2019-09-18 Nr. AB-17596-3-62-3-01641-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-646-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01641-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AES Group“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AES Group“ skundą atsakovui Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai, dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AES Group“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti atsakovo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2019 m. liepos 25 d. Kauno departamento patikrinimo aktą Nr. (2-12 4.80) PA-5595 (toliau – Patikrinimo aktas).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Patikrinimo akto galiojimą. Pareiškėjas paaiškino, kad Patikrinimo aktu yra įpareigotas iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. imtis priemonių užtikrinti, kad jos stacionarių triukšmo šaltinių, esančių (duomenys neskelbtini), keliamas triukšmas neviršytų Lietuvos higienos normos HN 33:2011 nurodytų ribinių dydžių ir vykdyti Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo (toliau – Triukšmo valdymo įstatymas) nuostatas nuolat. Pareiškėjas būtinybę sustabdyti Patikrinimo akto galiojimą grindė iš esmės tuo, kad dėl, jo nuomone, netinkamai atlikto patikrinimo, jis neturi tikslių duomenų, ar higienos normos pažeidimas yra faktiškai padarytas, ar ne, taip pat nėra aišku, kur ir koks triukšmo šaltinis turi būti tvarkomas.

II. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Teismas atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nurodė, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pvz., 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas visiškai neargumentavo, kuo gali pasireikšti galimai kilsianti didelė ar neatitaisoma žala, o prašymą grindė tik tuo, jog nėra tikras skundžiamo Patikrinimo akto teisėtumu, taip pat neturi tikslios informacijos, kaip įvykdyti Patikrinimo akte esančius nurodymus. Teismas sprendė, jog šios aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagal ABTĮ 70 straipsnio nuostatas.

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Patikrinimo akto galiojimo sustabdymo – gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas pastebėjo, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 70 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Patikrinimo akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikiną sustabdymą, iki bus išnagrinėtas skundas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Patikrinimo akte pareiškėjui pateiktas nurodymas iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. imtis priemonių ir užtikrinti, kad gyvenamajame / miegamajame kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjo (duomenys neskelbtini), stacionarių triukšmo šaltinių keliamas triukšmas neviršytų Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 nurodytų ribinių dydžių bei vykdyti Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolat. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 8 d. elektroniniu paštu gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. raštą, kuriame informuojama, kad Kauno miesto savivaldybės administracijai pateiktas atsakovo raštas, kuriame nurodyta, kad 2019 m. birželio 27 ir liepos 8 d. buvo atlikta grįžtamoji visuomenės sveikatos saugos kontrolė, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, kad rašte nurodoma, jog atlikus kontrolę buvo nustatyti Lietuvos higienos normos HN 33:201 1 ekvivalentinio garso slėgio lygio viršijimai ir atsižvelgiant į nustatytus viršijimus atsakovas siūlė taikyti pareiškėjui Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus, t. y. laikinai apriboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą arba taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones.

2. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyrius prašė iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. raštu pateikti triukšmo prevencinių priemonių planą, nurodant priemonės pavadinimą, įgyvendinimo terminą ir planuojamą sumažinti triukšmo lygį decibelais, kuris išspręstų pareiškėjos vykdomos veiklos metu keliamo triukšmo problemą gyvenamojoje aplinkoje. Rašte taip pat informuota, kad pateiktas planas bei visa iki tol surinkta informacija nagrinėjamu klausimu bus svarstoma Kaimo miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A-3775 sudarytos Nuolatinės darbo grupės triukšmo valdymo problemoms Kauno mieste nagrinėti posėdyje.

3. Pareiškėjas teigia, jog dėl galimų pažeidimų ir klaidų atliekant matavimus, jis neturi patikimų duomenų, ar Patikrinimo akte nurodytas pažeidimas yra faktiškai padarytas, o jeigu padarytas – tai, kiek tiksliai viršytos triukšmo normos, kas yra triukšmo šaltinis, kurioje konkrečioje vietoje yra triukšmo šaltinis. Pareiškėjas teigia, jog dėl patikimos informacijos nebuvimo jis negali nei imtis tinkamų priemonių užtikrinant, kad triukšmas neviršytų normų, nei parengti Kauno miesto savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyrius prašomo prevencinių priemonių plano.

4. Pareiškėjas nurodo, kad siekiant įvykdyti Patikrinimo akto nurodymą, jis bus priverstas patirti išlaidas, samdant specialistus, kurie rengtų atitinkamus priemonių planus. Pareiškėjo vertinimu, galimai netikslia informacija paremtos priemonės ir planai neatitiktų savo paskirties (pavyzdžiui, tiksliai nežinant, kur ir kas yra triukšmo šaltinis, pareiškėjas gali pasirinkti netinkamas technines priemones jam mažinti, todėl galimai nebūtų pasiektas tikslas). Esant tokiai situacijai, priemonės ir planai, sudaryti vadovaujantis galimai netikslia informacija, būtų svarstomi tiek atsakovo, tiek Kauno miesto savivaldybės administracijos ir jų pagrindu minėtose institucijose būtų priimami sprendimai, kurie savo ruožtu taip pat būtų pagrįsti galimai netikslia informacija ir būtų iš esmės neteisingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (pvz., 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007; 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. ginčijamo individualaus teisės akto (Patikrinimo akto) galiojimo laikinas sustabdymas. Bylos duomenimis nustatyta, kad Patikrinimo akte nurodyta, jog veikiant pareiškėjo, adresu (duomenys neskelbtini), stacionariems triukšmo šaltiniams (veikiant įmonės ventiliacijos sistemai), gyvenamajame / miegamajame kambaryje, II a., (duomenys neskelbtini), nustatyti Lietuvos higienos normos HN 33:2011 7 p. (pataisytojo ekvivalentinio garso slėgio DLRD viršijimas) bei Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pažeidimai.

Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnis nustato triukšmo šaltinių valdytojų pareigas ir teises, o minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, pažymi, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nepaneigia pareiškėjui Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytos imperatyvios pareigos tinkamai vykdyti triukšmo šaltinio valdytojo prievoles.

Pastebėtina, kad privalomas vykdyti Patikrinimo akto nurodymas imtis priemonių ir užtikrinti, kad gyvenamajame / miegamajame kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjo, esančio (duomenys neskelbtini) stacionarių triukšmo šaltinių keliamas triukšmas neviršytų Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 nurodytų ribinių dydžių bei vykdyti Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra pakankamai aiškus, triukšmo šaltinis bei jo viršijamas didžiausias leidžiamas triukšmo ribinis dydis identifikuojamas iš Patikrinimo akto turinio, todėl nepagrįstais laikytini pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog jis neturi patikimų duomenų apie tai, kiek tiksliai viršytos triukšmo normos, kas yra triukšmo šaltinis ir kurioje konkrečioje vietoje jis yra.

Asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kyla pareiga nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011; 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl priverstinai patirtų išlaidų, samdant specialistus, kurie parengtų atitinkamus priemonių planus, minėtų planų svarstymo kitose institucijose nepaneigia pareiškėjui Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytos imperatyvios pareigos tinkamai vykdyti triukšmo šaltinio valdytojo prievoles. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Pastebėtina, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo būtinybės nepagrįsti objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kilsiančių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas teikdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo jokių svarbių aplinkybių nenurodė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AES Group“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė