A-143-78-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-78/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02037-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.2; 1.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

atsakovo atstovui Egidijui Radzevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundus atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundais (b. l. 1–4, 82–83) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – atsakovas, Specialiųjų tyrimų tarnyba) direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-99 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“; 2) panaikinti Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. P-116 „Dėl V. S. tarnybos laiko nepratęsimo“; 3) įpareigoti atsakovą pratęsti jo tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiką nuo 2011 m. sausio 17 d. dvejiems metams iki 2013 m. sausio 17 d.

Pareiškėjas nurodė, kad tariamo tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas ir atliktas neteisėtai, pažeidžiant nustatytas procesines tokių tyrimų pradėjimo ir tyrimo taisykles, tyrimas neišsamus ir neobjektyvus, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu priimtos išvados nepagrįstos, padarytos neteisingai aiškinant ir taikant Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) ir kitų teisės aktų normas, tendencingai klaidingai interpretuojant juridinius faktus ir kitas aplinkybes, todėl visi sprendimai, priimti tiriant tariamą tarnybinį nusižengimą, turi būti panaikinti.

Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte sukonstruotos teisės normos draudimas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams būti įmonių, įstaigų ar organizacijų valdymo institucijų nariais sisteminiu, kalbiniu ir loginiu teisės aiškinimo būdais yra akivaizdžiai neatsiejamas nuo draudimo gauti atlyginimą už darbą tokiose institucijose. Toks draudimas aiškus, logiškas ir pagrįstas − Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas negali būti saistomas kokiais nors darbiniais santykiais su juridiniais asmenimis, jeigu už tai jam mokamas atlyginimas.

Teisės norma, kurioje nustatytas paminėtas draudimas, sukonstruota taip, kad draudimas „gauti atlyginimą už tokį darbą“ akivaizdžiai suprantamas ne kaip savarankiškas, alternatyvus draudimas, o kaip draudimo „būti įmonių, įstaigų ar organizacijų valdymo institucijų nariais“ būtina sąlyga. Jis niekada nėra gavęs jokio atlyginimo už veiklą ar kitokį darbą kokiose nors asociacijose, kituose juridiniuose asmenyse, tai nustatyta tarnybinio patikrinimo metu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundžiamas įsakymas (dėl tarnybos nepratęsimo) priimtas neteisingai taikant Konstitucijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – Statutas) nuostatas, grindžiamas neteisiniais, išgalvotais motyvais, tendencingai klaidingai pateikiant ir interpretuojant juridinius faktus, kitas svarbias aplinkybes, neatitinka Statuto ir kitų teisės aktų reikalavimų, todėl turi būti panaikintas.

Statuto 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta bendra norma, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai iki vyresniojo specialiojo agento įskaitytinai tarnauja, kol jiems sukanka 50 metų, tačiau to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta pareigūno teisė savo valia ir iniciatyva pratęsti tarnybos laiką po to, kai jam sukanka 50 metų. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno prašymu jo tarnybos laikas gali būti pratęstas, kol jam sukaks 62 metai ir 6 mėnesiai. Taigi tarnybos laiko pratęsimo pagrindas yra pareigūno prašymas ir jame išreikšta valia pratęsti tarnybos laiką.

Nors Statuto 34 straipsnio 3 dalies norma dėl pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo sukonstruota ne imperatyviai, o naudojant žodį „gali“, bet tai reiškia, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovybė privalo pratęsti pareigūno tarnybos laiką, jeigu yra gautas pareigūno atitinkamas prašymas. Aiškinti šias Statuto nuostatas priešingai, t. y. aiškinti, kad tarnybos laiko pratęsimas siejamas su Specialiųjų tyrimų tarnybos valia, reikštų pripažinti Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovybei teisę be įstatyme numatyto pagrindo, vadovaujantis vien tik subjektyviais motyvais, vertinimais ir valia, esant toms pačioms sąlygoms, vienam pareigūnui pratęsti tarnybos laiką, o kitam pareigūnui nepratęsti, ir tokiu būdu jį atleisti iš tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnybos iniciatyva ir valia.

Toks aiškinimas prieštarauja konstituciniam nediskriminavimo dėl žmogaus socialinės padėties ir amžiaus principui. Statutas nenustato pareigūnų tarnybos laiko nepratęsimo pagrindų ir tvarkos. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymas priimtas būtent neteisingai aiškinant ir taikant Statuto nuostatas dėl pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo.

Atsakovas atsiliepimais į skundus (b. l. 24−28, 91−94) prašė atmesti skundus kaip nepagrįstus.

Atsakovas nurodė, kad tarnybinis patikrinimas ir nuobaudos skyrimo procedūra atlikti vadovaujantis Statuto 22, 23 straipsnių ir Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2004 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 2-45 patvirtintos Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybinių nusižengimų tyrimo ir nuobaudų skyrimo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatomis. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas draudimas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams „būti įmonių, įstaigų ar organizacijų valdymo institucijų nariais“ ir draudimas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams „gauti atlyginimą už darbą tokiose institucijose“.

Šias nuostatas aiškinant tiek kalbiniu, tiek loginiu, sisteminiu aiškinimo būdais yra darytina išvada, kad jose suformuluoti du alternatyvūs draudimai. Atsakovo nuomone, pareiškėjas klysta ir šių draudimų esmę aiškina netinkamai. Šiuo atveju buvo skiriama nuobauda už buvimą organizacijos valdymo institucijos, kuria Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.81 straipsnio prasme laikytini vienasmenis ar kolegialus valdymo organas, nariu, o ne už buvimą dalyvių susirinkimo nariu. Pagal Rumšiškių medžiotojų būrelio įstatų 5.2 ir 5.3 punktus, būrelio valdyba yra vienu iš būrelio valdymo organų, o jos narius renka visuotinis susirinkimas.

Jau po pareiškėjo išrinkimo valdybos nariu 2010 m. balandžio 24 d. vykusio Rumšiškių medžiotojų būrelio valdybos narių susirinkime, kuriame taip pat dalyvavo būrelio prezidentas, kaip valdybos narys dalyvavo pareiškėjas, jam buvo priskirta kuruojama sritis, spręstini klausimai. Taigi pareiškėjas vykdė valdybos nario pareigas. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad pareiškėjo duomenys nebuvo įregistruoti Juridinių asmenų registre, kaip tai numato CK 2.66 straipsnio nuostatos, nes įregistravimas šiame registre tik patvirtina suteiktus įgaliojimus trečiųjų asmenų atžvilgiu, o ne nustato įgaliojimų įsigaliojimą.

Pats faktas dėl buvimo valdybos (renkamojo valdymo organo) nariu įsigalioja nuo išrinkimo momento, todėl tarnybinio patikrinimo išvados nėra išgalvotos, o paremtos faktiniais duomenimis. Atsakovas pažymėjo, jog neturi duomenų apie tai, kad paminėtų valdybos posėdžių, vykusių po pareiškėjo išrinkimo valdybos nariu, sprendimus (sandorius) kompetentingi subjektai prašytų pripažinti negaliojančiais, todėl jie yra galiojantys, patvirtinantys pareiškėjo, kaip valdybos nario, statusą ir veiklą. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimų tarnybinio nusižengimo tyrimo procesinių pažeidimų yra paremti prielaidomis, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Atlikta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra atitinka Tvarkos nuostatas, be to, pareiškėjas nenurodė nei vieno jos pažeidimo, apsiribodamas tik abstraktaus pobūdžio teiginiais. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su visa tarnybinio patikrinimo medžiaga, tai patvirtina jo 2010 m. birželio 30 d. parašas tarnybinio patikrinimo išvados paskutinio lapo antroje pusėje. Pareiškėjo teiginiai, kad medžiagoje trūksta trijų dokumentų, yra niekuo nepagrįsti ir yra pareiškėjo išgalvoti. Atsakovas taip pat nurodė, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 16 d.

įsakymas Nr. P-116 „Dėl V. S. tarnybos laiko nepratęsimo“ yra teisėtas, o pareiškėjas savo motyvus ir argumentus grindžia netinkamu tarnybos laiko pratęsimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu. Statuto 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte suformuluotas atskiras ir savarankiškas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno atleidimo iš Specialiųjų tyrimų tarnybos pagrindas − Statuto 34 straipsnio 1 dalyje nustatyto amžiaus sukakimas. Aiškinant teisės normas kalbiniu, sisteminiu ir loginiu būdais, o taip pat juridinės technikos aspektu, darytina išvada, kad Statuto 34 straipsnio 3 dalyje yra numatyta išimtis iš bendrosios taisyklės. Joje numatyta, kad pareigūno prašymu jo tarnybos laikas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau, negu kol jam sukanka 62 metai ir 6 mėnesiai.

Tarnybos laiką pratęsia asmuo, įgaliotas skirti pareigūną į pareigas ir atleisti iš jų, nurodydamas tarnybos pratęsimo terminą. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytų teisės normų formuluotes, įstatymų leidėjas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui suteikia dispozityvią teisę (bet ne pareigą) išimtinais atvejais pratęsti pareigūno tarnybos laiką. Atitinkamai, pareigūno prašymas pratęsti tarnybos laiką negali būti laikomas privalomu pagrindu tarnybos laikui pratęsti. Priešingu atveju bendroji norma, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai iki vyresniojo specialiojo agento įskaitytinai Specialiųjų tyrimų tarnyboje tarnauja iki kol jiems sukanka 50 metų, prarastų savo prasmę, ir visi Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai tarnautų iki jiems sukaktų 62 metai ir 6 mėnesiai.

Pareiškėjo skunde paminėtas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 31 d. įsakymas Nr. 2-27 „Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo“ nenustato Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo pagrindų, o vidaus administravimo aspektu reglamentuoja atskirus sprendimo dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo (kai Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas pageidauja pratęsti tarnybos laiką) priėmimo procedūrinius klausimus, yra skirtas individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.

Todėl Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 31 d. įsakymas Nr. 2-27 „Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo“ nelaikytinas norminiu teisės aktu ir neturėjo būti skelbiamas „Valstybės žiniose“. Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius, vadovaudamasis Statute įtvirtinta teisės nuostata, teisėtai pasinaudojo savo diskrecijos teise, atsisakydamas pratęsti pareiškėjo tarnybos laiką, bei nurodė teisinį pagrindą, motyvus ir tas faktines aplinkybes, kurios sąlygojo tokio sprendimo priėmimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 121–126) atmetė pareiškėjo skundus kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad iš esmės šioje byloje keliami du ginčai. Vienas iš jų, ar pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda − pastaba. Kito ginčo esmė, ar pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nepratęstas tarnybos laikas Specialiųjų tyrimų tarnyboje nuo 2011 m. sausio 17 d. Teismas nustatė, kad Specialiųjų tyrimų tarnyboje įvairiose pareigose pareiškėjas dirba nuo 1997 m. rugsėjo 15 d. Atsakovo 2005 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu jis buvo perkeltas iš Kauno skyriaus Nusikaltimų tyrimo poskyrio viršininko pareigų į Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko pareigas, kuriose dirba iki šiol.

Teismas, spręsdamas dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-99 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“ pagrįstumo ir teisėtumo, nustatė, jog pareiškėjui šiuo įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda − pastaba už tai, kad jis nuo 2010 m. balandžio 9 d. buvo Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus ir nuo 2010 m. balandžio 16 d. – Rumšiškių medžiotojų būrelio valdybų (valdymo organo) nariu ir šiais veiksmais pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, draudžiančias būti įmonių, įstaigų ar organizacijų valdymo institucijų nariais, gauti atlyginimą už darbą tokiose institucijose, išskyrus atvejus, kai tai būtina tarnybos vykdomai žvalgybinei veiklai ir ne ilgiau, negu tai yra būtina nustatytam užduoties tikslui pasiekti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 9 d. įvykusiame Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus ataskaitiniame susirinkime buvo išrinktas Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus valdybos nariu. 2010 m. balandžio 16 d. vykusio Rumšiškių medžiotojų būrelio visuotinio susirinkimo metu pareiškėjas buvo išrinktas šio būrelio valdybos nariu. Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis, Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyrius (juridinio asmens kodas 3596882) ir Rumšiškių medžiotojų būrelis (juridinio asmens kodas 191843495) yra įregistruoti juridiniai asmenys, kurių teisinė forma − asociacija.

Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus valdyba yra vienu iš skyriaus valdymo organų. Po pareiškėjo išrinkimo valdybos nariu, Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus valdybos 2010 m. balandžio 13 d. vykusiame Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus valdybos narių susirinkime pareiškėjui buvo priskirta kuruojama sritis, spręstini klausimai. Tai, jog pareiškėjas yra Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus valdybos nariu, skelbiama Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus interneto svetainėje. Taip pat šias aplinkybes teisme patvirtino pareiškėjas.

Teismas, aiškindamas Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas tiek kalbiniu, tiek loginiu, tiek sisteminiu aiškinimo būdais, padarė išvadą, kad jose suformuluoti du alternatyvūs draudimai, t. y. draudimas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams „būti įmonių, įstaigų ar organizacijų valdymo institucijų nariais“ ir draudimas šiems pareigūnams „gauti atlyginimą už darbą tokiose institucijose“. Pareiškėjo atveju buvo skiriama nuobauda už buvimą organizacijos valdymo institucijos, kuria CK 2.81 straipsnio prasme laikytini vienasmenis ar kolegialus valdymo organas, nariu, o ne už buvimą dalyvių susirinkimo nariu.

Pagal Rumšiškių medžiotojų būrelio įstatų 5.2 ir 5.3 punktus, būrelio valdyba yra vienu iš būrelio valdymo organų, o jos narius renka visuotinis susirinkimas. Jau po pareiškėjo išrinkimo valdybos nariu 2010 m. balandžio 24 d. vykusio Rumšiškių medžiotojų būrelio valdybos narių susirinkime, kuriame taip pat dalyvavo būrelio prezidentas, kaip valdybos narys dalyvavo pareiškėjas, jam buvo priskirta kuruojama sritis, spręstini klausimai. Vadinasi, pareiškėjas vykdė valdybos nario pareigas. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad pareiškėjo duomenys nebuvo įregistruoti Juridinių asmenų registre, kaip tai numato CK 2.66 straipsnio nuostatos, nes įregistravimas šiame registre tik patvirtina suteiktus įgaliojimus trečiųjų asmenų atžvilgiu, o ne nustato įgaliojimų įsigaliojimą.

Pats faktas dėl buvimo valdybos (renkamojo valdymo organo) nariu įsigalioja nuo išrinkimo momento. Per teismo posėdį pareiškėjas pripažino, kad buvo Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus ir Rumšiškių medžiotojų būrelio valdybų (valdymo organo) nariu. Vadinasi, tarnybinio patikrinimo išvados nėra išgalvotos, o paremtos faktiniais duomenimis. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl galimų tarnybinio nusižengimo tyrimo procesinių pažeidimų. Atlikta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra atitinka Statuto 22, 23 straipsnių ir Tvarkos nuostatas, be to, pareiškėjas nenurodė nė vieno jos pažeidimo, apsiribodamas tik abstraktaus pobūdžio teiginiais.

Teismas nustatė, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos Saugumo skyriaus viršininko pavaduotojas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui 2010 m. birželio 3 d. pateikė informaciją apie tarnybos pareigūno (pareiškėjo) tarnybinį nusižengimą ir siūlė atlikti Specialiųjų tyrimų tarnybos gautos neigiamos informacijos patikrinimą. Ant šio prašymo yra Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus rezoliucija: „Sutinku“. Taigi tarnybinio nusižengimo tyrimą inicijavo Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius. Atlikus patikrinimą, 2010 m. birželio 23 d. buvo surašyta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada ir 2010 m. birželio 29 d.

įsakymu Nr. P-99 paskirta tarnybinė nuobauda − pastaba. Visų nuobaudos paskyrimo terminų buvo laikomasi, tarnybinė nuobauda paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde kaip galimus pažeidimus nurodė įvykius po tarnybinės nuobaudos paskyrimo, įvykusius 2010 m. birželio 30 d., kurie nebuvo atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu. Šioje skundo dalyje nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo reikalavimo ir jo nurodytų įvykių po tarnybinės nuobaudos paskyrimo, todėl jie negali būti nagrinėjami.

Teismas pabrėžė, jog, remiantis byloje esančiais duomenimis, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su visa tarnybinio patikrinimo medžiaga, tai patvirtina jo 2010 m. birželio 30 d. parašas tarnybinio patikrinimo išvados paskutinio lapo antroje pusėje. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad medžiagoje trūksta trijų dokumentų, yra niekuo nepagrįsti ir neteisingi. Atsakovo surinktoje medžiagoje netrūksta jokių dokumentų, nes prie tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados yra pridėta 40 lapų (dokumentas, atspausdintas iš abiejų pusių, buvo skaičiuojamas kaip dokumentas, turintis du lapus), kurių visų kopijos yra pridėtos prie atsiliepimo, taip pat pridėta išvada dėl neigiamos informacijos patikrinimo ir jos priedai, iš viso: 42 lapai, bei 2010 m. birželio 18 d. pranešimas Nr. L-01-1931 ir 2010 m. birželio 19 d. paaiškinimas Nr. L-07-106 (visos kopijos taip pat yra pridėtos prie atsiliepimo).

Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nėra pažeidęs procedūrų, užtikrinančių pareiškėjo teises teikti įrodymus, duoti paaiškinimus, susipažinti su bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl skundžiamas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. P-99 yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas, spręsdamas dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. P-116 „Dėl V. S. tarnybos laiko nepratęsimo“ panaikinimo ir Specialiųjų tyrimų tarnybos įpareigojimo pratęsti pareiškėjo tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiką nuo 2011 m. sausio 17 d. dvejiems metams iki 2013 m. sausio 17 d., nustatė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Statuto 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2010 m. birželio 21 d. pateikė Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui prašymą pratęsti jo tarnybos laiką dar dvejiems metams nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2013 m. sausio 17 d. 2010 m. liepos 16 d.

Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius priėmė įsakymą Nr. P-116, kuriuo nepatenkino pareiškėjo prašymo ir nusprendė nepratęsti jo, Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko (vyresniojo specialiojo agento), tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiko nuo 2011 m. sausio 17 d. Teismas pažymėjo, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiką reglamentuoja Statuto 34 straipsnis, kurio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta bendra tarnybos laiko taisyklė, pagal kurią Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai iki vyresniojo specialiojo agento įskaitytinai Specialiųjų tyrimų tarnyboje tarnauja iki kol jiems sukanka 50 metų.

Vadovaujantis Statuto 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu (vyresniojo specialiojo agento rangas suteikiamas valdybų ir skyrių viršininkams bei valdybos viršininko pavaduotojams), pareiškėjui, kuris yra Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkas, suteiktas vyresniojo specialiojo agento tarnybinis rangas. Statuto 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte suformuluotas atskiras ir savarankiškas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno atleidimo iš Specialiųjų tyrimų tarnybos pagrindas − Statuto 34 straipsnio 1 dalyje nustatyto amžiaus sukakimas.

Aiškindamas teisės normas, teismas padarė išvadą, kad Statuto 34 straipsnio 3 dalyje yra numatyta išimtis iš bendrosios taisyklės. Joje numatyta, kad pareigūno prašymu jo tarnybos laikas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau, negu kol jam sukanka 62 metai ir 6 mėnesiai. Tarnybos laiką pratęsia asmuo, įgaliotas skirti pareigūną į pareigas ir atleisti iš jų, nurodydamas tarnybos pratęsimo terminą. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytų teisės normų formuluotes, įstatymų leidėjas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui suteikia teisę (bet ne pareigą) išimtinais atvejais pratęsti pareigūno tarnybos laiką.

Atitinkamai, pareigūno prašymas pratęsti tarnybos laiką negali būti laikomas privalomu pagrindu tarnybos laikui pratęsti. Priešingu atveju bendroji norma, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai iki vyresniojo specialiojo agento įskaitytinai Specialiųjų tyrimų tarnyboje tarnauja iki kol jiems sukanka 50 metų, prarastų savo prasmę, ir visi Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai tarnautų iki jiems sukaktų 62 metai ir 6 mėnesiai. Juridinis faktas (šiuo atveju − nuo asmenų valios nepriklausantis įvykis), kad pareigūnas sulaukė Statuto 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atitinkamo amžiaus, pats savaime yra pakankamas pagrindas nutraukti tarnybos santykius, ir atvirkščiai − sprendimas dėl tarnybos laiko pratęsimo turi būti tinkamai argumentuotas ir pagrįstas.

Analogiškas aiškinimas, kad teisės normose įtvirtinta galimybė pratęsti tarnybos laiką vertintina kaip diskrecinė teisė, atsispindi ir nuoseklioje teismų praktikoje, nagrinėjant pareigūnų, karių ginčus dėl tarnybos laiko nepratęsimo ar su juo susijusių pasekmių teisėtumo (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-922/2001, 2007 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-547/2007; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-311-815/2010).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde paminėjo Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 2-27 „Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo“, tačiau šis įsakymas nenustato Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo pagrindų, o vidaus administravimo aspektu reglamentuoja atskirus sprendimo dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo (kai Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas pageidauja pratęsti tarnybos laiką) priėmimo procedūrinius klausimus, yra skirtas individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.

Vadinasi, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 31 d. įsakymas Nr. 2-27 „Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo“ nelaikytinas norminiu teisės aktu ir neturėjo būti skelbiamas „Valstybės žiniose“. Taigi Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius, vadovaudamasis Statute įtvirtinta teisės nuostata, teisėtai pasinaudojo savo diskrecijos teise, atsisakydamas pratęsti pareiškėjo tarnybos laiką, bei nurodė teisinį pagrindą, motyvus ir tas faktines aplinkybes, kurios sąlygojo tokio sprendimo priėmimą.

Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. P-201 „Dėl tarnybos laiko pratęsimo V. S.“ tarnybos laikas pareiškėjui buvo pratęstas nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2011 m. sausio 17 d. įskaitytinai. Tai yra aplinkybė, patvirtinanti, kad pareiškėjui tarnybos laikas jau buvo pratęstas, ir pagrindžianti pareiškėjo tarnybos laiko paminėtu laikotarpiu teisėtumą, todėl jos nurodymas skundžiamame įsakyme yra pagrįstas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo jokių svarbių priežasčių, kurios nulemtų ar dėl kurių būtų reikėję pratęsti pareiškėjo tarnybos laiką, todėl tai pagrįstai nurodyta skundžiamame įsakyme ir įrodo priimto sprendimo nepratęsti pareiškėjo tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiko nuo 2011 m. sausio 17 d. pagrįstumą ir teisėtumą.

Teismas pažymėjo, jog, pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pratęsti pareiškėjo tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiką nuo 2011 m. sausio 17 d. dvejiems metams iki 2013 m. sausio 17 d.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 149–155) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – patenkinti skundus, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti Statuto 11 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų, 34 straipsnio 1 dalies konstitucingumą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdžio metu nebuvo rašomas protokolas. Dokumentas, kurio pavadinimas „Teismo posėdžio protokolas 2010 m. spalio 13 d. Vilnius“, surašytas vėliau pagal garso įrašą, iki šiol nepasirašytas, nėra teismo posėdžio protokolas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 83 str.). Šioje byloje iš viso nėra 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdžio protokolo, todėl, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 6 punktu, skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas.

2. Faktiškai visi jo argumentai ir motyvai nebuvo išnagrinėti, ištirti, į juos nebuvo atsižvelgta priimant sprendimą, o dėl daugumos iš jų teismas visiškai nepasisakė skundžiamame sprendime (ABTĮ 81 str.). Teismui pateikė konkrečius duomenis apie tai, kad, atliekant tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimą, buvo padaryti grubūs tarnybinių nusižengimų tyrimo tvarkos esminiai pažeidimai (tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą inicijavo netinkamas subjektas; tarnybinio patikrinimo medžiagoje trūksta kelių dokumentų: nėra dokumento, kuriame yra pirminė informacija apie tai, kad buvo išrinktas Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus valdybos nariu ir Rumšiškių medžiotojų būrelio valdybos nariu (informacija gauta ne oficialiai, o vykdant operatyvines priemones, jos panaudoti administraciniame, tarnybinio nusižengimo tyrimo procese įstatymai neleidžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-750/2004)); nėra Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymo dėl komisijos sudarymo ar įgaliojimo konkrečiam pareigūnui atlikti neigiamos informacijos patikrinimą (neigiamos informacijos patikrinimą pavedė netinkamas subjektas, o tai atliko nustatyta tvarka įgaliojimų neturintis pareigūnas; atliekant neigiamos informacijos patikrinimą, grubiai pažeisti teisės aktų reikalavimai – atlikti veiksmai, kurie galėjo būti atlikti tik po tarnybinio tyrimo pradėjimo (paaiškinimų reikalavimas, dokumentų reikalavimas be rašytinio reikalavimo)); nėra Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymo dėl tarnybinio tyrimo pradėjimo, komisijos sudarymo ar įgaliojimo konkrečiam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą (oficialus Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus sprendimas dėl tarnybinio tyrimo pradėjimo nebuvo priimtas, o tarnybinį tyrimą savo iniciatyva pradėjo neturintis įgaliojimų pareigūnas; neatliktas joks tyrimo veiksmas, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada surašyta, remiantis neigiamos informacijos patikrinimo stadijoje neteisėtais veiksmais surinktais įrodymais)).

Visa tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą įsakymą. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004. Teismas į šiuos duomenis, argumentus ir motyvus visiškai neatsižvelgė, jų neanalizavo ir neįvertino, neištyrė nurodytų faktinių aplinkybių, nenurodė motyvų ir argumentų, dėl kurių pateikti faktiniai duomenys nebuvo pripažinti įrodymais. Konkretūs Tvarkos ir Statuto pažeidimai buvo perskaityti ir raštu pateikti 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdžio metu.

Teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis vien tik atsakovo atsiliepime į skundą ir atsakovo atstovo teisme pateiktais duomenimis, pažeisdamas ne tik ABTĮ 81 straipsnį, bet ir Teismų įstatymo 34 straipsnį. Yra pakankamas teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

3. Prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Statuto 11 straipsnio 1, 2 dalių, 34 straipsnio 3 dalies normos, suteikiančios Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovybei teisę savo valia, be jokio teisinio pagrindo, nepratęsti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno tarnybos laiko ir atleisti jį iš tarnybos, neprieštarauja Konstitucijai. Teismo posėdžio protokole nėra nei žodžio apie pateiktą žodinį prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Toks prašymas prilyginamas naujam savarankiškam reikalavimui, kurį teismas privalo nagrinėti ir priimti dėl jo sprendimą. Tai yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.).

4. Skundžiamas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo turėjo būti panaikintas dėl neteisingo Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 12 dalies teisės normos išaiškinimo ir taikymo. Nenurodyta, kokiame konkrečiame teisės akte, kokių konkrečių pareigų, kada, esant kokioms aplinkybėms, neatliko ar tinkamai neatliko, nenurodyta, kad tokie veiksmai atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 12 dalyje nustatytą tarnybinio nusižengimo sudėtį. Įstatyme ir Statute nenustatyta, kad Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimas kvalifikuojamas kaip tarnybinis nusižengimas. Teismas neatsižvelgė į šias nuostatas. Pateikė įrodymus, argumentus ir motyvus, patvirtinančius, kad tariamas buvimas paminėtų asociacijų valdybų nariu neteisingai kvalifikuotas kaip tarnybinis nusižengimas, tokiuose veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, dėl to skundžiamas įsakymas turi būti panaikintas. Teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino, ar jo veiksmuose, už kuriuos paskirta tarnybinė nuobauda, yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar yra visi būtini sudėties elementai, ar tarnybinis nusižengimas teisingai kvalifikuotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-678/2004).

5. CK 2.66 straipsnis nustato, kad sprendimai dėl asociacijos valdymo organų sudėties pasikeitimo per 30 dienų turi būti įregistruoti Juridinių asmenų registre ir įsigalioja tik nuo jų įregistravimo. Tai yra bendra taisyklė. CK 2.66 straipsnio 5 dalyje numatyta šios bendros taisyklės išimtis – išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Teismas turėjo nurodyti kitą įstatymą, kuriame nustatyta išimtis, ir ne tik nurodyti įstatymą, bet ir nurodyti, kokius konkrečius teisinius santykius ginčijamoje teisinėje situacijoje kitas įstatymas reguliuoja. Statute, Įstatyme, Valstybės tarnybos įstatyme, Asociacijų įstatyme nėra normų, nustatančių asociacijų valdymo organų pasikeitimo įsigaliojimą ar įregistravimą Juridinių asmenų registre, todėl negali būti taikoma CK 2.66 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtis iš bendros taisyklės. CK 2.66 straipsnio normose nieko nėra pasakyta apie trečiuosius asmenis, juridinių asmenų organų įgaliojimus ir jų įsigaliojimus trečiųjų asmenų atžvilgiu.

6. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnui sulaukus Statuto 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto amžiaus, atsiranda pagrindas pasikeisti teisiniams santykiams, t. y. teisiniai santykiai tarp Specialiųjų tyrimų tarnybos ir pareigūno gali visiškai nutrūkti arba gali būti tęsiami. Šių santykių pasikeitimą ar nepasikeitimą reguliuoja Statuto 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma ir Statuto 34 straipsnio 1 dalies norma, bet jų reguliavimas yra skirtingas, netgi priešingas, tarp šių normų yra ne tik konkurencija, bet ir kolizija, kurios įveikimas nėra tiesiogiai ar netiesiogiai reglamentuotas nei Statute, nei Valstybės tarnybos įstatyme.

Teismas galėjo ir privalėjo taikyti principinę Darbo kodekso (toliau – DK) 11 straipsnio normą ir ginčą išspręsti taikydamas jam naudingesnę Statuto 34 straipsnio 3 dalies normą, ne aiškinimo būdu suteikti vienai iš lygių pagal hierarchiją Statuto normai viršenybę, nenaudingą pareigūnui. Priimdamas sprendimą nepratęsti tarnybos laiko, nesant įstatyme numatytų konkrečių tarnybos laiko nepratęsimo teisinių pagrindų, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius suvaržo įstatyme numatytą pareigūno teisę į tarnybos pratęsimą, taip pat pareigūno konstitucines teises laisvai pasirinkti darbą, lygiomis galimybėmis stoti į valstybės tarnybą, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. ir 1997 m. gegužės 6 d. nutarimais, teismas privalėjo Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 34 straipsnio 1 dalies normas aiškinti ne sisteminiu, o teleologiniu metodu. Įstatymų leidėjas tikrai nesiekia ir neturi tikslo pareigūną pašalinti iš tarnybos vien tik dėl to, kad jis sulaukė tam tikro amžiaus, vadinasi, įstatymų leidėjas nesuteikia Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui absoliučios diskrecijos teisės atleisti tokį pareigūną iš tarnybos. Statute nenurodyta, kad sprendimas dėl tarnybos laiko pratęsimo turi būti argumentuotas, nurodytos ir išsamiai apibrėžtos svarbios priežastys, kurioms esant tarnybos laikas pratęsiamas tik išimties tvarka.

Specialiųjų tyrimų tarnyboje susiformavusioje tarnybos laiko pratęsimo praktikoje, t. y. individualiuose teisės aktuose, jokios svarbios priežastys nenurodomos. Skundžiamame sprendime nurodyta teismų praktika suformuota aiškinant ir taikant ne Statuto, o kitų statutų normas. Dar iki skundžiamo įsakymo priėmimo, t. y. 2010 m. birželio 21 d., tiesioginis vadovas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 2-27 „Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tarnybos laiko pratęsimo“ nustatyta tvarka Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui pateikė „Siūlymą dėl tarnybos laiko pratęsimo V.

S.“ Nr. L-07-108, kuriame nurodytos svarbios priežastys, dėl kurių tarnybos laikas turi būti pratęstas. Tačiau teismas šio įrodymo nenagrinėjo, į jį neatsižvelgė. Kyla pagrįsta abejonė, ar Statuto 11 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktų, 34 straipsnio 1 dalies normos neprieštarauja Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintiems teisinės demokratinės valstybės (1 str.), lygybės prieš įstatymą (29 str. 1 d.), teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą (33 str. 1 d.), teisės laisvai pasirinkti darbą (48 str. 1 d.) principams bei išvestiniams konstituciniams teisingumo, teisėtumo, nediskriminavimo principams.

Teismas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 168–175) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Byloje yra teismo posėdžio protokolas, kuris yra pasirašytas teisėjo ir posėdžių sekretorės, taip pat nurodyta pasirašymo data – 2010 m. spalio 21 d. Nėra duomenų, kad teismo posėdžio metu nebuvo rašomas protokolas. Išnagrinėjus bylą iš esmės ir atidėjus sprendimo priėmimą ir paskelbimą dar negalima teigti, jog posėdis pasibaigė. Posėdžio pabaiga laikytinas baigiamojo sprendimo (nutarimo, nutarties) paskelbimo (taip pat ir jį atidėjus) momentas. Todėl posėdžio protokolas turi būti baigtas rašyti ir pasirašytas per tris darbo dienas po baigiamojo sprendimo (nutarimo, nutarties) priėmimo ir paskelbimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 3 d. konsultacija Nr. 95, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 2; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-342/2002, 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010). ABTĮ 83 straipsnio 4 dalies nuostatos, reglamentuojančios teismo posėdžio protokolo surašymo terminą, nebuvo pažeistos. Buvo nagrinėjamas tiek ginčas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, tiek dėl tarnybos laiko nepratęsimo. Priimant sprendimą buvo įvertinti tiek skundo, tiek papildomai pateikti argumentai. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų priežasčių ir motyvų, dėl kurių būtų objektyviai negalėjęs tinkamai suformuluoti ir pateikti prašymo teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą.

2. Argumentai, kad teismui pateikti Juridinių asmenų registro išrašai galėjo būti gauti tik vykdant operatyvinę veiklą, yra nepagrįsti. Duomenys apie apelianto išrinkimą Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus valdybos nariu buvo viešai paskelbti Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus tinklalapyje internete ir laisvai prieinami visiems. Informacija gali būti gaunama ne tik rašytinio dokumento forma, todėl teiginiai dėl tariamai trūkstamo dokumento ir operatyvinės veiklos vykdymo tėra apelianto hipotetinė nuomonė, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais. Specialiųjų tyrimų tarnybos Saugumo skyriaus viršininko pavaduotojo 2010 m. birželio 6 d. raštas vertintinas kaip tinkamas pareigos vykdymas. Sprendimą patikrinti apie Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūną gautą informaciją priėmė Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius, jam gavus Saugumo skyriaus pateiktą informaciją ir užrašant rezoliuciją. Pavedimas atlikti neigiamos informacijos patikrinimą buvo įformintas tinkamai. Informacijos, patvirtinančios ar paneigiančios faktus apie apelianto išrinkimą valdybos nariu, rinkimas nepažeidžia Tvarkos nuostatų. Pavedimas atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo įformintas tinkamai. Tarnybinis patikrinimas ir nuobaudos skyrimo procedūra atlikti vadovaujantis Statuto 22, 23 straipsnių ir Tvarkos nuostatomis.

3. Įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinti draudimai patenka į Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno statuso reglamentavimą. Įgyvendindamas savo teises, vykdydamas teisės aktuose nustatytas pareigas bei funkcijas, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas privalo nepažeisti draudimų, o tokių draudimų pažeidimas vertintinas kaip tarnybinis nusižengimas. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte suformuluoti du alternatyvūs draudimai. Buvo skiriama nuobauda už buvimą organizacijos valdymo institucijos, kuria pagal CK 2.81 ir 2.82 straipsnių prasmę laikytini vienasmenis ar kolegialus valdymo organas, nariu. Neturi reikšmės tai, kad pareiškėjo duomenys nebuvo įregistruoti Juridinių asmenų registre, kaip numato CK 2.66 straipsnio nuostatos. CK nenustato, kad sandoris, kurio pagrindu asmuo yra išrenkamas valdymo organo nariu, yra negaliojantis, jei jis neįregistruotas nustatyta tvarka. Neturi duomenų apie tai, kad paminėtų valdybos posėdžių, vykusių po apelianto išrinkimo valdybos nariu, sprendimus (sandorius) kompetentingi subjektai prašytų pripažinti negaliojančiais, todėl jie yra galiojantys, patvirtinantys apelianto, kaip valdybos nario, statusą ir veiklą.

4. Įstatymų leidėjas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui suteikia dispozityvią teisę (bet ne pareigą) išimtinais atvejais pratęsti pareigūno tarnybos laiką. Atitinkamai, pareigūno prašymas pratęsti tarnybos laiką negali būti laikomas privalomu pagrindu tarnybos laikui pratęsti. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-922/2001, 2007 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-547/2007; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-311-815/2010. Apelianto nuomonė, jog teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, neįpareigoja teismo, kuris kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik tais atvejais, kai jam pačiam kyla pagrįstų abejonių dėl ginčui taikytinų teisės normų konstitucingumo. Nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 11 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų, 34 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju yra kilę du tarnybiniai ginčai: 1) dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-99 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“ panaikinimo; 2) dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. P-116 „Dėl V. S. tarnybos laiko nepratęsimo“ panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo pratęsti pareiškėjo tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiką nuo 2011 m. sausio 17 d. dvejiems metams iki 2013 m. sausio 17 d.

Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-99 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“ panaikinimo

Pareiškėjui aptariamu įsakymu tarnybinė nuobauda – pastaba – paskirta už padarytą tarnybinį nusižengimą, t. y. už Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą, nustačius, kad jis nuo 2010 m. balandžio 9 d. buvo Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus ir nuo 2010 m. balandžio 16 d. – Rumšiškių medžiotojų būrelio valdybų nariu.

Įstatymo (2007 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. X-1271 redakcija) 15 straipsnyje nustatyti Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams taikomi apribojimai, tarp jų 1 dalies 2 punkte įtvirtintas draudimas būti įmonių, įstaigų ar organizacijų valdymo institucijų nariais, gauti atlyginimą už darbą tokiose institucijose, išskyrus atvejus, kai tai būtina tarnybos vykdomai žvalgybinei veiklai ir ne ilgiau, negu tai yra būtina nustatytam užduoties tikslui pasiekti. Vadovaujantis Statuto (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-364 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, paaiškėjus Įstatymo 15 straipsnyje <…> nurodytai aplinkybei. Taigi Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto draudimo pažeidimas yra specialiai aptartas, savarankiškas ir pakankamas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Tai yra bendros, susijusios su Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno statusu, pareigos laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimas, užtraukiantis atsakomybę. Kaip matyti, draudimo nesilaikymo pasekmės – atleidimas iš pareigų, nėra tarnybinė nuobauda, skiriama pagal Statuto 22 straipsnį. Kitoks teisės normų aiškinimas prieštarautų įstatymų leidėjo valiai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. P-99 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“ yra nepagrįstas, todėl naikintinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas šis skundas, naikintina, o pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 143 str.).

Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. P-116 „Dėl V. S. tarnybos laiko nepratęsimo“ panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo pratęsti pareiškėjo tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiką nuo 2011 m. sausio 17 d. dvejiems metams iki 2013 m. sausio 17 d.

Šiuo įsakymu, vadovaujantis Statuto 34 straipsnio 3 dalimi, nuspręsta nepratęsti pareiškėjui, Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkui (vyresniajam specialiajam agentui), tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiko nuo 2011 m. sausio 17 d.

Statuto (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-364 redakcija) 34 straipsnis reglamentuoja tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiką. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris aktualus aptariamai situacijai, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai iki vyresniojo specialiojo agento įskaitytinai Specialiųjų tyrimų tarnyboje tarnauja, kol jiems sukanka 50 metų. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta bendra taisyklė, nustatanti iki kokio amžiaus gali tarnauti šio rango Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai. Pareigūnas, stodamas į šią tarnybą, iš esmės supranta, kad tarnyba, suėjus atitinkamam amžiui, gali pasibaigti. Paminėtos taisyklės išimtis numatyta Statuto 34 straipsnio 3 dalyje. Pagal šią teisės normą, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno prašymu jo tarnybos laikas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau, negu kol jam sukanka 62 metai ir 6 mėnesiai. Tarnybos laiką pratęsia asmuo, įgaliotas skirti pareigūną į pareigas ir atleisti iš jų, nurodydamas tarnybos pratęsimo terminą. Kaip matyti, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno prašymo pateikimas yra būtina sąlyga spręsti dėl jo tarnybos laiko pratęsimo. Tačiau tokio prašymo padavimas nereiškia, kad įgaliotas skirti pareigūną į pareigas ir atleisti iš jų asmuo privalo patenkinti šį prašymą. Įstatymų leidėjas įgaliotam asmeniui suteikė teisę, o ne pareigą išimtiniais atvejais pratęsti pareigūno tarnybos laiką. Taigi tarnybos laiko pratęsimas yra įgalioto asmens diskrecija. Tačiau, atsisakydamas pratęsti tarnybos laiką, įgaliotas asmuo turi nurodyti aplinkybes, sąlygojusias tokio sprendimo priėmimą. Ši jo pareiga kyla iš Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas nurodytas tarnybos laiko nepratęsimo priežastis, turi atsižvelgti, kad tai yra įgalioto skirti pareigūną į pareigas ir atleisti iš jų asmens diskrecija, jo apsisprendimo teisės realizavimas.

Įvertinus aplinkybes, sąlygojusias aptariamo įsakymo priėmimą (b. l. 84, 96), galima daryti išvadą, kad atsakovas tinkamai įgyvendino diskrecijos teisę ir nepratęsė pareiškėjui tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiko.

Teismas konstatuoja, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią procesinės teisės normą, pažymėtina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTĮ 87 str. 4, 5 d.). Todėl darytina išvada, kad teismo apsisprendimas nesikreipti į Konstitucinį Teismą ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra procesinis sprendimas ABTĮ taikymo prasme ir negali būti nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyku (ABTĮ 136 str.). Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nenagrinėjami. Pati teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų (Statuto) atitikimo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. P-116 „Dėl V. S. tarnybos laiko nepratęsimo“ yra pagrįstas, todėl jo panaikinti nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pratęsti pareiškėjo tarnybos Specialiųjų tyrimų tarnyboje laiką nuo 2011 m. sausio 17 d. dvejiems metams iki 2013 m. sausio 17 d.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas šis skundas, yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdžio protokolo nebuvimo, teisėjų kolegija pažymi, kad tokie teiginiai yra nepagrįsti. Byloje yra 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdžio protokolas (b. l. 118–119). Iš jo matyti, kad 2010 m. spalio 13 d. byla buvo išnagrinėta iš esmės ir sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2010 m. spalio 21 d. Pagal ABTĮ (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-926 redakcija) 83 straipsnio 4 dalį, teismo posėdžio protokolas turi būti baigtas rašyti ir posėdžio pirmininko arba jo pavedimu teisėjo pranešėjo bei teismo posėdžio sekretoriaus pasirašytas (nurodant pasirašymo datą) ne vėliau kaip per tris darbo dienas po teismo posėdžio pabaigos. Šio straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatyta, kad teismo posėdžio protokole turi būti nurodyta, jog priimtas sprendimas, nutarimas ar nutartis yra perskaityti ir išaiškinta apskundimo tvarka bei terminai. Taigi išnagrinėjus bylą iš esmės ir atidėjus sprendimo priėmimą ir paskelbimą dar negalima teigti, jog posėdis pasibaigė. Atsižvelgus į nurodytus teismo posėdžio protokolo privalomus rekvizitus, galima daryti išvadą, kad pagal ABTĮ 83 straipsnio 4 dalies prasmę posėdžio pabaiga laikytinas baigiamojo sprendimo (nutarimo, nutarties) paskelbimo (taip pat ir jį atidėjus) momentas. Todėl posėdžio protokolas turi būti baigtas rašyti ir pasirašytas per tris darbo dienas po baigiamojo sprendimo (nutarimo, nutarties) priėmimo ir paskelbimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas buvo surašytas ir pasirašytas 2010 m. spalio 21 d., t. y. nepažeidžiant ABTĮ 83 straipsnio 4 dalies nuostatų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (ABTĮ 140 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo V. S. skundas dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-99 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“ panaikinimo, ir patenkinti šį skundą – panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-99 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys