2017-07-03 Nr. AB-13063-3-61-3-05273-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. eA-1805-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05273-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja S. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 30 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-124812 (toliau – ir Nurodymas Nr. (23.31-08)467-124812) bei įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjai nepagrįstai priskaičiuotas baudas ir delspinigius.

Pareiškėja paaiškino, kad VMI skundžiamo Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 pagrindu iš pareiškėjos sąskaitos nurašė 1 605,45 Eur sumą. Tačiau, pareiškėjos teigimu, Nurodymas Nr. (23.31-08)467-124812 turi esminių trūkumų ir prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 daliai, riboja mokesčių mokėtojo teisę žinoti, koks mokestis yra išieškomas, nes jame nėra jokios informacijos apie nepriemokos susidarymo pagrindus, o mokesčių administratorius netinkamai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas.

Be to, pareiškėja pažymėjo, jog 2014 m. balandžio 24 d. VMI pateikė gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) deklaraciją už 2013 m. mokestinį laikotarpį, o 2014 m. balandžio 28 d. į VMI banko sąskaitą pervedė 1 439,12 Eur (4 969 Lt) GPM, mokėjimo paskirtyje nurodant „pajamų mokestis už 2013 m.“ bei įmokos kodą „1411“. Pareiškėja taip pat 2015 m. balandžio 16 d. VMI pateikė GPM deklaraciją už 2014 m. mokestinį laikotarpį, o 2015 m. gegužės 5 d. į VMI banko sąskaitą pervedė 1 362,49 Eur GPM, mokėjimo paskirtyje nurodant „pajamų mokestis už 2014 m.“ bei įmokos kodą „1441“.

Šiame kontekste pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, jog pagal pateiktas 2014 m. balandžio 24 d. bei 2015 m. balandžio 16 d. GPM deklaracijas sumokėdama GPM (2014 m. balandžio 28 d. – 1 439,12 Eur (4 969 Lt); 2015 m. gegužės 5 d. – 1 362,49 Eur), įvykdė prievolę sumokėti apskaičiuotą GPM. Pareiškėja pabrėžė, kad VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintose Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nėra įtvirtinta pareiga mokesčių mokėtojui pateikti prašymą įskaityti įmokas įmokėtas konkrečiam mokesčiui padengti.

Taigi, pareiškėja manė, kad mokesčių administratorius šiuo atveju privalėjo į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą pareiškėjos pagal įmokos kodus „1411“ bei „1441“ sumokėtas pinigų sumas įskaityti Taisyklių 8–9 punktuose numatyta tvarka. Atitinkamai, pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju jai nepagrįstai buvo priskaičiuotos baudos bei delspinigiai, kurių priskaičiavimo atsakovas priimtame sprendime visiškai nepagrindė. Pareiškėja kartu akcentavo, kad skundžiamame Nurodyme Nr. (23.31-08)467-124812 atsakovas kaip neįvykdytą prievolę nurodė 5,79 Eur žemės mokesčio bei 0,13 Eur delspinigius pagal 2014 m. spalio 10 d.

žemės mokesčio deklaraciją, taip pat 5,21 Eur žemės mokesčio bei 0,52 Eur delspinigius pagal 2013 m. spalio 21 d. žemės mokesčio deklaraciją, kuriuos nurašė iš pareiškėjos sąskaitos 2015 m. spalio 2 d. Tačiau 2015 m. spalio 13 d. suformuotoje žemės mokesčio deklaracijoje už 2015 m. vėl priskaičiuota ta pati nepriemokos suma – 11 Eur (5,79 Eur + 5,21 Eur), bei delspinigiai – 0,65 Eur (0,52 Eur + 0,13 Eur).

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 26–29) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

VMI pažymėjo, kad pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. Šiame kontekste nurodė, jog 2015 m. rugsėjo 30 d. duomenimis pareiškėjos skola valstybės biudžetui buvo 1 605,45 Eur: 1 440,45 Eur GPM, 153,35 Eur GPM delspinigių, 11 Eur žemės mokesčio ir 0,65 Eur šio mokesčio delspinigių.

Pareiškėjos mokestinė nepriemoka susidarė dėl ne laiku sumokėto mokesčio pagal pačios pareiškėjos VMI pateiktas GPM deklaracijas už 2013–2014 m. bei VMI suformuotas žemės mokesčio deklaracijas už 2013–2014 m. Pareiškėja 2014 m. balandžio 20 d. pateikė mokesčių administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2013 m.; mokėtina pajamų mokesčio suma – 4969 Lt. Šią sumą pareiškėja 2014 m. balandžio 28 d. pervedė į VMI sąskaitą įmokos kodu „1411“ (gyventojų pajamų mokestis nuo gyventojų su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių A klasės pajamų (išskyrus turto pardavimo pajamas)).

Šiuo aspektu VMI akcentavo, kad Taisyklių 4 punkte nurodyta, jog mokesčių mokėtojo į VMI surenkamąsias sąskaitas sumokėtos mokesčių ir su jais susijusių sumų įmokos įskaitomos eurais pagal mokesčių mokėtojo mokėjimo nurodyme įrašytą įmokos kodą. Mokesčių, mokamų nustatytu įmokos kodu, atskiros mokėjimo prievolės dengiamos šių Taisyklių nustatyta tvarka ir eiliškumu. Pagal Taisyklių 6 punktą, VMI administruojami deklaruojami mokesčiai ir ATP baudos, išskyrus gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų ir žemės mokesčio mokėjimo prievoles, kurioms numatyti atskiri įmokų kodai, mokami vienu įmokos kodu ir įskaitomi šių Taisyklių nustatyta tvarka.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjai 2014 m. balandžio 20 d. mokant GPM ir vietoje įmokos kodo „1441“ (mokama nuolatinio gyventojo) klaidingai nurodžius įmokos kodą „1411“, jos įmoka nebuvo įskaityta (pagal Taisyklių 3.5 punktą įmokos kodas – tai įmokos pavadinimo skaitmeninis atitikmuo, pritaikytas duomenims apdoroti kompiuteriu). Nors pareiškėjos skunde nurodyta, kad Taisyklėse nėra įtvirtinta pareiga mokesčių mokėtojui pateikti prašymą įskaityti įmokas įmokėtas konkrečiam mokesčiui padengti, Taisyklių III skyriaus (deklaruojamų mokesčių ir baudų už administracinius teisės pažeidimus įskaitymo principai) 13 punktas numato išimtis.

Būtent Taisyklių 13 punktas nustato, kad VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių ir ATP baudų, mokamų vienu įmokos kodu, į surenkamąsias sąskaitas sumokėta įmoka automatiškai, be mokesčių mokėtojo prašymo, įmokos sumokėjimo data įskaitoma deklaruojamų mokesčių ir ATP baudų, mokamų vienu įmokos kodu, pasibaigusio termino mokėjimo prievolėms padengti šių Taisyklių 9.1 papunktyje nustatyta tvarka. Tačiau GPM, PSD įmokoms ir žemės mokesčiui nėra taikomas vienas įmokos kodas, todėl, pareiškėjai klaidingai nurodžius įmokos kodą, mokesčių administratorius neturėjo prievolės be pareiškėjos prašymo automatiškai įskaityti deklaruojamą prievolę.

VMI taip pat paaiškino, kad pareiškėja 2015 m. balandžio 16 d. pateikė metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2014 m.; mokėtina pajamų mokesčio suma – 4 703 Lt. 2015 m. gegužės 5 d. pareiškėja pervedė į VMI sąskaitą 1 362,08 Eur (atitinka 4 703 Lt) įmokos kodu „1441“ (gyventojų pajamų mokestis, mokamas nuolatinio Lietuvos gyventojo). Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog 2014 m. balandžio 28 d. pareiškėja 4 969 Lt sumą pervedė klaidingu kodu, liko GPM skola už 2013 m. Todėl pareiškėjos 2015 m. gegužės 5 d. sumokėta įmoka padengė ankstesnę GPM skolą už 2013 m., o 2015 m. rugsėjo 30 d. balanse užfiksuota 1 605,45 Eur mokestinė nepriemoka.

Pranešimas apie mokestinę nepriemoką 2015 m. gegužės 6 d. buvo patalpintas interneto svetainėje Mano VMI portale www.vmi.lt, kuris pareiškėjos buvo perskaitytas 2015 m. spalio 5 d. Be to, pareiškėjai 2013 m. spalio 21 d. buvo suformuota žemės mokesčio deklaracija už 2013 m. (mokėtina suma – 18 Lt), 2014 m. spalio 10 d. buvo suformuota žemės mokesčio deklaracija už 2014 m. (mokėtina suma – 40 Lt, iš jų 20 Lt žemės mokesčio, 18 Lt nepriemoka ir 2 Lt delspinigių), o 2015 m. spalio 13 d. buvo suformuota žemės mokesčio deklaracija už 2015 m. (mokėtina suma – 17,65 Eur, iš jų 6 Eur žemės mokesčio, 11 Eur nepriemoka ir 0,65 Eur delspinigių).

Atsakovas pažymėjo, kad formuojant pareiškėjai 2015 m. žemės mokesčio deklaraciją, mokesčių administratorius rėmėsi pareiškėjos 2015 m. spalio 1 d. balanso duomenimis. Šiame kontekste atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos buvo priverstinai išieškoma deklaruotų mokesčių ir šių mokesčių delspinigių nepriemoka, todėl VMI neturėjo pareigos siųsti pareiškėjai raginimą mokestinę prievolę įvykdyti geruoju. VMI kartu nurodė, jog nagrinėjamu atveju baudos pareiškėjai nebuvo skirtos, pagal 2015 m. spalio 5 d. pareiškėjos pateiktą prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) dalis mokesčio permokos (įmokos kodas „1411“), t. y. 1 438,30 Eur suma, 2015 m. spalio 8 d. buvo grąžinta į pareiškėjos sąskaitą, o kita dalis, t. y. 0,82 Eur suma, buvo įskaityta į pajamų mokesčio nepriemoką (įmokos kodas „1441“), 2015 m. lapkričio 25 d. duomenimis pareiškėja nėra skolinga valstybės biudžetui.

Atsakovas taip pat tvirtino, kad pareiškėjai pateiktose prievolių ataskaitose pateikta informacija yra pakankama suprasti, kokios prievolės yra išieškomos, už kurį laikotarpį jos susidarė ir kokia suma eurais pagal konkrečią prievolę yra išieškoma. Be to, mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą Nurodymą Nr. (23.31-08)467-124812, pažymėjo, kokiu pagrindu vadovaujantis šis aktas priimtas ir pan., todėl šis aktas atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 117–121) pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino VMI 2015 m. rugsėjo 30 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-124812 bei įpareigojo VMI iš naujo įvertinti, ar pareiškėja yra tinkamai įvykdžiusi iš prie minėto nurodymo pridėtoje prievolių ataskaitoje nurodytų mokesčių deklaracijų kylančias mokestines prievoles, ir apie tai ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos raštu informuoti pareiškėją.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad VMI, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo, iš kurio išplaukia, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šioje teisės normoje įtvirtinta pareiga viešojo administravimo subjektams priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Taigi, teismas pabrėžė, kad siekiant įvertinti pareiškėjos skundžiamo Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia, būtina nustatyti, ar jo turinys atitinka iš gero administravimo principo kylančius imperatyvus ir ar jis yra pakankamai motyvuotas. Teismas nustatė, kad Nurodymas Nr. (23.31-08)467-124812 parengtas pagal VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. V-11 „Dėl formų patvirtinimo“ (VMI viršininko 2015 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. VA-51 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d.) (toliau – ir Įsakymas dėl formų).

Šio įsakymo kontekste įvertinęs Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 turinį, teismas akcentavo, kad juo siekiama nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), todėl jis turėjo atitikti 1.12 punktu patvirtintą nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) FR0492 formą (toliau – ir Forma Nr. FR0492). Formoje Nr. FR0492, be kita ko, imperatyviai įtvirtinta, kad tokio pobūdžio nurodymuose turi būti nurodomas toks teisinis pagrindas: „Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 ir 15 punktais, 95 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 102 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu“.

Iš Įsakymu dėl formų patvirtintos Formos Nr. FR0492 turinio matyti, kad faktinis nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) pagrindas nurodomas prievolių ataskaitoje. Tuo tarpu iš pareiškėjos skundžiamo Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 turinio matyti, kad jis priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nors pagal Formą Nr. FR0492 turėjo būti nurodomas iš esmės kitas teisinis pagrindas, t. y. MAĮ 33 straipsnio 8 ir 15 punktas, 95 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 102 straipsnis ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

Taigi, įvertinęs Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 teisinį pagrindą, teismas konstatavo, kad jis neatitinka Įsakyme dėl formų nustatytų reikalavimų. Taip pat teismas pabrėžė, kad VMI skundžiamame Nurodyme Nr. (23.31-08)467-124812 vadovavosi MAĮ 105 straipsniu, kuriame sureguliuoti mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindai ir tvarka, šio teisinio pagrindo nekonkretizavo (t. y. nenurodė jo dalies, punkto), o MAĮ 102 straipsnis, kuriame įtvirtintas nagrinėjamu atveju turintis esminę reikšmę teisinis reguliavimas dėl nurodymo kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) pateikimo tvarkos ir pagrindų, iš viso nepaminėtas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Nurodyme Nr. (23.31-08)467-124812 VMI iš esmės neindividualizavo savo priimto individualaus administracinio akto teisinio pagrindo ir tai galėjo suklaidinti pareiškėją, iš kurios sąskaitų buvo siekiama nurašyti mokestinę nepriemoką. Teismo vertinimu, toks teisinio pagrindo nurodymas, ypač atsižvelgiant į itin lakonišką skundžiamo nurodymo turinį, nėra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Šiuo aspektu teismas kartu pažymėjo, kad prie Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 pridėtoje prievolių ataskaitoje surašyti mokesčių deklaracijų numeriai (prievolės tipas), mokestinis laikotarpis, deklaracijos pateikimo data, prievolės, baudų ir delspinigių sumos. Tačiau, įvertinęs Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 faktinį pagrindą, t. y. prie jo pridėtą prievolių ataskaitą, teismas sprendė, kad iš pridėtos prievolių ataskaitos galima tik spėlioti, jog joje nurodytos prievolės, baudos ir delspinigiai kildinami iš nurodytų mokestinių deklaracijų, bet neįmanoma aiškiai nustatyti, kaip jie apskaičiuoti, t. y. nenurodyta, iki kada konkrečią mokestinę prievolę pareiškėja privalėjo įvykdyti, iki kokios konkrečios datos prievolės, baudos ir delspinigiai yra paskaičiuoti, netgi neaišku, ar apskritai pareiškėjai buvo paskaičiuotos mokestinės baudos, nes, kaip nurodo VMI savo atsiliepime, pareiškėjai bauda nėra paskirta, o skundžiamame Nurodyme Nr. (23.31-08)467-124812 esą yra pateikta tik prievolės suma. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nėra niekaip įvertinta aplinkybė, jog pareiškėja 2014 m. balandžio 28 d. ir 2015 m. gegužės 5 d. į VMI sąskaitą pagal įmokos kodus „1411“ ir „1441“ buvo įmokėjusi atitinkamas pinigų sumas. Taigi, nei pareiškėja, susipažinusi su Nurodymu Nr. (23.31-08)467-124812, nei teismas negali įvertinti prievolių, baudų, delspinigių apskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo, taip pat negali nustatyti, ar apskritai pareiškėjai buvo skirta bauda. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad prie Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 pridėta prievolių ataskaita nelaikytina adekvačiu, aiškiu ir pakankamu faktiniu šio nurodymo pagrindu. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad nors Įsakyme dėl formų ir juo patvirtintoje Formoje Nr. FR0492 nėra įtvirtintas prievolių ataskaitos, kurioje pateikiamas faktinis nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) pagrindas, turinys, jis turi atitikti konkrečią situaciją ir iš VAĮ 8 straipsnio 1 dalies bei gero administravimo principo imperatyvų kylančius motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas pabrėžė, kad Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 turinį įvertinus Įsakyme dėl formų, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, vadovaujantis protingumo principu, konstatuotina, kad nei teisiniai, nei faktiniai Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Todėl, teismo vertinimu, nustatyti individualaus administracinio akto – Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 – trūkumai yra esminiai. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjos prašymas panaikinti Nurodymą Nr. (23.31-08)467-124812 tenkintinas. Šiame kontekste teismas papildomai išaiškino, kad panaikinus Nurodymą Nr. (23.31-08)467-124812 yra atkuriama buvusi iki šio nurodymo priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjos teisės ar teisėti interesai, įskaitant ir tai, kad pareiškėjai turi būti grąžinamos Nurodymu Nr. (23.31-08)467-124812 neteisėtai paskaičiuotos baudos ir delspinigiai (jeigu baudos ir delspinigiai buvo paskaičiuoti ir išieškoti). Be to, atsižvelgiant į tai, kad dėl nustatytų esminių Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 trūkumų teismas negali įvertinti jame pateikto prievolių, baudų, delspinigių apskaičiavimo teisingumo, pagrįstumo ir nustatyti, ar Nurodymu Nr. (23.31-08)467-124812 pareiškėjai buvo skirta bauda, VMI įpareigotina iš naujo įvertinti, ar pareiškėja yra tinkamai įvykdžiusi iš prie Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 pridėtoje prievolių ataskaitoje nurodytų mokesčių deklaracijų kylančias mokestines prievoles, ir apie tai ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos raštu informuoti pareiškėją.

III. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124–131), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjos skundą.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VMI 2015 m. rugsėjo 30 d. nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 trūkumai yra esminiai ir šis aktas pažeidžia pareiškėjos teises bei teisėtus interesus. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde VMI dar kartą atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėja nėra skolinga valstybės biudžetui, todėl skundžiamo Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 panaikinimas realiai pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Be to, pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nesilaikė MAĮ 40 straipsnyje nustatytos pareigos laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, todėl ir susidarė mokestinė nepriemoka. Šiame kontekste VMI kartu akcentuoja, jog pareiškėja, jeigu ji būtų bent kiek parodžiusi noro geranoriškai bendrauti su mokesčių administratoriumi, ką nustato teisės aktai (MAĮ 27 str.), turėjo galimybę išsiaiškinti visus iškilusius neaiškumus, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš prievolių ataskaitos galima tik spėlioti, jog joje nurodytos prievolės, baudos ir delspinigiai kildinami iš nurodytų mokestinių deklaracijų, tačiau neįmanoma aiškiai nustatyti, kaip jie apskaičiuoti, vertintina kritiškai.

VMI taip pat nurodė, kad vien pats ginčijamo Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 pavadinimas yra gana informatyvus, iš prievolių ataskaitos akivaizdu, jog pirmajame stulpelyje (prievolės tipas) nurodyti mokesčiai, antrajame stulpelyje nurodytas mokestinis laikotarpis, trečiajame – deklaracijos pateikimo data, o jokia bauda pareiškėjai paskirta nebuvo, todėl mokesčių administratorius neprivalėjo aiškinti jos susidarymo pagrindo. Taigi, atsakovo manymu, su ginčijamu Nurodymu Nr. (23.31-08)467-124812 pateiktoje prievolių ataskaitoje nurodyta informacija yra pakankama suprasti, kokios prievolės yra išieškomos, už kurį laikotarpį jos susidarė ir kokia suma eurais pagal konkrečią prievolę yra išieškoma.

Todėl, VMI teigimu, Nurodymas Nr. (23.31-08)467-124812 atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens.

Pareiškėja S. B. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 137–141) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą nepakeistą.

Pareiškėja mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai pažymi, kad ginčijamas Nurodymas Nr. (23.31-08)467-124812 jai buvo įteiktas tik 2015 m. spalio 3 d., kai iš jos sąskaitos jau buvo nuskaičiuota 1 605,45 Eur suma, ir tik po to, kai pareiškėja, nuvykusi į Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, pradėjo aiškintis, dėl ko iš jos sąskaitos buvo nuskaičiuota nurodyta suma. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju atsakovas turėjo galimybę išaiškinti pareiškėjai visus iškilusius neaiškumus, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VMI 2015 m. rugsėjo 30 d. nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-124812 teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad minėtas Nurodymas Nr. (23.31-08)467-124812 turi esminių trūkumų, jį panaikino. Tačiau atsakovas apeliaciniame skunde su tokia teismo išvada nesutinka. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas nuostatas, visapusiškai įvertinęs bylą ir patikrinęs, kaip pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių bylos aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu atsakovas iš esmės nepateikė jokių byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o jo apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo abejoti minėtomis teismo išvadomis ir jų nepaneigia.

Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad atsakovo apeliacinio skundo teiginys, jog skundžiamo Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 panaikinimas realiai pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, atmestinas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi būtent minėto Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 pagrindu iš pareiškėjos banko sąskaitos buvo nurašyta 1 605,45 Eur suma (b. l. 9), be kita ko, delspinigiai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo akcentuojamos MAĮ 27 straipsnio nuostatos dėl mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo nepašalina skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų viešojo administravimo subjektui (jo veiklai) – šiuo atveju VMI – keliamų reikalavimų, inter alia laikytis gero administravimo principo, taip pat MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos mokesčių administratoriui, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, bei vieno iš pagrindinių VMI uždavinių – padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas (MAĮ 19 str. 1 d. 1 p.).

Tuo tarpu, kaip teisingai skundžiamame sprendime akcentavo pirmosios instancijos teismas, įvertinus nagrinėjamoje byloje susidariusią situaciją, šiuo konkrečiu atveju iš ginčijamo Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 ir prie jo pridėtos prievolių ataskaitos nėra aišku, ar mokesčių administratorius, priimdamas minėtą nurodymą, apskirtai įvertino aplinkybę, jog pareiškėja 2014 m. balandžio 28 d. ir 2015 m. gegužės 5 d. į VMI sąskaitą buvo įmokėjusi atitinkamas pinigų sumas, kas, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kaip šioje byloje, turėtų būti padaroma, taip pat neaišku, ar pareiškėjai buvo skirtos mokestinės baudos, už kokius laikotarpius paskaičiuoti delspinigiai ir pan., todėl teismas neturi galimybės tinkamai įvertinti minėto Nurodymo Nr. (23.31-08)467-124812 teisėtumą ir pagrįstumą.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius