2013-04-18 Nr. AB-1252-3-61-3-00924-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-583/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-00924-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 25.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant valstybės įmonei Registrų centras, dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. C. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2012 m. vasario 22 d. nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-675 (2.13) (toliau – ir Nurodymas) (b. l. 2).

Nurodė, jog skundžiamame nurodyme atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad asmens duomenų rinkimas, atstovaujant asmeniui ikisutartiniuose santykiuose ir pateikiant pasiūlymą (ofertą) sudaryti sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.162 str. 1 d., 6.167), duomenų rinkimas apie siekiamą įsigyti daiktą (ne apie asmenį), jo teisinį režimą, rengimasis paruošti rašytinį oferentą teisiškai įpareigojantį pasiūlymą dėl sutarties sudarymo (CK 6.167 str., 6.169 str.) nėra teisinių paslaugų teikimas. Tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, <...> kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, tokia atsakovo prielaida yra neteisėta. Be to, atkreipė dėmesį, kad, teikiant teisines paslaugas, buvo surinkti tik vieši pareiškėjo duomenys, t. y. skelbiami arba viešuosiuose registruose, arba viešuosiuose interneto šaltiniuose.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime (b. l. 13-14) į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog pareiškėjo asmens duomenų rinkimas VĮ Registrų centro tvarkomame nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke laikytinas neteisėtu. Pabrėžė, kad duomenų rinkimas, ar asmuo parduoda nekilnojamąjį turtą, nėra laikytina teisinėmis paslaugomis Advokatūros įstatymo prasme. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas siekdamas išsiaiškinti, ar A. M. parduoda butą, šią informaciją galėjo gauti J. B. ar pareiškėjui pasiūlymą palikdamas minėtas asmeniui priklausančio buto pašto dėžutėje.

Nurodė, kad kaip nustatyta Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 42 straipsnio 1 dalyje, nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys yra vieši, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus apribojimus.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. birželio 9 d. nutarime yra pažymėjęs, kad NTRĮ 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis reguliuojamas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančios informacijos teikimas, ir 3 dalies nuostatas, kuriomis reguliuojamas Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijų teikimas, aiškinant kartu su Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 3 straipsnio (2011 m. gegužės 12 d. redakcija) nuostatomis, darytina išvada, kad vieša yra ne visa Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esanti informacija, o tik ta, kuri yra susijusi su nekilnojamaisiais daiktais, nuosavybės bei kitomis daiktinėmis teisėmis į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymais. Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esanti informacija apie teisių į nekilnojamąjį turtą turėtojus, taip pat Nekilnojamojo turto registre saugomuose dokumentuose, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, esantys kitų asmenų duomenys nėra vieši ir turi būti tvarkomi laikantis įstatymų leidėjo nustatytų asmens duomenų tvarkymui keliamų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį, kad nors viešuosiuose interneto šaltiniuose (pvz., www.118.lt ir www.zebra.lt) yra paskelbti duomenų subjekto asmens duomenys, tačiau tai nesuponuoja fakto, kad jie skelbiami su duomenų subjekto sutikimu ir, kad duomenų subjektas sutinka su jo asmens duomenų rinkimu ir panaudojimu tam, kad būtų su juo susisiekta ir pasiteirauta ar jis parduoda savo nekilnojamąjį turtą ar pateikti kiti pasiūlymai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime (b. l. 81-83) į skundą nurodė, jog advokatams suteikta teisė gauti duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, tačiau atkreipė dėmesį, kad šiuo konkrečiu atveju, svarbu nustatyti, ar surinktus duomenis jie naudojo teisinėms paslaugoms teikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad skundžiamas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2012 m. vasario 22 d. nurodymas Nr. 2R-675(2.13) pareiškėjui pateiktas nustačius, jog iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko buvo neteisėtai rinkti duomenys apie A. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. duomenys buvo renkami nesant nė vieno Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, ir tuo pažeistas ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Skundžiamas Valstybinės duomenų inspekcijos nurodymas buvo priimtas A. M. skundo (b. l. 15-17) pagrindu. Skunde buvo nurodyta, kad UAB „Adminsta“ (teikianti daugiabučio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administravimo ir priežiūros paslaugas), į ją besikreipusiam asmeniui galimai neteisėtai perdavė A. M. duomenis, t. y. vardą, pavardę, gimimo metus, duomenis apie jam nuosavybės teise priklausantį butą adresu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2011 m. spalio 20 d. A. M. telefonu paskambino asmuo, prisistatęs (duomenys neskelbtini), su siūlymu parduoti minėtą butą. Pokalbio metu skambinęs asmuo patvirtino, kad duomenis jam pateikė UAB „Adminsta“.

Atliekant tyrimą, UAB „Adminsta“ 2011 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 2571 (b. l. 20) nurodė, kad jai yra žinomi administruojamo namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų vardai, pavardės bei turimos nuosavybės buto naudingas plotas, tačiau patvirtino, jog turima informacija teisės aktų nustatyta tvarka yra naudojama tik administravimo (sąskaitų išrašymo) tikslais, o tretiesiems asmenims jokios informacijos apie administruojančio namo butų savininkus neteikia. Tyrimo metu, pagal skambinusio asmens telefono numerį buvo nustatyta (UAB „Bitė Lietuva“ 2011 m. lapkričio 23 d. Nr. 5040-1272, b. l. 24), kad telefono numeris priklauso A. C.. Tuo pagrindu pareiškėjas 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 2011-12-12/1 (b. l. 25-27) Inspekciją informavo, nurodydamas, kad su J. B. sudarytos 2010 m. rugsėjo 16 d. atstovavimo sutarties (b. l. 30) pagrindu, Nekilnojamojo turto registre, pateikdamas buto adresą (buto adresas tapo žinomas iš J. B.), 2010 m. lapkričio 24 d. elektroniniu būdu peržiūrėjo (galimybė peržiūrėti suteikta pagal 2008 m. vasario 8 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo internetu sutartį Nr. DT-NTR-1509/08, b. l. 35-36) A. M. duomenis Nekilnojamojo turto registre VĮ Registrų centro tvarkomame nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Atlikus paiešką, pareiškėjas informavo J. B., kad yra pasirengęs parengti pasiūlymą norimo pirkti buto savininkui, tačiau pažymėjo, kad turimų duomenų, t. y. buto savininko vardo, pavardės nepakanka norint tinkamu adresu paruošti pasiūlymą. Tuo tarpu J. B. pati ėmėsi iniciatyvos pateikti buto savininkui pasiūlymą, įmetant į pašto dėžutę, tačiau į pasiūlymus niekas neatsiliepė. Klientė tęsė buto paieškas ir tuo pačiu klausimu į pareiškėją, maždaug po metų, kreipėsi pakartotinai. Pareiškėjas, tuo tarpu, atlikęs paiešką „Google“ paieškos sistemoje rado buto savininko A. M. gyvenamosios vietos adresą bei fiksuoto telefono numerį. Pareiškėjas, paskambinęs A. M., pateikė pasiūlymą dėl buto pardavimo. A. M. atsisakius pasiūlymo, informaciją apie atsisakymą perdavė J. B.. Analogiško pobūdžio informaciją pateikė ir J. B. 2012 m. sausio 20 d. Pranešime (b. l. 40).

Inspekcija 2012 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 3R-59(2.13.1) (b. l. 45-46) pripažino A. M. skundą pagrįstu bei nusprendė pateikti A. C. nurodymą užtikrinti ADTAĮ 3 ir 5 straipsnių laikymąsi. Inspekcija 2012 m. vasario 22 d. Nurodymu dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-675(2.13) pareiškėjui nurodė užtikrinti ADTAĮ 3 ir 5 straipsnių laikymąsi (b. l. 2).

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija, pripažinusi A. M. 2011 m. spalio 24 d. skundą pagrįstu, pasinaudojo ADTAĮ 41 straipsniu jai suteikta diskrecijos teise ir nusprendė teikti advokatui A. C. nurodymus ateityje užtikrinti, kad būtų laikomasi ADTAĮ 3 ir 5 straipsnių reikalavimų.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo pateiktoje su J. B. sudarytoje Atstovavimo sutartyje nurodytas atstovavimo pavedimo pobūdis – atstovavimas civiliniuose santykiuose dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, pasiūlymų dėl nekilnojamojo turto įsigijimo teikimo, dalyvavimo ikisutartiniuose santykiuose. Atsižvelgdamas į faktines situacijos aplinkybes, teismas negalėjo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad duomenų rinkimas (2010 m. lapkričio 24 d. užklausos pateikimas elektroniniu būdu, pagrindas – VĮ Registrų centro saugos įgaliotinio tarnybos duomenų teikimo ataskaita, patvirtinanti, kad 2010 m. lapkričio 24 d. 19.11 val. advokatas A. C. tikrino duomenis sutarties Nr. DT-NTR-1509/08 pagrindu, b. l. 43), atliekant Atstovavimo sutartyje numatytą teikiamų paslaugų pobūdį, turėtų būti vertintinas kaip atliktas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Pažymėjo, jog atstovavimo taikymo sfera yra gana plati, aprėpianti daug civilinių teisinių santykių, todėl būtinumas pasinaudoti atstovo (advokato) paslaugomis gali būti sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių. Tačiau, šios sąlygos negali būti beribės. Šiuo atveju, pareiškėjo užklausos pateikimas ir vėliau skambinimas buto savininkui, klausiant, ar jis neparduoda buto, kai savininkas buto parduoti niekada neketino ir apie tai niekur viešai nebuvo skelbta, neatitiko Atstovavimo sutartyje nustatytų teisinių paslaugų pobūdžio, nes pasiūlymų dėl nekilnojamojo turto įsigijimo teikimas ar dalyvavimas ikisutartiniuose santykiuose, nors ir yra gana plačios apimties, tačiau, šiuo konkrečiu atveju, negalėtų būti laikytinas, kaip atitinkantis pasiūlymų teikimą, nes duomenų rinkimas, siekiant išsiaiškinti ar asmuo parduoda butą, neatitinka pasiūlymų dėl nekilnojamojo turto įsigijimo teikimo ar dalyvavimo ikisutartiniuose santykiuose apimties. Aptariamu atveju teismas pripažino (ADTAĮ 5 str. 1 d.), jog duomenų subjektas (buto savininkas A. M.), šiuo konkrečiu atveju, nebuvo davęs sutikimo parduoti butą (1 p.) ir nebuvo ketinimo parduoti ginčo butą (2 p.), taip pat nebuvo teisėto intereso, kurio siektų trečiasis asmuo (J. B.), ir jos interesai pardavėjo (A. M.) interesų atžvilgiu nėra svarbesni. Atsižvelgiant į tai, duomenų rinkimas, ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, nelaikytinas teisinėmis paslaugomis, apibrėžtomis Advokatūros įstatyme bei Atstovavimo sutartyje.

III. Pareiškėjas A. C. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 108-111) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės sutiko su atsakovo Nurodyme pateiktais argumentais ir plačiau nenagrinėjo ir neargumentavo pareiškėjo pateiktų motyvų dėl priimto Nurodymo neteisėtumo. Taigi, priimtu sprendimu nebuvo atsakyta į esminius byloje iškilusius klausimus.

2. Iš teismo sprendime pateiktų argumentų nėra aišku, dėl kokios priežasties pareiškėjo užklausos pateikimas ir vėliau skambinimas buto savininkui klausiant, ar jis neparduoda buto, neatitiko Atstovavimo sutartyje nustatytų teisinių paslaugų pobūdžio. Tai yra, sprendime teismas neatsakė į esmini klausimą, ar pareiškėjo atlikti veiksmai (Institucijos traktuoti, kaip neatitinkantys teisinių paslaugų), apibrėžti Atstovavimo sutartyje, atitiko teisinių paslaugų teikimą Advokatūros įstatymo kontekste. Teismas neanalizavo Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuri yra atskaitos taškas vertinant teismo išsikeltą klausimą, tačiau besąlygiškai sutiko su atsakovo pateiktais argumentais.

3. Iš teismo argumentų matyti, kad sprendimu pripažįstama, jog ginčo situacijoje advokato atlikti veiksmai yra nevertinami kaip teisinė paslauga vien dėl to, kad duomenų subjektas (A. M.) nebuvo paskelbęs apie savo ketinimą parduoti butą. Tačiau toks vertinimas yra visiškai nepagrįstas, ypač atsižvelgiant į tai, kad advokatui Atstovavimo sutartimi buvo patikėta kliento vardu pateikti pasiūlymą nupirkti turtą, visiškai nepriklausomai nuo to, ar A. M. buvo viešai paskelbęs apie savo ketinimą parduoti turtą ar ne. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, kad Atstovavimo sutartyje aptartas „pasiūlymas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo“, t. y. pasiūlymas sudaryti sutartį reiškia potencialaus pardavėjo pirmą kartą išgirstą potencialaus pirkėjo kreipimąsi dėl sutarties sudarymo, Atstovavimo sutartyje visiškai neaptariant, ar pasiūlymai gali būti teikiami tik tokiems potencialiems pardavėjams, kurie yra viešai paskelbę apie ketinimą sudaryti sutartį, ar ir tokiems, kurie apie tai nėra paskelbę, pastaruosius motyvuojant teikiamu pasiūlymu tokią sutartį sudaryti.

4. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė argumentų, kodėl nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog duomenų rinkimas <...>, atliekant Atstovavimo sutartyje numatytą teikiamų paslaugų pobūdį, turėtų būti vertintinas kaip atliktas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Teismas turėjo ir privalėjo analizuoti advokato veiklą ir teikiamas teisines paslaugas, jų apimtį, reglamentuojančius teisės aktus ir tik tuomet sutikti arba ne su pareiškėjo pateiktu argumentu.

5. Sprendime teismas sutiko su tuo, kad „atstovavimo taikymo sfera yra gana plati, aprėpianti daug civilinių teisinių santykių, todėl būtinumas pasinaudoti atstovo (advokato) paslaugomis gali būti sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių. Tačiau toliau teismas nurodė, jog šiuo atveju, pareiškėjo užklausos pateikimas <...> neatitiko Atstovavimo sutartyje nustatytų teisinių paslaugų pobūdžio. Teiginys, kurio pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė minėtą išvadą, nemotyvuotas. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo atlikti veiksmai neatitiko pasiūlymų dėl nekilnojamojo turto įsigijimo teikimo ir dalyvavimo ikisutartiniuose santykiuose apimties. Tačiau vėl neanalizavo Advokatūros įstatymo nuostatų, įtvirtinančių advokatų teikiamas teisines paslaugas bei jų apimtį, bei kitų teisės normų, kurios reglamentuoja pasiūlymo (ofertos) asmeniui ikisutartiniuose santykiuose sudaryti sutartį (CK 6.162 str. 1 d., CK 6.167) pateikimą, duomenų apie siekiamą įsigyti daiktą (ne apie asmenį) rinkimą, jo teisinį režimą, rašytinio oferentą teisiškai įpareigojančio pasiūlymo dėl sutarties sudarymo (CK 6.167 str. - 6.169 str.) rengimą ir kita. Teismo sprendime nepasisakyta ir dėl į bylą šiuo klausimu pateikto įrodymo – Lietuvos advokatūros nuomonės, kuria patvirtinama, kad advokato atlikti veiksmai laikytini teisinėmis paslaugomis.

6. Pareiškėjas teismui pateikė įrodymą, patvirtinantį, kad trečiasis asmuo, kreipęsis į VĮ Registrų centras, gavo duomenis apie pareiškėjo turtą, nurodydamas tą patį duomenų gavimo tikslą, kurį kreipdamasis į VĮ Registrų centrą buvo nurodęs pareiškėjas – pateikti pasiūlymą įsigyti turtą. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, byloje gavusi tokio pobūdžio informaciją, nelaikė VĮ Registrų centras veiksmų teikiant informaciją tokiais nurodomais tikslais neteisėtais (nėra pradėtas joks tyrimas VĮ Registrų centras atžvilgiu), sprendime neatsakyta, kodėl pareiškėjo, veikusio savo kliento naudai, atlikti veiksmai tokioje pačioje situacijoje yra vertinami skirtingai nei kitų asmenų identiški veiksmai.

7. Rėmėsi NTRĮ 42 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata, kad netgi platesnės apimties NTR saugoma informacija yra teikiama ir gaunama teisėtai, kai ji teikiama ir gaunama valstybės institucijoms ir kitiems asmenims – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti, nepriklausomai nuo to, ar teisinės paslaugos teikiamos daikto savininkui ar kitam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, vykdydamas Atstovavimo sutartį, teikė teisines paslaugas (atliko teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, pvz., teikdamas klientą įpareigojantį pasiūlymą sudaryti sutartį), laikytina, kad pareiškėjas duomenis rinko teisėtai. Sprendime teismas nepasisakė, kodėl pareiškėjo veiksmų teisėtumo nevertino šios teisės normos taikymo aspektu.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog asmens duomenų tvarkymas yra laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis atitinka ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų nuostatas, nes tik esant šiems kriterijams, preziumuojama, jog asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas. Tačiau ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas konkrečiai įtvirtina, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą. O faktiniai duomenys apie tai, jog visi pareiškėjo, teikiant teisines paslaugas, surinkti duomenys buvo vieši ir tokie buvę su duomenų subjekto sutikimu, patvirtina, jog pareiškėjas nepažeidė nurodytos įstatymo nuostatos. Pareiškėjas, teikdamas teisines paslaugas, surinko tik viešus duomenis, skelbiamus arba viešuosiuose registruose (NTRĮ 42 str. 1 d.), arba viešuosiuose interneto šaltiniuose (pastarieji paskelbti duomenų subjekto sutikimu).

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 115-116) nurodoma, kad:

1. Duomenų, kam priklauso daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, surinkimas yra atskiras veiksmas, nepatenkantis į pasiūlymų dėl nekilnojamojo turto įsigijimo teikimo apimtį. Dėl šios priežasties, Inspekcija sutinka, su ginčijamu teismo sprendimu, kad negali būti pripažinta, jog pareiškėjas, 2010 m. lapkričio 24 d. peržiūrėdamas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke duomenis apie A. M., gyv. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turimas daiktines teises, teikė teisines paslaugas J. B. Tam tikros paslaugos pripažinimas teisine negali būti grindžiamas vien tik tuo argumentu, jog paslaugos teikėjas yra advokatas. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, jog tokią pačią paslaugą, kaip šiuo atveju pareiškėjas, galėjo teikti ir, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto agentūros. Iš esmės tai ir atitinka jų veiklos pobūdį – tarpininkauti klientams, įsigyjant ar parduodant nekilnojamąjį turtą. Tokia nekilnojamojo turto agentūrų veikla būtų traktuojama kaip tiesioginė rinkodara (ADTAĮ 2 str. 13 d.) – veikla, skirta paštu, telefonu, arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ir paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų – ir nesant asmens sutikimo, tvarkyti asmens duomenų tiesioginės rinkodaros tikslais, būtų laikoma neteisėta (ADTAĮ 14 str. 1 d.). Todėl pripažinus, kad tokie veiksmai, atliekami advokato, yra laikomi teisine paslauga ir advokatas, šiuo atveju, pareiškėjas, turėjo teisę rinkti A. M. asmens duomenis iš Nekilnojamojo turto registro pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalis, t. y. be asmens sutikimo, nepagrįstai būtų nustatomi skirtingi reikalavimai asmens duomenų tvarkymui iš esmės tuo pačiu tikslu.

2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimu, darytina išvada, kad pareiškėjas, veikdamas kaip atstovas pagal pavedimą, neturėjo teisės gauti daugiau duomenų, negu būtų gavusi pati atstovaujamoji. Šiuo atveju, atstovaujamoji duomenis, apie A. M., gyv. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, turimas daiktines teises, iš VĮ Registrų centro būtų galėjusi gauti tik su jo sutikimu. Todėl pareiškėjo veiksmų, renkant A. M. duomenis iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, nesant šio asmens sutikimo, negalima vertinti kaip teisėtų ADTAĮ prasme ir negalima sutikti su pareiškėjo argumentu, kad vien tik faktas, jog duomenys buvo renkami esant atstovavimo sutarčiai daro duomenų tvarkymo veiksmus teisėtais.

3. Vadovaujantis šiuo minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu negalima sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad duomenys apie A. M. priklausančias daiktines teises, tvarkomi Nekilnojamojo turto registre, yra vieši. Priešingai, tokie duomenys nėra vieši ir tokių duomenų rinkimas gali būti laikomas teisėtu, jeigu jis atitinka ADTAĮ įtvirtintas nuostatas.

4. Inspekcijai nebuvo teisinio pagrindo pradėti pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo teisėtumo patikrinimo, kadangi, kaip byloje nurodė pats pareiškėjas, jo asmens duomenis iš VĮ Registrų centro trečiasis asmuo surinko su jo sutikimu, be to pareiškėjas nepateikė Inspekcijai skundo. Inspekcijos nuomone, pareiškėjo pateikti dokumentai, patvirtinantys jo asmens duomenų iš VĮ Registrų centro rinkimą, niekaip nėra susiję su šios bylos dalyku, o juo labiau nepatvirtina paties pareiškėjo veiksmų, renkant A. M. duomenis iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, teisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2012 m. vasario 22 d. nurodymo Nr. 2R-675(2.13) pareiškėjui, kuris duotas nustačius, jog iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko pareiškėjas neteisėtai rinko duomenis apie A. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino, nustatęs, kad pareiškėjo rinkti duomenys prieštaravo ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatytiems kriterijams.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinantį jo reikalavimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes bei netinkamai taikė ir aiškino teisės normas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland), apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos išvadomis, nekartoja pirmosios instancijos argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 36 straipsnio 1 dalį Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, priėmusios ginčijamą sprendimą, atliekama funkcija – prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip yra vykdomas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę, tvarkant asmens duomenis. (ADTAĮ 1 str. 1 d.). Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai.

Minėti asmens duomenys, kuriems taikoma teisinė apsauga, gali būti renkami tik esant bent vienam ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatytam kriterijui.

Pareiškėjas, skųsdamas atsakovo sprendimą, nenurodė, remdamasis kuriuo ADTAĮ 5 straipsnyje numatytu kriterijumi rinko A. M. asmens duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, todėl nėra pagrindo tikrinti pareiškėjo veiksmų atitikimą nurodytiems kriterijams.

Pareiškėjas, ginčydamas atsakovo sprendimą, savo poziciją grindė Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi dėl advokato teikiamos teisinės paslaugos turinio bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi apie registro duomenų viešumą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad minėti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 nutarimo nuostatų. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kokioje apimtyje advokatas turi teisę gauti duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, taip pat Konstitucinis Teismas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalies ir ADTAĮ 3 straipsnio kontekste išaiškino, kuri Nekilnojamo turto registre sukaupta informacija yra vieša. Remiantis minėto Konstitucinio Teismo nuostatomis, paneigiami pareiškėjo argumentai, kad pagal pateiktą atstovavimo sutartį su J. B. dėl nekilnojamo turto įsigijimo jis galėjo rinkti A. M. asmens duomenis, patvirtinančius A. M. tapatybę ir jo valdomą turtą, iš Nekilnojamojo turto registro be A. M. sutikimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo 2012 m. vasario 22 d. nurodymas Nr. 2R-675(2.13) Dėl asmens duomenų tvarkymo yra teisėtas, atitinka šios institucijos tikslus bei priimtas atsakovui suteiktos kompetencijos ribose (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė