2021-07-21 Nr. AB-14699-3-65-3-00318-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1611-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00318-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys – R. J. ir E. J.) dėl patikrinimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) 2019 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento (toliau – ir Departamentas) 2019 m. spalio 11 d. patikrinimo aktą Nr. (5-12 4.80)PA-7525) (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėjas tvirtino, jog jis ėmėsi veiksmų siekdamas užtikrinti, kad R. J. ir E. J. gyvenamojoje aplinkoje ((duomenys neskelbtini)) transporto sukeliamo triukšmo lygis nebeviršytų Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (2018 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. V-166 redakcija; toliau – ir Higienos norma HN 33:2011), nurodyto didžiausio leistino maksimalaus garso slėgio lygio, pavyzdžiui, svarstė galimybę perkelti (duomenys neskelbtini) stotelę, statyti triukšmo užtvarą arba apriboti sunkiasvorių automobilių eismą ginčui aktualioje gatvės atkarpoje, planuoja įgyvendinti (duomenys neskelbtini) gatvės statybos projektą, kuris sumažintų transporto priemonių srautus (duomenys neskelbtini) gatvėje, taip pat (duomenys neskelbtini) gatvės rekonstrukcijos projektą, padengiant viršutinę gatvės dangą tyliuoju asfaltu (šioms priemonėms įgyvendinti prireiks daug laiko), pateikė prašymą vežėjui keleivius vežti mažiau triukšmą keliančiais autobusais, taip pat prašymą Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl laikino tranzitinio transporto eismo ribojimo, įsigijo naujus, aplinkai nekenksmingus autobusus. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymu ir Valstybinės triukšmo kontrolės tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 321 (toliau – ir Aprašas), savivaldybių institucijos nėra triukšmo šaltinių valdytojos, todėl Departamento sprendimas pradėti administracinio nusižengimo teiseną prieš Panevėžio miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) nepagrįstas. Šiuo atveju Savivaldybė pasinaudojo visomis jai Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytomis teisėmis susidariusiai situacijai išspręsti, ėmėsi visų galimų priemonių pagal to paties įstatymo 13 straipsnyje jai priskirtą kompetenciją.

3. Atsakovas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas paaiškino, kad operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė, t. y. neplaninė valstybinė triukšmo kontrolė, buvo atlikta gavus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2019 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 4D-2019/2-1049/3D-2306, parengtą tiriant 2019 m. rugpjūčio 13 d. E. J. skundą dėl Administracijos pareigūnų galbūt netinkamų veiksmų (neveikimo), sprendžiant su šalia jo gyvenamojo namo esančios (duomenys neskelbtini) autobusų sustojimo stotelės keliamu triukšmu susijusius klausimus. Triukšmo, sklindančio iš gatvių, magistralinių, krašto, rajoninių ar vietinės reikšmės viešųjų kelių, atvejais taikomi Higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 3 punkte nustatyti triukšmo ribiniai dydžiai.

Atlikus triukšmo kontrolę 2019 m. spalio 2 d. nuo 15.45 val. iki 16.50 val. nustatyta, kad gyvenamojoje aplinkoje, (duomenys neskelbtini) gatve važiuojant lengvajam, keleiviniam ir krovininiam transportui, esant sausai asfalto dangai ir greičiui iki 50 km/h, išmatuotas maksimalus garso slėgio lygis 81,2±4,8 dBA, o įvertinus neapibrėžtį, tikroji maksimalaus garso slėgio lygio vertė – nuo 76,4 dBA iki 86 dBA, tai viršijo Higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 3 eilutėje dienos metu nurodytus didžiausius leidžiamus triukšmo ribinius dydžius.

Atsakovo teigimu, nurodymas Patikrinimo akte buvo suformuluotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikta kelio savininko sąvoka, šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje pateiktu kelių suskirstymu pagal nuosavybės formas. Triukšmo kontrolės metu nustačius triukšmo ribinių dydžių viršijimą gyvenamojoje aplinkoje, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinto Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento (toliau – ir Reglamentas) 35 ir 36 punktais, Administracijai buvo duotas trijų mėnesių terminas nustatytiems pažeidimams pašalinti.

Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, savivaldybių institucijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija, t. y. Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, turi teisę laikinai apriboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą, taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones, suderinusios su Susisiekimo ministerija, nustatytoje teritorijoje apriboti arba uždrausti transporto priemonių eismą. Atsakovas manė, kad, atsižvelgiant į Seimo kontrolieriaus 2019 m. lapkričio 19 d. pažymą Nr. 4D-2019/2-1049, kurioje pateiktas Administracijos ir Departamento veiksmų teisinis vertinimas, priimti Seimo kontrolieriaus sprendimai ir rekomendacijos, pareiškėjo keliamas reikalavimas nepagrįstas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundą.

6. Teismas nustatė, kad Seimo kontrolierius, tirdamas E. J. skundą dėl Administracijos pareigūnų galbūt netinkamų veiksmų (neveikimo) sprendžiant dėl šalia jo gyvenamojo namo esančios (duomenys neskelbtini) stotelės keliamo triukšmo, 2019 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 4d-2019/2-1049/3D-2306 kreipėsi į Departamentą, prašydamas atlikti patikrinimą bei pateikti išvadą, ar (duomenys neskelbtini) stotelėje keliamas triukšmas neviršija normatyvinių dydžių ribų. Departamentas 2019 m. spalio 1 d. pavedimu atlikti patikrinimą Nr. (5-12 4.80)PP-8179 nurodė Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus specialistams įvertinti dienos metu (duomenys neskelbtini) gatve važiuojančio transporto skleidžiamo triukšmo į gyvenamąją aplinką, esančią (duomenys neskelbtini), atitiktį Higienos normos HN 33:2011 reikalavimams, atliekant neplaninę valstybinę triukšmo kontrolę E. J. gyvenamojoje aplinkoje. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimo poskyris 2019 m. spalio 2 d. nuo 15 val. 45 min. iki 16 val. 50 min. ties gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), atliko aplinkos triukšmo tyrimą, kurio rezultatus užfiksavo 2019 m. spalio 3 d. aplinkos triukšmo tyrimo protokole Nr. F-AT-544/2019.

7. Departamentas, įvertinęs aplinkos triukšmo tyrimo protokolo Nr. F-AT-544/2019 duomenis, 2019 m. spalio 11 d. patvirtino ginčijamą patikrinimo aktą Nr. (5-12 4.80)PA-7525, kuriame padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) gatve važiuojančio transporto skleidžiamas triukšmas E. J. gyvenamojoje aplinkoje, veikiamoje transporto keliamo triukšmo, viršijo Higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 3 eilutėje nurodytą didžiausią leidžiamą maksimalų garso slėgio lygį bei suformulavo nurodymą iki 2020 m. sausio 10 d. įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones, užtikrinančias, kad maksimalus garso slėgio lygis šioje gyvenamojoje aplinkoje neviršytų didžiausio leidžiamo triukšmo ribinio dydžio. Departamentas 2019 m. spalio 14 d. raštu Nr. (5-12 4.80 E)2-49370 pateikė Administracijai Patikrinimo aktą susipažinti ir vykdyti, išaiškino administracinę atsakomybę už nurodymų neįvykdymą.

8. Teismas akcentavo, kad 2019 m. spalio 22 d. nutartimi atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Departamento 2019 m. spalio 14 d. raštą Nr. (5-12 4.80 E)2-49370, todėl teismas sprendime nepasisakys dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su šiame rašte pateiktu Aprašo 13 punkto taikymo aiškinimu.

9. Teismas pažymėjo, kad E. J. kreipėsi į Seimo kontrolierių su skundu dėl Administracijos pareigūnų galbūt netinkamų veiksmų (neveikimo) sprendžiant su šalia trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamojo namo įrengtoje (duomenys neskelbtini) stotelėje kylančiu triukšmu susijusius klausimus. E. J. teigė, kad (duomenys neskelbtini) stotelėje sustoja miesto, priemiestiniais, tarpmiestiniais ir tarptautiniais maršrutais važiuojantys autobusai; (duomenys neskelbtini) gatve vyksta intensyvus eismas, gatvė labai užteršta, jaučiama vibracija ir triukšmas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 35 punktą, savivaldybėms priskirtas triukšmo prevencijos ir triukšmo valstybinio valdymo įgyvendinimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Tai reiškia, kad Savivaldybė, įgyvendindama jai priskirtas funkcijas ir veikdama per savivaldybės institucijas, privalo vadovautis pagrindiniais principais, tarp jų – atsakingumo savivaldybės bendruomenei, savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, savivaldybių ir valstybės interesų derinimo tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principais (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 5–8 p.). Išanalizavus Triukšmo valdymo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad Administracija yra viešojo administravimo subjektas, turintis pareigą įgyvendinti triukšmo valdymo priemones, skirtas užtikrinti žmogaus apsaugą nuo triukšmo.

10. Teismas, ištyręs duomenis 2019 m. spalio 3 d. aplinkos triukšmo tyrimo protokole Nr. F-AT-544/2019, Patikrinimo akto išvadą, kad dienos metu (duomenys neskelbtini) gatve važiuojančio transporto skleidžiamas triukšmas E. J. gyvenamojoje aplinkoje, veikiamoje transporto keliamo triukšmo, viršijo Higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 3 eilutėje nurodytą didžiausią leidžiamą maksimalų garso slėgio lygį, pripažino pagrįsta. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Departamento pateiktais Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atlikto matavimo duomenimis, juolab kad, remiantis viešai skelbiamasi duomenimis, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija yra akredituota atlikti fizikinių veiksnių, įskaitant akustinio triukšmo, tyrimus. Be to, pareiškėjas neginčijo aplinkos triukšmo tyrimo protokole Nr. F-AT-544/2019 užfiksuotų tyrimo rezultatus, nepateikė savo iniciatyva E. J. gyvenamojoje aplinkoje atliktų aplinkos triukšmo tyrimų.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis pasinaudojo visomis galimomis Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje savivaldybių institucijoms suteiktomis teisėmis ir ėmėsi visų galimų priemonių, skirtų sumažinti Patikrinimo akte nustatytą triukšmą, pagrįstumo akcentavo, kad Departamento užsakymu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimo poskyris 2018 m. birželio 14 d. nuo 15 val. 50 min. iki 17 val. 00 min. atliko transporto priemonių keliamo triukšmo tyrimą gyvenamojoje aplinkoje, esančioje (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) stotelės, ir parengė 2018 m. birželio 15 d. aplinkos triukšmo tyrimo protokolą Nr. F-AT-203/2018. Departamentas, vykdydamas operatyviąją kontrolę pagal E. J. skundą, įvertinęs tyrimo rezultatus, 2018 m. birželio 19 d. patikrinimo akte Nr. (5-12 4.80)PA-3913 padarė išvadą, kad išvažiuojantys iš (duomenys neskelbtini) stotelės autobusai viršijo Higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 3 eilutėje nurodytą didžiausią leidžiamą maksimalų garso slėgio lygį dienos metu, ir nurodė Administracijai iki 2018 m. rugsėjo 19 d. įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones, užtikrinančias, kad maksimalus garso slėgio lygis neviršytų didžiausio leidžiamo triukšmo ribinio dydžio. Be to, Departamentas, atlikęs grįžtamąją kontrolę, 2018 m. spalio 19 d. patikrinimo akte Nr. (5-12 4.80)PA-7089 nustatė, jog (duomenys neskelbtini) gatve pravažiuojančių transporto priemonių keliamas triukšmas viršijo Higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 3 eilutėje nurodytą didžiausią leidžiamą maksimalų garso slėgio lygį dienos metu, šią išvadą grindė Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimo poskyrio 2018 m. spalio 12 d. nuo 8 val. 30 min. iki 9 val. 30 min. atlikto aplinkos triukšmo tyrimo rezultatais, užfiksuotais 2018 m. spalio 15 d. aplinkos triukšmo tyrimo protokole Nr. F-AT-435/2018. Departamentas minėtame patikrinimo akte konstatavo, jog Administracija neįgyvendino triukšmo mažinimo priemonių, skirtų užtikrinti, kad triukšmas gyvenamojoje aplinkoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neviršytų didžiausio leidžiamo ribinio dydžio.

12. Administracija tvirtino, kad ji siekė sumažinti Patikrinimo akte nustatytą triukšmą ir atliko šiuos veiksmus: 1) ieškojo galimybių apriboti sunkiasvorių transporto priemonių eismą (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje nuo įvažiavimo į miestą iki (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau nusprendė, kad šios priemonės taikymas negalimas, kadangi nurodytos atkarpos apvažiavimui kita tinkama gatvė nėra įrengta, nurodyta problema gali būti išspręsta įgyvendinus (duomenys neskelbtini) gatvės statybos projektą; 2) vertino galimybę statyti triukšmo užtvarą ties (duomenys neskelbtini) esančia namų valda, tačiau padarė išvadą, kad šios priemonės taikymas nėra galimas dėl per mažo atstumo nuo važiuojamosios gatvės dalies iki sklypo ribos, be to, triukšmo užtvaras turėtų būti planuojamas abiejose gatvės pusėse, nes atspindėtas triukšmas padidintų triukšmingumą kitoje gatvės pusėje gyvenantiems asmenims, kur atstumas iki važiuojamosios dalies dar mažesnis; 3) 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 19-2302(4.8.) kreipėsi į Lietuvos automobilių kelių direkciją, prašydama svarstyti galimybę laikinai, iki bus vykdomi aplinkkelio darbai, apriboti tranzitinio transporto maršrutus per Panevėžio miestą, nukreipiant jį kelio „Via Baltica“ aplinkkeliu; Lietuvos automobilių kelių direkcija 2018 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 2E-3473 informavo, jog nėra tikslinga įrengti kelio ženklus, ribojančius tranzitinio transporto eismą Panevėžyje; 4) 2018 m. spalio 31 d. raštu Nr. IS-570(121.5.) kreipėsi į UAB „Panevėžio autobusų parkas“, prašydama organizuoti viešojo transporto priemonių eismą taip, kad (duomenys neskelbtini) gatve visais maršrutais važiuotų autobusai, skleidžiantys mažesnį triukšmą, tačiau UAB „Panevėžio autobusų parkas“ 2018 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 1-1771 informavo, kad visi miesto maršrutais važiuojantys autobusai yra techniškai tvarkingi ir atitinka keliamus techninius reikalavimus.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie svarstytą galimybę apriboti sunkiasvorių transporto priemonių eismą ginčui aktualioje gatvės atkarpoje ar statyti triukšmo užtvarą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad siekdamas užtikrinti, jog gyvenamojoje aplinkoje, esančioje (duomenys neskelbtini), triukšmas neviršytų didžiausių leidžiamų triukšmo ribinių dydžių, kreipėsi į Administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. A-317 sudarytą Panevėžio miesto eismo saugumo komisiją ir (ar) prie jos veikiančią Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A-468 sudarytą Eismo organizavimo darbo grupę, prašydamas apsvarstyti transporto priemonių, įskaitant maršrutinių autobusų, eismo (duomenys neskelbtini) gatve organizavimo klausimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jis pasinaudojo Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta teise su prašymu suderinti tranzitinių transporto priemonių judėjimo (duomenys neskelbtini) gatve laikiną apribojimą ar šių transporto priemonių eismo draudimą kreiptis į kompetentingą instituciją – Susisiekimo ministeriją. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau aptartas aplinkybes, laikė, kad pareiškėjo išvardyti veiksmai nebuvo efektyvūs ir nepasiekė pageidaujamo tikslo.

14. Teismas pabrėžė, kad atsakovas, Patikrinimo akte formuluodamas nurodymą, neįvardijo, kokias konkrečias triukšmo mažinimo priemones privalo įgyvendinti pareiškėjas, vykdydamas vietos savivaldybei priskirtą triukšmo prevencijos ir triukšmo valstybinio valdymo įgyvendinimo funkciją. Atsižvelgiant į Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 261 punktą ir šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, taip pat į tai, kad Savivaldybės tarybos 2016 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 1-8 (duomenys neskelbtini) gatvė įtraukta į Panevėžio miesto savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą (2018 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1-332 redakcija), Departamentas, patikrinimo metu nustatęs visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, vykdydamas Reglamento 35 ir 36 punktus, pagrįstai pareiškėjui nurodė įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones bei nustatė šio nurodymo įvykdymo terminą.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad Patikrinimo akte suformuluotas nurodymas adresuotas tinkamam subjektui, pagrįstas objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis ir tinkamomis teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Ginčijamas individualus administracinis aktas priimtas laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių: triukšmo kontrolės tikslu patikrinimas atliktas vykdant pavedimą Nr. (5-12 4.80)PP-8179, parengtą pagal Seimo kontrolieriaus motyvuotą prašymą (Reglamento 13.3.1, 17, 43 p.); Patikrinimo akte nurodyti visų atliktų tyrimų (matavimų) rezultatai, atliktų matavimų duomenys, naudotos matavimo priemonės, matavimo laikas ir trukmė, aplinkos sąlygos, triukšmo šaltinio veikimo sąlygos aprašytos protokole Nr. F-AT-544/2019, kuris pridėtas prie Patikrinimo akto ir yra jo dalis (Reglamento 30, 32 p.); Patikrinimo aktas ir jo priedas 2019 m. spalio 14 d. raštu Nr. (5-12 4.80E)2-49370 buvo pateiktas Administracijai, nurodant teisės aktų nustatytą apskundimo tvarką (Reglamento 34 p.). Taigi, nėra pagrindo panaikinti Patikrinimo aktą.

III. 16. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas nustatė ne visas bylai reikšmingas aplinkybes, nes prie bylai svarbių aplinkybių nenurodė pareiškėjo detaliai išvardytų ankstesnių patikrinimų ir jo veiksmų. Pareiškėjas mano, kad, atsižvelgiant į 2019 m. spalio 22 d. teismo nutartyje išdėstytus argumentus, Departamento 2019 m. spalio 14 d. raštas Nr. (5-12 4.80 E)2-49370 turėjo būti laikomas lydraščiu, t. y. sudedamąja ginčijamo administracinio akto dalimi, todėl neaišku, kodėl teismas atsisakė vertinti su šiuo raštu susijusius argumentus.

Pareiškėjo įsitikinimu, teismas pakankamai išsamiai išdėstė teisinį reglamentavimą, tačiau visiškai nenagrinėjo, kokias konkrečiai kompetencijas ir priemones įstatymų leidėjas suteikė valstybės institucijoms. Teismas išvardijo pagrindinius principus, kuriais privalo vadovautis savivaldybė, tačiau nenurodė, kaip šie principai buvo pažeisti, o nustatytas triukšmo lygio pažeidimas savaime nelaikytinas šių principų nepaisymu. Nagrinėjamu atveju Administracija dėjo visas pastangas, kad šie principai būtų užtikrinti, ypač siekdama bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, o teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, nepareikalavo reikiamų duomenų.

Nors teismui nebuvo pateikti atitinkami Administracijos raštai ir kreipimaisi, tačiau byloje yra Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. liepos 15 d. raštas Nr. 9R4-153 su komisijos sprendime, kuriame pareiškėjo nurodyti veiksmai buvo įvertinti ir priimtas nenuginčytas sprendimas. Byloje taip pat yra susirašinėjimo su Departamentu dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjas nuo pirmojo patikrinimo stengėsi bendradarbiauti, siūlė jo kompetencijai priskirtas ir galimas taikyti priemonėmis, tačiau Departamentas jas laikė nepakankamomis, neatsižvelgdamas į jokius argumentus.

Ginčo aplinkybes vertino ir Seimo kontrolierius (2019 m. lapkričio 19 d. pažyma Nr. 4D-2019/2-1049). Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Patikrinimo aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus. Pažymi, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Patikrinimo aktą, nes iš ginčui aplinkybių ir minėto administracinio akto neaišku, ar atsakovas pareiškėją vertina kaip instituciją, kuri pagal savo kompetenciją įgyvendina savivaldybės tarybos patvirtintuose savivaldybės strateginiame plėtros ir 9ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose numatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones bei atlieka kitas triukšmo valdymo funkcijas, numatytas teisės aktuose, ar kaip triukšmo šaltinio valdytoją, kuris įpareigotas per nustatytą terminą taikyti triukšmo mažinimo priemones.

Kadangi, neįvykdžius Patikrinimo akte suformuluoto nurodymo, atsakovas turėtų teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną, darytina prielaida, kad pareiškėjas laikomas triukšmo šaltinio valdytoju, tačiau tokiu atveju turėtų būti aiškiai įvardyta konkreti Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatyta priemonė. Kyla abejonių, ar, pareiškėjui nepasinaudojus jam suteikta teise, atsakovas pagrįstai galėtų pradėti administracinio nusižengimo teiseną ir ar atsakovas apskritai yra kompetentingas tai vertinti.

18. Atsakovas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

19. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Patikrinimo akto, kuriame konstatuotas didžiausio leidžiamo maksimalaus garso slėgio lygio pažeidimas ir suformuluotas nurodymas iki 2020 m. sausio 10 d. įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones, užtikrinančias, kad maksimalus garso slėgio lygis šioje gyvenamojoje aplinkoje neviršytų didžiausio leidžiamo triukšmo ribinio dydžio, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad nėra pagrindo panaikinti Patikrinimo aktą, ginčijamas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, o pareiškėjas nepateikė savo nurodytus veiksmus patvirtinančių įrodymų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos faktines aplinkybes, pasisakė ne dėl visų jo argumentų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką; šiose normose ne tik įtvirtintas aplinkos apsaugos principas, pagal kurį, visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala aplinkai ir joje gyvenantiems žmonėms, bet ir nustatomos teisinio poveikio priemonių taikymo prielaidos subjektams, nesilaikantiems nustatytų imperatyvų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnį, savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms yra priskiriami savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas (32 p.), keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas (33 p.) bei triukšmo prevencijos ir triukšmo valstybinio valdymo įgyvendinimas (35 p.). Vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 str. 3 d.).

24. Triukšmo valdymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta šio įstatymo paskirtis –reglamentuoti veiklos, kurią vykdant skleidžiamas triukšmas, valdymą, siekti išvengti klausos sutrikimų ar netekimo, apsaugoti žmonių gyvybę ir sveikatą bei aplinką nuo neigiamo triukšmo poveikio. Pagal Triukšmo valdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį vienas iš pagrindinių triukšmo valdymo principų yra žmogaus apsauga nuo triukšmo, reiškiantis, kad joks asmuo neturi būti veikiamas tokio lygio triukšmo, dėl kurio kyla pavojus jo gyvybei ir sveikatai (1 p.); žmogaus gyvenimo kokybės užtikrinimas (2 p.). Įstatymų leidėjas Triukšmo valdymo įstatymo 30 straipsnio 3 punktu suteikė asmenims teisę reikalauti, kad būtų nutrauktas triukšmo šaltinių poveikis visuomenės sveikatai ir aplinkai. Triukšmo valdymo įstatymo 4 straipsnis nustato, kad valstybinį triukšmo valdymą pagal savo kompetenciją, be kitų institucijų, įgyvendina ir savivaldybių institucijos (4 p.). Savivaldybių institucijų kompetenciją vykdant triukšmo valdymą nustato Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnis, kurio 1 dalyje apibrėžta savivaldybių tarybų kompetencija, o 2 dalyje – savivaldybių vykdomųjų institucijų, kitų pavaldžių viešojo administravimo subjektų kompetencija. Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnis nustato, kokias priemones turi teisę laikinai taikyti savivaldybių institucijos kartu su įgaliotomis institucijomis.

25. Taigi atsakovas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl per didelio triukšmo, kuris siejamas pirmiausiai su autobusų stotelės naudojimu, ir Patikrinimo akte suformuluodamas nurodymą, pasirinko tinkamą subjektą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, savivaldybė (jos administracija) yra viešojo administravimo subjektas, turintis pareigą įgyvendinti triukšmo valdymo priemones, skirtas užtikrinti žmogaus apsaugą nuo triukšmo.

26. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

27. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 5 d., 80 str. 1 d.). Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 5 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Procesinio teismo aktyvumo renkant įrodymus ribų vertinimas taip pat aktualus šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų įgyvendinimo aspektu.

Todėl sisteminis proceso teisės normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 5 d.). Ši proceso teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia proceso dalyviai.

Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

28. Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl atsakovo konstatuotos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) gatve važiuojančio transporto skleidžiamas triukšmas E. J. gyvenamojoje aplinkoje, veikiamoje transporto keliamo triukšmo, viršijo Higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 3 eilutėje nurodytą didžiausią leidžiamą maksimalų garso slėgio lygį. Be to, skunde pats pareiškėjas nurodė, kad Departamentas dar 2018 m. birželio 19 d. patikrinimo akte Nr. (5-12 4.80) PA3913 (I t., b. l. 18–20) buvo padaręs išvadą, kad iš (duomenys neskelbtini) stotelės išvažiuojančių autobusų keliamas triukšmas viršija Higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 3 eilutėje nurodytą didžiausią leidžiamą maksimalų garso slėgio lygį dienos metu E. J. gyvenamojoje aplinkoje.

Grįžtamosios kontrolės metu situacija nebuvo pasikeitusi (2018 m. spalio 19 d. patikrinimo aktas Nr. (5-12 4.80) PA-7089; I t., b. l. 26–27). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pabrėžė, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas ėmėsi pakankamų priemonių triukšmo prevencijai ir triukšmo valdymui užtikrinti, taip pat kliūtis imtis konkrečių paties pareiškėjo nurodytų priemonių (pvz., perkelti (duomenys neskelbtini) stotelę, įrengti triukšmo užtvarą) įrodantys duomenys, todėl nėra pagrindo manyti, kad atsakovas ginčijamame 2019 m. spalio 11 d. patikrinimo akte Nr. (5-12 4.80)PA-7525) nepagrįstai pakartotinai suformulavo nurodymą pareiškėjui iki 2020 m. sausio 10 d.

įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo ir tai, kad Departamentas, Patikrinimo akte suformuluodamas nurodymą, neįvardijo, kokias konkrečias triukšmo mažinimo priemones privalo įgyvendinti Administracija, vykdydama savivaldybei priskirtą triukšmo prevencijos ir triukšmo valstybinio valdymo įgyvendinimo funkciją, tačiau veiksmai, kurių buvo imtasi anksčiau, nebuvo efektyvūs ir nepasiekė pageidaujamo tikslo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodymo vykdymo metu turi teisę teikti atsakovui informaciją ir ją patvirtinančius dokumentus apie pastarojo nurodymo vykdymą arba kliūtis įvykdyti tokį nurodymą.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, įskaitant Patikrinimo akto turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šis administracinis aktas buvo priimtas laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje išvardytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamą aktą.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė