2016-09-28 Nr. AB-18419-2-55-3-00485-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-81-261/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00485-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016 pagal atsakovų J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei miškų tarnybai, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei L. Š. ir Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. T. dėl sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3113 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3114 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T.“; 3) pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės, notarinio registro Nr. 4-4971, kurio pagrindu R. K. ir N. K. paveldėjo 528/1100 dalių žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. kovo 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu R. K., N. K. ir J. N. pardavė žemės sklypą L. N. ir G. N.; 5) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. kovo 30 d. priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo R. K., N. K. ir J. N. perdavė žemės sklypą L. N. ir G. N.; 6) taikyti restituciją natūra – priteisti iš atsakovų L. N. ir G. N. Lietuvos valstybei nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu (III t., b. l. 107-120) Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą tenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3113 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“; Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3114 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. N.“. Teismas pripažino negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės V. T., notarinio registro Nr. 4-4971, kurio pagrindu R. K. ir N. K. paveldėjo 528/1100 dalių žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus mieste. Teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. kovo 30 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š., notarinio registro Nr. 1-2043, kurios pagrindu R. K., N. K. ir J. N. pardavė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus mieste, L. N. ir G. N.. Teismas pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. kovo 30 d. priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo R. K., N. K. ir J. N. perdavė žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus mieste, L. N. ir G. N.. Teismas taikė restituciją natūra – priteisė iš atsakovų L. N. ir G. N. Lietuvos valstybei nuosavybės teise žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus mieste, priteisė atsakovams L. N. ir G. N. solidariai iš J. T. 136 116,19 Eur (469 982 Lt). Teismas priteisė atsakovams L. N. ir G. N. solidariai iš R. K. 90 482,50 Eur (312 418 Lt). Teismas priteisė atsakovams L. N. ir G. N. solidariai iš N. K. 68 813,71 Eur (237 600 Lt). Teismas įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėtą žemę.

Atsakovai J. T., N. K. ir R. K. bei L. N. ir G. N., nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimu, padavė apeliacinius skundus (III t., b. l. 124–144), kuriuose prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atmesti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016 (IV t., b. l. 39–52) atsakovų apeliacinius skundus patenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą panaikino ir administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą nutraukė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma Nr. 4D-2012/1-1397 rekomendavo Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui imtis priemonių, kad prokurorai, įvertinę visus dokumentus, susijusius su ginčo žemės sklypo išbraukimu iš valstybinės reikšmės plotų, ir nustatę pažeidimus, teisės aktų nustatyta tvarka kreiptųsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, siekiant kompensuoti valstybei padarytą žalą, t. y., kad miesto miškas išimtine nuosavybės teise turi priklausyti Lietuvos Respublikai. Byloje nustatyta, kad ši Seimo kontrolieriaus pažyma Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gauta 2012 m. gruodžio 3 d., Vilniaus apygardos prokuratūroje gauta 2012 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas skundo padavimo termino nepraleido, nurodė, kad po Vilniaus apygardos prokuratūroje 2012 m. gruodžio 6 d. gautos Seimo kontrolieriaus pažymos, prokuroras, norėdamas surinkti pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimai pažeidžia viešąjį interesą, atliko eilę veiksmų, o Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašto Nr. (16-1)-D8-1020 gavimą 2013 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje teismas laikė gautu atsakymu, leidusiu daryti išvadą apie galimą viešojo intereso pažeidimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.) nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime prieitomis išvadomis, susijusiomis su ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino paduoti skundą dėl viešojo intereso gynimo termino eigos pradžios nustatymu. Pabrėžta, kad šio termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas (prokuroras, ginantis viešąjį interesą) gavo pakankamai duomenų, jog pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmą kartą apie galimą viešojo intereso pažeidimą sužinojo prokuratūroje gavus Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymą. Teisėjų kolegija nesutiko su tokia pareiškėjo nuostata ir atkreipė dėmesį, kad šioje nagrinėjamoje byloje susiklostė specifinė situacija, kai dar prieš gaunant minėtą Seimo kontrolieriaus pažymą, prokuratūroje jau buvo turima pirminė informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą, dėl kurio gynimo pareiškėjas kreipėsi į teismą nagrinėjamoje byloje.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl galimo piktnaudžiavimo, pagal UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. 2011 m. spalio 4 d. pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų bei asmenų, rengusių žemėtvarkos projektą, galimo piktnaudžiavimo atstatant N. K., R. K. ir J. T. nuosavybės teises į 0,1968 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-206-11 (II t., b. l. 14). 2012 m. sausio 31 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (II t., b. l. 116-120).

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2012 m. kovo 20 d. atsisakė atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Dėl šio Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimo UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. pateikė skundą (II t., b. l. 15-21), kuriame nurodė, kad tiek 2011 m. spalio 5 d. pareiškime „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“, tiek 2012 m. vasario 29 d. skunde „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00206-11 nepagrįsto ir neteisėto nutraukimo“, tiek šiame skunde nurodė reikšmingas viešojo intereso gynimui faktines bei teisines aplinkybes dėl ginčo žemės sklype augančio miško priskyrimo valstybinės reikmės miškui.

Prokuratūroje atliekant ikiteisminį tyrimą byloje buvo detaliojo plano rengėjų parengti detaliojo plano sklypų tarp (duomenys neskelbtini) (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) sprendiniai, išdėstyti pagrindiniame brėžinyje, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Medžių geodezinis planas M1:500 (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Atkreiptas dėmesys, kad UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. 2012 m. balandžio 20 d. skunde Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui akcentavo prokuroro pareigą ginti viešąjį interesą, darė išvadą, kad didelė žala Lietuvos Respublikai daroma pažeidžiant teisės aktus ir viešąjį interesą.

Taigi prokuratūroje jau esant šiai pirminei informacijai apie galimą viešojo intereso pažeidimą, buvo gauta Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma. Šioje pažymoje nustatytos aplinkybės, jog aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 27 d. pavedimu Nr. (12-2)-D8-8367 „Dėl Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo“ Valstybinės miškų tarnybos direktoriui buvo pavesta organizuoti patikrinimą vietoje, siekiant nustatyti žemės sklypų, esančių greta žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitų teritorijų, Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 išbrauktų iš valstybinės reikšmės miškų plotų, atitikimą Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytai miško sąvokai.

Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. R2-2970 informavo Aplinkos ministeriją, kad, vykdydama aplinkos ministro pavedimą, atliko žemės sklypų atitikimo Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems reikalavimams įvertinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad greta žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) esantis apie 0,1 ha plotas, atitinka miškui keliamus reikalavimus. Šis miško plotas patenka į Nekilnojamojo turto kadastre registruotą privatų kitos paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkos ministerija 2012 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. (12-2)-D8-9934 pavedė Valstybinei miškų tarnybai parengti žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ir kurių teritorijose yra žemės plotai, atitinkantys miškui keliamus reikalavimus, atitinkamai pakoreguoti Miškų valstybės kadastro duomenis ir pateikti Aplinkos ministerijai dokumentaciją kreipimuisi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo.

Aplinkos ministerija 2012 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (16-1)-10049 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo žemės sklypo kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui jau turint minėtą pirminę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, nagrinėjamu atveju Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymos gavimas prokuratūroje 2012 m. gruodžio 6 d. laikytinas momentu, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, todėl įstatyme nustatytas vieno mėnesio terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas būtent nuo šios datos.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras dublike civilinėje byloje Nr. 2-3694-567/2013 (II t., b. l. 58) nurodė, jog po aptariamos Seimo kontrolieriaus pažymos gavimo, 2012 m. gruodžio 10 d. buvo kreiptasi į VĮ „Registrų centras“, prašant pateikti ginčo žemės sklypo kadastro ir registro bylų dokumentų nuorašus. Dublike nurodoma, kad atsakymas gautas 2012 m. gruodžio 17 d. Iš prie Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinio pridėtos VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopijos matyti, kad tas pats ieškinį pasirašęs Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras minėtą dokumentą atspausdino 2012 m. gruodžio 10 d. (I t., b. l. 8-9). Dublike Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nurodo, kad 2012 m. gruodžio 18 d. buvo kreiptasi į Aplinkos ministeriją, prašant pateikti prokuratūrai pažymą apie ginčo žemės sklypo grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (miškų žemėlapio fragmentą), pažymą apie minėto žemės sklypo tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksacinius rodiklius) bei kitų turimų su ginčo žemės sklypu susijusių dokumentų patvirtintus nuorašus, byloje ir pažymi, kad atsakymas iš Aplinkos ministerijos prokuratūroje gautas 2013 m. vasario 8 d. (II t., b. l. 58).

Teisėjų kolegija, įvertinusi prokuratūroje turėtą medžiagą iki Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymos gavimo, konstatuoja, kad prokuroro veiksmai, atlikti po minėtos Seimo kontrolieriaus pažymos gavimo – informacijos patikrinimas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, kreipimasis į Aplinkos ministeriją – laikytini veiksmais, kurių atlikimas nėra esminis sprendžiant, ar yra pakankamai duomenų, patvirtinančių galimą viešojo intereso pažeidimą. Toks duomenų rinkimas, nors ir yra susijęs su aktualiomis viešojo intereso gynimui ginčo sklypo faktinėmis aplinkybėmis, šiuo atveju nesustabdo prasidėjusio vieno mėnesio termino kreipimuisi į teismą skaičiavimo.

Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad, nors pareiškėjas tvirtina, jog Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašto Nr. (16-1)-D8-1020 Vilniaus apygardos prokuratūrai (I t., b. l. 10-11) gavimas yra atsakymas į prokuroro kreipimąsi, kaip matyti iš minėto Aplinkos ministerijos rašto, tai yra savarankiškas institucijos prašymas imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų atkuriant / perleidžiant nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, panaikinimo. Kaip matyti iš Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašto Nr. (16-1)-D8-1020, Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. R2-3399 ir 2013 m. sausio 18 d. raštu Nr. R2-255 Aplinkos ministerijai pateikė informaciją, kad į žemės sklypus (kadastro numeriai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka miesto miškas (valstybinės reikšmės miškas). Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. kreipimasis į Vilniaus apygardos prokuratūrą pateiktas kaip savarankiškas institucijos prašymas imtis priemonių viešajam interesui ginti, šiai institucijai atlikus tyrimą nepriklausomai nuo Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo pagal R. M. skundą (pažymėtina, kad tas pats fizinis asmuo buvo vienas iš iniciatorių aukščiau aptarto ikiteisminio tyrimo bei akcentavusių prokuroro pareigą ginti viešąjį interesą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusią specifinę situaciją, kad prokuratūra dar prieš gaunant Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymą pagal R. M. skundą turėjo duomenų apie galimą viešojo intereso pažeidimą, įvertinusi Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymoje nurodytus duomenis, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju terminas, kai prokuroras turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimai galimai pažeidžia viešąjį interesą, skaičiuotinas nuo Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymos gavimo, todėl pareiškėjas, kreipęsis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo 2013 m. kovo 5 d., praleido tokio kreipimosi terminą.

Pareiškėjas dublike (II t., b. l. 58) prašė atnaujinti praleistą terminą, nurodydamas, kad prokuratūra, gavusi duomenis apie galimai pažeistą viešąjį interesą, rinko papildomus duomenis, tarp duomenų rinkimo veiksmų nebuvo nepateisinamai ilgo tarpo. Tačiau teismas pažymėjo, jog, kaip minėta, pareiškėjo nurodytų papildomų duomenų rinkimas nagrinėjamu atveju nelaikytas būtinu siekiant konstatuoti jau esančių duomenų pakankamumą ir nesustabdė prasidėjusio vieno mėnesio termino skaičiavimo bei nesudarė pagrindo konstatuoti, kad tokių papildomų duomenų rinkimas yra pagrindas praleisto termino kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo atnaujinimui, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas. Nustačius, kad terminas paduoti pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3113 ir 2005 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3114 panaikinimo praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, administracinė byla nutraukta ne tik dėl reikalavimų panaikinti šiuos administracinius aktus, bet ir dėl visų susijusių (išvestinių) pareiškėjo reikalavimų (ABTĮ 101 str. 6 p.).

Nustačiusi, kad byla turi būti nutraukta dėl to, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti (ABTĮ 101 str. 6 p.), teisėjų kolegija dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nepasisakė, nes nustačius pagrindą nutraukti bylą, tie klausimai, kurie aktualūs nagrinėjant bylą iš esmės, tampa nebeaktualūs. Bylos nutraukimas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktą sukelia iš esmės analogiškas pasekmes kaip ir skundo atmetimas, nes prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundžiami aktai lieka galioti. Atsižvelgus į tai, laikyta, kad atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami visiškai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015).

III. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui elektroninių ryšių priemonėmis 2016 m. birželio 27 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016 (IV t., b. l. 108-114) pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, prašydamas išnagrinėjus bylą iš naujo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą.

Nurodo, kad teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimas ir nutraukta administracinė byla pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, neatitinka jau suformuotos praktikos, todėl šioje administracinėje byloje procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindais dėl būtinumo užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymi, kad nors 2011 m. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-206-11 pagal UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. 2011 m. spalio 4 d. pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų bei asmenų, rengusių žemėtvarkos projektą, galimo piktnaudžiavimo atstatant N. K., R. K. ir J. T. nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau minėtų asmenų skunde buvo keliami tik baudžiamosios justicijos klausimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinės bylos dalyku nėra ir negali būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumo ir operatyvumo vertinimas. Administracinę bylą nagrinėjančiam teismui nėra suteikti įgaliojimai nurodyti, kokia tvarka ir kokie su ikiteisminio tyrimo atlikimu susiję veiksmai turėjo būti vykdomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-251/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturėjo vertinti, ar Vilniaus apygardos prokuratūroje minėtų, šioje byloje nedalyvaujančių asmenų prašymas buvo tinkamai nagrinėjamas, kadangi, sprendžiant kilusį ginčą, svarbi tik ta aplinkybė, ar pareiškėjas, pateikdamas teismui pareiškimą, nepraleido nustatyto pareiškimo senaties termino. Taigi, nagrinėtos bylos dalyku negalėjo būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu vertinimas, byloje buvo svarbu nustatyti tik kokie veiksmai galėjo būti ir buvo atlikti, būtent sprendžiant klausimą dėl galimo viešojo intereso gynimo.

Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovų J. T., N. K. ir R. K. kasacinį skundą analogiškoje civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo, prokurorui ginant viešąjį interesą, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas Aplinkos ministerijos kreipimosi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dieną – 2012 m. lapkričio 28 d. – laikyti ieškinio senaties termino pradžia, nes šią dieną ieškovas gavo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie poreikį teikti ieškinį siekiant apginti tikėtinai pažeistą viešąjį interesą, atitinka nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, formuojamą dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo prokurorui ginant viešąjį interesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ieškinio senaties termino pradžią 2011 m. spalio 4 d., kai Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-206-11, nes ikiteisminiame tyrime buvo siekiama nustatyti ir įvertinti galimą pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o ne administracinių teisės aktų prieštaringumą teisės aktams, reglamentuojantiems nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015).

Pabrėžia, kad analizuojant teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-492/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015 ir kt.) matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas. Įsigaliojus 2011 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimams, įstatymo 36 straipsnis pasipildė nuostata, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Iš to galima daryti išvadą, kad kai byloje vyrauja tiek civilinis, tiek administracinis teisinis santykis, administraciniam teismui, nagrinėjančiam tokią bylą, aktuali ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje, kurioje prašomas atnaujinti procesas, nepagrįstai ir nesivadovaudamas teismų praktika įvertino ne tik tai, kad prokuroras pirminę informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavo 2011 m. spalio 4 d. UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. pateiktus pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų bei asmenų, rengusių žemėtvarkos projektą, galimo piktnaudžiavimo, bet ir konstatavo, kad prokuroro veiksmai, atlikti po Seimo kontrolieriaus pažymos gavimo – informacijos patikrinimas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, kreipimasis į Aplinkos ministeriją – laikytini veiksmais, kurių atlikimas nėra esminis sprendžiant, ar yra pakankamai duomenų, patvirtinančių galimą viešojo intereso pažeidimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teisino praktika (2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-501/2008), ta aplinkybė, kad pareiškėjas po skundo pateikimo pagal įstatymą turi teisę tikslinti savo skundą bei teikti naujus įrodymus, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos prieš kreipiantis į teismą surinkti visus duomenis viešojo intereso pažeidimui pagrįsti. Be to, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas įpareigoja pareiškėją kartu su skundu pateikti visas aplinkybes ir įrodymus, kuriais jis grindžia savo reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-660/2007 ir kt.). Taigi, vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešių į interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-808/2010).

Nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama ne tik pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis, apimtis, tai, ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis, kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis, reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo, bet ir tai, ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai paskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą.

Taigi nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią turi būti vertinama visuma nurodytų aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-752/2013).

Pabrėžia, kad pagrindas nagrinėjamu atveju prokurorui įžvelgti galimą viešojo intereso pažeidimą, atsirado, kai 2012 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gauta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 4D-2012/1-1397. Ši pažyma buvo persiųsta nagrinėti Vilniaus apygardos prokuratūroje. Taigi, Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. gruodžio 6 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymą, kurioje buvo prašoma spręsti viešojo intereso gynimo klausimą dėl atkurtų nuosavybės teisių į ginčo sklypą, kuris patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą.

Pažymoje buvo nurodyta tik pirminė informacija apie galimai pažeistą viešąjį interesą be jokių tai patvirtinančių dokumentų. Pažymėtina, kad Seimo kontrolieriaus pažymoje, buvo tik apytiksliai nurodytas galimai į žemės sklypą patenkantis miško plotas: „Patikrinimo metu nustatyta, kad greta žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) esantis apie 0,1 ha plotas, atitinka miškui keliamus reikalavimus. Šis miško plotas patenka į Nekilnojamojo turto registre registruotą privatų kitos paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Prokuroras, gavęs pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, nedelsiant ėmėsi veiksmų ir priemonių, siekdamas išsiaiškinti ar yra pagrindas ginti viešąjį interesą kreipiantis į teismą su prašymu, t. y. kreipėsi į VĮ „Registrų centrą“ (2012 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. 1.10-48978), iš kurio atsakymas gautas 2012 m. gruodžio 14 d. Išanalizavęs iš VĮ „Registrų centro“ gautus duomenis ir nusprendęs, kad jų nepakanka kreipimuisi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, 2012 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją.

Taigi, prokuroras norėdamas surinkti pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimai pažeidžia viešąjį interesą, atliko eilę veiksmų ir tik 2013 m. vasario 8 d. gavus atsakymą iš Aplinkos ministerijos, kreipėsi į teismą su ieškiniu. Todėl šiuo atveju prašymo padavimo terminas (ABTĮ 33 str. 1 d.) pareiškėjui turėjo būti pradėtinas skaičiuoti nuo tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą. Pakankamai duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo pareiškėjas surinko tada, kai gavo Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštą (išvadą) Nr. (16-1)-D8-1020) apie galimai neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. kovo 5 d., todėl šis terminas nebuvo praleistas.

Pažymi, kad termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Prokuroras turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

Be to, pažymi, kad teisinių reikalavimų senatis (taigi, ir kreipimosi į administracinį teismą dėl administracinio akto panaikinimo – pareiškėjo pastaba) nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Šiuo atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Dėl to atitinkamai ir tam tikrų itin svarbių valstybės ūkiui objektų (lot. res mancipi) priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmams, atliekamiems su šiais objektais. Svarbu, kad teisiniai veiksmai ir teisinės procedūros būtų atliekamos taip, kad nebūtų pažeidžiamas įsakmus šių objektų priskyrimas valstybės nuosavybėn Konstitucijos 47 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, turi būti taikoma ir senatis administraciniam reikalavimui pareikšti, sąžiningo įgijėjo apsauga ar kt.: šie institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad jei pažeistas Konstitucijos itin saugomas turto teisinis režimas, tai administracinio akto stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga, ir akto stabilumas neginamas. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju ginčijamo teisės akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra. Šiuo atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia, pavyzdžiui, galimas kompensacijos išmokėjimas esant tam įstatymo nustatytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, pažymi, kad minėtas duomenų rinkimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo buvo atliktas tinkamai, nebuvo nepagrįstai užtęstas duomenų rinkimo procesas ir praleistas pareiškimo padavimo teismui terminas. Taip pat pažymi, kad byloje buvo kilęs ginčas dėl išimtinei valstybės nuosavybei priskirto žemės sklypo, todėl senaties termino institutas šioje byloje apskritai negalėjo būti taikomas.

Šiuo atveju teismas, nutraukdamas bylą, netaikė universalių teisės principų, t. y. nesiekė kad būtų priimtas teisingas, protingas ir sąžiningas sprendimas. Todėl teismas, būdamas vienintele institucija, turinčia teisę įgyvendinti teisingumą (Konstitucijos 109 str.), šioje byloje neatliko šios funkcijos. Teismo nutartis, kuria buvo nutraukta byla, neatitinka minėtų teisės principų bei teismų vykdomo teisingumo. Nagrinėjamoje byloje teismas nutartimi įteisino niekinį administracinį aktą, atsisakė vykdyti teisingumą, tuo pažeisdamas pamatinį teisės principą – iš neteisės teisė neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016, nepagrįstai konstatavo, kad prokuroras pirminę informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavo 2011 m. spalio 4 d., nukrypo nuo termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžios nustatymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-752/2013), t. y. nevertino Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. 4D-2012/1-1397 pateikiamos pirminės informacijos dėl galimo viešojo intereso pažeidimo pobūdžio, apimties, aplinkybių, ar minėta informacija buvo pakankama kreiptis į teismą ir to pasėkoje priėmė sprendimą neatitinkantį jau suformuotos teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-251/2010, 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-501/2008, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-808/2010, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-342/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015), dėl to procesas atnaujintinas esant būtinumui užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija elektroninių ryšių priemonėmis 2016 m. birželio 29 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016 (IV t., b. l. 131-138) pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, prašydamas išnagrinėjus bylą iš naujo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą.

Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartyje nepagrįstai konstatuota, jog prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pirminę informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavo 2011 m. spalio 4 d. UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. pateiktus pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų bei asmenų, rengusių žemėtvarkos projektą, galimo piktnaudžiavimo, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinės bylos dalyku nėra ir negali būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumo ir operatyvumo vertinimas; administracinę bylą nagrinėjančiam teismui nėra suteikti įgaliojimai nurodyti, kokia tvarka ir kokie su ikiteisminio tyrimo atlikimu susiję veiksmai turėjo būti vykdomi (2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-251/2010). Nutartyje teismas neturėjo vertinti, ar Vilniaus apygardos prokuratūroje minėtų, šioje byloje nedalyvaujančių, asmenų prašymas buvo tinkamai nagrinėjamas, nes minėtų asmenų skunde buvo keliami iš esmės tik baudžiamosios justicijos klausimai, prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-00206-11 buvo skundžiamas tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka. Nagrinėtos bylos dalyku negalėjo būti prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu vertinimas.

Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartyje nepagrįstai ir nesivadovaujant teismų praktika konstatuota ir tai, kad prokuroro veiksmai, atlikti po Seimo kontrolieriaus pažymos gavimo – informacijos patikrinimas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, kreipimasis į Aplinkos ministeriją – laikytini veiksmais, kurių atlikimas nėra esminis sprendžiant, ar yra pakankamai duomenų, patvirtinančių galimą viešojo intereso pažeidimą. Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. gruodžio 6 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymą, kurioje buvo prašoma spręsti viešojo intereso gynimo klausimą dėl atkurtų nuosavybės teisių į ginčo sklypą, kuris patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą.

Pažymoje buvo nurodyta tik pirminė informacija apie galimai pažeistą viešąjį interesą be jokių tai patvirtinančių dokumentų, nes Seimo kontrolieriaus pažymoje, buvo tik apytiksliai nurodytas galimai į žemės sklypą patenkantis miško plotas: „Patikrinimo metu nustatyta, kad greta žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) esantis apie 0,1 ha plotas, atitinka miškui keliamus reikalavimus. Šis miško plotas patenka į Nekilnojamojo turto registre registruotą privatų kitos paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Informacijos, kad sklypas valdomas privačios nuosavybės teise ir, kad jame galimai yra miškas, neužtenka tam, kad prokuroras galėtų konstatuoti viešojo intereso pažeidimą ir teikti teismui pagristą ieškinį (pareiškimą) dėl viešojo intereso gynimo, prašant panaikinti administracinius aktus ir valstybei gražinti neidentifikuotą (neapibrėžtą teritoriją). Seimo kontrolieriui nepriskirta kompetencija vertinti, ar atitinkama teritorija atitinka miškui keliamus reikalavimus, tokia kompetencija nepriskirta ir pareiškėjui (prokurorui).

Tad prieš priimant sprendimą dėl galimo viešojo intereso gynimo, pareiškėjui buvo objektyviai būtina gauti atitinkamą informaciją iš kompetentingos institucijos. Todėl Valstybinės miškų tarnybos parengtos pažymos apie tekstinius ir grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, iš kurių matyti, kad miesto teritorijoje esantis miškas patenka į privatų žemės sklypą kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), būtinos tam, kad prokuroras remdamasis šiais dokumentais galėtų spręsti apie viešojo intereso pažeidimą (t. y. padaryti pagrįstą išvadą apie imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimą, dėl to, kad privačios nuosavybės teise valdomas valstybinės reikšmės miškas (miesto miškas), kuris išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei (Miškų įstatymo 4 str.)).

Be to, Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma buvo be priedų, tad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 6 d. gavęs šią pažymą, neturėjo objektyvių duomenų ir dokumentų, pagrindžiančių viešojo intereso pažeidimo faktą ir nedelsdamas ėmėsi veiksmų trūkstamai informacijai (dokumentams) gauti, siekdamas išsiaiškinti, ar yra pagrindas ginti viešąjį interesą kreipiantis į teismą su prašymu, t. y. 2012 m. gruodžio 10 d. raštu kreipėsi į VĮ „Registrų centrą“ (iš kurio atsakymas gautas 2012 m. gruodžio 14 d.), 2012 m. gruodžio 18 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją (Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštas Nr. (16-1)-D8-1020 prokuratūroje gautas 2013 m. vasario 8 d.).

Kadangi Aplinkos ministerija 2012 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. (12-2)-9934 pavedė Valstybinei miškų tarnybai pateikti dokumentaciją kreipimuisi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tai oficiali informacija iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro apie į žemės sklypą kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) patenkantį valstybinės reikšmės mišką pareiškėjui buvo pateikta, kai Aplinkos ministerija, gavusi prašomus dokumentus nedelsiant 2013 m. vasario 6 d. raštu Nr. (16-1)-D8-1020 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kuri nedelsiant 2013 m. kovo 1 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą.

Pareiškėjas, gavęs Valstybinės miškų tarnybos pažymas apie tekstinius ir grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis su pažymėtomis žemės sklypo kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) ribomis, galėjo pagrįstai spręsti apie viešojo intereso pažeidimą, reikšdamas pagrįstą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį ieškinį (pareiškimą). Tik gavus šias Valstybinės mišku tarnybos pažymas, buvo galima identifikuoti, kiek valstybinės reikšmės miško patenka į žemės sklypą, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), ir kokia apimtimi reikšti reikalavimus ginant viešąjį interesą.

Todėl manytina, kad pakankamai duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo pareiškėjas surinko tada, kai 2013 m. vasario 8 d. gavo Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštą Nr. (16-1)-D8-1020) (su Valstybinės miškų tarnybos pažymomis apie tekstinius ir grafinius miškų valstybės kadastro duomenis, t. y. oficialiais duomenimis apie ginčo teritorijoje esantį mišką). Atsižvelgiant į tai, būtent nuo 2013 m. vasario 8 d. šioje byloje turėjo būti skaičiuojamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio skundo (prašymo) padavimo terminas.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. kovo 5 d. (2013 m. kovo 1 d. ieškinys), todėl šis terminas nebuvo praleistas.

Taip pat kaip ir pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015, kuriose konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti ieškinio senaties termino pradžią 2011 m. spalio 4 d., kai Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-206-11, nes ikiteisminiame tyrime buvo siekiama nustatyti ir įvertinti galimą pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o ne administracinių teisės aktų prieštaringumą teisės aktams, reglamentuojantiems nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus.

Mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepaisė iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2014 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 ir kt.).

Taigi vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu (prašymu) ir prašyti panaikinti sprendimą, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-808/2010). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ta aplinkybė, kad pareiškėjas po skundo pateikimo pagal įstatymą turi teisę tikslinti savo skundą bei teikti naujus įrodymus, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos prieš kreipiantis į teismą surinkti visus duomenis viešojo intereso pažeidimui pagristi (2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-501/2008).

Be to, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas įpareigoja pareiškėją kartu su skundu pateikti visas aplinkybes ir įrodymus, kuriais jis grindžia savo reikalavimus. Nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama ne tik pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis, apimtis, tai, ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis, kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis, reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo, bet ir tai, ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai paskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą.

Taigi nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią turi būti vertinama visuma nurodytų aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-752/2013). Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų anie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika.

Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Prokuroras turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą.

Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Pažymėtina, kad šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją) pažymėjo, kad aplinka yra vertybė ir netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje.

Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Pažymėtina ir tai, kad atsižvelgiant į tai, jog miesto miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, darytina išvada, jog viešasis interesas gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013, 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-l561/2013, 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013 ir kt.).

Be to, teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Pažymėtina, kad senaties ir sąžiningo įgijėjo apsaugos institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad jei pažeistas Konstitucijos itin saugomas turto teisinis režimas, tai administracinio akto stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga, ir akto stabilumas neginamas.

Tokiu atveju ginčijamo teisės akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra. Šiuo atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia, pavyzdžiui, galimas kompensacijos išmokėjimas esant tam įstatymo nustatytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad šiuo atveju duomenų rinkimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo buvo atliktas tinkamai, nebuvo nepagrįstai užtęstas duomenų rinkimo procesas, todėl pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto pareiškimo padavimo teismui termino.

Taip pat pažymėtina, kad byloje nagrinėtas ginčas dėl išimtinei valstybės nuosavybei priskirto žemės sklypo, todėl senaties institutas šioje byloje apskritai negalėjo būti taikomas.

Taip pat mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartimi, nutraukiant bylą, netaikyti universalūs teisės principai, t. y. nepasiekta, kad būtų priimtas teisingas, protingas ir sąžiningas sprendimas, o teismas, būdamas vienintele institucija, turinčia teisę įgyvendinti teisingumą (Konstitucijos 109 str.), šioje byloje neatliko šios funkcijos. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įteisino niekinį administracinį aktą ir taip pažeidė pamatinį teisės principą – iš neteisės teisė neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžios nustatymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-752/2013), t. y. netinkamai vertino Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. 4D-2012/1-1397 pateikiamos pirminės informacijos dėl galimo viešojo intereso pažeidimo pobūdį, apimtį, aplinkybes, nevertino to, kad minėta informacija nebuvo pakankama kreiptis į teismą, nes nebuvo pateikti jokie dokumentai, pavirtinantys Seimo kontrolieriaus pažymoje nustatytas aplinkybes, apie galimą viešojo intereso pažeidimą, taip pat netinkamai vertino pareiškėjo veiksmus siekiant nedelsiant surinkti objektyvius duomenis, patvirtinančius viešojo intereso pažeidimo faktą ir dėl to neteisingai išsprendė bylą, priėmė sprendimą neatitinkantį jau suformuotos teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-251/2010, 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-501/2008, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-808/2010, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-342/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015), dėl to procesas atnaujintinas esant būtinumui užtikrinti vienodą teismų praktikos formavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad su juo sutinka ir paliko jo argumentus. Pateikia iš esmės analogišką prašymą kaip ir pareiškėjas bei savo prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atnaujinti procesą nurodo, kad su prašymu sutinka, Aplinkos ministerijos prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytiems argumentams visiškai pritaria.

Papildydamas Aplinkos ministerijos prašyme išdėstytus argumentus, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo manymu, prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, kreipimuisi į teismą turėjo pakakti informacijos apie galimą viešojo intereso pažeidimą, gavus šiuos tris dokumentus: jau ikiteisminio tyrimo metu byloje buvusius detaliojo plano pagrindinį brėžinį, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Medžių geodezinį planą ML500 (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bei 2012 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje gautą Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymą. Toks teismo vertinimas nepagrįstas, nes minėtuose dokumentuose nebuvo jokių tikslių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie viešojo intereso pažeidimą ir imtis viešojo intereso gynimo priemonių, tai buvo tik pirminė informacija apie galimai pažeistą viešąjį interesą be jokių tai patvirtinančių dokumentų.

Atkreipia dėmesį, kad šios kategorijos bylose prokurorai, kreipdamiesi į teismą dėl viešojo intereso gynimo analogiškose situacijose, iš esmės visada pateikia teismui Valstybinės miškų tarnybos oficialią informaciją, nes tik ši institucija yra kompetentinga vertinti, ar atitinkama teritorija atitinka miškui keliamus reikalavimus. Kaip pažymėjo pats teismas, iš Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašto Nr. (16-1 )-D8-1020, matyti, kad Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. R2-3399 ir 2013 m. sausio 18 d. raštu Nr. R2-255 Aplinkos ministerijai pateikė informaciją, kad į žemės sklypus (kadastro numeriai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka miesto miškas (valstybinės reikšmės miškas). Taigi, iki minėto Aplinkos ministerijos rašto, Vilniaus apygardos prokuratūra neturėjo pakankamai ir tikslių duomenų kreipimuisi į teismą dėl galimo viešojo intereso gynimo.

Taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštas Nr. (16-1)-D8-1020, gautas Vilniaus apygardos prokuratūroje 2013 m. vasario 8 d., yra Aplinkos ministerijos savarankiškas institucijos prašymas imtis priemonių viešajam imtis kreipiantis į teismų. Tai, kad prokuroras prašė pateikti prokuratūrai pažymą apie ginčo sklypo grafinius Lietuvos Respublikos miškų nuosavybės kadastro duomenis ir pažymą apie minėto žemės sklypo tekstinius Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenis (taksacinius rodiklius) bei kitą informaciją, kuri, be kita ko, Vilniaus apygardos prokuratūrai buvo pateikta Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštu Nr. (16-1)-D8-1020, patvirtina Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. gruodžio 18 d. raštas Nr. L10-50935, iš kurio turinio matyti, kad prokuroras, išanalizavęs Seimo kontrolieriaus pažymoje pateiktą informaciją, kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydamas pateikti duomenis apie konkrečiame ginčo sklype galimai esantį mišką.

Pastarajame rašte, remiantis aptariamos Seimo kontrolieriaus pažymos turiniu, buvo nurodyta, kad prokuratūrai yra žinoma apie tai, kad Aplinkos ministerija yra pavedusi Valstybinei miškų tarnybai atlikti patikrinimą dėl ginčo sklypo patikrinimo, todėl, tikintis, kad Aplinkos ministerija, inicijavusi šį patikrinimų, gali turėti medžiagos nagrinėjimui reikšmingos informacijos daugiau nei Valstybinė miškų tarnyba (kuri yra Aplinkos ministerijos pavaldume) ir buvo kreiptasi į Aplinkos ministerijų, prašant pateikti prokuratūrai pažymą apie aukščiau minėto žemės sklypo grafinius LR miškų valstybės kadastro duomenis (miškų žemėlapio fragmentų), pažymų apie minėto žemės sklypo tekstinius LR miškų valstybės kadastro duomenis (taksacinius rodiklius) bei kitų Aplinkos ministerijos turimų su minėtu žemės sklypu susijusių dokumentų patvirtintus nuorašus.

Byloje nebuvo jokių duomenų, kad šiuo atveju informaciją iš Valstybinės miškų tarnybos prokuratūra butų gavusi anksčiau nei minėtu 2013 m. vasario 6 d. Aplinkos ministerijos rastu. O tai, kad pastarąjį raštą Aplinkos ministerija įformino ne kaip atsakymą į Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 1.10-50935, o kaip savarankišką kreipimąsi į prokuratūrą, nekeičia esminės aplinkybės – kad pakankamai duomenų apie ginčo sklype esantį mišką prokuratūra gavo ne anksčiau kaip 2013 m. vasario 6 d.

Aplinkos ministerijos raštu. Dėl pastarųjų aplinkybių ginčo tarp šalių bylos nagrinėjimo metu nebuvo, todėl šis raštas anksčiau nebuvo pateiktas į bylą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis gali turėti esminės reikšmės klausimui dėl proceso atnaujinimo ir naujo sprendimo priėmimo išspręsti, atsižvelgiant į Aplinkos ministerijos prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, šį raštą tikslinga prijungti prie bylos.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartyje nepasisakė, kad prokuroras delsė ar kitaip aplaidžiai rinko reikiamą informaciją. Teismas nepagrįstai sprendė, nuo kurio momento ir kokios informacijos gavimo Vilniaus apygardos prokuratūroje prokuroras turėjo pakankamai duomenų, reikalingų kreipimuisi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, net nevertindamas minėtos informacijos turinio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl prašymai išnagrinėti, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo taip pat yra pažymėjęs, kad vadovaujantis teisinio apibrėžtumo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą, priimtą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą, priimtą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Taigi, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, šiuo atveju prašydami atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016, prašymą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo pažymėtina, jog siekiant proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Taigi, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Be to, pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriuose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-19/2010 ir kt.).

Prašymuose atnaujinti procesą šiuo atveju nepateikta konkrečių bylų pavyzdžių ar įrodymų, patvirtinančių, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Nurodyta tik teismų praktika, kurioje pateikiamas bendras pakankamų duomenų, nuo kada prokuroras pagrįstai gali manyti, jog pažeistas viešasis interesas, gavimo (surinkimo) laiko bei prokuroro kreipimosi į teismą termino skaičiavimo išaiškinimas, tačiau nenurodoma, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo šios praktikos. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje proceso atnaujinimo klausimu pažymima, jog prašydamas atnaujinti procesą dėl to, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme, suinteresuotas asmuo turi tai pagrįsti, o vien tik abstraktus ar sąlyginis prašymas formuoti neydingą praktiką nėra pakankamas pagrindas procesui atnaujinti (pvz., 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444–144/2010, 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010).

Be to, pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nukrypimas nuo termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžios nustatymo taisyklių prašymuose grindžiamas iš esmės faktinių aplinkybių byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, vertinimu, t. y. netinkamu Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. 4D-2012/1-1397 pateikiamos pirminės informacijos dėl galimo viešojo intereso pažeidimo pobūdžio, apimties, aplinkybių, vertinimu, nevertinimu to, kad minėta informacija nebuvo pakankama kreiptis į teismą, nes nebuvo pateikti jokie dokumentai, pavirtinantys Seimo kontrolieriaus pažymoje nustatytas aplinkybes, apie galimą viešojo intereso pažeidimą, taip pat netinkamu pareiškėjo veiksmų siekiant nedelsiant surinkti objektyvius duomenis, patvirtinančius viešojo intereso pažeidimo faktą, vertinimu. Tačiau šie teiginiai iš esmės nesusiję su pareiškėjo bei trečiojo suinteresuoto asmens nurodomu proceso atnaujinimo pagrindu, t. y. kad būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Jie iš esmės susiję su ginčo situacijos vertinimu, faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų vertinimu, tačiau ne su nukrypimu nuo konkrečios teismų praktikos ar jos vienodumo užtikrinimu. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su tuo, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino faktinę situaciją, kada pareiškėjas surinko pakankamai duomenų apie tai, kad pažeistas viešasis interesas, ir nuo kada skaičiuojamas prokuroro kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo terminas ginčo atveju. Taigi, šiuo atveju prašymai atnaujinti procesą iš esmės grindžiami faktinių aplinkybių vertinimu ir pakartotiniu galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimu.

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartyje momentu, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, laikė ne 2011 m. spalio 4 d., kai UAB „Narda“, T. B., V. J., M. K., R. M. ir E. Z. pateikė pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų bei asmenų, rengusių žemėtvarkos projektą, galimo piktnaudžiavimo, tačiau Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymos gavimą prokuratūroje, t. y. 2012 m. gruodžio 6 d., todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju būtent nuo šios datos skaičiuotinas įstatyme nustatytas vieno mėnesio terminas.

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip minėta, nesutinka su tokiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu faktinės ginčo situacijos vertinimu, tačiau tai, kaip minėta, nesusiję su nukrypimu nuo konkrečios teismų praktikos ar būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartyje būtent ir pabrėžė, kad šioje nagrinėjamoje byloje susiklostė specifinė situacija, kai dar prieš gaunant minėtą Seimo kontrolieriaus pažymą, prokuratūroje jau buvo turima pirminė informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą, dėl kurio gynimo pareiškėjas kreipėsi į teismą nagrinėjamoje byloje.

Todėl teismas 2011 m. spalio 4 d. pareiškimo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų bei asmenų, rengusių žemėtvarkos projektą, galimo piktnaudžiavimo pateikimo, 2012 m. vasario 29 d. skundo „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-00206-11 nepagrįsto ir neteisėto nutraukimo“ padavimo, 2012 m. balandžio 20 d. skundo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui dėl nutarimo atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą padavimo bei pačių skundų ir pareiškimų turinio aplinkybes vertino kaip specifines būtent šioje byloje, t. y. kaip prokuratūroje turėtą medžiagą, iš kurios dar iki Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažymos gavimo prokuroras turėjo duomenų, patvirtinančių galimą viešojo intereso pažeidimą, todėl prokuroro veiksmus, atliktus po minėtos Seimo kontrolieriaus pažymos gavimo – informacijos patikrinimą Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, kreipimąsi į Aplinkos ministeriją – laikė veiksmais, kurių atlikimas nebuvo esminis sprendžiant, ar yra pakankamai duomenų, patvirtinančių galimą viešojo intereso pažeidimą, t. y.

Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma šioje situacijoje apskritai nebuvo pirminė informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą. Pabrėžtina, kad tai nereiškia, jog teismas šiuo atveju vertino prokuroro veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, pagrįstumą ir operatyvumą, tačiau teismas vertino visumą minėtų aplinkybių. Tokiu būdu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė būtent šios bylos specifinę faktinę situaciją, išskirtinį savo sprendimo pagrindą (ratio decidendi) (t. y. minėtuose skunduose bei pareiškimuose nurodytų aplinkybių prokuratūroje paaiškėjimą žymiai anksčiau nei buvo gauta Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma), kuris negali būti laikomas analogišku ar sutampančiu su kitomis bylomis, dėl ko būtų pagrindas šiuo atveju konstatuoti nukrypimą nuo kokios nors konkrečios teismų praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-501/2008, 2010 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS525–251/2010).

Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog subjektas, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, negali turėti daugiau teisių ir pareigų negu asmenys, ginantys galimai pažeistas subjektines teises. Todėl prokuroro kreipimuisi gali būti taikomas bendrasis terminas pareiškimui paduoti (2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008). Administracinis teismas net ir tuo atveju, kai prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, negali nepaisyti proceso normų ir taisyklių. Įstatymas nesuteikia jokių esminių privilegijų, lengvatų ar išimčių tais atvejais, kai prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, o net jei ir suteiktų, tai kiltų klausimas dėl tokių privilegijų, lengvatų ar išimčių atitikimo konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui. Be to, pats prokuroras pagal savo statusą turi turėti pakankamai žinių ir įgūdžių, kad galėtų savarankiškai ir efektyviai vykdyti įstatymo pavestas funkcijas, jis turi būti itin atidus ir rūpestingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-80/2007). Taigi, net ir tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kilęs ginčas dėl išimtinei valstybės nuosavybei priskirto žemės sklypo, t. y. viešojo intereso, negali pateisinti pernelyg ilgo prokuroro delsimo kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo, priešingu atveju tai grėstų teisinių santykių stabilumo, teisinio apibrėžtumo principų pažeidimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymai atnaujinti procesą nepagrįsti įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkinami ir atnaujinti procesą atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymų dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016 pagal atsakovų J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. T., N. K., R. K., L. N. ir G. N., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei miškų tarnybai, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei L. Š. ir Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. T. dėl sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas