2019-11-27 Nr. AB-22400-3-61-3-01105-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1164-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01105-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.3; 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų J. L., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.) ir S. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. L., G. R., N. R., S. N. (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų Vilniaus Projektai“, Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro notarė V. Š.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėja, prokurorė) 2017 m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino, prašydama:

1.1. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-149-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini);

1.2. panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49-147-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4097 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini);

1.3. panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini);

1.4. panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49-148-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini);

1.5. panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. VŠ-905;

1.6. taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu:

1.6.1. priteisti valstybei 290 000 Eur iš G. R.;

1.6.2. priteisti valstybei 139 000 Eur iš S. N.;

1.6.3. priteisti valstybei 150 000 Eur iš J. L.;

1.6.4. priteisti valstybei 29 000 Eur iš N. R..

2. Pareiškėja paaiškino, kad G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, šiame prašyme nurodė kitus pretendentus, kurie pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra buvusio savininko vaikai: N. R., P. R. ir S. N., tačiau pastarieji asmenys nėra pasirašę prašyme. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R pateiktais duomenimis, buvęs savininkas M. R. (M. R.) turėjo šiuos įpėdinius:

žmoną R., sūnus S. ir R., dukterį D. K., taip pat 4,9170 ha žemės (nesant duomenų apie išskirtas kiekvienam buvusiam savininkui priklausiusias žemės dalis, laikytina, jog šių bendraturčių dalys buvo lygios, t. y. kiekvienam iš jų priklausė po 1,2292 ha). G. R., N. R., P. R. ir S. N. (toliau kartu – ir atsakovai) 2001 m. liepos 23 d. pateikė naujus prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjos teigimu, kadangi S. R. ir R. R. yra skirtingi žemės savininkai, prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės, o atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R.

R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą. Kadangi atsakovai į eilę buvo įrašyti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, nauji žemės sklypai jiems negalėjo būti siūlomi ir jiems negalėjo būti neatlygintinai nuosavybėn perduotos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalys. Pareiškėja, grįsdama savo teisę kreiptis į teismą, rėmėsi teismų praktika, kurioje pažymėta, jog valstybinės žemės apsauga ir disponavimo ja teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t. y. viešuoju, interesu, bei atkreipė dėmesį į principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės neatsiranda teisė).

Pareiškėjos nuomone, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turėtų būti taikoma restitucija. Šiuo atveju restitucija natūra neįmanoma, nes trečiasis asmuo, įgijęs iš atsakovų žemės sklypą – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vakarų Vilniaus Projektai“, laikytinas sąžiningu įgijėju, o aplinkybių, kurioms esant galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, nenustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 str. 2 d.), todėl restitucija atliktina sumokant ekvivalentą pinigais. Dėl termino prašymui paduoti pareiškėja paaiškino, jog Lietuvos Respublikos Seimo narės A.

B. prašymas ginti viešąjį interesą elektroniniu paštu buvo gautas 2017 m. vasario 22 d., tik su nuoroda į interneto svetainę 15min. Prokuratūra reikiamus duomenis iš NŽT gavo 2017 m. kovo 10 d. ir būtent nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas terminas kreiptis į teismą.

3. Pareiškėja patikslintame pareiškime savo argumentus papildė NŽT atsiliepime į pareiškimą išdėstytais argumentais, be kita ko, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę atsakovams buvo atkurtos į per didelį plotą (viršytas plotas kiekvienam atsakovui sudarė po apie 0,065 ha), taip pat kad atsakovai, tvirtindami, jog M. R. turėtas 4,9170 ha žemės sklypas buvo padalytas tik į tris dalis (K. D. planuose nenumatyta), nepasinaudojo teise kreiptis į teismą šiam faktui nustatyti, o pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija nėra pakankama jų pozicijai patvirtinti (plano kopijoje yra padaryti taisymai (nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50B); planas nepatvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos; nepateikti jokie dokumentai, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas planas, koks yra plane padarytų įrašų, įbrėžtų geografinių figūrų turinys). Pareiškėja papildomai nurodė, kad, panaikinus NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-148-(14.49.3.), kuriuo P. R. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę, perduodant dalį žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), turėtų būti panaikintas ir P. R. paveldėtojai J. L. išduotas 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas Nr. VŠ-905.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą ir patikslintą pareiškimą prašė tenkinti jos reikalavimus.

5. NŽT apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu atliktus veiksmus. Dėl atsakovų teiginių, jog 4,9170 ha ploto žemės sklypas, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, buvo padalytas į tris dalis, akcentavo, jog atsakovai nepasinaudojo jiems išaiškinta teise kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė šį žemės sklypą. NŽT nurodė, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2.) patvirtintame Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, sąraše atsakovai buvo įrašyti atitinkamai 3, 4, 5 ir 6 eilės numeriais pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininko S. R. turėtą žemę padavimo datą, nepaisant to, kad pagal šį prašymą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais jau buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai.

Prašymus atkurti nuosavybės teises į R. R. valdytą žemę atsakovai pateikė 2001 m. liepos 23 d. NŽT pabrėžė, jog, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį, prašyme atkurti nuosavybės teises turi būti nurodoma, be kita ko, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė. Be to, prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta valia gauti naują žemės sklypą, šį prašymą pateikė tik vienas pretendentas – G.

R., kiti pretendentai prašymus atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, pateikė 1994 m. balandžio 26 d., todėl N. R., P. R. ir S. N. negalėjo būti įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą. NŽT palaikė pareiškėjos poziciją, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduoti atskirai į kiekvieno iš jų turėtą žemę. NŽT papildomai atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K.

D. tekusią 1,2292 ha žemės dalį, todėl atsakovams nuosavybės teisės atkurtos į per didelę žemės plotą: G. R. nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę atkurtos iš viso į 0,3727 ha žemės, t. y. į 0,0645 ha didesnį žemės plotą nei jam priklauso, N. R. – į 0,3724 ha žemės (0,0651 ha daugiau nei jam priklauso), P. R. – į 0,3726 ha (0,0653 ha daugiau nei jam priklauso), S. N. – į 0,3727 ha 90,0654 ha daugiau nei jai priklauso). Žemės ploto dalis, viršijanti plotą, į kurį atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, viršija R.

R. turėtos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos (atitinkamai 0,0296 ha, 0,0299 ha, 0,0297 ha ir 0,0296 ha).

6. Atsakovas G. R. atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė jį atmesti.

7. G. R. teigė, jog jis pagrįstai tikėjosi, kad jo seneliams R. ir M. R. priklausiusi žemė paveldėjimo būdu atiteko jo tėvui S. R., todėl 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme jis nurodė tik S. R., taip pat nurodė jam žinomą buvusių savininkų valdytos žemės plotą – 4 ha. Atsakovai vėliau teikė kitus prašymus, dokumentus, geranoriškai bendradarbiavo su valstybės institucijomis ir išreiškė aiškų norą, kad nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos ir į R. R., ir į S. R. turėtą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra toliau buvo vykdoma dėl abiem buvusiems žemės savininkams priklausiusios žemės. Jau 2004 metais atsakovams buvo išduotos pažymos, patikslintos 2005 metais, kuriose nurodyta atsakovams natūra atkurtino žemės ploto dalis. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 49SF-14.49.104.-255 informavo G. R., kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintoje Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje (toliau – ir Eilė) G. R. įrašytas pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo pateikimo datą, tačiau, pakartotinai įvertinus nuosavybės teisių į buvusios savininkės R. R. valdytą žemę atkūrimo dokumentus, Vilniaus miesto skyriaus vedėjai tikslinant Eilę, G. R. bus įrašytas pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas 2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 1 priedas, išbraukiant G. R. pavardę iš eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu.

8. G. R. nuomone, pareiškėjos argumentai prieštarauja teisės aktų nuostatoms, teismų praktikai bei NŽT praktikai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme G. R. pateikė pakankamai duomenų, iš kurių aišku, jog siekiama atkurti nuosavybės teises į visą R. šeimai priklausiusią žemę buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, todėl nėra pagrindo teigti, jog 1991 m. lapkričio 7 d. prašymas pateiktas tik dėl S. R. priklausiusios žemės grąžinimo. NŽT akivaizdžiai pakako 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodytų duomenų, nes ji pati atsakovus į Eilę įtraukė pagal šį prašymą. Nė viena institucija atsakovams neminėjo, kad jų prašymai pateikti netinkamai ir kad jie neturi teisės atkurti nuosavybės teises į S. R. ir R. R. priklausiusią žemę, priešingai, valstybės institucijos sudarė sąlygas atsakovams įgyti teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės jiems bus atkurtos į abiejų buvusių savininkų turėtą žemę. G. R. tvirtino, jog atsakovų 2001 m. liepos 23 d. prašymai buvo pateikti siekiant tik pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į R. R. turėtą žemę atkūrimo būdo – gauti naują sklypą individualiai statybai. Nors N. R., P. R. ir S. N. nepasirašė 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme, kuriame jie buvo įvardyti kaip pretendentai, tačiau jie savo valią atkurti nuosavybės teises išreiškė vėliau, todėl, vadovaujantis teismų praktika, nuosavybės teisės jiems turėjo būti atkurtos pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą. G. R. įsitikinimu, prašymai, kuriuose piliečiai nurodė netikslius duomenis apie buvusius žemės savininkus, t. y. nurodė ne visus buvusius savininkus arba nurodė ne tą asmenį, kuris iš tikrųjų buvo žemės savininku 1940 metais, bet į kurio išlikusį turtą piliečiai taip pat turi teisę atkurti nuosavybės teises, gali būti laikomi tinkamai paduotais prašymais, o priešingas vertinimas neatitiktų iki šiol valstybės institucijų vykdytos praktikos. Be to, pastebėta, jog pareiškėja neprašė teismo panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910, kurio buvo pakeista atsakovų vieta Eilėje.

9. G. R. nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog 4,9170 ha žemės sklypas, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, po M. R. mirties buvo padalytas po lygiai keturiems jo įpėdiniams, kadangi iš vėlesnių dokumentų, parengtų 1938 metais, matyti, jog šis sklypas buvo padalytas į tris sklypus, kurie priklausė atitinkamai S. R., R. R. ir R. R..

10. G. R. akcentavo, jog aplinkybė, kad atsakovai pretendentų susirinkime naujus žemės sklypus pasirinko pagal neteisingą numerį Eilėje, nereiškia, kad šie veiksmai pažeidė valstybės teises ir teisėtus interesus, kitų konkrečių piliečių teises, nes nėra jokių duomenų, kuriems konkretiems piliečiams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o nuosavybės teisių atkūrimo metu atsakovai turėjo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, būti įrašytiems į Eilę ir kt. Panaikinus pareiškėjos nurodytus administracinius aktus ir pritaikius restituciją, valstybė privalės iš naujo atlikti tą pačią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atsakovų atžvilgiu, kurios metu bus pasiektas tas pats rezultatas – pasirinkti nauji žemės sklypai individualiai statybai ir į juo atkurtos nuosavybės teisės. G. R. atkreipė dėmesį ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje pažymėta, jog valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką, o padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. G. R. pabrėžė, jog atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo procese nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningi, aktyvūs, teikė visus reikalingus dokumentus (duomenis), o nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko 25 metus. Restitucijos taikymas atsakovų atžvilgiu šiuo atveju būtų aiškiai neproporcingas, nes visa našta dėl institucijų klaidų ištaisymo perkeliama sąžiningiems piliečiams, be to, vėliau (pakartotinai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą) atsakovams gali būti perduoti net vertingesni žemės sklypai. Todėl net tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų pripažintas neteisėtu, turi būti laikoma, kad atsakovų atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimas užbaigtas, o piniginis ekvivalentas į valstybės biudžetą neturi būti priteisiamas.

11. Atsakovai S. N., J. L. ir N. R. atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą nurodė su juo nesutinkantys, pritariantys atsakovo G. R. atsiliepime į pareiškimą išdėstytoms aplinkybėms ir argumentams.

12. Atsakovas G. R. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą pareiškimą papildomai pabrėžė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese turėjo būti vadovaujamasi (duomenys neskelbtini) žemės planu, kuriame žemės sklypas Nr. 50 (4,9170 ha) padalytas į tris dalis. Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad šioje (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopijoje yra taisymai, taip pat kad planas nepatvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos, nepateikti jokie dokumentai, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas planas, koks yra plane padarytų įrašų, įbrėžtų geometrinių figūrų teiginys. G. R. tvirtino, kad iš pateiktos 1938 m. archyvinio dokumento „OPERAT TECHNICZNY dotyczący planu gruntow“ („Techninė byla dėl žemės sklypų plano“) kopijos matyti, jog dokumentas buvo parengtas Vilniaus m. matininko 1938 metais, žemės sklypo Nr. 50 savininkai yra M. R. paveldėtojai, būtent šio dokumento pagrindu ir buvo sudarytas žemės sklypo Nr. 50 padalijimo planas, kuriame nurodyti tik trys savininkai. G. R. teigė, jog atsakovai neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, nes 2014 metais buvo atliktas pakartotinis visų dokumentų įvertinimas.

13. Atsakovė J. L. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti.

14. J. L. iš esmės pakartojo G. R. atsiliepime į pareiškimą išdėstytas aplinkybes ir argumentus. Pažymėjo, kad ginčijamų administracinių aktų priėmimo dieną atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės dar ne į visą R. R. turėtą žemę. Dėl pastebėjimo, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, kiti pretendentai pateikė 1994 m. balandžio 26 d., J. L. tvirtino, jog pozicija, kad prašymu atkurti nuosavybės teises, pagal kurio padavimo datą piliečiai, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 37 punktu, įrašomi į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai ar kita paskirčiai gauti, pripažįstamas tik toks prašymas, kuriame įrašytas atkūrimo (atlyginimo) būdas – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kita paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms, įsigaliojusioms 1997 m. liepos 9 d. Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos, įsigaliojusios 2002 m. spalio 25 d., numatė galimybę pačiai NŽT (iki 2010 m. liepos 1 d. – apskrities viršininko administracijai) parinkti atlyginimo būdą, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, bei įrašyti piliečius į eilę tokiam sklypui gauti pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais atkūrus nuosavybės teises atsakovams į S. R. turėtą žemę aiškiai pripažinta, kad atsakovai į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti buvo įrašyti pagal pirminio 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo datą, institucijos nekėlė abejonių dėl pastarųjų sprendimų teisėtumo. J. L. nuomone, prokurorė šiuo atveju tiems patiems pretendentams taiko nevienodus kriterijus vien dėl ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) išskirtinių savybių – teritorijos, kurioje yra šis žemės sklypas, didelės rinkos vertės.

15. J. L. pabrėžė, jog iš nuosavybės teisių procese G. R. 2002 metais pateiktų dokumentų, konkrečiai – (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m. ištrauka, matyti, jog 4,9170 ha žemės sklypas, kurį savo įpėdiniams paliko M. R., buvo padalytas į tris dalis, tekusias G. R. tėvui S. R., dėdei R. R. ir senelei R. R.. Minėtas planas yra vėliausias dokumentas iki 1940 metų nacionalizacijos. J. L. nepritarė prokurorės vertinimui, kad toks dokumentas nėra tinkamas, ir akcentavo, jog šią plano ištrauką pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir toks dokumentas atitinka Tvarkos 12 punkte išvardytus dokumentus. Tai, kad prokurorei neaiškus geometrinių figūrų turinys bei tikslas, kuriam buvo rengiamas šis planas, nereiškia, kad šis archyvinis dokumentas yra netinkamas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Atsakovams nekilo poreikis kreiptis į teismą dėl juridinių faktų nustatymo, nes NŽT direktorius 2014 m. liepos 25 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1931 bei NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. spalio 8 d. raštais Nr. 49SF-(14.49.104.)-955 ir Nr. 49SF-(14.49.104.)-957 iš esmės pripažino, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakanka tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

16. J. L. nepritarė pareiškėjo vertinimui, jog nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į per didelį žemės plotą. Šį nesutikimą atsakovė grindė pirmiausiai savo pozicija, kad 4,9170 ha sklypas buvo padalytas į tris dalis. Tačiau net tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad R. R. iki nacionalizacijos valdė tik 1,2292 ha plotą (4,9170 ha / 4), pareiškėjas nepagrįstai prašo sprendimus atkurti nuosavybės teises atsakovams panaikinti visa apimtimi. J. L. akcentavo ir tai, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais, o ne NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui patvirtinus 2014 m. gruodžio 31 d. išvadas. Pažymėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams procesas tęsėsi ir po ginčijamų sprendimų priėmimo, t. y. NŽT 2016 m. birželio–liepos mėn. priimtais sprendimais atsakovams neatlygintinai nuosavybėn perduoti kiti lygiaverčiai plotai, todėl ginčijamų sprendimų priėmimo metu (2016 m. balandžio 22 d.) žemės plotas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, į kurį atsakovai galėjo atkurti nuosavybės teises, viršijo mažiau nei nurodė pareiškėjas (kiekvieno atsakovo atžvilgiu – po apie 0,025 ha). Esant tokiai situacijai, pareiškėjas turėjo kreiptis dėl vėliausiai priimtų sprendimų panaikinimo, o ne dėl savo pasirinktų sprendimų panaikinimo, ir tik tokia apimtimi, kuria žemės plotas buvo viršytas.

17. Atsakovai S. N. ir G. R. atsiliepimuose į pareiškėjos patikslintą pareiškimą nurodė su juo nesutinkantys, pritariantys atsakovės J. L. atsiliepime į pareiškimą išdėstytoms aplinkybėms ir argumentams.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

19. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ pažymėjo, jog ji žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) teisėtai įsigijo 2016 metų rugpjūčio–rugsėjo mėn. sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis, už bendrą kainą – 805 000 Eur. Šis žemės sklypas buvo įsigyjamas su sąlygas, kad bendrovei bus parduotas visas sklypas, įskaitant dalį, kuri įsigyta iš trečiojo asmens J. J. M., kurio nuosavybės teisės į atitinkamą sklypo dalį nėra ginčijamos. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra pradėjusi prekybos centro žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) projektavimo darbus. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ tvirtino nieko nežinojusi apie pareiškime nurodytas aplinkybes apie numanomus pažeidimus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kadangi bendrovė laikytina sąžiningu žemės sklypo įgijėju ir nenustatyta aplinkybių, kuriems esant galimas žemės sklypo išreikalavimas natūra, laikytina, jog ginčo žemės sklypo restitucija natūra negalima.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą:

20.1. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus Nr. 49-147-(14.49.3), Nr. 49-148-(14.49.3), Nr. 49-149-(14.49.3) ir Nr. 49-150-(14.49.3);

20.2. panaikino Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės testamentą liudijimą Nr. VŠ-905;

20.3. taikė restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisdamas Lietuvos valstybei: 290 000 Eur iš G. R., 139 000 Eur iš S. N., 150 000 Eur iš J. L. ir 29 000 Eur iš N. R..

21. Teismas nustatė, kad 1991 m. lapkričio 7 d. buvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.

22. 2001 m. sausio 31 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė sprendimus Nr. 01-1109, Nr. 01-1110, Nr. 01-1111 ir Nr. 01-1112, kuriais nusprendė atkurti nuosavybės teises N. R., S. N., G. R. ir P. R. į kiekvienam iš jų proporcingai tenkančią buvusio savininko S. R. valdytoje 0,2150 ha žemėje, esančioje buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, tenkančią dalį, neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai (atitinkamai 0,1003 ha, 0,1001 ha, 0,0994 ha ir 0,1001 ha). Sprendimuose taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią piliečiui tenkančios žemės valdos dalį (atitinkamai 0,1147 ha, 0,1149 ha, 0,1156 ha ir 0,1149 ha) bus atkurtos vėliau.

23. 2001 m. liepos 23 d. P. R., G. R., N. R. ir S. N. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. į R. R. priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, suteikiant naują žemės sklypą už žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, po 1995 m. grąžinti natūrą. Prašymuose kaip žinomus piliečius, turinčius teisę į šio turto susigrąžinimą, nurodė vienus kitus bei pažymėjo, kad pirminis prašymas buvo teiktas 1991 m. lapkričio 7 d. Kartu su 2001 m. liepos 23 d. prašymais buvo pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimas Nr. 2252-R, kuriame nurodyta, kad Vilniaus – Trakų seniūnijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) piliečių 1925 m. sąraše įrašyta R. R., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 3 ½ deš. žemės, įgytos iš vyro. Taip pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo hipotekos skyriaus archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) kaime nekilnojamojo turto hipotekos knygoje Nr. 17021, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės matavimo sąraše, patvirtintame 1932 m. rugsėjo 7 d. ir sutikrintame 1936 m. gruodžio 2 d., įrašyti M. R. įpėdiniai: žmona R., sūnūs S. ir R., duktė D. K., sklype Nr. 50 turėję 4,9170 ha žemės.

24. 2001 m. rugpjūčio 1 d. S. N., N. R. ir P. R. įgaliojo G. R. būti jų atstovu visose valstybinėse, visuomeninėse, finansų, žemėtvarkos ir kt. įstaigose tvarkant reikalus dėl nuosavybės teisių atstatymo į S. R. ir R. R. valdytą žemę.

25. 2001 m. lapkričio 7 d. G. R. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą grąžinti natūra išlikusią žemę (1,46 ha), priklausiusią M. R., R. R. ir S. R.. Nurodė, kad pirmas prašymas buvo pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d., o 2001 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą suteikti naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai už buvusio savininko M. R. 1,229 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Po naujų žemės sklypų suteikimo individualiai statybai ar kitai paskirčiai likusios žemės dalį prašė grąžinti natūra. Analogiškus reikalavimus nurodė 2002 m. rugsėjo 25 d. 2002 m. spalio 16 d., 2003 m. kovo 17 d., 24 d., 25 d. ir 26 d. teiktuose prašymuose.

26. 2004 m. balandžio 28 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsakovams išdavė pažymas (kiekvienam po dvi) Nr. 182, Nr. 183, Nr. 184, Nr. 185, Nr. 186, Nr. 188, Nr. 189 ir Nr. 190, kuriose nurodytos dalys R. R. ir S. R. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, į kurias kiekvienas iš atsakovų gali atkurti nuosavybės teises.

27. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintas 1 priedas, išbraukiant G. R. pavardę iš Eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš Eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš Eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš Eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu, pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d.

28. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) pripažino netekusiu galios 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtintino“ ir pakeitė 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“.

29. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2) patvirtino Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, sąrašą, kuriame S. N. buvo įrašyta 3 numeriu, G. R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu.

30. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-329-(14.49.2) nusprendė išbraukti piliečius iš 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintos Eilės bei pakeisti 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintą 1 priedą, išdėstant jį nauja redakcija, t. y. įrašant S. N. – 3 numeriu, G. R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu.

31. 2016 m. kovo 30 – 31 d. ir 2016 m. balandžio 4 – 6 d. NŽT Vilniaus miesto skyriuje įvyko naujų žemės sklypų individualiai statybai, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, skirstymo komisijos posėdžiai. 2016 m. balandžio 21 d. posėdžio protokole Nr. 49PRT-8-(14.49.101) nurodoma, kad G. R. savo ir jį įgaliojusių kitų atsakovų vardu pasirinko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) sankirtoje, dalis.

32. NŽT ginčijamais 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-147-(14.49.3), Nr. 49S-148-(14.49.3), Nr. 49S-149-(14.49.3) ir Nr. 49S-150-(14.49.3) atkūrė nuosavybės teises atsakovams į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytoje 0,4100 ha žemėje, tenkančią dalį, perduodant bendrosios nuosavybės teise pasirinktas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis. Nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią dalį (kiekvienam po 0,0250 ha) bus atkurtos vėliau. Bendraturčiais nurodomi J. J. M., G. R., S. N., P. R. ir N. R..

33. 2016 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto 21–ojo notaro biuro notarė V. Š. J. L. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą Nr. VŠ-905.

34. 2016 m. rugpjūčio 2 d. G. R., S. N. ir J. L. su UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ sudarė žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovai pardavė jiems priklausančias žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, t. y. iš viso 2850/5000 dalių. 2016 m. rugsėjo 14 d. N. R. su A. K. ir UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ sudarė pirkėjo teisių pagal žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį perleidimo sutartį, kuriuo naujasis pirkėjas UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ perima visas pradinio pirkėjo A. K. turimas pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016 m. liepos 29 d. žemės sklypo dalies, t. y. 950/5000 dalių, (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį.

35. 2017 m. balandžio 7 d. NŽT direktorius priėmė įsakymą Nr. 1P-189-(1.3), kuriuo sudarė darbo grupę 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 1PS17-60-(2.30) nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. ir K. D. bendrosios nuosavybės teise valdytą 4,9170 ha žemės sklypą teisėtumo patikrinimui atlikti. 34. Darbo grupė 2017 m. gegužės 9 d. priėmė išvadą Nr. 1L9-80-(3.2.), kurioje konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. žemę buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos dėl piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir dėl to pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą negu jiems tenka pagal įstatymą. Be to, piliečiai į eilę naujam žemės sklypui gauti už buvusios savininkės R. R. turėtą žemę įrašyti neišlaikant Tvarkos 37 punkte nustatyto reglamentavimo. 2017 m. gegužės 18 d. minėta išvada gauta Generalinėje prokuratūroje.

36. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu į ypatingą nuosavybės teisių atkūrimo objektą – žemę, todėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės ginamas interesas yra viešasis interesas. Pareiškėja apie viešąjį interesą galbūt pažeidžiančių administracinių aktų priėmimą sužinojo 2017 m. kovo 10 d., kai Generalinėje prokuratūroje buvo gautas NŽT pareiškimas Nr. 1SD-861-(7.3) (papildantis NŽT pareiškimą Nr. 1SD-751-(7.3)), o pareiškimą administraciniam teismui pareiškėja pateikė 2017 m. balandžio 6 d. Pareiškimas buvo tikslinamas, nes pakankamai duomenų gauta tik vėliau. Teismas konstatavo, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleisdama termino.

37. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir akcentavo, jog nagrinėjamoje byloje reikalinga nustatyti, kokiais dokumentais įrodomas 4,9170 ha ploto sklypas (duomenys neskelbtini) kaime ir kas nuosavybės teisėmis valdė minėtą žemės plotą iki nacionalizacijos (vardai, pavardės, giminystės ryšiai, kt.). Tai, jog R. R., jos sūnų S. ir R. bei jos dukters K. D. (D.) nuosavybės teisėmis valdyto buvusio (duomenys neskelbtini) kaime žemės plotas buvo 4,9170 ha, įrodo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995–2000 m. pateikti pažymėjimai, kuriuos pateikiami duomenys iš (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamo turto 1931 – 1937 m. ipotekos knygos Nr. 17021, (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1926-1936 m. byloje esančio žemės sklypų 1932 05 21 sąrašo, (duomenys neskelbtini) žemės matavimo sąrašo, patvirtinto 1932 09 07 ir sutikrinto 1936 12 02. Vadovaujantis Tvarkos 12 punktu, minėti archyviniai dokumentai yra tinkami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Teismo vertinimu, atsakovų pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R kartu su (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės planu (pridedama), kuriuo atsakovai siekia įrodyti, kad buvęs (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypas 4,9170 ha priklausė tik trims savininkams (R., S. ir R. R.), neatitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimų, t. y. tai nėra valstybinio archyvo pažymėjimas, o planas nėra patvirtintas jokios už žemės tvarkymą atsakingos tuometės institucijos, t. y. jis nėra išduotas Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus. Minėtas dokumentas negalėjo būti teisiniu pagrindu NŽT buvusį žemės sklypą 4,9170 ha dalyti tik trims savininkams ir atsakovams atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą nei iš tikrųjų priklausė R. R..

38. Teismas nustatė, kad pretendentams (atsakovams) nuosavybės teisės į R. R. turėtą 1,2292 ha žemės (4,917 ha / 4) jau yra atkurtos:

38.1. S. N. (turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. 1,2292 ha / 4) nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3709, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6735 ir ginčijamu NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-149-(14.49.3), taip pat NŽT 2016 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 46S-205 (pagal 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtintą išvada Nr. 49IP-123), iš viso į 0,3727 ha žemės (0,1110 ha + 0,1269 ha + 0,0950 ha + 0,0398 ha), t. y. per daug į 0,0654 ha plotą;

38.2. N. R. (turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. 1,2292 ha / 4) nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3703, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6737 ir ginčijamu NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-147-(14.49.3), taip pat NŽT 2016 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 46S-217 (pagal 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtintą išvada Nr. 49IP-126), iš viso į 0,3724 ha žemės (0,1110 ha + 0,1268 ha + 0,0950 ha + 0,0396 ha), t. y. per daug į 0,0651 ha plotą;

38.3. G. R. (turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. 1,2292 ha / 4) nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3705, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6738 ir ginčijamu NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-150-(14.49.3), taip pat NŽT 2016 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 46S-190 (pagal 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtintą išvada Nr. 49IP-125), iš viso į 0,3727 ha žemės (0,1110 ha + 0,1269 ha + 0,0950 ha + 0,0398 ha), t. y. per daug į 0,0654 ha plotą;

38.4. P. R. (turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. 1,2292 ha / 4) nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3704, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6736 ir ginčijamu NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-148-(14.49.3), taip pat NŽT 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 46S-198 (pagal 2014 m. gruodžio 31 d. patvirtintą išvada Nr. 49IP-124), iš viso į 0,3726 ha žemės (0,1110 ha + 0,1269 ha + 0,0950 ha + 0,0397 ha), t. y. per daug į 0,0653 ha plotą.

39. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami administraciniai aktai (NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai) neatitinka Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 2 straipsnio ir 9 straipsnio 1 dalies nuostatų bei jas aiškinančios teismų praktikos, kurioje, be kita ko, pažymima, jog pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas. Nustačius faktines aplinkybes, jog atsakovams buvo atkurta daugiau žemės negu nepriklausė nuosavybės teisėmis R. R., skundžiami administraciniai negali būti laikomi atitinkančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kad administraciniai aktai būtų grindžiami atitinkančiomis tikrovę faktinėmis aplinkybėmis. Dėl šių priežasčių ginčijami sprendimai pripažinti naikintinais.

40. Teismas atkreipė dėmesį į teismų praktiką, kurioje pažymėta, jog, ginant viešąjį interesą, svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis. Atsižvelgiant į tai, patenkinus pareiškėjos pareiškimo pagrindinius reikalavimus, t. y. panaikinus skundžiamus administracinius aktus, tenkinamas ir išvestinis reikalavimas – panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės testamentą liudijimą Nr. VŠ-905.

41. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, nustatė, jog skundžiamais administraciniais aktais atsakovams perduota neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis vėliau atlygintinai, t. y. už 608 000 Eur, buvo perleista trečiajam asmeniui UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“. Iki UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ įsigyjant nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), jau buvo atsakovų vardu įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl laikytina, kad UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra sąžiningas įgijėjas ir atsakovų veiksmai neturėjo įtakos jo, kaip ginčo sklypo įgijėjo, sąžiningumui. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo, įsigijęs iš atsakovų žemės sklypą, laikytinas sąžiningu įgijėju, o aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išsireikalavimas natūrą, nenustatyta, darytina išvada, kad ginčijamo žemės sklypo restitucija natūra negalima, todėl restitucija turi būti sumokant ekvivalentą pinigais. Apskaičiuojant piniginio ekvivalento dydį taikomos kainos, galiojusios tuo metu, kai atsakovai gavo tai, ką privalo grąžinti. Todėl taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu: a) priteisti valstybei 290 000 Eur iš G. R.; b) priteisti valstybei 139 000 Eur iš S. N.; c) priteisti valstybei 150 000 Eur iš J. L.; d) priteisti valstybei 29 000 Eur iš N. R..

42. Teismas, nusprendęs visiškai tenkinti pareiškėjos pareiškimą, atmetė atsakovų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 43. Atsakovai G. R., N. R. ir S. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą.

44. G. R., N. R. ir S. N. tvirtina, kad teismas neįvertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. kovo 19 d. pažymėjimo Nr. R4-1592, kuris, jų nuomone, atitinka Tvarkos aprašo 12 punkto reikalavimus ir kuriame nurodyta, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, 1938 m. byloje, (duomenys neskelbtini) žemės plane pažymėti sklypo Nr. 50 savininkas S. R. ir sklypo Nr. 50b savininkė R. R.. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjime Nr. 257-R klaidingai į lietuvių kalbą išversti (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turo 1931–1937 m. ipotekos knygos Nr. 17021 duomenys, jog R.

M. įpėdiniai žmona R., sūnūs S. ir R. ir duktė D. K. yra savininkai, nes minėtoje ipotekos knygoje pažymėta, kad įpėdiniai dar turėjo pareikšti savo teisės į išvardytus sklypus per nustatytą terminą, o 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta tik preliminarioji hipoteka. Duomenys apie M. R. įpėdinius teisingai nurodyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. T-2252-R. Apeliantai pažymi, kad, remiantis Tvarkos 12 punktu, tinkamais nuosavybės teises įrodančiais dokumentais pripažįstami ne tik valstybinio archyvo pažymėjimai.

Kadangi (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R), nėra abejonių, kad šis planinis dokumentas buvo oficialiai perduotas ir saugomas valstybiniame archyve, todėl prilygintinas valstybinio archyvo pažymėjimui. Apeliantai pakartoja, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka įrodo, jog žemės sklypas Nr. 50 buvo padalytas į tris žemės sklypus (Nr. 50, Nr. 50a ir Nr. 50b), skirtus atitinkamai S. R., R.

R. ir R. R.. Šio plano tikrumą patvirtina pateikta 1938 m. techninė byla (ataskaita) dėl žemės sklypų plano, iš kurio matyti, jog plano sutikrinimą atliko kompetentingas asmuo – valstybės institucijos Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos / Vilniaus 5-osios mokesčių inspekcijos pareigūnas, bei nurodoma, jog vietovėje buvo tikrinamos ir nustatomos nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribos. Techninėje ataskaitoje dėl žemės sklypų plano esantis (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., yra vėliausiai išduotas dokumentas, kuriame nurodyta, koks žemės plotas kam priklausė nuosavybės teise iki nacionalizacijos, todėl, vadovaujantis Tvarkos 13 punktu, būtent pagal šį dokumentą turėjo būti nustatytas žemės plotas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat buvę savininkai.

Teismui pateikti dokumentai patvirtina, jog R. R. teko 1,6390 ha žemės (4,9170 ha / 3), todėl teismo panaikintais NŽT sprendimais nuosavybės teisės atsakovams atkurtos neviršijant buvusios savininkės nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtos žemės ploto. Apeliantai pakartoja, kad jie savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendino nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, bei pažymi, kad teismas nepasisakė dėl jų argumentų apie valstybės institucijų atsakomybės taikymą, aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Teismas nenustatė, kuri institucija kurioje stadijoje pažeidė įstatymą, nors būtent tokiai institucijai turi tekti visa atsakomybė, juolab kad sąžiningumo prezumpcija atsakovų atžvilgiu nebuvo paneigta. Pareiškėjų vertinimu, dabartinė situacija, kai bandoma iš naujo nacionalizuoti grąžintą nacionalizuotą turtą pakerta tikėjimą valstybe, sukelia sumaištį ir destabilizuoja teisinius santykius bei pažeidžia pagrindines žmogaus teises.

45. Atsakovė J. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą.

46. J. L. pakartoja G. R., N. R. ir S. N. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl žemės ploto dydžio, kurį iki nacionalizacijos valdė R. R.. Mano, kad teismas ginčijamus administracinius aktus nepagrįstai laikė visa apimtimi neatitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes pats teismas nustatė, kad atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į R. R. valdytą žemę, o nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į per didelį plotą, taigi, NŽT sprendimai iš dalies yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, motyvuoti ir teisėti, panaikinti turėtų būti tik dalyje dėl viršpločio (priešingas teismo sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, atsakovų teisėtus lūkesčius bei teisinės valstybės principą).

J. L. laikosi pozicijos, jog net to atveju, jei būtų konstatuota, kad 4,9170 ha žemės sklypas dalintinas į keturias dalis, tiek pareiškėja, tiek teismas neteisingai apskaičiavo viršyto žemės ploto dydį ginčijamų 2016 m. balandžio 22 d. sprendimų priėmimo metu, kadangi 2016 m. balandžio 22 d. buvo tik patvirtintos 2014 m. gruodžio 31 d. išvados, o sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal šias išvadas, priimti 2016 m. birželio 22 d., 27 d. ir liepos 5 d., 18 d. Taigi, ginčijamų 2016 m. balandžio 22 d. sprendimų priėmimo metu žemės plotas, į kurį atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, buvo viršytas tik apie 0,025 ha (atskirai kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu), o ne apie 0,065 ha.

Dėl šios priežasties prokurorė turėjo pirmiausiai inicijuoti paskutinių sprendimų, t. y. priimtųjų 2016 m. birželio 22 d., 27 d. ir liepos 5 d., 18 d., panaikinimą. J. L. atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnio 7 dalį, kuriame reglamentuojami, jos nuomone, reglamentuojami analogiški santykiai, t. y. kokia tvarka valstybės nuosavybėn grąžinamas žemės plotas, kuris pagal teisės aktus negali būti įgytas nuosavybėn. J. L. toliau pakartoja savo atsiliepimo į patikslintą pareiškimą argumentus, susijusius su restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu neproporcingumu, nepagrįstu valstybės institucijų padarytų klaidų perkėlimu sąžiningiems atsakovams, kurių, jos teigimu, teismas neišnagrinėjo.

Papildomai pažymi, kad, siekiant įvykdyti teismo įpareigojimus, atsakovams tektų skubiai parduoti turimą nekilnojamąjį turtą, imti paskolas iš banko ir pan., o, sumokėjus pinigines sumas valstybei, vėl dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese.

47. Atsakovė J. L. atsiliepime į G. R., N. R. ir S. N. apeliacinį skundą, prašo jį tenkinti, atsiliepimą grindžia savo apeliacinio skundo argumentais dėl valstybės institucijų klaidingų sprendimų neigiamų pasekmių naštos neproporcingo priskyrimo atsakovams.

48. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

49. Pareiškėja akcentuoja, kad atsakovai, nesutikdami su teismo išvadomis dėl (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., nepateikia dokumentų ir paaiškinimų, kodėl pateiktoje šio plano ištraukos kopijoje yra taisymai (pakeistos žemės sklypų ribos ir kt.), planas su jame atliktais taisymais nepatvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos. Be to, teismui buvo pateiktas ne vienas archyvinis dokumentas, patvirtinantis, jog 4,9170 ha žemės sklypą valdė R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.). Atsakovai nepateikė jokių argumentų, paneigiančių Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d., 1996 m. lapkričio 8 d. ir 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimų tinkamumą laikyti juos nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Pareiškėja nesutiko su vertinimu, kad skundžiamame teismo sprendime nenurodyti argumentai, kodėl ginčijami administraciniai aktai visa apimtimi neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Atsakydama į teiginius, kad restitucija buvo pritaikyta neproporcingai, pareiškėja atkreipė dėmesį į principą ex injuria jus non oritur, kuris reiškia, kad teisės pažeidimas negali sukelti jokių teisių ar naudos pažeidėjui.

50. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

51. NŽT nuomone, teismas, sprendime konstatuodamas, kad 4,9170 ha žemės sklypą iki 1940 m. nacionalizacijos valdė ne trys, bet keturi savininkai, tinkamai taikė Tvarkos 12 punkto nuostatas ir pagrįstai pripažino, kad atsakovų pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R, kartu su (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės planu, neatitinka šios nuostatos reikalavimų. Šio (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos negalima laikyti nei kaimo išskirstymo viensėdžiais plano, nei dvarų parceliavimo, nei žemės dalijimo, nei kito žemės nuosavybę patvirtinančio plano ištrauka, nes jame nepateikti duomenys, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas šis planas, koks plane padarytų įrašų ir įbrėžtų geometrinių figūrų turinys, taip pat kokią reikšmę turi jame atlikti taisymai. Tai, kad 1938 m. techninėje ataskaitoje dėl žemės sklypų plano nurodyta, jog Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos / Vilniaus 5-osios mokesčių inspekcijos braižytojas, siekdamas suklasifikuoti žemės sklypus pagal Žemės mokesčio įstatymą, patikrino (duomenys neskelbtini) kaimus bei (duomenys neskelbtini) kaimą, nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., yra patvirtintas tuometinės įgaliotos institucijos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus.

52. NŽT pritaria J. L. pozicija, kad, iki priimant ginčijamus 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus, atsakovams buvo atkurtos dar ne visos nuosavybės teisės, tačiau, institucijos vertinimu, tai nereiškia, kad ginčijami sprendimai, kuriais nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės plotą nei jiems priklausė, gali būti panaikinti tik iš dalies. Nuosavybės teisės atsakovams į ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo atkurtos į R. R. valdytą žemę juos neteisingai įrašius į Eilę, t. y. į Eilę įtraukus pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į S. R. valdytą žemę, nors prašymas atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę buvo pateiktas 2001 m. liepos 23 d. Be to, įtraukimo į Eilę metu nuosavybės teisės į S. R. valdytą žemę jau buvo atkurtos, o 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą buvo pasirašęs tik G. R.. Kadangi S. R. ir R. R. yra skirtingi žemės savininkai, prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų.

53. NŽT, atsakydama į apeliantų argumentus dėl restitucijos taikymo neproporcingumo, tvirtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantai valstybinę žemę nuosavybėn neatlygintinai gavo pažeidžiant imperatyvias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės nuostatas, todėl, palikus jiems neteisėtai gautą žemę ir netaikius restitucijos, jų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėtų, o valstybės – pablogėtų. Restitucijos taikymas taip pat apgintų interesus piliečių, turinčių teisę Vilniaus mieste gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, kurie pirmiau už apeliantus turėjo gauti ginčo žemės sklypą. Nagrinėjamoje situacijoje restitucijos taikymas atitinka teismų praktiką.

54. G. R. 2018 m. rugsėjo 20 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus. Teigia, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R, remiantis tuo pačiu dokumentu – (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931–1937 m. ipotekos knyga Nr. 17021, nurodomi skirtingi duomenys, t. y. viename pažymėjime R. R., S. R., R. R. ir K. D. nurodomi kaip M. R. įpėdiniai, o kitame pažymėjime R. R., S. R. ir R. R. nurodomi kaip žemės savininkai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2018 m. kovo 30 d. rašte G. R. nurodė, kad 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R pateikti duomenys teisingi, o 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R duomenys nurodyti netiksliai. Taigi, R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.) ipotekos knygoje Nr. 17021 buvo įvardyti tik kaip įpėdiniai, nepateikiant jokios informacijos apie jų nuosavybę į ginčo žemės sklypą. G. R. pažymi, kad jis Lietuvos centrinis valstybės archyvo 2018 m. kovo 30 d. raštą gavo jau po skundžiamo teismo priėmimo, šiame rašte pateikti duomenys patvirtina jo poziciją, kad ginčo žemės sklypas buvo padalintas tik į tris dalis, todėl šis dokumentas turi reikšmės teisingam teismo sprendimo priėmimo ir turėtų būti pridėtas prie bylos. G. R. nuomone, kilusiam ginčui aktualus ir kitas dokumentas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarimas (į lietuvių kalbą išverstas 2018 m. rugpjūčio 14 d.), kuriuo išnagrinėtas ginčas tarp R. R. ir S. R. dėl 4,9170 ha ploto ginčo žemės sklypo (teismo nutarime minimas kaip 5 ha ploto kolonija) padalijimo 1936 m. bei pripažinta, kad dėl neparengtų atitinkamų padalijimo dokumentų ginčo sklypas buvo vientisas žemės sklypas, valdomas trijų bendrasavininkų – R. R., S. R. ir R. R., apie K. D. (D.) neužsimenama. Manytina, kad būtent po Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarimo buvo atliktas ginčo žemės sklypo patikrinimas ir parengta Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano, prie kurios pridėta (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka, iš kurios matyti, kad ginčo žemės sklypas, susidedantis iš trijų dalių (Nr. 50, Nr. 50a ir Nr. 50b), priklausė trims asmenims: R. R., R. R. ir S. R..

55. NŽT 2018 m. gruodžio 3 d. teismui pateikė papildomus dokumentus su paaiškinimais. Akcentuoja, kad pateiktoje Vilniaus vaivadijos įstaigos dienraščio ištraukoje 1937 m. sausio 11 d. patalpintas skelbimas, jog 1937 m. balandžio 15 d. numatytas hipotekos nustatymas žemiau išvardytiems žemės sklypams, šiame dokumente (žemės sklypų sąraše) žemės sklypo Nr. 50, plotas 4,9170, savininkais nurodyti R. R., S., R. ir D. K.. NŽT pastebi, kad asmenų, įrašytų hipotekos knygoje, įvardijimas įpėdiniais nėra pagrindas teigti, kad jie nėra savininkai, priešingu atveju reikėtų laikyti, kad visi keturi įpėdiniais nebuvo žemės savininkai. Byloje yra archyvinių dokumentų, kuriuose visi keturi asmenys įvardijami ne kaip įpėdiniai, bet kaip žemės savininkai, todėl neteisinga remtis tik vienu dokumentu, tvirtinant, kad K. D. buvo įpėdinė, bet ne žemės savininkė. NŽT pakartoja, kad pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., nėra patvirtintas jokios įgaliotos institucijos, todėl negali būti vertinamas kaip nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (neatitinka Tvarkos 12 p. reikalavimų), o vien ta aplinkybė, jog dokumentas buvo oficialiai perduotas archyvui, nepadaro jo įrodančiu nuosavybės teisę į žemę. Be to, minėtame plane 4,9170 ha žemės sklypas padalytas nelygiomis dalimis, o atsakovai nepateikė įrodymų, kad pažymėtas sklypo dalis R. R., S. R. ir R. R. valdė nuosavybės teise. Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarimo NŽT pažymi, kad šiame nutarime 4,9170 ha žemės sklypo bendraturčių skaičių nėra nurodomas, taip pat nenurodyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė žemės sklypą, o ginčas kilo ne dėl bendraturčių valdomų dalių ploto, bet dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nutarimas grindžiamas išimtinai liudytojų parodymais. NŽT atkreipia dėmesį į tai, kad pažymoje dėl neturtingųjų teisės pripažinimo teismo procese, apie ieškinio pareiškėjo R. R. turtinę būklę nurodoma, kad jis kartu su motina R. (duomenys neskelbtini) kaime turi 2 dešimtines žemės (1 dešimtinė lygi 1,0925 ha), todėl šis dokumentas paneigia G. R. teiginį, kad 4,9170 ha žemės sklypą valdė trys bendraturčiai lygiomis dalimis.

56. G. R. 2019 m. sausio 3 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus – Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. buto-ūkio lapą Nr. 28, gautą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. lapkričio 27 d., kuris, atsakovo įsitikinimu, patvirtina, kad K. D. (D., D.) 1938 metais (pradedant nuo 1928 m.) gyveno visai kitoje vietoje nei yra 4,9170 ha žemės sklypas, todėl, vadovaujantis tuo metu galiojusius teisiniu reguliavimu (Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalis Rytų žemių civilinė teisė) bei papročiais, 1928 m. ištekėjusi ir persikėlusi į vyro ūkį (duomenys neskelbtini) kaime, ji galėjo būti netekusi teisės į tėvo palikimą.

G. R. atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-216-1063/2018, kuriuo išnagrinėta analogiška byla pagal prokuroro pareiškimą atsakovams dėl NŽT sprendimų, kuriais jiems atkurtos nuosavybės teisės į S. R. valdytą žemę, panaikinimo, remiantis tuo pačiu pagrindu – 4,9170 ha žemės sklypą valdė ne trys, o keturi bendraturčiai. Pastarojoje byloje prokuroro pareiškimas buvo atmestas, taigi, nagrinėjant tą patį ginčo klausimą, buvo priimti du priešingi teismo sprendimai.

Dėl NŽT pateiktų paaiškinimų G. R. nurodo, jog nepagrįsta teigti, kad tam, jog būtų galima tvirtinti, kad K. D. nebuvo žemės savininke, būtina pateikti visus dokumentus dėl žemės sklypo savininkų pasikeitimo, kadangi kilęs ginčas susijęs su dokumentais ir veiksmais, įvykusiais 1937–1938 metais, todėl išliko ne visi tuo metu parengti dokumentai, o ir pačiai NŽT 20 metų visiškai pakako pateiktų įrodymų, kad 4,9170 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime priklausė 3 savininkams. Šiuo atveju K. D. kaip žemės savininkė minima tik tuose dokumentuose, kurie susiję su preliminarios hipotekos žemės sklypui nustatymu ir kt.

Žemės sklypo plane, savininkų sąraše po 1937 metų nurodyti tik trys savininkai, ir tam turėjo būti pagrindas. Pagal byloje esančius dokumentus, labiau tikėtina, kad K. D. nepareiškė teisių į žemę ir netapo savininke, nei kad ji buvo žemės sklypo savininkė, bet dėl neaiškių priežasčių nebuvo įrašyta po 1937 m. parengtuose dokumentuose. G. R. teigimu, kadangi 1938 metais parengtuose dokumentuose dėl žemės mokesčio mokėjimo nurodyti trys savininkai ir nenurodytas kiekvienam iš jų priklausantis plotas, laikytina, kad jų dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios, o NŽT (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., trūkumu nepagrįstai laiko tai, kad nebuvo išskirti skirtingi žemės sklypo dalių plotai.

Šiame plane nurodyto jo ploto (4,9170 ha) ir savininkų visiškai pakanka identifikuoti turtą ir jo savininkus. G. R. vertinimu, NŽT bando kvestionuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarties teisėtumą, nors toks dokumentas laikytinas tinkamu pagal Tvarkos 12 punktą. Be to, šis teismo nutarimas byloje buvo pateiktas tik kaip papildomas įrodymas.

57. G. R. 2019 m. balandžio 23 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus, kurie, be kita ko, patvirtina, kad K. R.–D., gimusi 1909 metais, ištekėjo 1929 metais už M. (M.) D. ir negyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Nėra jokių išlikusių dokumentų (duomenų), patvirtinančių, kad K. D., gyvenusi kitame kaime, dirbo 4,9170 ha žemės sklypą arba buvo suteikusi teisę jai tenkančią žemės sklypo dalį naudoti kitiems asmenims, mokėjo mokesčius, dalyvavo matavimuose ir kt. Pakartoja, kad K. D. (D.) kaip žemės savininkė nurodyta tik dokumentuose, susijusiuose su preliminarios hipotekos žemės sklypui nustatymui ir pan., o vėlesniuose dokumentuose nebebuvo minima ir tam turėjo būti pagrindas. G. R. taip pat atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, susijusius su teisėtų lūkesčių apsauga, gero valdymo principu, valstybės padarytų klaidų pasekmėmis. Pabrėžia, kad atsakovai nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, jog nuosavybės teisės jiems atkuriamos galbūt pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jie veikė rūpestingai ir atsargiai.

58. G. R. 2019 m. gegužės 20 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus – 1938 m. gruodžio 28 d. pradėtos civilinės byloje Nr. 7024 1937 m. vasario 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžio protokolą, iš kurio matyti, kad apklausti liudytojai (tarp jų – R. R.) vieningai patvirtino, kad žemės sklypą nuo pat sujungimo 1932 metais nuosavybės teise valdė ir jame gyveno trys asmenys, K. D. neminima. Vilniaus miesto apylinkės teismo nustatyti faktai visiškai sutampa su informacija, nurodyta (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., t. y. 4,9170 ha žemės sklypas buvo padalytas į tris dalis: sklype Nr. 50 gyveno S. R., sklype Nr. 50a – R. R., sklype Nr. 50b – R. R., o K. D. dar iki (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano sudarymo buvo ištekėjusi ir gyveno kitame kaime. Be to, byloje nėra duomenų, kad K. D. būtų tikrinusi 1937 m. pažymos (kurioje nurodyti M. R. įpėdiniai) preliminarius duomenis ir taip pareiškusi savo teises į žemės sklypą, o duomenų nepatikslinimas per nustatytą terminą pagal tuo metu galiojusias Hipotekos taisykles prilyginamas turtinės teisės atsisakymui.

59. G. R. 2019 m. gegužės 20 d. teismui pateikė prašymą dėl administracinių bylų sujungimo ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 23 d. nutartimi atmetė šį prašymą.

60. G. R. 2019 m. spalio 7 d. teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus. Atsakovas iš dalies pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus, apžvelgia jau pateiktus dokumentus, pažymi, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas yra pripažinęs, kad 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R pateikti duomenys netikslūs (R. R., S. R., R. R. ir K. D. nepagrįstai įvardyti kaip 4,9170 ha žemės sklypo savininkai). Todėl teismo išvados, pagrįstos šiais duomenimis, negali būti pripažintos pagrįstomis ir teisėtomis. G. R. įsitikinimu, teisingai bylos išsprendimui taip pat yra reikšminga (duomenys neskelbtini) kaimo plano ištrauka (LCVA, F130, Ap. 1, 20298, L.32), kurioje nurodytas plane naudojamų ženklų sąrašas ir jų reikšmės. Šiame sąraše nurodyta, kad punktyrine linija žymimi keliai ir grioviai, tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., žemės sklype nubrėžta punktyrinė linija nekeičia šio sklypo ribų, o tik žymi kelią. Taigi, pareiškėjos pozicija, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra taisymai ir todėl šiuo planu negalima remtis, nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 61. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-149-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“, 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49-147-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“, 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ bei 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49-148-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. R.“ panaikinimo, taip pat Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduoto 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. VŠ-905 panaikinimo ir restitucijos taikymo.

62. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino. Atsakovai J. L., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.) ir S. N. pateiktais apeliaciniais skundais su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

63. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

64. Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo tik teismai. Šio principo, jog teisingumą vykdo tik teismas, vienas aspektų yra tai, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Būtent motyvuoti teismų sprendimai visuomenei padeda suvokti, kokias vertybes ir kokiu mastu gina teismas (2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 9).

65. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

66. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Vertindamas įrodymus, teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

67. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

68. Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

69. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, kreipdamasis pareiškimu bei patikslintu pareiškimu į teismą, nurodė dvi esmines argumentų grupes, kuriomis grindė savo reikalavimus panaikinti NŽT prie LR žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus Nr. 49S-149-(14.49.3), Nr. 49-147-(14.49.3), Nr. 49-150-(14.49.3) ir Nr. 49-148-(14.49.3).

70. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai neteisėti dėl to, jog juos priimant buvo pažeistas LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje bei LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7 ir 37 punktuose numatytas nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams eiliškumas bei tvarka (ginčo sprendimai priimti atkuriant nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. žemę; prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šios savininkės žemę pateikti tik 2001m. liepos 23d.; priimant ginčo sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumas taikytas pagal 1991m. lapkričio 7d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito savininko - S. R. – turėtą žemę; 1991m. lapkričio 7d. prašymas pasirašytas tik vieno iš pretendentų).

71. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai neteisėti dėl to, kad jais buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, nei pretendentai turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (ginčo sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į žemę vertinant, kad žemę valdė trys bendrasavininkiai, tuo tarpu prokuroro teigimu, žemę valdė keturi bendrasavininkiai).

72. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir savo sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pareiškime ir patikslintame pareiškime pateiktų argumentų grupės, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo į žemę eiliškumo bei tvarkos pažeidimais. Teisėjų kolegijos vertinimu nuosavybės teisių į žemę atkūrimo eiliškumo bei tvarkos pažeidimai yra vieni iš esminių sprendžiant kilusį ginčą, nes eiliškumas bei tvarkos nesilaikymas apsprendžia pareiškėjų (pretendentų atkurti nuosavybės teises) vietą eilėje pasirenkant naujus žemės sklypus, tuo pačiu esminiai įtakoja ir kitų piliečių, taip pat pretenduojančių gauti naujus žemės sklypus, vietą eilėje. Neatlikęs šios pareiškėjo argumentų grupės analizės, pirmosios instancijos teismas pažeidė anksčiau aptartą savo pareigą teismo sprendimą pagrįsti teisiniai argumentais (motyvais).

73. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl antrosios pareiškėjo argumentų grupės, savo sprendime pakankamai išsamiai išdėstė byloje nustatytas faktines aplinkybes, aptarė ginčui aktualų norminį reglamentavimą. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog administraciniai aktai - NŽT prie LR žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai Nr. 49S-149-(14.49.3), Nr. 49-147-(14.49.3), Nr. 49-150-(14.49.3) ir Nr. 49-148-(14.49.3) yra naikintini, nurodė, kad šie sprendimai neatitinka teismo sprendimo (pirmosios instancijos teismo sprendimo) motyvuojamosios dalies II skyriaus 3 punkte analizuotoms Atkūrimo įstatymo nuostatoms, jas aiškinančiai teismų praktikai.

74. Pirmosios instancijos teismo sprendimo II skyriaus 3 punktas susideda iš keturių pastraipų, kuriose teismas aptaria kokie asmenys pagal Atkūrimo įstatymą gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, koks asmuo laikomas buvusiu nekilnojamojo turto savininkui, kas yra nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, daroma išvada, kad atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, visais atvejais privaloma nustatyti, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

75. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo II skyriaus 3 punkto turinį bei pirmosios instancijos teismo išvadą, jog byloje ginčijami sprendimai neatitinka teismo sprendimo (pirmosios instancijos teismo sprendimo) motyvuojamosios dalies II skyriaus 3 punkte analizuotoms Atkūrimo įstatymo nuostatoms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisinio aiškumo reikalavimo, nes iš sprendimo turinio nėra aišku kokios konkrečios Atkūrimo įstatymo nuostatos priimant ginčo sprendimus buvo pažeistos.

76. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

77. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

78. Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriose teismas pasisako dėl prokuroro ginamo viešojo intereso šioje byloje, taip pat dėl termino, per kurį prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai šioje sprendimo dalyje yra pagrįsti ir pakankami. Atsižvelgiant į tai, jog ši administracinė byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių sprendimo dalių nepasisako. Dėl tos pačios priežasties plačiau neanalizuojama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje buvo sprendžiama dėl restitucijos taikymo.

79. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl atsakovų J. L., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.) ir S. N. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų J. L., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.) ir S. N. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė