2018-10-03 Nr. AB-17718-3-61-3-00852-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2560-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00852-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 8 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria pareiškėjas kildina žalą iš ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo suteikta teisė turėti ilgalaikių pasimatymų su savo sutuoktine, dėl ko jiems teko pyktis, pablogėjo jų santykiai, iškilo grėsmė netekti sutuoktinės. Tokie veiksmai prilygo kankinimui, pareiškėjui pablogėjo psichinė sveikata, jis dėl to labai išgyveno. Pareiškėjui buvo suteikta teisė tik asmeniškai pasimatyti su sutuoktine porai valandų užrakintame kambaryje, kuriame nebuvo nei tualeto, nei vandens. Pareiškėjas pažymėjo, kad kiti nuteistieji turėjo ilgalaikius pasimatymus, tačiau būtent su pareiškėju buvo elgiamasi skirtingai.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 13 d. į Lukiškių TI-K atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, keletą kartų buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, Vilniaus pataisos namus, Šiaulių tardymo izoliatorių, Kauno tardymo izoliatorių, o 2017 m. kovo 6 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus.

6. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K pasimatymai organizuojami vadovaujantis Ilgalaikių pasimatymų su sugyventiniais suteikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-56 ir Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas atsakovui skundų dėl ilgalaikių pasimatymų nepateikė. Lukiškių TI-K iki 2017 metų sausio mėn. nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Atsakovas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad ginčo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

8. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas 2017 m. kovo 6 d. kreipėsi į teismą dėl tariamai padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį su pertraukomis praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2011 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. kovo 6 d.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

11. Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2017 m. kovo 13 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko), sprendė, jog reikalavimui dėl dalies žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo objektyviai užkirstos galimybės pareiškėjui kreiptis į teismą. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

13. Teismas konstatavo, kad būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 13 d.

14. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog ne kartą kreipėsi su prašymais į pareigūnus dėl pasimatymų skyrimo, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė būtų kreipęsi su konkrečiais prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir Lukiškių TI-K atsisakė juos suteikti. Teismas nustatė, kad byloje esantis Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 5 d. tarnybinis pranešimas Nr. 24-2787 patvirtina, jog pareiškėjas nei karto nesikreipė dėl pasimatymų su sutuoktine. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir Lietuvos administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendė, kad konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nėra pagrindo, o nenustačius neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nustatinėjimas netenka prasmės.

III. 15. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, apeliaciniu skundu prašo iš naujo peržiūrėti jo skundą ir priimti teisingą sprendimą.

16. Pareiškėjas teigia, kad jis niekur nebuvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, kol jam buvo taikomas kalėjimo režimas. Byloje nėra jokių pateiktų įrodymų, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

17. Pareiškėjas nurodo, kad jis turėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, tačiau nei vieno tokio pasimatymo jam nebuvo suteikta nebuvo. Pareiškėjas pažymi, kad savo skunde jis aiškiai nurodė, kad ilgalaikiai pasimatymai jam ir jo sutuoktinei suteikti nebuvo, dėl ko teko pyktis ir pablogėjo jų santykiai.

18. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

20. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl ilgalaikių pasimatymų laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 13 d. nesuteikimo.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2014 m. kovo 12 d. patirtą neturtinę žalą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, šiuo aspektu plačiau nepasisako.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su draudimu konkrečiai jam ilgesniam laikui pasimatyti su sutuoktine, teisėjų kolegija pažymi, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą ribojimo klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016).

26. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl neturtinės žalos, atsiradusios nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų, yra vertinama, ar yra įrodyta, jog žala kilo būtent dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1402-624/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, tinkamai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas ilgalaikių pasimatymų aspektu, išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y., ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės neginčytos, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, kuriuos pareiškėjas nurodė skunde ir pirmosios instancijos teismui.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine ir tokie prašymai nebuvo patenkinti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, tačiau nekonkretizavo, kada jis ar jo sutuoktinė kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su tokiais pageidavimais, o byloje esantis Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 5 d. tarnybinis pranešimas Nr. 24-2787 (b. l. 52) patvirtina priešingą aplinkybę, jog pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl pasimatymų su sutuoktine. Todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas atsisakė suorganizuoti pareiškėjui ir jo sutuoktinei ilgalaikių pasimatymų ir, kad šiuo aspektu buvo padaryta neturtinė žala pareiškėjui.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė ne tik konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, bet taip pat nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta 8 500 Eur suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, būtų tinkamai neatlikęs pavestų pareigų ar jas vykdęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas kaip neįrodytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai bei neteisingai išnagrinėjo ir nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 13 d. Taigi nenustačius, kad pareiškėjas savo valią dėl ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine suorganizavimo buvo apskritai išreiškęs, o Lukiškių TI-K administracija jo prašymo netenkino, darytina išvada, kad nėra pagrindo spręsti, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais ginčo laikotarpiu būtų pažeidusi Konvencijos 8 straipsnį.

31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas pripažintinas pagrįstu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius