2024-07-17 Nr. AB-10814-3-61-3-08343-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-611-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08343-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MV steel group“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „MV steel group“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 1AE-158 „Dėl UAB „MV Steel Group“ skundo“ (toliau – ir 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimas) ir Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2021 m. lapkričio 17 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 1KM320101M (toliau – ir 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaita). Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas grindė reikalavimus tokiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) priėmė 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. S-80 (7-58/2022) (toliau – ir 2022 m. gegužės 27 d. sprendimas), kuriuo įpareigojo Departamentą pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.

2.2. Iš Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimo turinio matyti, kad Departamentas iš naujo pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundo „Dėl Kauno teritorinės muitinės 2021 m. lapkričio 17 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 1KM320101M“ (toliau – ir 2021 m. gruodžio 17 d. skundas) nenagrinėjo, o tik atliko formalius matematinius duomenų, nurodytų viename iš Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitos priedų, skaičiavimus.

2.3. Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendime ydingai interpretuojama susidariusi situacija. Departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundą, turėjo jį išnagrinėti visa apimtimi, o ne padaryti formalias nuorodas į Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendime padarytas išvadas. Dėl tokios nepagrįstos Departamento pozicijos, nei vienas iš pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skunde išdėstytų argumentų Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendime nebuvo išanalizuotas ir įvertintas.

2.4. Departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundą, nenurodė jokių jo atmetimo motyvų, nepagrįstai argumentuodamas, kad tokie motyvai išdėstyti Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendime.

2.5. Šiuo atveju pareiškėjas neprivalėjo vien dėl nesutikimo su atskirais Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo motyvais skųsti šį sprendimą teismui tam, kad Departamentas nesiremtų Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendime išdėstytais motyvais, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundą. Pareiškėjas nusprendė neskųsti Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo, nes jo rezoliucinė dalis pareiškėjui buvo palanki. Tačiau tai nereiškia, kad Departamentas galėjo nevykdyti savo pareigos tinkamai išnagrinėti mokestinį ginčą ir priimti motyvuotą sprendimą.

2.6. Susidariusi situacija atėmė iš pareiškėjo galimybę kreiptis į teismą ir ginčyti Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą, kuris grindžiamas „įsiteisėjusiais“ Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo motyvais.

2.7. Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendime nesant savarankiškų motyvų, jis negali būti laikomas teisėtu.

2.8. Departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundą, neatliko jokio tyrimo, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, neįrodė privalomų muitų taikymo sąlygų, neanalizavo jokių pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundo argumentų.

2.9. Šiuo atveju Departamentui nepakako formaliai pagrįsti savo 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimo ir perkelti pareiškėjui visą įrodinėjimo pareigą.

2.10. Atliktas pareiškėjo mokestinis patikrinimas apsiribojo tik Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) pateiktos informacijos analize ir jos vertinimu. Tačiau OLAF 2021 m. liepos 16 d. pranešime Nr. OCM(2021)21606 pagal OLAF bylą Nr. OC/2020/0259/B3 gautą informaciją (toliau – ir pranešimas, OLAF pranešimas) esantys duomenys yra prieštaringi, iš jų nėra galima nustatyti nei apie kokias prekes kalbama, nei koks yra nurodytų prekių santykis su pareiškėjo prekėmis, apie kurios valstybės tiekėjo kontroliuojamą gamyklą yra kalbama, kuri iš pranešime aprašytų gamyklų yra „kontroliuojama muitinės“, todėl pasikliauti vien jais nebuvo galima.

2.11. Pareiškėjo į Lietuvos Respubliką importuotų prekių kilmę patvirtina bendrosios formos kilmės sertifikatai, kiti dokumentai (2021 m. spalio 13 d. Taivano bendrovės (eksportuotojo) „Yuen Chang Stainless Steel Co., Ltd“ išduota deklaracija „Letter of declaration“), jų tikrumas nėra paneigtas, jie yra galiojantys, todėl nėra jokio pagrindo abejoti pareiškėjo importuotų prekių kilme.

2.12. Mokesčių administratoriaus išvada, kad Taivane išduotų bendrosios formos kilmės sertifikatų autentiškumo patikrinimas šiuo atveju nėra galimas, o kilmės sertifikatai ginčo prekių nelengvatinei kilmei įrodinėti nėra naudojami, tuo pačiu, tokie dokumentai negali būti siunčiami ir patikrinimui į Taivaną, nepagrįsta.

2.13. Atliekant mokestinį patikrinimą nebuvo atliktas pareiškėjo pateiktų A formos sertifikatų paskesnis patikrinimas. Todėl tokiu atveju nebuvo galima remtis išimtinai OLAF pranešime pateiktais duomenimis.

2.14. Mokesčių administratorių išvada, kad ginčo prekės nebuvo apdorotos tiek, kad dėl to būtų pasikeitusi jų kilmės šalis, nepagrįsta. Vien Taivano bendrovės „Yuen Chang Stainless Steel Co., Ltd“ Taivane vykdytas žaliavos perdirbimo procesas sudaro pagrindą pripažinti, kad ginčo prekių kilmė pasikeitė.

2.15. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatytos reikšmingos aplinkybės, t. y. ar pareiškėjo importuoti plieno gaminiai visoje apimtyje buvo pradžioje importuoti iš Kinijos; koks buvo Taivano bendrovės „Yuen Chang Stainless Steel Co., Ltd“ atliekamo plieno perdirbimo procesas ir ginčo prekių kilmės pasikeitimas; ar pareiškėjo importuoto plieno, net jei tarp ginčo prekių buvo ir prekių, kurių kilmė – Kinija, Taivane atliktas perdirbimas turėjo įtakos šių prekių kilmės pasikeitimui; kokios priežastys lėmė neatitikimus tarp pareiškėjo deklaracijose ir surinktų duomenų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodydamas šias pagrindines aplinkybes ir argumentus:

3.1. Pareiškėjas apsiribojo abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių alternatyvių skaičiavimų, paneigiančių apskaičiuotą mokestinę nepriemoką.

3.2. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas neskundė Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo, Departamentas padarė išvadą, jog šiame sprendime padarytos Komisijos išvados dėl atitinkamų pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skunde išdėstytų argumentų, be kita ko, dėl OLAF pranešime pateiktų duomenų prieštaringumo, tapo privalomos ne tik Departamentui, bet ir pareiškėjui.

3.3. Tai, kad Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo rezoliucine dalimi Departamentas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundą, nereiškia, kad visi Departamento tuo metu 2022 m. kovo 2 d. sprendime Nr. 1A-41 (toliau – ir 2022 m. kovo 2 d. sprendimas) išdėstyti motyvai buvo neteisingi.

3.4. Komisija konstatavo, kad ginčo prekių pripažinimas Kinijos kilmės prekėmis buvo teisingas ir pagrįstas, tačiau būtina pašalinti neaiškumus, susijusius su ginčo prekių svoriu ir mokestinės nepriemokos dydžiu.

3.5. Departamentas Komisijos įpareigojimą įvykdė, perskaičiavęs mokestinę nepriemoką.

3.6. Pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundo argumentai dėl ginčo prekių kilmės atmestini, vadovaujantis Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo ir Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitos motyvais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 1 d. sprendimu nuspręsta tenkinti iš dalies pareiškėjo skundą, panaikinti Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą, panaikinti Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitą, įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo mokestinį ginčą. Teismas nusprendė priteisti pareiškėjui iš Departamento 1 928 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas nustatė:

5.1. Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitoje nuspręsta: keisti pareiškėjo importuotas prekes, deklaruotas muitinės deklaracijomis (3 priedas); pakeisti deklaruotą prekių kilmę iš Taivano (TW) į Kinijos (CN); keisti preferencijos kodą iš „120“ į „100“; taikyti importuotoms prekėms galutinio antidempingo muito tarifą 25,3 proc.; perskaičiuoti importuotų prekių pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apmokestinamąją vertę, galutinį antidempingo muitą (A30), importo PVM (B00); apskaičiuoti mokesčių nepriemoką: 112 294 Eur antidempingo muito (A30) ir 36 699 Eur PVM (B00); apskaičiuoti muito delspinigius (1 priedas); skirti pareiškėjui 20 proc. baudą už neteisėtai mokėtino mokesčio sumažinimą, t. y. 29 799 Eur;

5.2. pareiškėjas, nesutikęs su Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaita, pateikė Departamentui 2021 m. gruodžio 17 d. skundą, prašydamas panaikinti Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitą, nes Kauno TM nepagrindė deklaruotinos ginčo prekių kilmės;

5.3. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundą, priėmė 2022 m. kovo 2 d. sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Kauno TM pagrįstai pripažino pareiškėją skolininku ir įregistravo mokestinę nepriemoką;

5.4. pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento 2022 m. kovo 2 d. [nurodyta 28 d. laikoma rašymo apsirikimu] sprendimu, kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Departamento 2022 m. kovo 2 d. sprendimą ir Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitą;

5.5. Komisija, išnagrinėjusi šį pareiškėjo skundą, priėmė 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą, kuriuo iš dalies tenkino šį pareiškėjo skundą, nustačiusi Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitos 2 priede nurodytų konteinerių prekių svorių neatitikimus OLAF pranešimo duomenims (nurodyti konkretūs konteineriai), panaikino Departamento 2022 m. kovo 2 d. sprendimą ir įpareigojo Departamentą šiuo klausimu atlikti detalią Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitoje pateiktų duomenų teisingumo analizę. Komisija šiame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad Kauno TM pagrįstai nepripažino pareiškėjo deklaruotų prekių Taivano kilmės ir pagrįstai vadovavosi OLAF pranešime pateikta informacija;

5.6. Departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo 2021 m. gruodžio 17 d. skundą, priėmė 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą, kuriuo pakeitė Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitos rezoliucinės dalies 4.1.1 punktą, t. y. apskaičiavo mokesčių nepriemoką: 85 426 Eur antidempingo muito (A30) ir 30 951 Eur PVM (B00); pakeitė 4.1.3 punktą, t. y. skyrė pareiškėjui 20 proc. baudą už neteisėtą mokėtino mokesčio sumažinimą, t. y. 23 276 Eur, likusią ataskaitos dalį palikęs nepakeistą.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (57 str. 6 d.), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) normomis (8 str. 1 ir 3 d., 10 str., 67 str. 1 ir 2 d., 154 str. 4 d. 5 p.), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normomis (10 str.), 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (nauja redakcija) (toliau – ir Kodeksas), normomis (22 str. 6 d., 56 str., 60 str. 1 ir 2 d., 61 str. 1 d.), 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 (toliau – ir Reglamentas) normomis (1 str. 2 d., 11 str. 1 ir 2 d.), 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, iš dalies pakeisto 2010 m. lapkričio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1063/2010 (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) normomis (97 str. 1, 5 ir 6 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl individualaus administracinio akto motyvavimo, jam keliamų reikalavimų, dėl mokesčių administratoriaus atliekamų savarankiškų tyrimų turinio, tikslų, pareigos įrodyti prekių kilmę, OLAF ataskaitų, kaip įrodymo, vertinimo administraciniame procese, Europos Sąjungos teisminių institucijų praktika dėl OLAF atliktų tyrimų išvadų, rekomendacijų, paskesnio prekių kilmę patvirtinančių liudijimų (sertifikatų) tyrimo, OLAF ataskaitų juridinės galios, teisinės reikšmės, prekių kilmės sertifikatų galiojimo vertinimo, administracinio bendradarbiavimo.

7. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, turi teisę remtis OLAF ataskaitose pateiktais duomenimis dėl mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo. Tačiau mokesčių administratorius nėra atleidžiamas nuo pareigos atlikti atitinkamas procedūras, gavus OLAF ataskaitas, pranešimus.

8. Teismas, tikrindamas, ar mokesčių administratoriai, nepaneigę pateiktų A formos kilmės sertifikatų, galėjo remtis vien OLAF ataskaita (kartu su ja pateikta informacija), nustatydami ginčo prekių kilmę, pažymėjo, kad: mokesčių administratorius turi pareigą kreiptis į kilmės liudijimą (sertifikatą) išdavusios valstybės kompetentingas institucijas; aptariama pareiga įprasmina administracinį bendradarbiavimą bei kilmės sertifikato patikrinimo procedūros tikslus.

9. Teismas nustatė, kad iš į bylą pateiktų ginčo prekių kilmės liudijimų (sertifikatų) aiškiai matyti, kad jų kilmės šalis yra Taivanas arba importuotų prekių šalis yra Kinija, tačiau šios prekės buvo apdorotos ir (ar) perdirbtos, šie ginčo prekių kilmės liudijimai (sertifikatai) nėra paneigti, vadinasi – galiojantys.

10. Teismas, įvertinęs tai, ką nustatė, padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo abejoti į bylą pateiktais ginčo prekių kilmės liudijimais (sertifikatais) ir pareiškėjo importuotų prekių kilme.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo importuotų prekių kilmė nurodyta ne tik liudijimuose (sertifikatuose), bet ir kituose dokumentuose (eksportuotojo Taivano bendrovės „Yuen Chang Stainless Steel Co., Ltd“ sąskaitose-faktūrose („Commercial invoice“), konteinerių sąrašuose („Container list“).

12. Teismas, nustatęs, kad mokesčių administratorius rėmėsi tik OLAF ataskaita, pažymėjo, kad ji savaime negali būti vertinama, kaip paneigianti iš Europos Sąjungos teisės kylančias pareigas, susijusias su kilmės liudijimų (sertifikatų) nepripažinimu.

13. Teismas, pažymėjęs, kad muitinės pareigūnams kilus abejonių dėl pateiktų kilmės liudijimų, sertifikatų tikrumo (teisėtumo), šie pareigūnai turėjo teisę kreiptis į atsakingas Taivano institucijas ir nustatyti visas su tuo susijusias aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo imtasi veiksmų tam, kad prieštaravimai tarp faktinių aplinkybių būtų pašalinti.

14. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neatliko išsamaus tyrimo, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, neįrodė privalomos muitų taikymo sąlygos, nevertino ir (ar) nenustatinėjo eksportuotojo „Yuen Chang Stainless Steel Co., Ltd“ importo ir eksporto deklaracijų, nenustatinėjo, ar pareiškėjo importuoti plieno gaminiai visoje apimtyje buvo pradžioje importuoti iš Kinijos, ar Taivano bendrovė „Yuen Chang Stainless Steel Co., Ltd“ atliko plieno perdirbimą, kad įvyktų prekių kilmės pasikeitimas, nevertino neatitikimų tarp pareiškėjo deklaracijose ir administratoriaus turimos informacijos priežasčių.

15. Teismas nesutiko su Departamento argumentu, kad nėra galimas Taivane išduotų bendrosios formos kilmės liudijimų (sertifikatų) autentiškumo patikrinimas, kilmės liudijimai (sertifikatai) ginčo prekių nelengvatinei kilmei įrodinėti nėra naudojami, tokie dokumentai negali būti siunčiami patikrinimui į Taivaną.

16. Teismo vertinimu, mokestiniuose ginčuose mokesčių administratoriui (šiuo atveju – muitinei) nepakanka formaliai pagristi savo sprendimų ir perkelti mokesčių mokėtojui (importuotojui; nagrinėjamu atveju – pareiškėjui) įrodinėjimo pareigą, mokesčių administratorius turi pasinaudoti visomis jam suteikiamomis teisėmis, siekiant objektyviai nustatyti faktus.

17. Teismas padarė išvadą, kad Kauno TM formaliai vertino, jog ginčo prekės nebuvo taip apdorotos, dėl ko galėto būti pakeista jų kilmė į Kinijos.

18. Teismas nurodė, kad vertinant prekių perdirbimo faktą, reikšminga nustatyti, ar apdorojimas yra „svarbus“, ar Taivano bendrovė turėjo perdirbimo tikslams įrengtą įmonę, ar po perdirbimo prekės įgijo atitinkamą kokybę.

19. Teismo vertinimu, vien Taivano bendrovės (eksportuotojos) Taivane atliekamas pradinių žaliavų apdirbimas, perdirbimas turėjo įtakos prekių kilmei. Tai, kad importuotos prekės buvo apdirbtos, apipjaustytos, šlifuotos, poliruotos, pjaustytos, jos buvo perplautos, ant jų buvo užklijuotos plėvelės, padengta PE, jos buvo supakuotos, t. y. perdirbtos patvirtina Taivano bendrovės „Yuen Chang Stainless Steel Co., Ltd“ 2021 m. spalio 13 d. deklaracija „Letter of declaration“, dėl kurios nei Kauno TM, nei Departamentas nepasisakė, nenustatė jokių su šia informacija susijusių aplinkybių.

20. Teismas, nevertindamas OLAF ataskaitos duomenų išsamumo ir pakankamumo aspektais, pažymėjo, kad pareiškėjas Departamentui teiktame skunde nurodė konkrečias aplinkybes, galimus prieštaravimus, trūkumus, kurie, jo manymu, neleidžia pripažinti, kad ginčo prekių (jų dalies) kilmė yra Kinija. Nors teismas sutiko, kad mokesčių administratorius iš tiesų negali būti įpareigojamas išsamiai pasisakyti dėl kiekvieno mokesčių mokėtojo argumento. Tačiau tuo pačiu teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius negali papildomų mokesčių apskaičiavimo grįsti abstrakčiais teiginiais.

21. Teismo vertinimu, šiuo atveju Departamentas apsiribojo abstrakčiais teiginiais, kad papildomų mokesčių apskaičiavimą pagrindžia OLAF ataskaitoje ir jo prieduose surinkta informacija.

22. Teismas nurodė, kad Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendime apsiribota bendromis nuorodomis į teisės aktus, teismų praktiką.

23. Nors teismas sutiko, kad tikroji ginčo prekių kilmė, teisės aktų nustatyta tvarka nepripažinus deklaracijoje importuotojo nurodytos kilmės, gali būti nustatoma, remiantis ir OLAF ataskaitos duomenimis, tačiau pažymėjo, kad šiuo atveju Departamentas turėjo atlikti papildomus veiksmus, rinkti papildomą informaciją pagrįsti mokestinę nepriemoką.

24. Teismas, nustatęs, kad skundžiamų individualių administracinių aktų priėmimo metu nebuvo atliktas paskesnis patikrinimas dėl kilmės liudijimų (sertifikatų), nebuvo nustatytos ir išnagrinėtos su tuo susijusios reikšmingos aplinkybės, konstatavo, kad Kauno TM ir Departamentas netinkamai vykdė savo pareigas, kontroliuodami pareiškėjo, kaip mokesčio mokėtojo, veiklą, susijusią su ginčo prekių importu ir deklaruota šių prekių kilme.

25. Teismas padarė išvadą, kad dėl procedūrinių ir proceso trūkumų klausimas dėl ginčo prekių kilmės liudijimų (sertifikatų) reikšmės pareiškėjo mokestinių prievolių turiniui turi būti grąžintas Departamentui nagrinėti iš naujo.

26. Teismas nurodė, kad Departamentas turėtų iš naujo įvertinti Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitos pagrįstumą, įvertinti, ar yra būtinybė atlikti papildomus veiksmus, ar egzistuoja pagrindas (prielaidos) pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos, prievolių.

27. Teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos).

28. Nors teismas nustatė, kad pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršijo rekomenduojamo maksimalaus dydžio, tačiau taip pat nurodė, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas tik iš dalies.

29. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos turi būti mažintinos 50 proc. Todėl teismas nusprendė priteisti pareiškėjui iš Departamento 1 928 Eur (3 856,87 Eur * 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

30. Teismas nurodė, kad kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai nėra esminiai, nekeičia teismo padarytų išvadų, todėl dėl jų nepasisako.

III. 31. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitą ir Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą.

32. Departamentas apeliaciniame skunde kartoja ginčo faktines aplinkybes ir argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, grindžia nesutikimą su teismo sprendimu šiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:

32.1. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi nagrinėjamam ginčui neaktualia Europos Sąjungos teisminių institucijų praktika, kurioje pasisakyta dėl lengvatinės prekių kilmės taisyklių, o ne dėl prekių nelengvatinės kilmės, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

32.2. Pareiškėjas pateikė bendros formos kilmės sertifikatus, kurie pagal Europos Sąjungos teisės aktus (Kodeksą; 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos; 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinamąjį reglamentą (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės) negali būti vertinami kaip dokumentai, pagrindžiantys ginčo prekių kilmę. Tik lengvatinių prekių kilmę galima įrodinėti prekių kilmės sertifikatais.

32.3. Pirmosios instancijos teismo sprendime klaidingai nurodyta, kad pareiškėjas pateikė A formos sertifikatus, nes šie sertifikatai išduodami tik lengvatinei prekių kilmei pagrįsti. Šiuo atveju pareiškėjas, nepaisant to, kad pateikė, kaip nustatyta, nelengvatinės kilmės sertifikatus, savo skundą grindžia ta pačia neaktualia Europos Sąjungos teisminių institucijų praktika, kurioje pateikti išaiškinimai dėl lengvatinės kilmės taisyklių taikymo.

32.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-366-968/2023 (toliau – ir LVAT nutartis), kurioje išnagrinėtos panašios aplinkybės dėl Taivano eksportuotų prekių nelengvatinės kilmės teisingumo nustatymo ir kurioje buvo padaryta išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi OLAF pateikta ataskaita.

32.5. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių teisinių ir faktinių argumentų, pagrindžiančių išvadą, kad Departamentas neturėjo pagrindo remtis ar neteisingai interpretavo OLAF ataskaitą (pranešimą) ir joje pateiktus duomenis.

32.6. Pirmosios instancijos teismo įpareigojimas ištirti tariamą ginčo prekių perdirbimą nepagrįstai neigia OLAF ataskaitoje pateiktus duomenis. Toks teismo įpareigojimas yra neįmanomas įvykdyti.

32.7. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių prieštaravimų ar alternatyvių skaičiavimų dėl apskaičiuotos mokestinės nepriemokos.

33. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Departamento apeliacinį skundą. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

34. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą kartoja ginčo faktines aplinkybes, argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo sprendimo motyvus, Departamento apeliacinio skundo argumentus, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl pareigos motyvuoti priimamus sprendimus. Pareiškėjas palaiko savo poziciją pagrindžiančius argumentus, ypač dėl OLAF ataskaitos (pranešimo) duomenų prieštaringumo, kurie, jo vertinimu, patvirtina jam apskaičiuotos mokestinės nepriemokos ir mokestinių prievolių neteisingumą, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Pareiškėjas pažymi, kad priešingai nei Departamentas teigia, pirmosios instancijos teismas nepaneigė Departamento teisės remtis OLAF ataskaita ir joje nurodytais duomenimis. Šiuo atveju teismas OLAF trūkumų nevertino ir dėl jų nepasisakė, nusprendęs grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas teigia, kad Departamentas nenurodė konkrečios teisės normos, kuri draudžia pareiškėjui prekių kilmės patvirtinimui teikti bendros formos kilmės sertifikatą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo pateikti sertifikatai atitinka Departamento apeliaciniame skunde nurodytų Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Departamento nenuoseklumą dėl (ne)galimumo atlikti paskesnį patikrinimą dėl prekių kilmės sertifikatų teisingumo. Pareiškėjas teigia, kad Departamento nurodyta LVAT nutartimi išspręstos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamam atvejui aktualus, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-352-556/2017, (toliau – ir LVAT sprendimas), kuriame apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad OLAF ataskaitos (pranešimas) savaime negali būti vertinamos, kaip paneigiančios iš Europos Sąjungos teisės kylančias pareigas, susijusias su sertifikatų (ne)pripažinimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui apskaičiuotų antidempingo muito ir importo PVM ir su jais susijusių sumų teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu paprastai apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdamas apeliacinio (-ių) skundo (-ų) ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), jeigu nenustato ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių galimas apeliacinio (-ių) skundo (-ų) ribų peržengimas. Tačiau pirmiausia apeliacinės instancijos teismas turi pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas.

37. Vienas iš teismo sprendimo negaliojimų pagrindų laikomas atveju, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 146 str. 2 d. 2 p.).

38. Administracinio ginčo šalys yra dvi – pavyzdžiui, subjektas, padavęs skundą, ir atsakovas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) kreiptasi į teismą (ABTĮ 46 str. 1 d.). Administracinės bylos proceso šalys yra, pavyzdžiui, subjektas, padavęs skundą, atsakovas (paprastai – viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami) ir tretieji suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 46 str. 2 d.).

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, šalindamas pirmosios instancijos teismo 2022 m. gruodžio 7 d. nutartyje nustatytus skundo trūkumus, pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame suformulavo reikalavimą – panaikinti Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą. Atitinkamai pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad byloje atsakovu laiko Departamentą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi nutarė priimti po trūkumų šalinimo teismui pateiktą patikslintą pareiškėjo skundą, be kita ko, ta pačia nutartimi įpareigodamas atsakovą Departamentą pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą su ginču susijusią turimą medžiagą.

40. Taigi pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos proceso šalys yra tik ginčo šalys, t. y. pareiškėjas ir atsakovas Departamentas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir skundžiamu sprendimu nusprendęs pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, panaikino ne tik Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą, bet ir Kauno TM, kuri nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme ir todėl neturėjo galimybės pasinaudoti jai įstatymuose suteiktomis procesinėmis teisėmis, priimtą 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitą, įpareigodamas Departamentą pareiškėjo mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju nusprendė dėl į bylos nagrinėjimą neįtrauktos Kauno TM teisių ir pareigų.

42. Papildomai pažymėtina, kad teismas, bylą nagrinėdamas pirmojoje instancijose, nors ir nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės, tačiau negali peržengti pareikšto skundo reikalavimų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 80 str. 2 d.).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi išaiškinimo, kad administracinių bylų teisenoje (administraciniame procese) galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats skundą padavęs subjektas, skunde suformuluodamas materialųjį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis jį grindžia (žr., pvz., 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

44. Už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė, kuri paprastai laikoma mokesčių administratoriumi, Departamentas – centriniu mokesčių administratoriumi, teritorinė muitinė ir specialioji muitinės įstaiga – vietos mokesčių administratoriumi (MAĮ 15 str. 2 d.). Muitinės administruojamų mokesčių patikrinimo rezultatai įforminami ir patvirtinami patikrinimo ataskaita (MAĮ 1331 str. 1 d.), kurioje nurodoma konkreti papildomai apskaičiuotų (perskaičiuotų) mokesčių, apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų suma ir apskundimo tvarka (MAĮ 1331 str. 3 d.).

Mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą (MAĮ 144 str.). Mokestiniams ginčams, t. y., pavyzdžiui, ginčams, kylantiems tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo (pvz., patikrinimo ataskaitos), pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis (MAĮ 2 str. 22 d.), MAĮ nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra (MAĮ 145 str. 1 d.).

Atitinkamai MAĮ 147 straipsnyje nustatyta, kad mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Komisija (kartu su centriniu mokesčių administratoriumi – ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos) ir teismas. Centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus (MAĮ 150 str.). Padavus skundą centriniam mokesčių administratoriui, jis pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir paveda priimti naują sprendimą (MAĮ 154 str. 4 d.).

Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui (MAĮ 159 str. 1 d.).

45. Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius, t. y. Kauno TM, atlikęs pareiškėjo terminį mokestinį patikrinimą, priėmė 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitą. Pareiškėjas, nesutikęs su šia ataskaita, padavė skundą ikiteisminei mokestinius ginčus nagrinėjančiai institucijai, t. y. Departamentui. Departamentas priėmė 2022 m. kovo 2 d. sprendimą, kuriuo patvirtino Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitą. Pareiškėjas, nesutikęs su šiuo sprendimu, padavė skundą ikiteisminei mokestinius ginčus nagrinėjančiai institucijai – Komisijai. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti Departamento 2022 m. kovo 2 d. sprendimą, kad būtų iš naujo įvertinti Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitos 2 priede nurodytų konteinerių prekių svorių duomenys, turintys reikšmės mokesčių prievolių dydžiui, ir perduoti pareiškėjo skundą Departamentui nagrinėti iš naujo. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą, kuriuo, nors ir pripažino, kad Kauno TM pagrįstai apskaičiavo papildomai mokėtinus antidempingo muitą, importo PVM ir su jais susijusias sumas, tačiau nusprendė pakeisti Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitos atskirus punktus tiek, kiek tai susiję su jos 2 priede nurodytų konteinerių svorių neatitikimų ištaisymų, t. y. tai, ką Departamentą įpareigojo atlikti Komisija. Pareiškėjas, nesutikęs su Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimu, padavė skundą teismui. Skunde pareiškėjas ginčijo ne tik Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą, bet ir toliau laikėsi savo pozicijos, išdėstytos ankstesniuose mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūros metu teiktuose dokumentuose dėl importuotų ginčo prekių kilmės šalies nustatymo, dokumentų, pagrindžiančių ginčo prekių kilmę, ir OLAF pateiktų duomenų vertinimo.

46. Aptartą reglamentavimą įvertinus nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ne tik centrinio mokesčių administratoriaus, t. y. Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimas, bet ir vietos mokesčių administratoriaus, t. y. Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaita.

47. Pareiškėjas po trūkumų šalinimo pateiktame patikslintame skunde suformulavo reikalavimą panaikinti tik Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagal jį išnagrinėjo bylą ir nusprendė panaikinti ne tik Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą, bet ir Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitą bei įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo mokestinį ginčą.

48. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nemotyvavo pareiškėjo po trūkumų šalinimo pateikto patikslinto skundo ribų peržengimo aptariamu aspektu.

49. Taip pat, kaip matyti iš aptarto reglamentavimo, būtent vietos mokesčių administratoriui (teritorinei muitinei) suteikta kompetencija atlikti muitinės administruojamų mokesčių patikrinimą ir priimti muitinės administruojamų mokesčių patikrinimo ataskaitą, kurioje įforminami ir patvirtinami atlikti patikrinimo rezultatai. Tai reiškia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nusprendęs panaikinti ne tik Departamento 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą, bet ir vietos mokesčių administratoriaus, t. y. Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitą, turėjo įpareigoti ne Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo mokestinį ginčą, bet įpareigoti Kauno TM atlikti naują muitinės administruojamų mokesčių patikrinimą ir priimti naują muitinės administruojamų mokesčių patikrinimo ataskaitą.

50. Vertinant atsakovo Departamento apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjantis teismas yra aktyvus. Prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigą), nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas bylos proceso dalyvių prašymų, tiesiogiai ištiria visus byloje esančius įrodymus, išskyrus nustatytas išimtis (ABTĮ 10 str. 1 ir 2 d.), aktyviai dalyvauja tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, visas bylai svarbias aplinkybes ištiria visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 80 str. 1 d.). Teismas įvertina įrodymus, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, užtikrindamas, kad jokie įrodymai jam neturi iš anksto nustatytos galios, vertindamas juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, įstatymų reikalavimais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str.). Priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, sprendime nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių įrodymai atmetami (ABTĮ 86 str. 2 d.; 87 str. 4 d. 1–3 p.).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo kriterijais, privalo pats nešališkai įvertinti jam pateiktus įrodymus, pasisakyti dėl jų įrodomosios galios ir reikšmės. Tik teismui atlikus šių įrodymų vertinimą ir jo pagrindu išsprendus bylą iš esmės atsiranda prielaidos priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl keliamo mokestinio ginčo – mokesčių mokėtojo skundą atmesti ar jį tenkinti ir ginčijamus mokesčių administratorių sprendimus panaikinti, taip pat šiuos sprendimus pakeisti (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-596/2009).

52. Taigi būtent pirmosios instancijos teismas privalo nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai jas įvertinti.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepašalinęs prieštaravimų dėl to, kokiais dokumentais pareiškėjas grindė ginčo prekių kilmę.

54. Pareiškėjas po trūkumų šalinimo pateiktame patikslintame skunde nurodė, kad jis pateikė ir bendrosios formos kilmės sertifikatus (patikslinto skundo 40 p.), ir A formos sertifikatus (patikslinto skundo 49 p.), nors tame pačiame patikslintame skunde nurodė ir tai, kad tiek Kauno TM, tiek atsakovas Departamentas nustatė ir vertino, jog pareiškėjas pateikė tik bendrosios formos kilmės sertifikatus (patikslinto skundo 6, 54 p.). Kauno TM 2021 m. lapkričio 17 d. ataskaitoje konstatuota, kad pareiškėjas pateikė „Bendrosios formos kilmės sertifikatus“ (ataskaitos 5–6 psl.). Atitinkamai Departamentas, remdamasis šia Kauno TM nustatyta aplinkybe, padarė išvadą, kad šiuo atveju bendrosios formos sertifikatai negalėjo būti siunčiami į Taivaną jų patikrinimui (Departamento 2022 m. kovo 2 d. sprendimo 3 psl.). Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendime konstatuota, kad pareiškėjas pateikė bendrosios formos kilmės sertifikatus (sprendimo 18, 19 psl.). Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo 10 ir 20 punktuose konstatuota, kad pareiškėjas Kauno TM pateikė A formos kilmės sertifikatus, nors to paties sprendimo 29 punkte nurodyta, jog teismas nesutinka su Departamento išvada, kad „Taivane išduotu bendrosios formos kilmės liudijimu (sertifikatu) autentiškumo patikrinimas nėra galimas“. Departamentas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime klaidingai nurodyta, jog pareiškėjas pateikė A formos sertifikatus.

55. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje aptartų prieštaravimų, teismo išvada, kad Departamentas turi iš naujo spręsti klausimą dėl ginčo prekių kilmės liudijimų (sertifikatų) reikšmės pareiškėjo mokestinių prievolių turiniui, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.

56. Atsižvelgusi į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatyti proceso teisės normų pažeidimai, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nepažeidus proceso šalių teisės į apeliaciją (ABTĮ 146 str. 1 d.).

57. Nevertindama likusių atsakovo Departamento apeliacinio skundo argumentų ir apibendrindama tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo atvejis ir proceso teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą iš dalies tenkinti atsakovo Departamento apeliacinį skundą, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

58. Bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nėra priimamas teismo sprendimas kurios nors bylos proceso šalies naudai (ABTĮ 40 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Egidijus Šileikis