A-143-1985-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1985/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01830-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Kristinai Čeredničenkaitei,

atsakovo atstovei Valentinai Lemežienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Žmogaus teisių stebėjimo instituto skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Žmogaus teisių stebėjimo institutas (toliau – pareiškėjas, Institutas) skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas, apeliantas) ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos jam: a) pateikti Valstybės ir privačiai valdomų užsienio orlaivių ir jų krovinių patikrinimo tvarkos aprašą, taip pat sąrašą išimčių, kuomet yra leidžiama netaikyti patikrinimo apraše numatytos tvarkos; b) suteikti informaciją apie orlaivių su šiais registracijos numeriais bagažo patikrinimą: N1HC, N1016M, N120JM, N157A, N168BF, N168D, N173S, N187D, N196D, N212CP, N2189M, N219D, N219MG, N221SG, N227SV, N259SK, N299AL, N312ME, N313P, N331P, N368CE, N379P, N4009L, N404AC, N4456A, N4466A, N4476S, N4489A, N44982, N4557C, N475LC, N478GS, N486AE, N50BH, N505LL, N510MG, N5139A, N5155A, N541PA, N547PA, N549PA, N588AE, N58AS, N600GC, N6161Q, N63MU, N719GB, N733MA, N787WH, N8068V, N8183J, N8213G, N829MG, N837DR, N845S, N85VM, N88ZL, N961BW, N964BW, N965BW, N966BW, N967BW, N968BW; c) suteikti informaciją apie tai, ar orlaivių su b punkte nurodytais skrydžio registracijos numeriais reisai buvo valstybiniai, ar privatūs, ar buvo atliktas orlaivio ir (ar) krovinio patikrinimas. Tuo atveju, jeigu patikrinimas buvo atliktas, suteikti informaciją ir pateikti dokumentų nuorašus apie tai, kas buvo nustatyta patikrinimo metu. Tuo atveju, jeigu orlaivio ir (ar) krovinio patikrinimas nebuvo atliktas, nurodyti priežastis, dėl kurių toks patikrinimas nebuvo atliktas; d) suteikti informaciją apie tai, ar buvo apsvarstyta galimybė konfidencialią informaciją išslaptinti ryšium su teisėtu visuomenės interesu tokią informaciją žinoti, bei nurodyti įslaptintų dokumentų skaičių, taip pat dokumento pavadinimą, datą, turinio apibūdinimą, paslapčių subjektą, kuris įslaptino dokumentą, įslaptintos informacijos saugumo žymę ir įslaptinimo terminą, dokumento įslaptinimo priežastis, išslaptinimo sąlygas, informaciją apie tai, ar atsakovo institucija rekomendavo paslapčių subjektui dokumentą įslaptinti, bei informaciją apie tai, ar šiuo metu dokumentas yra atsakovo institucijos žinioje; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad, atsižvelgdamas į tai, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2010 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. XI-659 pritarė Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (toliau – Seimo komitetas) atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo Jungtinių Amerikos Valstijų centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų pervežimo ir kalinimo Lietuvos Respublikos teritorijoje išvadai, 2011 m. liepos 4 d. prašymu Nr. IS-VI-24 kreipėsi į atsakovą dėl tam tikros informacijos suteikimo. Atsakovas 2011 m. liepos 29 d. raštu Nr. (20.2/07)3B-5370 atsisakė suteikti informaciją, vadovaudamasis Muitinės įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, 1992 m. spalio 12 d.

Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 15 straipsniu. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė suteikti prašomą informaciją, nenurodė jokių tokio atsisakymo motyvų, taip pat nenurodė teisės aktuose numatytų tokio atsisakymo pagrindų. Teigė, kad atsakovas nevykdė Muitinės įstatymo 10 straipsnyje ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos suteikti visą pagal teisės aktus teiktiną jo prašymo turinį atitinkančią informaciją.

Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta konstitucinė nuostata suteikia jam, kaip Lietuvos Respublikoje teisėtai veikiančiam juridiniam asmeniui, nekliudomai gauti dominančią informaciją, jeigu tokios informacijos teikimas nėra apribotas įstatyme nustatyta tvarka. Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi pareiga Lietuvos Respublikoje veikiančioms valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms teikti informaciją (1 d.). Įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyti esminiai informacijos teikimo pareiškėjams principai (1, 2, 3, 4 p.).

Teisę gauti informaciją iš atsakovo garantuoja taip pat Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnis (3 d.). Atkreipė dėmesį, kad teisę gauti informaciją iš atsakovo suteikia ne tik nacionaliniai, bet ir tarptautiniai teisės aktai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje yra įtvirtinta asmenų teisė į saviraiškos laisvę, kuri taip pat apima teisę gauti informaciją. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (Leander v. Švedija, Nr. 9248/81; News Verlags GmbH & CoKG v.

Austrija, Nr. 31457/96; Sunday Times v. Jungtinė Karalystė, Nr. 6538/74). Taigi, atsižvelgiant tiek į nacionalinį, tiek į tarptautinį teisės gauti informaciją teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad jis turi (turėjo) neginčijamą teisę iš atsakovo gauti visą informaciją, susijusią su 2011 m. liepos 4 d. prašyme Nr. IS-VI-24 nurodytais skrydžiais ir orlaivių atlikta patikra. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nesuteikė informacijos apie jį dominančius skrydžius ir jų patikrą. Atsakovo atsakymas į užklausą yra visiškai neteisėtas, nes nėra pateikta jokių motyvų, kodėl atsakovas atsisako suteikti jį dominančią informaciją.

Pagal atsakovo veiklą reglamentuojančio Muitinės įstatymo 10 straipsnio nuostatas akivaizdu, kad atsakovas turi įstatymo numatytą pareigą teikti informaciją apie savo veiklą visuomenei, taip pat ir jam. Pareiškėjas nurodė, kad Muitinės įstatymo 12 straipsnis reglamentuoja muitinės turimos informacijos teikimą visuomenei (2, 3 d.). Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas atsakyme klaidingai nurodė, kad pagal Muitinės įstatymo 12 straipsnio 2 dalį jis turi teisę teikti informaciją tik šioje straipsnio dalyje nurodytoms kompetentingoms institucijoms.

Pagal bendrąją muitinės veiklos viešumo taisyklę, įtvirtintą Muitinės įstatymo 10 straipsnyje, atsakovas privalo teikti informaciją apie savo veiklą visiems visuomenės subjektams. Muitinės įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, šalia bendrosios prievolės teikti informaciją visuomenei, numato papildomą atsakovo prievolę teikti informaciją atitinkamoms kompetentingoms institucijoms apie nustatytus pažeidimus, jeigu šių pažeidimų prevencija arba tyrimas priklauso šių institucijų kompetencijai. Taigi atsakovas neturi teisės atsisakyti suteikti jam informacijos Muitinės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Be to, pareiškėjo duomenimis, Seimo komitetas 2009 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. S-2009-12598 kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti savo turiniu tą pačią informaciją, kokios prašė ir jis. Atsakovas 2009 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 3B-17.1/02-11167 pateikė visą Seimo komitetą dominančią informaciją, kuri savo turiniu iš esmės yra tapati jo reikalautai informacijai. Atsakovas pažeidė Įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą. Jokie įstatymai ar teisės aktai nenustato skirtingos jo reikalaujamos informacijos teikimo ir panaudojimo tvarkos, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti suteikti jam ginčo objektu esančios informacijos.

Pareiškėjas pabrėžė, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsisakyti suteikti informaciją galima tik įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 16 straipsnis įtvirtina baigtinį pagrindų, kuriems esant įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją pareiškėjams, sąrašą (16 str. 2 d. 1, 2, 3, 4, 5 p.). Savo ruožtu, jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją, pareiškėjui išsiunčiamas apie tai pranešimas, kuriame nurodoma atsisakymo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka (Įstatymo 16 str. 3 d.). Atsakovas nenurodė jokio Įstatymo 16 straipsnyje numatyto atsisakymo suteikti jam prašomą informaciją pagrindo, taip pat nenurodė atsisakymo suteikti informaciją ir atsakovo 2011 m. liepos 29 d. rašto Nr. (20.2/07)3B-5370 apskundimo tvarkos, kaip to reikalauja Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Akcentavo, kad atsakovo pozicija, jog prašomą suteikti informaciją jis turi teisę pateikti išimtinai tik Muitinės įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytoms kompetentingoms institucijoms, yra visiškai neteisėta ir nepagrįsta bei pažeidžia Muitinės įstatymo 10 straipsnyje numatytą muitinės veiklos viešumo imperatyvą. Atsakovas, nemotyvuotai atsisakydamas suteikti jam informaciją, pažeidė ne tik Muitinės įstatymo 10 straipsnio, bet ir Įstatymo 3, 16 straipsnių nuostatas. Atsakovas, nurodydamas Bendrijos muitinės kodekso 15 straipsnį, taip pat pažeidė Įstatymo 3 straipsnio nuostatas.

Atsakovas nenurodė, kokia konkrečiai jo prašoma suteikti informacija sudaro tarnybos paslaptį, nenurodė, ar atsakovas kreipėsi į konfidencialios informacijos pateikėjus, siekdamas gauti jų sutikimą pateikti jam šią informaciją, taip pat nenurodė, kad yra konfidencialios informacijos pateikėjas. Taigi akivaizdu, kad atsakovo atsakymas į prašymą dėl informacijos suteikimo yra visiškai nemotyvuotas, todėl neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas padarė išvadą, kad atsakovas, atsisakydamas suteikti informaciją, pažeidė Konstitucijos 25 straipsnį, Muitinės įstatymo 10, 12 straipsnius, Įstatymo 3, 5, 16 straipsnius, Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnį bei Konvencijos 10 straipsnį.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 34–36) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nei 2011 m. liepos 4 d. rašte Nr. IS-VI-24, kreipdamasis dėl informacijos pateikimo, nei skunde teismui nenurodė jo teisės gauti rašte nurodytą informaciją pagrindo. Pareiškėjas reikalauja ir duomenų, kurių tvarkymas nėra muitinės kompetencija, t. y. reikalauja pateikti informaciją apie tai, ar orlaivių reisai buvo valstybiniai, ar privatūs. Pareiškėjo nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika netaikytina šiam ginčui, nepagrindžia jo reikalavimų ir neįrodo, kad nepateikdamas duomenų Muitinės departamentas elgėsi ne pagal teisės aktų reikalavimus arba pažeidė žmogaus teises.

Skunde paminėti sprendimai daugiau susiję su Visuomenės informavimo įstatymo, bet ne su Įstatymo taikymu. Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. sausio 19 d. nutarimas Nr. XI-659 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo Jungtinių Amerikos Valstijų centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų pervežimo ir kalinimo Lietuvos Respublikos teritorijoje išvados“ nenustato jokių teisių ar pareigų Institutui atlikti tyrimą nutarime išdėstytais klausimais. Nutarimas paskelbtas viešai ir jo duomenimis gali naudotis bet kuris asmuo, tačiau Muitinės departamentas neprisiima atsakomybės dėl nutarime nurodytų duomenų paskelbimo.

Atsakovas nemanė, kad buvo pažeistas nediskriminavimo principas, nes Seimo komitetui informacija buvo teikiama įstatymo nustatyta tvarka, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 9 straipsnio 11 punktu, 49 straipsnio 9 punktu ir 63 straipsnio 4 punktu. Pareiškėjo nuomone, Muitinės departamentas privalo jam suteikti informaciją pagal Įstatymo nuostatas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neteisingai interpretuoja ir taiko šio įstatymo nuostatas. Vadovaujantis Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 ir 7 punktais, šis įstatymas netaikomas informacijai, kuri sudaro komercinę paslaptį, taip pat informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai.

Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina informacija. Pareiškėjas grindė savo reikalavimus Konstitucijos 25 straipsniu, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu konstatavo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Informacijos teikimo apribojimai (neteikti konfidencialios informacijos) yra nustatyti ne tik Muitinės įstatymu, bet ir kitais įstatymais, pvz., Viešųjų pirkimų įstatymu. Imperatyvus visuomeninis poreikis gali pateisinti apribojimus, jei jie yra proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas padarė išvadą, kad Muitinės departamento administracinis veiksmas – atsisakymas suteikti pareiškėjui jo prašomą informaciją – nepažeidė šio materialiosios teisės – informacijos laisvės. Iš Įstatymo 3 straipsnio 1, 7, 8 dalyse pateiktų sąvokų matyti, kad viešąją informaciją sudaro visa informacija, kuria disponuoja valstybės ar savivaldybių įstaigos, išskyrus privačią informaciją apie asmeninį ir šeimos gyvenimą, asmens sveikatą, su asmens garbe ir orumu susijusią informaciją bei informaciją, sudarančią valstybės, tarnybos, profesinę, komercinę ar banko paslaptį.

Todėl, vertinant Įstatymo 2 straipsnyje nustatytą pareigą valstybės ir savivaldybių įstaigoms teikti informaciją apie savo veiklą, darytina išvada, kad šios įstaigos asmeniui privalo teikti apie savo veiklą visą informaciją, kuri atitinka viešosios informacijos sąvoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A8-559/2003). Informacija yra viešojo intereso klausimas, jeigu ji susijusi su faktiškai vykstančia vieša diskusija arba klausimais, kurie, remiantis nacionaline teise ir visuomeninėmis vertybėmis, yra viešo pobūdžio, tačiau ne tada, jei yra platinamos privataus gyvenimo detalės, neturinčios jokio ryšio su asmens, apie kurį kalbama, viešomis pareigomis, ypač jei atsižvelgiant į tai esama pagrįstų pagarbos privačiam gyvenimui lūkesčių.

Asmens duomenų perdavimas tretiesiems asmenims, neatsižvelgiant į tolesnį perduotos informacijos naudojimą, pažeidžia duomenų subjekto teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir yra šios teisės apribojimas Konvencijos 8 straipsnio prasme. Muitinės duomenų bazėse ir dokumentų archyvuose saugomos informacijos teikimą kitiems asmenims reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006, ir Muitinės įstatymas. Paminėti teisės aktai yra specialieji bendrojo Įstatymo atžvilgiu, todėl taikytinas specialiosios teisės normos viršenybės prieš bendrąją normą principas.

Vadovaujantis Muitinės įstatymo 11 straipsniu, informacija, kurią muitinė gauna iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, užsienio valstybių muitinių, Europos Sąjungos institucijų ir kitų asmenų, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytus atvejus, naudojama tik muitinės funkcijoms atlikti. Visa muitinei pateikta informacija, kuri pagal savo turinį arba pateikimo būdą yra konfidenciali, saugoma, atskleidžiama ir teikiama šio įstatymo 12 straipsnio, Bendrijos muitinės kodekso 13 straipsnio 4 dalies ir 15 straipsnio, kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.

Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 15 straipsniu, visa informacija, kuri pagal savo turinį arba pateikimo būdą yra konfidenciali, laikoma tarnybos paslaptimi. Kompetentingos institucijos (šiuo atveju – muitinė) neturi teisės jos atskleisti be tiesioginio informacijos pateikėjo – asmens arba institucijos – sutikimo. Informacija gali būti teikiama, jeigu kompetentingos institucijos yra įpareigotos ją teikti vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis. Muitinės įstatymo 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad muitinės turimi duomenys apie asmenį ir informacija, sudaranti valstybės, tarnybos arba komercinę paslaptį, teikiama teisės aktų nustatyta tvarka.

Taigi teisės aktai muitinės turimų duomenų ir informacijos teikimą kitiems asmenims sieja su įpareigojimais muitinei, nustatytais teisės aktuose, su tiesioginio informacijos pateikėjo sutikimu, su muitinės pareiga saugoti jai pateiktus duomenis ir naudoti juos tik muitinės tikslams arba pažeidimų tyrimams. Muitinės įstatymo 12 straipsnis nustato, kad muitinė privalo nedelsdama pateikti Lietuvos Respublikos kompetentingoms teisėsaugos institucijoms informaciją ir dokumentus apie nustatytus pažeidimus, jeigu šių pažeidimų prevencija arba tyrimas priklauso šių teisėsaugos institucijų kompetencijai.

Pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai traktuoja Muitinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad muitinė Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka informuoja apie savo veiklą Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, visuomenės informavimo priemones, suinteresuotas verslo asociacijas bei visuomenę. Muitinės duomenų bazėse ir dokumentų archyvuose saugoma informacija yra susijusi ne tik su muitinės, kaip valstybės institucijos, vykdoma veikla, bet su kitų asmenų veikla, jų atliktomis importo, eksporto ir tranzito arba kitomis muitinėje įformintomis operacijomis.

Tai yra asmens verslo ir prekybos duomenys arba privatūs duomenys, kuriuos asmuo teikia kompetentingai institucijai vienu tikslu – įforminti muitinės formalumus, susijusius su jo verslu arba privačiu gyvenimu. Spręsdamas klausimą dėl informacijos (duomenų) teikimo, Muitinės departamentas pagrįstai vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 15 straipsnio nuostatomis, o ne Įstatymu, kadangi 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 2 dalis nustato, jog Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas pateikti patikrinimo tvarkos aprašus yra nepagrįstas, nes muitinė atlieka prekių tikrinimą ir priežiūrą, vadovaudamasi viešai paskelbtais Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos muitų teisės aktais, t. y. su visais teisės aktais gali susipažinti bet kuris asmuo.

Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 11 straipsnio 1 dalimi, muitinė gali netenkinti prašymo apie muitų teisės aktų taikymą, jeigu jis nėra susijęs su tikrai numatoma atlikti importo arba eksporto operacija. Valstybės narių muitinės administracijų bendradarbiavimas vykdomas vadovaujantis 1997 m. kovo 13 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 515/97 dėl valstybių narių administracinių institucijų tarpusavio pagalbos ir dėl pastarųjų bei Komisijos bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti teisingą muitinės ir žemės ūkio teisės aktų taikymą, tačiau Muitinės departamentas neturėjo pagrindo kreiptis dėl pagalbos gauti sutikimus atskleisti konfidencialią informaciją, nes nebuvo vykdomas muitinės tyrimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 60–69) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas įpareigojo atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. liepos 4 d. prašymą Nr. IS-VI-24 „Dėl informacijos suteikimo“, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjui 50 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo veiksmų vykdant pareiškėjo 2011 m. liepos 4 d. prašymą dėl informacijos pateikimo, kuriuo buvo prašoma suteikti dviejų rūšių informaciją: informaciją apie viešojo administravimo funkcijų vykdymą (pateikti orlaivių ir jo krovinių patikrinimo tvarkos aprašą) ir kitą informaciją, kuri atsakovo buvo gauta iš kitų asmenų muitinės funkcijoms atlikti. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 3 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Muitinės įstatymo 10 straipsnio 1, 2 dalimis, 11 straipsnio 1, 3 dalimis, 12 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 dalimis, Bendrijos muitinės kodekso 13 straipsnio 4 dalimi, 15 straipsniu, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1, 4 dalimis, 6 straipsniu, 24 straipsnio 2 dalimi.

Atsižvelgdamas į paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, 2011 m. liepos 29 d. raštu atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. liepos 4 d. prašymą, nesilaikė teisės aktų nuostatų, todėl įpareigojo jį išnagrinėti iš naujo. Pažymėjo, jog Įstatymas, kaip numato jo 1 straipsnio 3 dalis, 6 straipsnio 3 dalis, taikomas informacijai apie įstaigos veiklą, todėl atsakovas, atsižvelgiant į šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą, tuo atveju, jei visi teisės aktai, kurie reglamentuoja orlaivių, jo krovinių ir t. t. muitinio patikrinimo tvarką, yra paskelbti viešai, galėjo atsisakyti juos pateikti, tačiau turėjo juos įvardyti (nurodyti jos paskelbimo šaltinį), bei, atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nurodyti savo atsisakymo pateikti tokią informaciją teisinį pagrindą. 2011 m. liepos 29 d. rašte yra nurodyta dalis teisės aktų, reglamentuojančių muitinį tikrinimą, tačiau ne visi, juo labiau kad pareiškėjas prašė pateikti konkrečios rūšies transporto priemonių (orlaivių), jų krovinių, keleivių ir bagažo muitinį patikrinimą reglamentuojantį aktą, dėl to atsakovas iš viso nepasisakė.

Nors atsakovo iš kitų asmenų muitinės funkcijoms atlikti gautos informacijos teikimą reglamentuoja Muitinės įstatymas ir Bendrijos muitinės kodeksas, todėl pagal Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatas šis įstatymas tokio pobūdžio informacijos teikimui netaikomas, tai savaime nėra pagrindas atsisakyti ją pateikti. Nors Bendrijos muitinės kodekso 15 straipsnis nustato, kad visa informacija, kuri pagal savo turinį arba pateikimo būdą yra konfidenciali, laikoma tarnybos paslaptimi, čia vartojamos sąvokos „tarnybos paslaptis“ nėra pagrindo aiškinti taip, kaip ji apibrėžiama Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, ekonominė, teisėsaugos, švietimo, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai), ir tokios informacijos naudojimui taikyti paminėto įstatymo nuostatas – to, beje, neteigė ir atsakovas.

Kadangi nėra duomenų, kad pareiškėjo prašyta pateikti informacija yra tarnybos paslaptis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme, ji, atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 15 straipsnio, Muitinės įstatymo 12 straipsnio 5 dalies ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostatas, galėjo būti jam pateikta gavus tiesioginio informacijos pateikėjo – asmens arba institucijos – sutikimą. Kadangi teisės aktai nenumato, kad tokį sutikimą turėtų pateikti dėl informacijos suteikimo besikreipiantis asmuo, atsakovas, pats neišsiaiškinęs tiesioginio informacijos pateikėjo valios dėl tokio prašymo, neturėjo pagrindo jo (prašymo) netenkinti.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, atsakovas paminėtų teisės aktų nustatyta tvarka įpareigojamas iš naujo išnagrinėti ir pateikti atsakymą į pareiškėjo 2011 m. liepos 4 d. prašymą dėl informacijos suteikimo. Tenkinti skundą visiškai, t. y. įpareigoti suteikti pareiškėjo nurodytą informaciją, nėra pagrindo, kadangi, kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, tai padaryti, prašymą išnagrinėjus laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, gali ir nebūti pagrindo.

Konkretus terminas atlikti tokio pobūdžio veiksmus nėra nustatomas: tokių veiksmų atlikimo (prašymo dėl informacijos išnagrinėjimo, informacijos pateikimo, viešo šaltinio nurodymo ir kt.) terminai yra nustatyti teisės aktų, kurių nuostatų privalu laikytis ir prašymą nagrinėjant iš naujo. Be to, tai netikslinga ir dėl to, kad, atsižvelgiant į prašomos pateikti informacijos apimtis (gali būti daug asmenų ir institucijų, kurie turėtų išreikšti valią dėl pareiškėjo prašymo, neaiškios galimybės su jais susisiekti), nustatyti pagrįstus terminus, kuriais sprendimas turi būti įvykdytas, objektyviai nėra galima.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisiama 50 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Byloje duomenų apie kitas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas nėra.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 89–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, reglamentuojančias muitinės duomenų bazėse ir dokumentų archyvuose saugomos informacijos teikimą kitiems asmenims. Teismas neteisingai aiškino Bendrijos muitinės kodekso 15 straipsnį. Teisės aktai ir muitinei nenustato tokios prievolės dėl tiesioginio informacijos teikėjo valios, jeigu gaunamas asmens prašymas pateikti muitinės duomenų bazėse saugomą informaciją. Šio straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taip, kad tiesioginis informacijos pateikėjas, teikdamas konfidencialią informaciją muitinei (deklaruodamas prekes), kartu išreiškia ir sutikimą dėl šios informacijos atskleidimo ir perdavimo kitiems asmenims.

2. Muitinės duomenų bazėse ir dokumentų archyvuose saugomos informacijos teikimą kitiems asmenims reglamentuoja ir Muitinės įstatymas (11, 12 str.). Muitinės turimų duomenų ir informacijos teikimas be tiesioginio informacijos pateikėjo sutikimo galimas, kai tai būtina pažeidimų prevencijai, užkardant rengiamas, tiriant daromas arba padarytas nusikalstamas veikas, saugumo institucijoms. Jeigu dėl informacijos pateikimo kreipėsi asmuo, kuriam vadovaujantis teisės aktais be tiesioginio informacijos pateikėjo sutikimo informacija negali būti teikiama, pats pareiškėjas turėtų išsiaiškinti tiesioginio informacijos pateikėjo valią ir pateikti muitinei atitinkamus įrodymus. Priešingu atveju, muitinė, nežinodama pareiškėjo tikslų, net negalės paaiškinti tiesioginiam informacijos pateikėjui, kodėl prašomas jo sutikimas ir kaip toliau bus panaudota jo konfidenciali informacija, ar bus šiuo atveju apsaugoti jo interesai.

3. Atsakyme nurodė teisės aktus, kurie reglamentuoja muitinės formalumų ir muitinio tikrinimo reikalavimus. Nėra teisės aktų, reglamentuojančių būtent pareiškėjo nurodytus atvejus. Muitinė savo veikloje taiko viešai paskelbtus Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, t. y. su visais teisės aktais gali susipažinti bet kuris asmuo, ypač viešoji įstaiga, turinti juridinio asmens statusą ir administracinę struktūrą. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 11 straipsnio 1 dalimi, muitinė gal netenkinti prašymo apie muitų teisės aktų taikymą, jeigu jis nėra susijęs su tikrai numatoma atlikti importo arba eksporto operacija.

4. Atsakovas toliau iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96–98) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš apelianto visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apelianto pozicija yra teisiškai nepagrįsta. Ji paneigia pagrindinius laisvės gauti ir skleisti informaciją principus. Teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantas, neįgyvendinęs savo pareigos kreiptis į tiesioginį informacijos pateikėją dėl sutikimo suteikti jo prašomą informaciją, neturėjo teisinio pagrindo nepatenkinti prašymo.

2. Prašoma suteikti informacija turi išimtinai visuomeninį interesą. Institutas yra nevyriausybinė organizacija, atliekanti monitoringą žmogaus teisių srityje, t. y. atliekanti nepriklausomus stebėjimus, kaip laikomasi ir kaip yra užtikrinamos žmogaus teisės Lietuvoje. Prašoma informacija yra išimtinai susijusi su visuomenės pagrįstu ir teisėtu interesu žinoti tokią informaciją. Informacijos siekė tam, kad galėtų ją skleisti bei įgalinti visuomenę informuotai dalyvauti viešose diskusijose. Panaikinus teismo sprendimą, būtų grubiai pažeista jo teisė į saviraiškos laisvę, t. y. teisė gauti informaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad jame pateikti iš esmės du atskiri reikalavimai: 1) reikalavimas pateikti Valstybės ir privačiai valdomų užsienio orlaivių ir jų krovinių patikrinimo tvarkos aprašą, taip pat sąrašą išimčių, kuomet yra leidžiama netaikyti patikrinimo apraše numatytos tvarkos, ir 2) reikalavimas suteikti informaciją apie 63 orlaivių (jų registracijos numeriai pareiškėjo buvo nurodyti teismui paduotame skunde ir atsakovui paduotame 2011-07-04 prašyme, dėl atsakymo į kurį kilo šis administracinis ginčas) bagažo muitinį patikrinimą.

Pasisakydama dėl pirmojo iš nurodytų pareiškėjo skundo reikalavimų, kolegija pažymi, kad šis reikalavimas yra bendrojo pobūdžio ir yra pakankamai abstraktus. Šiuo aspektu, kolegijos manymu, įžvelgtinas pateikto prašymo nekonkretumas, kuriam esant pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą gali būti atsisakyta teikti informaciją. Antra vertus, vertinant šį atsakovui adresuotą reikalavimą, kaip reikalavimą suteikti informaciją apie tam tikrų (muitinės vykdomų funkcijų) teisinį reglamentavimą, pažymėtina, kad, kaip matyti iš atsakovo 2011 m. liepos 29 d. atsakymo į paminėtą pareiškėjo prašymą, atsakovas nurodė teisės aktus, kuriais muitinė vadovaujasi, vykdydama pareiškėją dominančią veiklą (b. l. 12). Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nėra jokių nuorodų apie šios (atsakovo pareiškėjui pateiktos) informacijos nepakankamumą arba jos ydingumą teisės aktų taikymo prasme. Pareiškėjas teismui paduotame skunde nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių ši atsakovo atsakymo dalis teisės taikymo požiūriu galėtų būti pripažinta netinkama ir pažeidžiančia jo (pareiškėjo) teisę į informacijos gavimą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad aptariama pareiškėjo skundo dalis teismo negalėjo būti pripažinta pagrįsta ir turėjo būti atmesta kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų pareiškėjo skundo reikalavimų jo teisių į informacijos gavimą gynimo prasme, kolegija pripažįsta būtina pirmiausia aptarti teisės taikymo klausimą byloje nagrinėjamoje situacijoje. Tai darydama, kolegija pažymi, kad konstituciniu lygmeniu žmogaus teisę į informacijos gavimą nustato Konstitucijos 25 straipsnis. Pagal šį straipsnį, žmogui neturi būti kliudoma gauti ir skleisti informaciją (2 d.); laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 d.). Iš nurodytų Konstitucijos nuostatų matyti, kad žmogaus teisė į informacijos gavimą nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama įstatymo. Toks ribojimas gali būti pateisinamas, siekiant apsaugoti kitas, šios konstitucinės normos taikymo prasme, prioritetines prieš teisę į informacijos gavimą vertybes. Todėl, taikant šią Konstitucijos normą byloje nagrinėjamoje situacijoje, yra būtina išaiškinti (nustatyti), ar pareiškėjo siekiamai gauti informacijai apie orlaivių bagažo patikrinimą yra nustatyti jos pateikimo tretiesiems asmenims (asmenims, kurie nėra tokio muitinio patikrinimo santykių tiesioginiai dalyviai ir į kurių ratą patenka pareiškėjas) apribojimai, ar jie nustatyti įstatymo lygmeniu. Tai nustačius, būtina patikrinti, ar įstatymo nustatyti tam tikri aptariamos informacijos pateikimo tretiesiems asmenims ribojimai gali būti pateisinami aukščiau paminėtomis Konstitucijoje nurodytomis kaip prioritetinės vertybėmis.

Įstatymas yra specialus teisės aktas, kurio paskirtis yra aukščiau aptartos konstitucinės teisės į informacijos gavimą iš specialių subjektų - valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų - užtikrinimas. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį, jis užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Tai reiškia, kad Įstatymo nuostatos yra vienodai privalomos tiek atitinkamos informacijos prašytojui (pareiškėjui), tiek jos valdytojui (atsakovui). Įstatymo 3 straipsnyje (2008-07-15 įstatymo Nr. X-1716 redakcija) yra išvardinti atvejai, kai jis nėra taikomas, tarp jų - jis nėra taikomas informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai (7 p.). Kalbant apie byloje nagrinėjamą situaciją, pažymėtina, kad muitinės įstaigų veiklą reglamentuojančiame Muitinės įstatyme (jo 10-12 str.) yra nustatytas (specialiai aptartas) muitinės turimos informacijos pateikimo reglamentavimas. Todėl, atsižvelgiant į paminėtą Įstatymo 3 straipsnio 7 punkto nuostatą, konstatuotina, kad ginčo teisiniams santykiams yra taikytinos ne Įstatymo, o Muitinės įstatymo (t. y. įstatymo, kuris Įstatymo atžvilgiu yra specialus teisės aktas ir su juo nekonkuruoja) nuostatos.

Muitinės turimos informacijos apsaugos taisyklės yra įtvirtintos Muitinės įstatymo 11 straipsnyje, pagal kurį informacija, kurią muitinė gauna iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, užsienio valstybių muitinių, Europos Sąjungos institucijų ir kitų asmenų, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytus atvejus, naudojama tik muitinės funkcijoms atlikti (1 d.); visa muitinei pateikta informacija, kuri pagal savo turinį arba pateikimo būdą yra konfidenciali, saugoma, atskleidžiama ir teikiama šio įstatymo 12 straipsnio, Bendrijos muitinės kodekso 13 straipsnio 4 dalies ir 15 straipsnio, kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka (3 d.). Aiškindama išvardintas Muitinės įstatymo 11 straipsnio nuostatas, kolegija pažymi, kad jose įtvirtinta bendra muitinės pareiga (taisyklė) saugoti muitinės funkcijoms atlikti pateiktą informaciją ir jos neatskleisti su muitiniais santykiais tiesiogiai nesusietiems asmenims. Išimtys iš šios taisyklės nustatytos tik Muitinės įstatymo 12 straipsnyje ir paminėtose Bendrijos muitinės kodekso normose. Todėl šiai bylai yra svarbu išaiškinti, ar byloje nagrinėjama situacija patenka į nurodytose išimtyse nustatytą teisinių santykių reglamentavimą ta prasme, ar paminėta (pareiškėjo prašoma jam pateikti) informacija apie orlaivių bagažo muitinį patikrinimą gali (galėjo) būti atsakovo pateikta pagal Muitinės įstatymo 12 straipsnį ir (arba) pagal paminėtas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas. Šiame kontekste kalbant apie pareiškėjo prašomą pateikti informaciją, būtina pažymėti, jog pagal savo turinį (pobūdį) ir pateikimo muitinei būdą akivaizdu ir neabejotina, kad ji priskirtina konfidencialios, o ne viešosios informacijos kategorijai.

Muitinės įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, kad muitinė privalo nedelsdama pateikti Lietuvos Respublikos kompetentingoms teisėsaugos institucijoms informaciją ir dokumentus apie nustatytus pažeidimus, jeigu šių pažeidimų prevencija arba tyrimas priklauso šių teisėsaugos institucijų kompetencijai (1 d.); muitinė Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka teikia atitinkamoms Lietuvos Respublikos kompetentingoms teisėsaugos institucijoms, teismams, Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos muitinėje saugomą informaciją apie asmenų atliekamus ir atliktus veiksmus, kurių priežiūra priklauso muitinės kompetencijai; statistiniai duomenys bei kita muitinės turima informacija Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teikiama Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; vadovaudamasi Europos Bendrijos muitų teisės aktais, šio įstatymo 13 straipsnio 2 ir 3 dalimis bei kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, muitinė teikia su savo veikla susijusią informaciją Europos Sąjungos institucijoms, tarptautinėms organizacijoms, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir trečiųjų šalių muitinėms bei kitoms institucijoms (4 d.); muitinės turimi duomenys apie asmenį ir informacija, sudaranti valstybės, tarnybos arba komercinę paslaptį, teikiami teisės aktų nustatyta tvarka (5 d.). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 15 straipsnį, visa informacija, kuri pagal savo turinį arba pateikimo būdą yra konfidenciali, laikoma tarnybos paslaptimi; muitinė neturi teisės jos atskleisti be tiesioginio informacijos pateikėjo – asmens arba institucijos – sutikimo; informaciją pateikti leidžiama, jeigu muitinė gali būti įpareigota arba įgaliota ją teikti vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis, visų pirma susijusiomis su duomenų apsauga arba su procesiniais veiksmais.

Aiškindama nurodytas teisės normas byloje nagrinėjamos situacijos kontekste, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas nepatenka į Muitinės įstatymo 12 straipsnio 1-4 dalyse nustatytą subjektų, turinčių teisę gauti iš muitinės pareiškėją dominančią (kaip pasakyta aukščiau, konfidencialaus pobūdžio) informaciją, ratą. Todėl šios 12 straipsnio dalys bylai nėra aktualios. Kolegija pažymi, kad byloje nagrinėjamai situacijai taip pat nėra aktualus Muitinės įstatymo 12 straipsnio 5 dalies taikymo klausimas, nes bylai aktualūs teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir prigimtį nepatenka į kitų (šioje straipsnio dalyje blankėtiniu būdu nurodytų) teisės aktų (tarp jų ir pirmosios instancijos teismo paminėtų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo bei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) reglamentavimo sferą. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 15 straipsnį, informacijos konfidencialumas savaime reiškia, kad ji laikytina tarnybos paslaptimi. Todėl šios teisės normos taikymas yra pakankamas teisinis pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėją dominanti (iš atsakovo siekiama gauti) informacija yra tarnybinė paslaptis. Tai reiškia, kad tokios informacijos atskleidimas yra galimas tik esant atitinkamam šios informacijos tiesioginio pateikėjo sutikimui. Informacijos tiesioginio pateikėjo sutikimo buvimas yra būtina sąlyga muitinei suteikti konfidencialumą turinčią informaciją. Tačiau muitinė, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydama jai priskirtas funkcijas, neturi pareigos prieš trečiuosius asmenis kokiu nors būdu dalyvauti sukuriant šią sąlygą. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta priešinga išvada.

Pasisakydama dėl aukščiau aptartų materialinės teisės normų (Muitinės įstatymo 10-12 str. ) santykio su Konstitucijos 25 straipsniu, kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsniu, neįžvelgia šių teisės normų neatitikimo Konstitucijos 25 straipsniui.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. liepos 4 d. prašymą Nr. IS-VI-24 „Dėl informacijos suteikimo“, negali būti pripažinta pagrįsta ir yra naikintina. Atitinkamai, turi būti panaikinta teismo sprendimo dalis dėl teismo išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjo viešosios įstaigos Žmogaus teisių stebėjimo instituto 2011 m. liepos 4 d. prašymą Nr. IS-VI-24 „Dėl informacijos suteikimo“ ir iš atsakovo priteista 50 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas