2017-11-15 Nr. AB-21046-3-61-3-04835-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-824-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04835-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. (M. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. F. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. F. (M. F.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. SPRE-1660 „Dėl taikytinų teisės aktų M. F. nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1660), kuriuo atsisakyta išduoti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ darbuotojui M. F. (pareiškėjui) socialinio draudimo A1 pažymėjimą; 2) panaikinti Valdybos 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5916; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d.; 4) priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijoje dirba savarankiškai, o 2014 m. sausio 1 d. pradėjo dirbti UAB „Darbo ekspresas“, šioje įmonėje dirbo iki 2014 m. vasario 28 d. Kadangi pareiškėjas savarankišką veiklą vykdo Lenkijoje ir tuo pačiu dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje, pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 16 straipsnio 1 dalį kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti jam A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Tačiau Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. gegužės 21 d. nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. turėtų būti taikytina Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, ir apie tai informavo VSDFV Užsienio išmokų tarnybą. Taigi, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo formos išdavimo, pateikė reikalingus dokumentus, tačiau Tarnyba skundžiamu 2015 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. SPRE-1660 atsisakė išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą. Sprendimą Nr. SPRE-1660 Tarnyba grindė tuo, kad pareiškėjo veikla pagal darbo sutartį, lyginant su jo savarankiška veikla Lenkijoje, yra nedidelės apimties. Valdyba minėtą Tarnybos sprendimą paliko nepakeistą.

1.2. Pareiškėjas teigė, kad skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai yra nepagrįsti, priimti netinkamai interpretuojant ir taikant Europos Sąjungos bei nacionalinės teisės aktus. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju Tarnyba netinkamai taikė 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtintas darbo vietos principas (lex loci labori), taikomas tuo atveju, kai asmuo pagal darbo santykius dirba vienoje valstybėje narėje ir tuo pačiu kitoje valstybėje narėje vykdo savarankišką veiklą. Pareiškėjas pažymėjo, jog šis principas turi būti taikomas ir jo atžvilgiu, jis įtvirtintas tam, kad asmuo tokioje situacijoje kaip nagrinėjama neturėtų įrodinėti, kur jis dirba didelę laiko dalį. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai.

1.3. Pareiškėjas pažymi, kad buvo netinkamai interpretuota ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostata, jog siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Akcentavo, jog Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnis numato 4 skirtingas situacijas ir kiekvienu atveju nurodo, kaip nustatoma taikytina teisė. Atitinkamai pareiškėjo situaciją reglamentuoja 13 straipsnio 3 punkto 1 sakinio dalis iki žodžio „arba“: „Asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai <...>“. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatą reikia interpretuoti taikant sisteminį jos aiškinimą, atsižvelgiant į šio Reglamento 14 straipsnį ir visą Reglamento kontekstą. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalies nuostatos paskirtis yra išaiškinti darbuotojo, kuris dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių Reglamento Nr. 883/2004/EB 13 straipsnio 1 dalies tikslui, o Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį – kaip papildomą nuostatą, įgyvendinančią pagrindinio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį.

1.4. Pareiškėjas nurodė, kad Europos Komisijos priimtame praktiniame vadove, kuriame išaiškinta, jog „asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Jeigu, dirbdamas savarankiškai, jis dar dirba pagal darbo sutartį daugiau kaip vienoje valstybėje narėje, siekiant nustatyti, kuri valstybė narė yra kompetentinga pagal darbo sutartį dirbančio asmens atžvilgiu, taikomi 1 skirsnyje išdėstyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies kriterijai. Tai patvirtina, kad lex loci laboris principas tebeliko galioti, todėl nėra pagrindo aiškinti kokios apimties darbą pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje.

1.5. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Tarnyba ir Valdyba netinkamai apskaičiuoja veiklos apimtį pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį, taikant analogiją pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 punktą. Nors minėti Reglamento punktai skamba panašiai, 14 straipsnio 5b dalyje kalbama ne apie tai, kad neatsižvelgiama į nedidelės veiklos apimtį, kaip bando įtikinti Tarnyba, o apie labai nedidelės veiklos apimtį. Pareiškėjas pabrėžė, kad tai didelis skirtumas, nes didelė veiklos apimtis nustatoma, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį dvejose ir daugiau valstybėse narėse arba vykdo savarankišką veiklą dvejose ir daugiau valstybėse narėse. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies vertimas į lietuvių kalba netikslus. Be to, pagal praktinio vadovo nuostatas labai nedidelės veiklos apimtimi patariama laikyti tokią veiklą, kuriai skiriama mažiau nei 5 proc. darbuotojo įprasto darbo laiko.

1.6. Pareiškėjas, be kita ko, manė, kad nagrinėjamu atveju netinkamai buvo pritaikytos ir VSDFV direktoriaus įsakymu patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo nuostatos.

2. Atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 48–51) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba, nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsižvelgia į šiuos kriterijus: darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Atitinkamai, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijoje laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. (toliau – ir Prašymas), Tarnyba vertino: 1) Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 1 d. yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojas; 2) Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zaklad Ubezpieczen spolecznychoddzial w Plocku) 2015 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. 280000/512/4/2014-UBS-U duomenis, pagal kuriuos pareiškėjo pajamos iš Lenkijoje vykdomos individualios veiklos 2014 metais sudarė: 2014 m. sausio mėn. – 1 491,00 PLN, 2014 m. vasario mėn. – 362,00 PLN; 3) 2013 m. gruodžio 30 d. darbo sutarties Nr. 34, pasirašytos su UAB „Darbo ekspresas“, duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas dirba 16 val. per mėnesį (pagal grafiką), o asmens darbo užmokestis yra 150 Lt; 4) Prašymą, kuriame pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje darbo laikas per mėnesį sudaro 2 darbo dienas po 8 val., per metus – 96 val., o Lenkijoje – 140 val. 5 darbo dienas per mėnesį, per metus – 1 764 val. Taigi, Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla, todėl, vadovaujantis Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir Nr. 465/2012, Tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. SPRE-1660 pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad laikotarpiui nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. pareiškėjui turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

2.2. Tarnyba teigė, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata taikoma tuo atveju, jei asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje, ir negali būti taikoma, jei asmuo yra tik formaliai sudaręs darbo sutartį. Tuo tarpu pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 78–82) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Valdyba nurodė, kad, vykdydama privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijas, išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. liepos 28 d. skundą ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. skundo patikslinimą dėl Tarnybos 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. SPRE-1660, kuriuo pareiškėjas prašė pakeisti minėtą atsakovo sprendimą ir išduoti jam A1 pažymėjimą. Šiame kontekste Valdyba pažymėjo, kad pritaria Tarnybos išvadai, jog pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo ginčijami Tarnybos ir Valdybos sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis.

3.2. Valdybos teigimu, pareiškėjo nurodytame praktiniame vadove pateiktas siūlymas labai mažos apimties veikla laikyti veiką, kuri sudaro ne daugiau kaip 5 proc. pajamų ir (ar) darbo laiko, yra neprivalomas, o Tarnyba pagrįstai taikė Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindama, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai.

3.3. Valdyba kartu akcentavo, kad visi pareiškėjo skunduose nurodytu UAB „Darbo ekspresas“ adresu siunčiami laiškai grįžta atgal, todėl tai leidžia daryti prielaidą, kad minėta įmonė veiklos Lietuvoje realiai nevykdo. Taigi, tikėtina, kad pareiškėjas yra sudaręs fiktyvią darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ (šioje įmonėje yra / buvo įdarbinta daug Lenkijos piliečių, vykdančių individualią veiklą Lenkijoje), pagal kurią realiai darbo nevykdo, o sudaryta darbo sutartimi tik siekia išvengti socialinio draudimo įmokų Lenkijoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (I t., b. l. 184–190).

4.1. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijos Respublikoje užsiimantis savarankiška veikla. Lietuvos Respublikoje 2013 m. gruodžio 30 d. UAB „Darbo ekspresas“ su pareiškėju sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią Pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 1 d. įsipareigojo dirbti reklamos ir marketingo vadybininku, nustatyta darbo trukmė – 16 val. per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 150 Lt darbo užmokestį. Darbo sutartis su pareiškėju nutraukta 2014 m. vasario 28 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį. 2015 m. balandžio 28 d. Tarnyba gavo Lenkijos socialinio draudimo įstaigos Plocko skyriaus raštą Nr. 280000/512/4/2014-UBS-U, kuriame, atsakant į Tarnybos paklausimą, nurodyta, jog atlikęs tyrimo procedūrą skyrius informuoja, kad pareiškėjas individualiai veiklai Lenkijoje skiria po 5 val. kasdien, per mėnesį susidaro 100 val. Tuo tarpu Lietuvoje pareiškėjas dirbo 2 dienas per mėnesį po 8 val., t. y. 16 val. per mėnesį. Palyginus abi profesines veiklas, nustatyta, kad pareiškėjas 90 proc. darbo laiko skyrė individualiai veiklai Lenkijoje, o Lietuvoje dirbo 10 proc. bendro laiko. Jo individualios veiklos Lenkijoje apyvarta 2014 m. sausio mėn. siekė 1 491,00 PLN, o 2014 m. vasario mėn. – 362,00 PLN. Už darbą Lietuvoje pareiškėjas 2014 m. sausio mėn. gavo 150 Lt (apie 184,50 PLN), o 2014 m. vasario mėn. – 172,63 Lt. Lyginant pareiškėjo gautas pajamas, nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. sausio mėn. 89 proc. pajamų gavo Lenkijoje ir 11 proc. Lietuvoje, o 2014 m. vasario mėn. – 63 proc. Lenkijoje ir 27 proc. Lietuvoje. Taip pat nurodoma, kad skyrius išlaiko savo ankstesnę poziciją, jog pareiškėjui pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai. 2015 m. balandžio 30 d. raštu Lenkijos kompetentinga įstaiga persiuntė Tarnybai pareiškėjo pateiktą formą. 2015 m. gegužės 15 d. Tarnyboje gautas nustatytos formos pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, reg. Nr. (duomenys neskelbtini).

4.2. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012). Šie reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

4.3. VSDFV, kaip valstybės narės kompetentinga valdžios institucija (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas).

4.4. Teismas akcentavo, kad taikytinų teisės aktų nustatymą reglamentuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis, kurios 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje dirbo savarankiškai, šiuo atveju taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

4.5. Teismas kartu pažymėjo, kad 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojo 2012 m. gegužės 22 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnio 2 dalies b punktu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis iš dalies keičiamas įterpiant 5b dalį, pagal kurią, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą.

4.6. Taigi, teismas padarė išvadą, kad nuo 2012 m. birželio 28 d., atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis. Tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrįstai teigia, kad veiklos apimtis aktuali tik Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, nes Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytas aiškinimas taikytinas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, neišskiriant atskirų jo dalių.

4.7. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2438-502/2015 ir pažymėjo, kad Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.

4.8. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba pagrįstai vertino, ar pareiškėjo veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje (darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje), nėra nedidelės apimties. Nustatydama, ar pareiškėjo darbas yra nedidelės apimties, Tarnyba pagrįstai atsižvelgė į šiuos kriterijus: darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas.

4.9. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas gyvena Lenkijos Respublikoje, Plocko mieste, o iš pareiškėjo atstovės pateiktų 2014 m. sausio ir vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas dirbo 2014 m. sausio 18 d. ir 25 d. bei vasario 8 d. ir 24 d. Taigi, teismui kilo abejonių, kad dėl nurodyto 150 Lt atlygio pareiškėjas iš savo gyvenamosios vietovės Plocke, Lenkijoje, į darbą ir iš jo Vilniuje du kartus per mėnesį vykdavo po 900 km (atstumas nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos iki darbo vietos apie 450 km).

Teismas pažymėjo, kad tokiomis sąlygomis sudaryta darbo sutartis stokoja ekonominės prasmės, nes nurodyto darbo užmokesčio nepakantų net kelionei į darbą ir atgal. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktos 2014 m. sausio 27 d. ir 2014 m. vasario 24 d. PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina pareiškėjo teiginio, jog jo nuvykimą į darbą organizuodavo darbdavys, nes minėtos sąskaitos išrašytos už transportavimo paslaugas maršrutu Mielecas–Vilnius, nors pareiškėjo gyvenamoji vieta – Plocko mieste. Be to, pagal 2014 m. vasario 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01/02/2014 transportavimo paslaugos teiktos 2014 m. vasario 24 d., t. y. vėliau nei žiniaraštyje nurodytas pareikėjo dirbtas laikas.

Teismas taip pat pabrėžė, kad tyrimą atlikusi Lenkijos socialinio draudimo įstaiga nustatė, jog pareiškėjas iš gyvenamojoje vietoje vykdytos savarankiškos veiklos gavo ženkliai daugiau pajamų (2014 m. sausio mėn. – 89 proc., o 2014 m. vasario mėn. – 63 proc.), o Lietuvoje gautos pajamos rodo, jog čia vykdyta veikla buvo nedidelės apimties. Pareiškėjo 2015 m. balandžio 27 d. pažymą apie pajamas teismas vertino kaip nepaneigiančią Lenkijos kompetentingos įstaigos nurodytų aplinkybių, nes iš jos nėra galimybės nustatyti, kokios pajamos pareiškėjo buvo gautos ginčui aktualiu laikotarpiu.

Teismas atkreipė dėmesį, kad šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog pareiškėjo veiksmai buvo atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet kitų, galbūt mokestinių lengvatų gavimo tikslų. Tuo tarpu Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 pagal jo preambulės nuostatas reguliuoja nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles, priklausančias laisvo asmenų judėjimo sričiai, ir siekia padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas. Taigi, mokestinių ar kitokių lengvatų gavimas yra nesusijęs su Reglamento (EB) Nr. 883/2004 tikslais, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, tokių lengvatų gavimas neturi būti ginamas remiantis šio reglamento nuostatomis.

4.10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis yra netinkamai išversta į lietuvių kalbą, kadangi šiame punkte vartotina sąvoka „labai nedidelės apimties veikla“, o ne „nedidelės apimties veikla“, kaip teigia Taryba, teismas pažymėjo, jog Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nagrinėjo pareiškėjo nurodytą netinkamo vertimo klausimą ir 2015 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. SD-115 atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. sausio 1 d. konsoliduotos redakcijos Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje jau vartojamas terminas „nedidelės apimties veikla“, t. y. nevartojant žodžio „labai“. Be to, anglų kalbos žodynas terminą „marginal“ aiškina kaip „very small ir amount or effect“ (t. y. labai nedidelės apimties ar poveikio) ar „almost insufficient“ (t. y. beveik nereikšmingas) ir pan. Įvertinęs šias aplinkybės, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog minėtos reglamento nuostatos į lietuvių kalbą išverstos netinkamai.

4.11. Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytas „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus. Taigi, teismas konstatavo, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas Nr. SPRE-1660 yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat nėra teisinio pagrindo panaikinti VSDFV sprendimą Nr. (1.45)I-5916, kuris priimtas išsamiai išnagrinėjus ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai taikant ginčą reglamentuojančius teisės aktus. Be to, netenkinus pagrindinių pareiškėjo reikalavimų, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

III. 5. Pareiškėjas M. F. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–4), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Tarnybos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. SPRE-1660; 2) panaikinti Valdybos 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5916; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d.; 4) priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

5.1. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad nebeginčija, jog nagrinėjamu atveju reikia vertinti veiklos apimtį pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga ir Tarnyba vartoja skirtingus apibrėžimus, nors kalbama apie tą pačią normą: Lenkijos kompetentinga įstaiga vertina, ar darbas yra labai nedidelės apimties, o Tarnyba vertina, ar darbas yra nedidelės apimties.

5.2. Pareiškėjo teigimu, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje ir 14 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos nuostatos yra skirtingos ir termino „neatliekama didelės apimties veikla“ negalima prilyginti terminui „nedidelės apimties veikla“, kadangi tuo atveju, jei asmens atliekama veikla nelaikoma didelės apimties, tai dar nereiškia, jog ji laikoma nedidelės apimties.

5.3. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad šiuo atveju reikia vadovautis praktinio vadovo išaiškinimais, kadangi jis turi stipresnę teisinę galią nei paprasta rekomendacija, nes buvo paruoštas Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo Administracinės komisijos, kuri vykdė savo įsipareigojimus, kad būtų užtikrintas vienodas Europos Sąjungos teisės taikymas. Teismui manant, kad praktiniu vadovu vadovautis nereikia, pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prejudiciniu klausimu, ar praktinis vadovas gali būti ignoruojamas, jeigu taip, tai kaip turi būti apskaičiuojama nedidelė veiklos apimtis pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį ir kokia Europos Sąjungos teisės nuostatos interpretacijos laisvė yra palikta valstybėms narėms, ar galima apskaičiuojant veiklos apimtį pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį taikyti analogiją iš Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalies.

5.4. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pačiu jo darbo apimties apskaičiavimu, kadangi buvo vertinama jo savarankiškos veiklos apyvarta, kurią Tarnyba prilygino pareiškėjo pajamoms, nors praktiniame vadove kalbama apie atlyginimo santykį (pajamų), o ne apie apyvartą. Tuo tarpu pareiškėjas Tarnybai pateikė Plocko mokesčių įstaigos pažymą, kad jo pajamos 2014 m. iš vykdomos savarankiškos veiklos sudarė 0,00 PLN.

5.5. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad jo gaunamo darbo užmokesčio nepakaktų kelionei į Lietuvą ir atgal, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu jis kartu su kitais darbuotojais iš Lenkijos į Vilnių arba Alytų važiavo jo darbdavio organizuotu transportu bei sąskaita, t. y. kelionė jam iš esmės nieko nekainavo. Dėl kelionės maršruto pareiškėjas paaiškina, kad dalis darbuotojų gyveno Mielece, o pareiškėjas su savo automobiliu privažiuodavo ir laukdavo Minske Mazowiecki, kur prisijungdavo prie kitų darbuotojų. Pareiškėjas pabrėžia, kad privažiuoti iki sutartos vietos iš Plocko užtrukdavo apie 1,5 val., būtent dėl to jis po dviejų mėnesių nusprendė nutraukti darbą UAB „Darbo ekspresas“, nors darbo sąlygos jam tiko. Pareiškėjo manymu, tai, kad 2014 m. vasario 24 d. sąskaitos faktūros išrašymo ir paslaugos suteikimo datos sutampa, galima paaiškinti tuo, jog tiesiog įvyko klaida.

5.6. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų interpretavimo bei taikymo, taip pat dėl veiklos apimties skaičiavimo nėra suformuota teismo praktika, pareiškėjas prašo skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

6. Atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 10–11) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą nepakeistą. Tarnyba mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 12–16) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą nepakeistą. Valdyba mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 8. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. SPRE-1660, kuriuo Tarnyba nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. jam taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, kadangi pareiškėjo darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintinas kaip nedidelės apimties veikla, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Valdybos 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5916, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir įpareigoti Tarnybą išduoti jam socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. bei priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

10. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje), nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytas „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamas Tarnybas sprendimas Nr. SPRE-1660 yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat nėra teisinio pagrindo panaikinti VSDFV sprendimą Nr. (1.45)I-5916 ir įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. jo darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį, lyginant su Lenkijoje vykdytos savarankiškos veiklos apimtimi, negali būti vertinamas kaip nedidelės apimties veikla.

12. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsniams patikslinti. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015).

14. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendime byloje Nr. C-89/16, kurioje buvo nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą sprendžiant ginčą, kilusį tarp Lenkijos piliečio R. S., kuris savarankiškai dirba Lenkijos Respublikos teritorijoje, o pagal darbo sutartį – Slovakijos Respublikos teritorijoje, ir Sociálna poisťovňa (Slovakijos socialinio draudimo įstaiga) dėl to, kad minėtam asmeniui netaikyta Slovakijos sveikatos, pensijos ir nedarbo draudimų sistema, nusprendė, kad Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 13 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad siekiant nustatyti asmeniui, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, kuris įprastai pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirba skirtingose valstybėse narėse, pagal šią nuostatą taikytinus nacionalinės teisės aktus, reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 14 straipsnio 5b dalyje ir 16 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Pažymėtina, kad toks aiškinimas pateiktas įvertinus, kad: iš Pagrindinio reglamento 1 ir 45 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jo tikslas – suderinti valstybių narių nacionalines socialinės apsaugos sistemas, siekiant užtikrinti veiksmingą asmenų judėjimą, ir taip prisidėti prie Sąjungoje judančių asmenų gyvenimo ir darbo sąlygų lygio pagerinimo (Sprendimo 34 p.); Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienos taikytinos teisės principas, pagal kurį asmenims, kuriems skirtas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai.

Šiuo principu siekiama išvengti kelių valstybių narių teisės aktų taikymo vienu metu ir panaikinti nevienodą vertinimą, kuris yra Sąjungoje judantiems asmenims taikomų teisės aktų dalinio ar visiško sutapimo pasekmė (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 9 d. sprendimo Piatkowski, C‑493/04, EU:C:2006:167, 21 punktą) (Sprendimo 35 p.); remiantis pirmąja prielaida, pateikta Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje siekiant nustatyti asmeniui, kuris įprastai pagal darbo sutartį dirba vienos valstybės narės teritorijoje ir savarankiškai dirba kitos valstybės narės teritorijoje, taikomus teisės aktus, šiam asmeniui taikomi valstybės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (Sprendimo 36 p.); vadinasi, situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai nustatyta, kad R.

S. vienu metu pagal darbo sutartį dirba Slovakijoje ir savarankiškai Lenkijoje, jis turi būti laikomas patenkančiu į šios pirmosios prielaidos, numatytos Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje, taikymo sritį (Sprendimo 37 p.); taip yra todėl, kad Įgyvendinimo reglamento, kurio tikslas yra nustatyti Pagrindinio reglamento taikymo taisykles, 14 straipsnio 5b dalyje numatyta, kad, nustatant taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą (Sprendimo 38 p.); iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Lenkijos socialinio draudimo įstaigos sprendimą R.

S. Slovakijos teritorijoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties ir kad taikytinų teisės aktų nustatymas tapo galutinis atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalį (Sprendimo 39 p.); todėl tokiam asmeniui kaip R. S., kuris pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirba skirtingose valstybėse narėse, taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį reikia nustatyti atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b punktą, kuris netaikomas nedidelės apimties veiklai (Sprendimo 40 p.); kaip matyti iš Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b punkto, šio reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams, numatytiems šiame 14 straipsnyje.

Todėl tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, taip pat reikia atsižvelgti į minėto reglamento 16 straipsnį, kuriame nustatyta tvarka, kurios turi būti laikomasi nustatant taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį. (Sprendimo 41 p.); Pagrindiniame reglamente numatytos kolizinės normos yra privalomos valstybėms narėms ir negali būti leidžiama, kad į šių normų taikymo sritį patenkantys socialiniu draudimu apdrausti asmenys galėtų neutralizuoti jų poveikį, turėdami galimybę išvengti jų taikymo (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 14 d. sprendimo van Delft ir kt., C‑345/09, EU:C:2010:610, 52 punktą) (Sprendimo 42 p.).

15. Taigi nagrinėjamu atveju Tarnyba, vertindama ir spręsdama pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, teisėtai ir pagrįstai nustatinėjo, ar pareiškėjo veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje (dirbant pagal darbo sutartį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla Lenkijos Respublikoje, yra nedidelės apimties. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad byloje pateiktais duomenimis, galutiniu Lenkijos socialinio draudimo įstaigos sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. vykdyta veikla pripažinta nedidelės apimties, į kurią nėra atsižvelgiama nustatant taikytinus nacionalinės teisės aktus (I t., b. l. 70–77), duomenų, kad šis sprendimas būtų ginčijamas, nėra.

16. Vertinant kriterijus, į kuriuos atsakovas atsižvelgė, nustatydamas, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties – darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas – pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą pasisakyta dėl tokių kriterijų pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-917-502/2015 ir kt.).

17. Ginčo atveju Tarnyba, vertindama pareiškėjo veiklą pagal darbo sutartį UAB „Darbo ekspresas“ ir savarankišką veiklą Lenkijoje, padarė išvadą, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties, nes pagal pareiškėjo prašyme išduoti pažymą apie Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymą nurodytus duomenis Lietuvoje jis per mėnesį dirba 2 darbo dienas po 8 valandas (96 valandas per metus), Lenkijoje – per mėnesį 140 val. (5 darbo dienas (per savaitę)), (1 764 valandas per metus). Pirmosios instancijos teismas, taip pat įvertinęs duomenis apie pareiškėjo darbo sutartimi nustatytą darbo užmokestį (150 Lt., t. y. 43,44 Eur iki mokesčių), atstumą (apie 900 km), kurį pareiškėjas du kartus per mėnesį turėtų įveikti ją (darbo sutartį) vykdydamas (Plockas–Vilnius–Plockas), Lenkijos socialinio draudimo įstaigos duomenis, jog pareiškėjas iš Lenkijos Respublikoje vykdytos savarankiškos veiklos gavo ženkliai daugiau pajamų (2014 m. sausio mėn. – 89 proc., 2014 m. vasario mėn. – 63 proc.), atkreipęs dėmesį į tokios darbo sutarties ekonominės prasmės stoką ir konstatavęs, kad „<...> teismo nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog pareiškėjo veiksmai buvo atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet kitų, galimai mokestinių lengvatų gavimo tikslų <...>“, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiami teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų vertinant byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstumo, nėra įrodyti: kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė teismas, iš pareiškėjo 2015 m. balandžio 27 d. Plocko mokesčių įstaigos pažymos apie pareiškėjo pajamų dydį apskaičiuojant fizinių asmenų pajamų mokestį (I t., b. l. 168–169) nėra galimybės nustatyti, kokias pajamas pareiškėjas gavo nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas, viena vertus, iš esmės niekaip nepagrindė, ką keičia aplinkybė, jog Lenkijos socialinio draudimo įstaigos 2015 m. balandžio 23 d. rašte minimi dydžiai, apibūdinantys jo vykdytos savarankiškos veiklos apimtis (I t., b. l. 64–65), yra susiję su apyvarta, o ne pajamomis, kadangi tiek veiklos apyvarta, tiek pajamos iš veiklos savaime neatskleidžia asmens gauto pelno, o kita vertus, niekaip nepaaiškina, kodėl Lenkijos socialinio draudimo įstaiga tame pačiame rašte, lygindama vykdytos veiklos dydžius, mini pareiškėjo pajamas; nors pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad pateiktos 2014 m. sausio 27 d., 2014 m. vasario 24 d. PVM sąskaitos faktūros (I t., b. l. 164–165, 166–167) nepatvirtina pareiškėjo nurodomo teiginio, jog nuvykimą į darbą organizuodavo darbdavys, nes minėtos sąskaitos išrašytos už transportavimo paslaugas maršrutu Mielecas–Vilnius, kai tuo tarpu pareiškėjo gyvenamoji vieta – Plocko mieste, be to, pagal 2014 m. vasario 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01/02/2014 transportavimo paslaugos teiktos 2014 m. vasario 24 d., t. y. vėliau, nei žiniaraštyje nurodomas pareikėjo dirbtas laikas, nurodė, kad prie kitų vežamų darbuotojų prisijungdavo ne Mielece, bet pakeliui, o 2014 m. vasario 24 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 01/02/2014 duomenys aiškintini klaida, jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nei nurodė, nei pateikė. Kita vertus, teiginiai apie būtinybę apie 1,5 valandos savo automobiliu vykti iki sutartos vietos (Minske Mazowiecki), kur pareiškėjas teigia prisijungdavęs prie kitų darbuotojų, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie pareiškėjo su UAB „Darbo ekspresas“ sudarytos darbo sutarties ekonominės prasmės stoką.

19. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies teksto lietuvių kalba skirtumais, lyginant su tuo pačiu tekstu kitomis oficialiomis kalbomis, su būtinybe atsižvelgti į Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos parengtame praktiniame vadove „Teisės aktai taikomi darbuotojams Europos Sąjungoje, Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje“ labai nedidelės apimties veiklos apibrėžtį arba kreiptis į ESTT su prašymu dėl prejudicinio sprendimo, paaiškinančio, ar praktinis vadovas gali būti ignoruojamas arba kaip turi būti apskaičiuojama nedidelės veiklos apimtis pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį, šios bylos kontekste abstraktūs bei, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės nesusiję su byloje kilusiu ginču: net ir pareiškėjo minimame praktiniame vadove „labai nedidelės apimties veikla“, visų pirma, apibūdinama kaip „veikla, kuri yra nuolatinė, bet nereikšminga laiko ir ekonominės naudos atžvilgiu“, t. y. atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, tinkanti apibūdinti pareiškėjo nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d.

Lietuvoje vykdytą veiklą, o jo nurodomas tokios veiklos rodiklis – kai veikla sudaro mažiau kaip 5 proc. darbuotojo reguliaraus darbo laiko ir (arba) mažiau kaip 5 proc. viso atlyginimo – yra tik siūlomas ir pateikiamas greta kitų tokią veiklą apibūdinančių rodiklių (tokia veikla, kuri yra papildomo pobūdžio, kuri nėra pakankamai nepriklausoma, yra atliekama namie arba yra pagalbinė pagrindinės veiklos priemonė). Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškinama, jog siekiant nacionaliniam teismui pateikti naudingą Sąjungos teisės aktų išaiškinimą, būtina, kad šis teismas nustatytų faktines ir teisines aplinkybes, su kuriomis susiję jo pateikiami klausimai, arba bent jau pateiktų hipotezes dėl faktinių aplinkybių, iš kurių kyla šie klausimai (žr. 2017 m. liepos 13 d.

Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimą byloje R. S. prieš Sociálna poisťovňa ir WEBUNG s.r.o., C-89/16, 48 punktas). Be to, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos tikslios priežastys, dėl kurių nacionalinis teismas kelia Sąjungos teisės aiškinimo klausimus ir mano, jog būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą (žr. 2016 m. liepos 20 d. nutarties Stanleybet Malta ir Stoppani, C‑141/16, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:596, 7 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, aiškių priežasčių kelti Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimus bei būtinybės Teisingumo Teismui pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nėra.

20. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pritardama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (žr. EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr.

EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimą byloje Helmers prieš Švediją). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą.

Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. F. (M. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė