2015-11-04 Nr. AB-21354-3-61-3-08133-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1296-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08133-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Agro“ (toliau – ir Bendrovė) 2013 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) 14 488,41 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo šios bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Bendrovė paaiškino, kad jos skolininkas yra ūkininkas G. Č., teikiantis Agentūrai paraiškas tiesioginėms išmokoms gauti, kurios yra mokamos už turimus žemės ūkio paskirties sklypus. Atsižvelgdamas į tai, antstolis M. Petrovskis 2010 m. lapkričio 9 d. priėmė ir Agentūrai perdavė patvarkymą, kuriame nurodoma, kad areštuoja skolininkui G. Č. priklausančias lėšas, esančias Agentūroje, skolai (198 981,80 Lt), palūkanoms (15 960,85 Lt) bei vykdymo išlaidoms (10 971,87 Lt) išieškoti, iš viso 225 914,52 Lt. Patvarkyme taip pat nurodoma areštuotas, skolininkui G.

Č. priklausančias, lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Nepaisydama privalomų antstolio nurodymų, Agentūra patvarkyme nurodytų veiksmų neįvykdė ir G. Č. priklausančių mokėtinų tiesioginių išmokų į antstolio depozitinę sąskaitą nepervedė. Minėto patvarkymo Agentūra neskundė, tačiau 2010 m. lapkričio 16 d. raštu informavo antstolį, kad jame nurodytų reikalavimų nevykdys. Paaiškėjo, jog 2011 m. lapkričio 8 d. bei 2012 m. sausio 31 d. sprendimais Agentūra areštuotas skolininkui G. Č. priklausančias lėšas (5 514,35 Lt bei 8 974,06 Lt) įskaitymo būdu įsiskaitė išimtinai sau.

Šį faktą patvirtino 2013 m. rugsėjo 4 d. elektroniniu paštu iš Agentūros gautas raštas. Taigi, Agentūra, ignoruodama jai privalomą antstolio patvarkymą bei kito G. Č. kreditoriaus – UAB „Baltic Agro“ teises bei interesus, neteisėtai, išimtinai savo naudai, įsiskaitė 14 488,41 Lt ir tokiais veiksmais Bendrovei padarė žalą. Pareiškėjas pažymėjo kad pagal Civilinio proceso kodekso 617 straipsnį išieškotojas turi teisę pareikšti ieškinį teisme asmeniui, dėl kurio kaltės neišieškotos vykdymo procese išieškotinos sumos.

Šiuo pagrindu, dėl Agentūros neteisėtų veiksmų teismui teikiamas ieškinys dėl Bendrovės patirtos žalos atlyginimo. Rėmėsi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad ginčo atveju yra visos Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, nurodytos Civilinio kodekso 6.245-6.249 straipsniuose. Bendrovės teigimu, nagrinėjamu atveju Civilinio proceso kodekso 687 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios priešpriešinių išieškotinų sumų įskaitymą, netaikytinos, nes Agentūros reikalavimai tam pačiam skolininkui nebuvo patvirtinti teismo sprendimu.

Taip pat pažymėjo, kad skolininkas G. Č. jokio kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, neturi.

Atsakovas Agentūra teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad tuo metu, kai G. Č. buvo mokamos išmokos ir taikomos sankcijos, teisės aktuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje nebuvo nuostatų, leidžiančių nukreipti išieškojimą į Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinę paramą, todėl Agentūra griežtai vadovavosi nustatytomis viešosios teisės normomis, kurios yra imperatyvios ir nuo kurių negalėjo nukrypti. Pažymėjo, kad 2010 m. paraiškos administravimo metu buvo gauta informacija, jog kontroliniame žemės sklype Nr. 097498-3720 esančiame lauke Nr. 1, kuriame deklaruotas 84,83 ha 5RA-1 (rapsai (vasariniai)) plotas, G.

Č. galimai deklaruoja ne jam priklausantį 14,09 ha plotą. Įvertinusi surinktus įrodymus, Agentūra konstatavo, kad G. Č. pateikė negaliojančią privačios žemės sklypo nuomos sutartį, todėl buvo pritaikyta sankcija dėl neteisingo deklaravimo. Pritaikius minėtą sankciją, susidarė 14 400,86 Lt dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią G. Č. privalėjo grąžinti Agentūrai. Nurodė, kad sankcijos buvo pritaikytos vadovaujantis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d.

įsakymu, 48 punktu, kuriame nurodyta, kad „jei žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotų nedeklaravęs, tačiau jų valdymo teisę turintis asmuo praneša apie pareiškėją, kuris neteisėtai deklaravo jo valdomus plotus, parama už šiuos plotus pareiškėjui bus mokama tik tuo atveju, jeigu jis pateiks šių plotų dirbimą (žemės ūkio veiklą) bei žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) įrodančius dokumentus (žemės ūkio veikla įrodoma pagal turimus gyvulių ženklinimo, žemės ūkio produkcijos realizavimo, seniūnijos išduotą pažymą bei kitus dokumentus, patvirtinančius minėtos veiklos faktą)“.

Agentūra, vadovaudamasi Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, 11, 16.2, 16¹ punktais, turi teisę atlikti skolos ar jos dalies susigrąžinimą įskaitos būdu, išskaičiuodama grąžintinas lėšas ar jų dalį iš pareiškėjui skirtos paramos mokėjimo pavedimo sudarymo metu; 7.1.3 punkte nustatyta, kad vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis ar juridinis asmuo gavo didesnę paramą, nei priklauso.

Kadangi pareiškėjas G. Č. neteisėtai gavo didesnę paramos sumą, negu turėjo teisę gauti, teisė į paramą teikiant paraiškas jam atsirastų tik grąžinus nepagrįstai gautą paramos sumą. Pažymėjo, kad antstolis M. Petrovskis savo 2010 m. lapkričio 9 d. patvarkyme Nr. 0123/10/01825/S-7510 (toliau – ir Antstolio patvarkymas) nurodė areštuoti lėšas, priklausančias išmokėti skolininkui, t. y. 225 914,52 Lt (198 981,80 Lt skolos, 15 960,85 Lt palūkanų ir 10 971,87 Lt vykdymo išlaidų). Agentūra atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui priklausančių išmokėti piniginių išmokų ginčijamu laikotarpiu nesusidarė.

Taip pat pažymėjo, kad antstolio patvarkymai yra vykdomi, taip pat jie buvo vykdomi iš 2012 m. G. Č. skirtos paramos sumos. Tvirtino, kad ginčo atveju antstolio patvarkymu buvo areštuotos tik esamos ar būsimos piniginės lėšos, o ne G. Č. teisės į Europos Sąjungos paramą. Mano, kad šis patvarkymas prilyginamas turto arešto aktui. Reikalavimų teisių, susijusių su piniginėmis išmokomis, areštas taikomas ir būsimoms išmokoms. Atkreipė dėmesį, jog, jei G. Č. ir būtų atsiradusi teisė gauti Europos Sąjungos paramą, antstolio patvarkymu konkrečios turtinės teisės nebuvo areštuotos.

Pabrėžė, kad skundas yra nepagrįstas dėl to, jog G. Č. nebuvo įgijęs teisės į ES paramą. Parama iš Europos Sąjungos fondų skiriama tik tada, kai pareiškėjas yra patvirtinamas kaip tinkamas paramos gavėjas, yra užsakomos lėšos iš Europos Komisijos ir prašomos paramos gavėjams mokėtinos lėšos patvirtinamos. Atsižvelgiant į tai, jog G. Č. už 2010 paraišką buvo susidariusi permoka (skola), 2011 m. lapkričio 8 d. bei 2012 m. sausio 31 d. vykdant paramos lėšų užsakymą bei mokėjimą, G. Č. nebuvo apskaičiuota tinkama skirti ir išmokėti parama, jis neįgijo net teisės į šiuo atveju ginčijamas Agentūros neva antstoliui neišmokėtas lėšas.

Agentūra negalėjo pervesti antstoliui lėšų, kurios net nepriklauso G. Č.. Skunde minimas terminas „įskaitymas“ yra ne kas kita, kaip Europos Komisijos neskirta parama, t. y. pareiškėjo teisė gauti tam tikro dydžio Europos Sąjungos paramą yra mažinama, ir Europos Komisija skiria mažesnę paramą dėl sankcijos, pritaikytos pagal 2010 m. paraišką tiesioginėms išmokoms gauti, negu pareiškėjas galėjo gauti, jeigu būtų tinkamai laikęsis konkrečiai paramos sričiai keliamų teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad Agentūra vadovavosi Civilinio kodekso 6.476 straipsniu, pagal kurį parama laikomas turto perdavimas konkrečiam tikslui.

Europos Sąjungos ar nacionalinės paramos lėšos, kurios skirtos ūkio subjektams, būdavo išmokamos pagal Europos Komisijos 2006-06-21 reglamento (EB) Nr. 885/2006, nustatančio išsamias Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei Europos žemės ūkio garantinio fondo ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles, nuostatas. Pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto priimtas asmeniui nepalankus sprendimas ne visais atvejais gali būti traktuojamas kaip valdžios institucijos neteisėtas aktas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

Šiuo atveju turi būti atsižvelgta ne tik į Agentūros, bet ir į pareiškėjo bei antstolio veiksmus, atliktus išieškant skolą pareiškėjo naudai, bei faktines vykdomosios bylos aplinkybes. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad realiai patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros. Pažymėjo, kad G. Č. neskundė Agentūros pritaikytos sankcijos. Nurodė, kad tiek prieš Agentūros sprendimą išmokėti lėšas paramos gavėjui, tiek po paramos lėšų išmokėjimo į G. Č. nurodytą sąskaitą pareiškėjas turėjo tą pačią subjektinę teisę reikalauti skolos grąžinimo vykdymo procese, ir ji nė kiek nepasikeitė.

Agentūra šiuo atveju neturėjo pareigos vykdyti prievolių už G. Č., turėjo pareigą tinkamai administruoti Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšas žemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Nurodė, kad Agentūros priimti sprendimai taikyti sankcijas ir neskirti Europos Sąjungos lėšų G. Č. neturėjo įtakos skolos dydžiui vykdomojoje byloje, tad tarp Agentūros veiksmų, kurie buvo teisėti, ir pareiškėjos tariamai patirtos žalos priežastinio ryšio nėra. Antstolis nepasisakė dėl galimybės išieškoti skolos pareiškėjos naudai iš G.

Č.. Konstatavo tik tai, jog pastarasis ketina kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Įrodymai, susiję su G. Č. ketinimu kreiptis dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, nepateikti. Agentūra neturi galimybės vertinti, ar antstolis, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo galimybę reikalaujamą sumą išieškoti iš G. Č..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad antstolis M. Petrovskis 2010 m. lapkričio 9 d. patvarkymu, vykdydamas, be kita ko, ir Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro vykdomąjį raštą dėl 113 905,49 Lt ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo Bendrovės naudai iš skolininko G. Č., areštavo 225 914,52 Lt sumą, taip pat ateityje būsiančias pinigines lėšas, esančias/ar būsiančias Agentūroje ir priklausančias išmokėti skolininkui. Minėtame patvarkyme Agentūrai nurodoma areštuotas lėšas nedelsiant pervesti į antstolio nurodytą sąskaitą. Agentūra 2010 m. lapkričio 16 d. raštu informavo antstolį, kad paramos lėšų, skirtų žemės ūkio ir kaimo plėtrai, pervesti į antstolio skirtą sąskaitą neturi teisės, nes tokie veiksmai prieštarautų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatoms. Antstolis M. Petrovskis 2012 m. gruodžio 28 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą, kuriame pažymėta, kad iš skolininko G. Č. išieškojimas pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus negali būti įvykdytas, nes skolininkas neturi turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, todėl vykdomieji dokumentai grąžintini išieškotojui. Bendrovės atstovė 2013 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Agentūrą su prašymu suteikti informaciją, ar Agentūra savo naudai įvykdė bet kokias Agentūroje esančių piniginių lėšų, priklausančių, bet neišmokėtų G. Č., užskaitas. Agentūros 2013 m. rugsėjo mėnesio raštu Nr. BR6- pareiškėjos atstovė informuojama, kad antstolio pavedimai yra vykdomi, taip pat pažymėta, kad Agentūra turi teisę atlikti skolos ar jos dalies susigrąžinimą įskaitos būdu, todėl 2011 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. vasario 31 d. mokėjimo pavedimo sudarymo metu išskaičiavo G. Č. grąžintiną 14 488, 41 Lt (5 514,35 Lt + 8 974,06 Lt) paramos sumą įskaitos būdu.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1002/2014 pateiktais išaiškinimais. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad išmokų skyrimo klausimus, kai nesilaikoma paramos skyrimo taisyklių, reglamentuoja Reglamento Nr. 73/2009 21 straipsnis; Reglamento Nr. 885/2006 (su pakeitimais, padarytais 2008-10-21 Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1034/2008 (OL L 279, 2008, p. 13) 5b straipsnis; 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą, (toliau – ir Reglamentas Nr. 1122/2009) (OL L 316, 2009, p. 65), su pakeitimais, padarytais 2010 m. vasario 23 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 146/2010 (OL L 47, 2010, p. 1) II skyriaus; 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (OL L 25, 2011, p. 7), (toliau – ir Reglamentas Nr. 65/2011) 16 straipsnio 7 dalis bei 2006 m. gruodžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1975/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisykles, susijusias su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (OL L 368, 2006, p. 74, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 9 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 484/2009 (OL L 145, 2009, p. 25) 16 straipsnio 6 dalies nuostatos.

Teismas pažymėjo, kad minėtų teisės aktų nuostatos iš esmės įtvirtina bendrąją taisyklę, jog, kai nesilaikoma paramos skyrimo sąlygų, išmoka, kurią ūkininkas būtų turėjęs teisę gauti, neskiriama ir ši neskirta suma per trejus metus išskaičiuojama (išieškoma) iš ūkininkui skiriamų išmokų, kurių atžvilgiu ūkininkas laikosi paramos skyrimo sąlygų. Taip pat pažymėjo, kad Reglamentų formuluotę „neskirta suma“ atitinka nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta sąvoka „ilgalaikė sankcija“. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 10 d.

įsakymu Nr. 3D-192 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės 2011 m. taisyklių (toliau – ir Administravimo ir kontrolės 2011 m. taisyklės) 4 punktą, ilgalaikė sankcija – pagal paramos paraiškoje deklaruoto ploto ir faktiškai nustatyto remiamo ploto skirtumą apskaičiuojamas paramos dydžio sumažinimas, papildantis einamaisiais kalendoriniais metais pareiškėjui taikomą sankciją. Ši sankcija gali būti pradėta išskaičiuoti iš paramos kalendoriniais pažeidimo nustatymo metais, tačiau negali būti išskaičiuojama ilgiau nei trejus kalendorinius metus po pažeidimo nustatymo metų.

Tiesioginių išmokų administravimas yra daugiapakopė administracinė procedūra, kurią sudaro atskiri išmokas administruojančios institucijos atliekami veiksmai: duomenų apdorojimas, žemės ūkio naudmenų, pasėlių ir kitų laukų ribų įbraižymas, atitikties kriterijams patikra, tiesioginių išmokų apskaičiavimas, sankcijų (įskaitos) taikymas ir kt. Įvertinus administracinės procedūros dėl tiesioginių išmokų skyrimo stadijas, matyti, kad ši administracinė procedūra dėl tiesioginių išmokų administravimo baigiama gavėjui išmokėjus galutinę išmokos sumą.

Remiantis minėtomis Administravimo ir kontrolės taisyklėmis, Agentūra galutinę išmokos sumą apskaičiuoja gavusi visus reikiamus duomenis (Administravimo ir kontrolės 2011 m. taisyklių 37.10 p.). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šioje teisės normoje įtvirtintos sąvokos „galutinė išmoka“ turinys apima ne tik tiesioginių išmokų, kurių atžvilgiu ūkininkas laikosi paramos skyrimo sąlygų, sumos apskaičiavimą, bet ir sankcijų, inter alia ilgalaikių, taikymą. Ilgalaikė sankcija yra paramos dydžio sumažinimas dėl paramos sąlygų nesilaikymo ankstesniais metais, kuris papildo einamaisiais kalendoriniais metais išmokų gavėjui taikomą sankciją.

Vadinasi, ilgalaikė sankcija yra teisinė priemonė, kurią Agentūra taiko kartu su einamaisiais metais nustatyta sankcija. Taigi, tiesioginės išmokos ir taikomos sankcijos, inter alia ilgalaikės, apskaičiavimas, nors atliekamas atskirai, tačiau yra sudėtinės vienos administracinės procedūros dėl tiesioginių išmokų skyrimo dalys. Remdamasi minėtų argumentų bei išvadų pagrindu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo atveju vykdymo procesą reglamentuojančios nuostatos netaikytinos, nes tiesioginių išmokų, kurių atžvilgiu ūkininkas laikosi paramos skyrimo sąlygų, sumos apskaičiavimo momentu pareiškėjo teisę reikalauti, jog būtų laikomasi minėtų nuostatų, sukurianti situacija nėra galutinai nustatyta.

Tiesioginių išmokų gavėjo subjektinė teisė laikoma įgyta (galutinai nustatyta), kai tiesioginių išmokų administravimo procedūros metu nebeturi būti priimtas joks tolesnis sprendimas. Taip nėra už einamuosius kalendorinius metus skirtinos tiesioginės išmokos apskaičiavimo momentu. Tiesioginės išmokos jų gavėjo turtine teise laikytinos, kai teisiniai santykiai dėl tiesioginių išmokų skyrimo yra užbaigti, t. y. nustatoma galutinė tiesioginė išmoka. Toks skirtinų tiesioginių išmokų, sankcijos už einamuosius kalendorinius metus ir ilgalaikės sankcijos neatsiejamas aiškinimas atitinka tikslą, kurio siekiama paskirstant išmokas bei taikant administracinio poveikio priemones už nustatytą įsipareigojimų nesilaikymą.

Reglamento Nr. 73/2009 dvidešimt penktoje konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, jog pagal Bendrąją žemės ūkio politiką taikomose paramos schemose numatyta ūkininkų pajamas remti tiesiogiai, visų pirma, siekiant užtikrinti tinkamą žemės ūkio bendruomenės gyvenimo lygį. Tas tikslas glaudžiai susijęs su kaimo vietovių išlaikymu. Siekiant užtikrinti, kad Bendrijos lėšos nebūtų nepagrįstai skiriamos, paramos išmokos nemokamos ūkininkams, dirbtinai sukūrusiems sąlygas tokioms išmokoms gauti. Todėl šioje nutartyje pateiktą išaiškinimą taip pat patvirtina būtinybė užtikrinti visišką Reglamento Nr. 73/2009 nuostatų veiksmingumą ir garantuoti, kad tinkamam lėšų apsaugos administravimui kelianti grėsmę tiesioginių išmokų gavėjų veikla bus veiksmingai kontroliuojama.

Atsakomybė už nustatytų įsipareigojimų nesilaikymą yra neatskiriama tiesioginių išmokų administravimo ir kontrolės dalis. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų Europos Sąjungos teisės aktuose ir nacionalinės teisės aktuose įtvirtintų administracinių priemonių veiksmingumas sumažėtų, jei nacionalinėje teisėje numatytos vykdymo proceso priemonės būtų nukreiptos į galutinai nenustatytas tiesioginių išmokų sumas ir būtų visiškai neatsižvelgiama į sankcijų, kurios gali būti skiriamos už nustatytą įsipareigojimų nesilaikymą, sistemą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Agentūra turi teisę mokėtinas paramos sumas įskaityti į pareiškėjui skirtas sankcijas ir tokie veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo atveju Bendrovė prašomą priteisti iš Lietuvos valstybės žalą kildina iš Agentūros veiksmų, kuriais G. Č. mokėtina paramos lėšų suma buvo užskaityta dėl sankcijų taikymo grąžintinai paramos lėšų sumai padengti, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, darė išvadą, kad Agentūra turėjo teisę atlikti G. Č. apskaičiuotos skolos susigrąžinimą įskaitos būdu, išskaičiuodama grąžintinas lėšas (jų dalį) iš pareiškėjui skirtos paramos mokėjimo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. Agentūros neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo analizuoti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos, o pareiškėjos skundo reikalavimas dėl žalos priteisimo, taip pat ir šio reikalavimo atžvilgiu išvestinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas, atmesti kaip nepagrįsti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Agro“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi bylos aplinkybės yra sudėtingos, todėl tikslinga leisti proceso šalims pateikti papildomus žodinius paaiškinimus.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netyrė bylai reikšmingų aplinkybių, nevertino įrodymų, apsiribodamas tik LVAT 2014 m. spalio 28 d. nutarties citavimu. Mano, kad šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo minėtos bylos aplinkybių, kadangi šioje byloje pareiškėjui buvo paskaičiuotos, užsakytos ir paruoštos išmokėjimui tiesioginių išmokų sumos, tačiau tą dieną, kurią turėjo būti išmokos, jos įskaitymo būdu buvo susigrąžintos Agentūros. Teismas nenustatė, kokio pobūdžio sankciją Agentūra pritaikė ūkininkui. Pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo taikoma sankcija – grąžinti dalį gautų tiesioginių išmokų lėšų, o šis grąžinimas buvo atliktas įskaitymo būdu, kuris galiojant antstolio areštui yra negalimas ir neteisėtas. Laiko nepagrįstais išplėstinės teisėjų kolegijos argumentus, kad tik nustačius galutinę išmokos sumą, yra imamasi šio sprendimo įgyvendinimo – užsakomos paramos lėšos, formuojamas mokėjimo pavedimas ir kt. Mano, kad išplėstinė teisėjų kolegija klaidingai įvertino tiesioginių išmokų skaičiavimo, lėšų užsakymo ir įskaitymo procedūrą, arba šios bylos aplinkybės skiriasi nuo administracinės bylos Nr. A556-1002/2014 aplinkybių. Pareiškėjas remiasi 2008 m. spalio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1034/2008 (iš dalies keičiančio Reglamentą Nr. 885/2006) 5b straipsniu, pagal kurį išmokos turi būti išskaičiuojamos nepažeidžiant jokių kitų nacionalinėje teisėje numatytų veiksmų reikalavimų vykdymui užtikrinti. Mano, kad šiuo atveju Agentūra privalėjo laikytis CPK 585 straipsnio 1 dalies reikalavimų vykdyti antstolio sprendimus. Tvirtina, kad Agentūra savavališkai, be teismo sprendimo dėl skolos priteisimo, iškeldama save aukščiau visų kitų kreditorių ir savo skolą susigrąžindama įskaitymo būdu iš areštuotų lėšų pažeidė lygiateisiškumo, proporcingumo, kreditorių pusiausvyros ir lygybės prieš įstatymą principus. Mano, kad atmesdamas pareiškėjo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas turi pateikti pagrįstą tokio sprendimo išaiškinimą, kadangi jis pakeistų iki šiol suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, taip pat būtų reikšmingas daugeliui fizinių ir juridinių asmenų, kadangi būtų įteisintas disponavimas antstolių areštuotomis lėšomis. Pareiškėjas mano, kad šiuo atveju yra visos Agentūros civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsakovas NMA pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pateikia analogiškus atsikirtimus, kaip ir atsiliepime į skundą. Remiasi LVAT 2014 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1002/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, siejamos su galbūt neteisėtais Agentūros veiksmais, kuriais Agentūra galiojant antstolio patvarkymui dėl skolininko lėšų arešto įskaitė skolininkui taikytas sankcijas.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pareiškėjas iš esmės ginčija Nacionalinės mokėjimo agentūros 2011 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. sausio 31 d. atliktas sankcijos už 2010 m. įskaitas. Pareiškėjas mano, kad sankcijos pritaikymo metu galiojo antstolio 2010 m. lapkričio 9 d. patvarkymas areštuoti skolininko G. Č. lėšas, taip pat ateityje būsiančias pinigines lėšas esančiais ar būsiančias NMA ir priklausančias išmokėti G. Č., todėl Agentūra neteisėtai pasinaudojo pirmenybės teise atgauti skolą iš G. Č. įskaitymo būdu.

Agentūra remiasi Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis įskaitymą ir šiuo klausimu aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Mano, kad visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises į savo reikalavimų patenkinimą, o Agentūra nepagrįstai iškėlusi save virš kitų kreditorių pažeidė proporcingumo principą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka ir atkreipia dėmesį, kad šioje byloje yra susiklostę specifiniai teisiniai santykiai, t. y. tiesioginės paramos teikimo teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Europos Sąjungos teisės nuostatos, taip pat specialūs šiuo klausimu priimti nacionalinės teisės aktai, todėl šiuo atveju prioritetas teiktinas viešosios teisės nuostatoms, kurių pagrindu susiklostė paramos gavėjo ir Agentūros santykiai, o ne pareiškėjo nurodomoms Civilinio kodekso nuostatoms, reglamentuojančioms prievolių pasibaigimą įskaitymu.

Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, išmokų skyrimo klausimus, kai nesilaikoma paramos skyrimo taisyklių, ginčo laikotarpiu reglamentavo Reglamento Nr. 73/2009 21 straipsnio; Reglamento Nr. 885/2006 (su pakeitimais, padarytais 2008 m. spalio 21 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1034/2008 (OL L 279, 2008, p. 13) 5b straipsnio; 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą, (toliau – Reglamentas Nr. 1122/2009) (OL L 316, 2009, p. 65), su pakeitimais, padarytais 2010 m. vasario 23 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 146/2010 (OL L 47, 2010, p. 1) II skyriaus; 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (OL L 25, 2011, p. 7), (toliau – Reglamentas Nr. 65/2011) 16 straipsnio 7 dalies bei 2006 m. gruodžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1975/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisykles, susijusias su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (OL L 368, 2006, p. 74, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 9 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 484/2009 (OL L 145, 2009, p. 25) 16 straipsnio 6 dalies nuostatos. Minėtos šių teisės aktų nuostatos iš esmės įtvirtina bendrąją taisyklę, kad kai nesilaikoma paramos skyrimo sąlygų, išmoka, kurią ūkininkas būtų turėjęs teisę gauti, neskiriama ir ši neskirta suma per trejus metus išskaičiuojama (išieškoma) iš ūkininkui skiriamų išmokų, kurių atžvilgiu ūkininkas laikosi paramos skyrimo sąlygų.

Tiesioginės paramos žemės ūkio veiklos subjektams teikimo tvarką nacionalinėje teisėje nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3D-278 patvirtintos Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklės (toliau – ir 2010 m. Administravimo ir kontrolės taisyklės). Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant ES žemės ūkio fondų priemones, administravimą įtvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintos Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklės.

Nagrinėjamu atveju Agentūra nustatė, kad G. Č. 2010 m. deklaravo ne jam priklausantį žemės plotą ir taikė šiam ūkininkui 2010 m. Administravimo bei kontrolės taisyklių 50.1.1 punkte numatytą sankciją, t. y. apskaičiuotą pagal faktinį plotą pagrindinę išmoką sumažino dviguba nustatyto skirtumo dalimi (14 400,86 Lt). Remiantis 2010 m. Administravimo ir kontrolės taisyklių 4 punktu sankcija – paramos dydžio sumažinimas arba paramos nemokėjimas dėl neatitikties paramos skyrimo reikalavimams.

Neteisėtai ūkininkui sumokėtų lėšų susigrąžinimui Agentūra panaudojo Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 16.2 punkte (2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo redakcija) numatytą grąžintinų lėšų susigrąžinimo būdą – įskaitą, t. y. susigrąžinimą išskaičiuojant grąžintinų lėšų sumą iš skolininkui apskaičiuotos paramos pagal tą pačią ar kitą priemonę mokėjimo pavedimo formavimo metu (Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 11 p.) Šių taisyklių 3 punktas grąžintinas lėšas apibrėžė, kaip privalomas grąžinti lėšas, kurios neteisėtai išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, taip pat lėšas, kurias būtina sumokėti į ES žemės ūkio fondus ir (arba) Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą už teisės aktų nuostatų pažeidimą, išskyrus ilgalaikes sankcijas, ir su minėtomis lėšomis susijusios palūkanos.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1002/2014 yra išaiškinusi, kad tiesioginės išmokos ir taikomos sankcijos, inter alia ilgalaikės, apskaičiavimas, nors atliekamas atskirai, tačiau yra sudėtinės vienos administracinės procedūros dėl tiesioginių išmokų skyrimo dalys. Teisėjų kolegija sprendė, kad tiesioginės išmokos jų gavėjo turtine teise laikytinos, kai teisiniai santykiai dėl tiesioginių išmokų skyrimo yra užbaigti, t. y. nustatoma galutinė tiesioginė išmoka. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad tiesioginių išmokų gavėjo subjektinė teisė laikoma įgyta (galutinai nustatyta), kai tiesioginių išmokų administravimo procedūros metu nebeturi būti priimtas joks tolesnis sprendimas. Akcentavo, kad taip nėra už einamuosius kalendorinius metus skirtinos tiesioginės išmokos apskaičiavimo momentu.

Remiantis šiuo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu darytina išvada, kad tiesioginės išmokos už einamuosius (2011 m.) metus apskaičiavimo momentu skolininkas G. Č. nebuvo įgijęs turtinės teisės į tiesioginę paramą, todėl šiai paramai skirtos lėšos negalėjo būti antstolio taikyto turto arešto objektas iki galutinės tiesioginės išmokos nustatymo momento.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis teismo precedentu, suformuotu administracinėje byloje Nr. A556-1002/2014, dėl skirtingų faktinių bylų aplinkybių. Pripažintina, kad bylų faktinės aplinkybės nėra identiškos, tačiau išplėstinės teisėjų kolegijos pateikti išaiškinimai reikšmingi ir šiai administracinei bylai. Tiek minėtoje byloje, tiek šioje byloje buvo sprendžiama, ar Agentūra teisėtai įskaitė ūkininkui pritaikytas sankcijas į einamaisiais metais mokėtiną paramą, skiriasi tik sankcijos rūšis: administracinėje byloje Nr. A556-1002/2014 ūkininkui buvo pritaikyta ilgalaikė sankcija, šioje byloje – sankcija. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad ilgalaikė sankcija yra teisinė priemonė, kurią NMA taiko kartu su einamaisiais metais nustatyta sankcija. Taigi abiejose administracinėse bylose iš esmės susiklostė panaši situacija, kai už einamuosius kalendorinius metus skirtinos tiesioginės išmokos apskaičiavimo momentu buvo nuspręsta atlikti sankcijų įskaitymus. Nors išplėstinė teisėjų kolegija taikė 2011 m. Administravimo ir kontrolės taisyklių nuostatas, tačiau ginčo teisinius santykius šių taisyklių nuostatos reglamentuoja panašiai, kaip ir 2010 m. Administravimo ir kontrolės taisyklės, todėl, kaip jau minėta, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1002/2014 pateiktais išaiškinimais pagrįstai vadovautasi ir šioje administracinėje byloje.

Vadovautis jau suformuota praktika panašiose bylose teismą įpareigoja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose). Jurisprudencijos tęstinumo principo svarbą pabrėžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į tai, kad teismo pareiga panašias bylas spręsti vienodai yra įtvirtinta įstatyme, teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad teismas negalėjo remtis LVAT 2014 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1002/2014, kadangi ji dar nebuvo priimta nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktu 2008 m. spalio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1034/2008, iš dalies keičiančio Reglamentą reglamento (EB) Nr. 885/2006 5b straipsnio aiškinimu. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad, nepažeisdamos jokių kitų nacionalinėje teisėje numatytų veiksmų reikalavimų vykdymui užtikrinti, valstybės narės visas dar negrąžintas išmokų gavėjo skolas, nustatytas remiantis nacionaline teise, išskaičiuoja iš išmokos, kurią tam pačiam išmokų gavėjui ateityje mokės už skolos grąžinimą atsakinga mokėjimo agentūra. Ši reglamento norma yra skirta NMA ir pareiškėjo santykiams reguliuoti ir siejasi su Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 9 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunkčiu, kuriame nustatyta valstybės narių pareiga priimti visas būtinas teisines, reglamentuojančias ir administracines nuostatas bei imtis visų kitų priemonių, reikalingų veiksmingai finansinių Bendrijos interesų apsaugai, siekiant susigrąžinti sumas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ir aplaidumo paramos teikimo kontekste (žr. LAT 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2011).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai rėmėsi teismo precedentu, suformuotu administracinėje byloje Nr. A556-1002/2014, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Netenkinus apeliacinio skundo nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė