ne tik su materialiniais reikalavimais, bet ir su procesiniais klausimais, kurie nebuvo spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje, t.y. dėl žyminio mokesčio, laikinųjų apsaugos priemonių.

Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas tai, kad nebuvo spręsti praÅ¡ymai atleisti ieÅ¡kovę nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimÄ iki sprendimo priėmimo, dėl Å¡ioje dalyje nurodytų aplinkybių nepasisako, nes tai neveikia pirmosios instancijos teismo sprendimo atsisakyti priimti ieÅ¡kinį.Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį praÅ¡ymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas, o Komercinio arbitražo įstatyme numatytais atvejais – Vilniaus apygardos teismas.

Kai praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikÅ¡tame ieÅ¡kinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik iÅ¡sprendus ieÅ¡kinio, kuriame jas praÅ¡oma taikyti, priėmimo klausimÄ .Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kinį buvo atsisakyta priimti, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas neturėjo bÅ«ti sprendžiamas, kaip tai nurodyta CPK 147 straipsnio 1 dalyje. Pagal to paties straipsnio 3 dalį teismas gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu raÅ¡ytiniu suinteresuoto asmens praÅ¡ymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieÅ¡kinio teismui pareiÅ¡kimo dienos.

Tuo atveju, jei ieÅ¡kovė (apeliantė) tokį praÅ¡ymÄ bÅ«tų pareiÅ¡kusi pirmosios instancijos teismui, jis bÅ«tų privalėjęs jį iÅ¡nagrinėti. Apeliantė nurodė, kad teismui suformulavo naujus 8 praÅ¡ymus ir reikalavimus, todėl nepagrįstai buvo atsisakyta priimti ieÅ¡kinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ . Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad procesinio pobÅ«džio praÅ¡ymai, t.y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, žyminio mokesčio klausimai nėra ieÅ¡kovo materialinis reikalavimas, kuriuo ginama subjektinė teisė, todėl jie nėra aktualÅ«s sprendžiant klausimÄ dėl iÅ¡nagrinėto Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ginčo.

Apeliantei paaiÅ¡kinama, jog 1) sustabdyti iÅ¡ieÅ¡kojimo veiksmus pagal hipoteka ir pritaikyti laikinÄ sias apsaugos priemones hipoteka įkeistam sutarties turtui, yra procesinis praÅ¡ymas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas reglamentuoja laikinÄ jÄ apsaugos priemonę – iÅ¡ieÅ¡kojimo vykdymo procese sustabdymas. Taigi toks ieÅ¡kovės reikalavimas nėra nukreiptas į materialinio reikalavimo patenkinimÄ , todėl juo remtis įrodinėjant ieÅ¡kinio naujumÄ negalima.CK 1.138 straipsnis numato, jog civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, nevirÅ¡ydamas savo kompetencijos, Å¡iais bÅ«dais:

1) pripažindamas tas teises;

2) atkurdamas buvusiÄ iki teisės pažeidimo padėtį; ) užkirsdamas keliÄ teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstÄ grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieÅ¡kinys);

4) priteisdamas įvykdyti pareigÄ natÅ«ra;

5) nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį;

6) iÅ¡ieÅ¡kodamas iÅ¡ pažeidusio teisę asmens padarytÄ turtinę ar neturtinę žalÄ (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudÄ , delspinigius);

7) pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais;

8) kitais įstatymų numatytais bÅ«dais.Tai, kad ieÅ¡kovės 2014 m. spalio 3 d. ieÅ¡kinyje suformuluoti reikalavimai yra nukreipti į teisinio santykio pakeitimÄ , galima spręsti iÅ¡ Å¡ių nurodytų materialinių reikalavimų: pripažinti kredito sutarties sÄ lygas (bendrosios dalies 3 straipsnio 2-6 punktus, 4 straipsnio 5-7 ir 11, 16, 19, 21 punktus, 5 straipsnio 2, 5 punktus, 6 straipsnio 1 punktÄ , 12 ir 15 straipsnius, specialiosios dalies 5 straipsnio 7 punktÄ ) nesÄ Å¾iningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos (ab initio);panaikinti kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytÄ ieÅ¡kovės prievolę mokėti 0,10 procento per dienÄ netesybas (delspinigius) už vėluojančius mokėjimus (paskolos įmokų ir palÅ«kanų) arba sumažinti banko priskaičiuotus delspinigius iki 0,02 procento už kiekvienÄ praleidimo dienÄ , ir skaičiuojant delspinigius taikyti jiems 6 mėnesių senaties terminÄ ;

įpareigoti bankÄ atnaujinti kredito sutarties galiojimÄ nekeičiant sutarties ankstesnių sÄ lygų.Tai reiÅ¡kia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, iÅ¡nagrinėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2017 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 klausimus dėl vienaÅ¡aliÅ¡ko vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, teismo pareigos iÅ¡tirti Å¡ios sutarties sÄ lygų atitiktį sÄ Å¾iningumo reikalavimams, buvo pasisakyta dėl ginčo esmės dėl tarp ieÅ¡kovės ir atsakovės 2008 m. gruodžio 10 d. sudarytos kredito sutarties Å¡ioje dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kad kasacinės instancijos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, apeliantė negali vėl kelti klausimų dėl sutarties nesÄ Å¾iningumo toje dalyje, kurioje yra pasisakyta (CPK 18 straipsnis, numatantis įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumÄ ). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nutartimi buvo pasisakyta ir dėl Å¡iame atskirÄ jame skunde keliamų klausimų, t.y. jog nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sÄ lygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, nesÄ Å¾iningumÄ ir taip kompensuoti disbalansÄ tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr.

Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C-473/00, ECLI:EU:C:2002:705, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, ECLI:EU:C:2006:675, 27 ir 28 punktus ir kt.). Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sÄ lygų nesÄ Å¾iningumÄ , nepaisant to, kad vartotojas to nepraÅ¡o, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 29, 32 punktai).Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas iÅ¡samiai iÅ¡aiÅ¡kino apeliantei dėl jos teisių, kylančių iÅ¡ vartojimo teisinių santykių, apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

Apeliantė remiasi ir argumentu, kad nebuvo spręsti išnagrinėtoje byloje klausimai dėl delspinigių dydžio ir jų skaičiavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad dėl delspinigių nėra išspręsta civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nutarties 51 punkte nurodyta, jog apskaičiuota pradelstų delspinigių pagal Kredito sutartį suma nėra esminė bendrame ieškovės neįvykdytų prievolių kontekste, todėl neturi įtakos kredito sutarties pažeidimo esmingumui.

BylÄ nagrinėję teismai vadovavosi pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika ir nagrinėjamu atveju pagrįstai nesprendė dėl Kredito sutarties sÄ lygų dėl netesybų dydžio atitikties CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto normai.Taigi kasacinis teismas aiÅ¡kiai nurodė, jog teismai nėra pasisakę dėl kredito sutarties 4 dalies 5-6 punktuose numatytos ieÅ¡kovės prievolės mokėti 0,10 procento per dienÄ netesybas (delspinigius) už vėluojančius mokėjimus.

Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1416-653/2016 nurodė, jog byloje nesant pareikÅ¡to savarankiÅ¡ko reikalavimo pripažinti negaliojančiomis sutarties sÄ lygas dėl delspinigių, pareiga jas įvertinti sÄ Å¾iningumo aspektu ex officio teismui atsiranda tais atvejais, jei skolininko pareigos mokėti delspinigius pagal sutartį nevykdymas sudaro tokiÄ sutarties pažeidimo dalį, kuri galėtų nulemti sutarties pažeidimo kvalifikavimÄ kaip esminį arba jei byloje bÅ«tų sprendžiama dėl skolos pagal sutartį (įskaitant delspinigius) priteisimo.Taigi ieÅ¡kovės reikalavimas dėl delspinigių nebuvo nagrinėtas, nes nebuvo pareikÅ¡tas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieÅ¡kovė naujai pateiktu ieÅ¡kiniu siekia iÅ¡kelti civilinę bylÄ dėl ginčo, kuris vis dar vyksta kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015 (nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesÄ civilinėje byloje Nr. e2-343-934/2015 dėl pačios ieÅ¡kovės paduoto atskirojo skundo dar nėra įsiteisėjusi) tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl atsisakė priimti ieÅ¡kinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ .Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieÅ¡kovas neturi pareigos nurodyti teisinį ieÅ¡kinio pagrindÄ , nes teisinis ginčo kvalifikavimas yra iÅ¡imtinė teismo prerogatyva, tačiau, atkreipiant dėmesį į tai, pasakytina, jog CPK 366 straipsnis, reglamentuojantis proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato galimybės atnaujinti proceso dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikÅ¡tas.

Taigi teismas turėjo ne formaliai įvertinti ieÅ¡kinio priėmimo metu egzistavusias aplinkybes, ir tai sudaro pagrindÄ panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, konstatuojant, jog nebuvo pagrindo atsiakyti priimti ieÅ¡kinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ (tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), o egzistavo pagrindai nustatyti ieÅ¡kinio trÅ«kumus (CPK 115 straipsnis).  Kadangi ieÅ¡kinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija ir apeliacinės instancijos teismas jo iÅ¡spręsti negali (CPK 137 straipsnio 1 dalis), tai skundžiama nutartis panaikinama ir ieÅ¡kinio priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, n u t a r i a : ieÅ¡kovės A. S. atskirÄ jį skundÄ tenkinti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.Å i Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                           RÅ«ta Petkuvienė            Â