2018-09-26 Nr. AB-16660-3-62-3-02233-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2901-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02233-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Ž. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 30 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN, atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2015 m. spalio 15 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 3 sektoriuje kamerų tipo patalpose. Pažymėjo, kad kamera Nr. 11 buvo apie 20 kv. m ploto, įrengtos 6 gyvenamosios vietos ir laikomi penki asmenys; kamera Nr. 13 – 4 kv. m ploto, įrengtos dvi miegamosios vietos; kamera Nr. 14 – 5 kv. m ploto, įrengtos 2 miegamosios vietos; kamera Nr. 1 – 20 kv. m ploto, įrengtos 3 miegamosios vietos; kamera Nr. 3 – 18 kv. m ploto, įrengtos 3 gyvenamosios vietos, laikomi 2 asmenys; kamera Nr. 5 – 18 kv. m ploto, įrengtos 6 gyvenamosios vietos, laikomi 5 asmenys; kamera Nr. 7 – 20 kv. m ploto, įrengtos 6 gyvenamosios vietos. Teigė, kad visose kamerose gyvenamąjį plotą mažino įrengtas sanitarinis mazgas ir inventorius, kamerose netinkama ventiliacija bei apšvietimas per langą. Pabrėžė, kad teisę pasivaikščioti po kiemelį turėjo tik vieną valandą, pasivaikščiojimo kiemelis uždengtas metalinėmis plokštėmis, nėra jokios ventiliacijos.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN jis patyrė emocinius, dvasinius pergyvenimus, nepatogumus, diskomforto jausmą, susierzinimą, pablogėjo jo rega.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. pataisos įstaigos 3 sektoriuje už režimo pažeidimus atliko nuobaudas uždarosios zonos kamerose Nr. 9, 1, 2, 8, 11, 7, 15, 3, 12, 13. Ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista minimali ploto norma, turinti tekti vienam kaliniui kameros tipo patalpose. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas pataisos namuose. Be to, ne visada kamerose įrengtos miegamosios vietos būdavo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tekdavo ir daugiau. Kameros vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, dirbtiniam apšvietimui naudojamos dienos šviesos lempos. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktais, kiemelio stogas apdengtas apsauginiu sietu, o ventiliacijos įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Pravieniškių PN nuomone, pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai susidarė jo prašoma priteisti neturtinė žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, o pats reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra deklaratyvus ir abstraktus.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio (lot. pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. spalio 30 d. (imtinai) taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, ir pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad vertinant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos, buvusios laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2015 m. spalio 15 d.

8. Teismas, atsižvelgdamas tiek į atsakovo atstovo pateiktus oficialius duomenis, tiek į pareiškėjo paaiškinimus, nustatė, jog pareiškėjui laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. liepos 30 d., nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. teko 3,25 kv. m (150 parų trūko 0,346 kv. m ploto kamerų tipo patalpose), laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 17 d. teko 2,69 kv. m (20 parų trūko 0,91 kv. m ploto kamerų tipo patalpose), laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., nuo 2014 m. rugsėjo 6 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d., nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 15 d., nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. teko 2,34 kv. m (179 paras trūko 1,25 kv. m ploto kamerų tipo patalpose).

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytus duomenis, sprendė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatyto dydžio ploto patalpose, dėl ko pripažino vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo jo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos kamerų tipo patalpose ir pasivaikščiojimo kiemelio stogo uždengimo apsauginiu sietu, kadangi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–21 punktų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 222 punktu, taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl per trumpos pasivaikščiojimo trukmės.

11. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose 349 paras, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (trūko nuo 0,346 kv. m iki 1,25 kv. m ploto), jis galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, dvasinių kančių, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį bei buvo nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti skunde prašoma priteisti suma, todėl ją sumažino, ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, atmetant jo reikalavimą priteisti neturtinę žalą pinigais.

13. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu gyvenamųjų patalpų plotų vertinimu, kadangi pareiškėjo skunde nurodyti kamerų, kuriose jis buvo kalinamas, plotai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais. Pažymi, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ginčo laikotarpiu ne visada savaime suponuoja, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Mano, kad deklaratyvūs teiginiai, jog buvo pažeistos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimui priteisti. Atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo laikymas kamerų tipo patalpose buvo labai dažnas ir priklausė nuo paties pareiškėjo valios, galbūt siekiant sau asmeninės naudos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2015 m. spalio 15 d., atlyginimo priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš dalies yra pagrįstos, t. y. buvo nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose 349 paras, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (trūko nuo 0,346 kv. m iki 1,25 kv. m kameros ploto), todėl priteisė jam 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitos pareiškėjo pretenzijos nebuvo pripažintos pagrįstomis.

16. Pravieniškių PN apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, jame nepagrįstai buvo remiamasi pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl kamerose įrengtų lovų bei asmenų skaičiaus, šie teiginiai nepagrįstai įrodymais, todėl teismas turėjo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose 349 paras, jam trūko nuo 0,346 kv. m iki 1,25 kv. m kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas šį pažeidimą nustatė remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų plotus ir pareiškėjo skunde nurodytu tose kamerose laikytų asmenų skaičiumi, t. y. teismas nesirėmė Pravieniškių PN pateiktu kamerose laikytų asmenų skaičiumi, nes šie duomenys nebuvo aktualūs nagrinėjamam ginčui (t. y. vėlesni), o aktualių nepateikė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčui aktualių duomenų atsakovo atstovas nepateikė ir su apeliaciniu skundu, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pareiškėjo skunde nurodytais duomenimis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.).

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

20. Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

22. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

23. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipdama dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė