2021-07-14 Nr. AB-14332-3-61-3-03956-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-424-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03956-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 38 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN buvo laikomas kankinamomis, asmens garbę ir orumą žeminančiomis bei pavojų sveikatai keliančiomis sąlygomis. Nurodė, kad nuo 2014 m. spalio mėnesio iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. L. K. buvo kalinamas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, kurių plotą sudarė apie 21 kv. m; šiose patalpose nuolat buvo laikoma 10–12 asmenų, todėl buvo pažeista jo teisė į gyvenamojo ploto dydį.

3. L. K. pažymėjo, kad Vilniaus PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į socialinių reabilitacijų programas, nepakankamai buvo sporto, kultūros, kūrybos, saviraiškos laisvės, mokslo renginių ir panašiai; realiai užimtumo programos nebuvo vykdomos. Taip pat nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir sporto salėje, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti.

4. L. K. nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti dušu, kadangi bendrojo naudojimo patalpoje nebuvo įrengtos pertvaros. Be to, jis negalėjo reguliuoti karšto vandens, o naudotis dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę. Akcentavo, kad bendrojo naudojimo tualetai buvo dezinfekuojami chlorkalkėmis.

5. Pareiškėjas teigė, kad įstaigoje nebuvo įrengta susisiekimo su personalu priemonė (aliarmo sistema). L. K. turėjo teisę tik 4 valandas pasivaikščioti kieme, o pasivaikščiojimo kiemelio dydis buvo apie 66 kv. m, vienu metu su juo vaikščiojo dar 200 nuteistųjų; be to, tame pačiame plote buvo žaidžiamas krepšinis ir tinklinis, todėl nebuvo vietos pasivaikščioti.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN duodamas maistas nebuvo pilnavertis, jis buvo išduodamas šaltas ir nehigieniškai; taip pat nebuvo išduodama priklausančio davinio norma.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsižvelgę į L. K. skunde nurodytą laikotarpį, Vilniaus PN prašė teismo taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad pareiškėjas tik su 2019 m. lapkričio 18 d. skundu kreipėsi į teismą, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d., o ieškinio senaties terminas reikalavimui reikšti nuo 2014 m. spalio iki 2016 m. lapkričio 18 d. yra praleistas. Vilniaus PN pažymėjo, kad L. K. nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nebuvo nustatyta jokio reikšmingo pagrindo daliai pareiškėjo reikalavimo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad L. K. laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose ir jo asmens byla yra šiuose pataisos namuose, todėl negali pateikti tikslių duomenų, kokiais laikotarpiais ir kuriose patalpose pareiškėjas gyveno Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse (bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose). Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno L. K., įrengtoms miegamoms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus; pagal teisinį reguliavimą, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad skirdama nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina, jog būtų užtikrintas vienam asmeniui teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas; visiems asmenims yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Vilniaus PN nurodė, kad nuo 7 iki 23 valandos nuteistieji gali laisvai judėti bendrose savo būrio gyvenamosiose patalpose, lankytis lokalinio sektoriaus teritorijoje, dalyvauti užimtumo programose ir priemonėse; Vilniaus PN dienotvarkė nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, neįpareigoja visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl gyvenamojo ploto nuteistiesiems tenka daugiau.

11. Atsakovo atstovas akcentavo, kad nuteistiesiems yra sudaryta galimybė užsiimti sportine veikla (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke), pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, biblioteka, kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengti poilsio kambariai, kuriuose yra sudarytos galimybės žiūrėti televizorių, nuteistiesiems sudaromos galimybės dalyvauti nuolat organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose bei kita. Pataisos įstaigos administracija nuteistiesiems taip pat sudaro sąlygas mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad nuteistieji, atsižvelgdami į savo poreikius, laisvalaikį organizuojasi patys, Vilniaus PN pagal galimybes sudaro sąlygas nuteistiesiems užsiimti alternatyviomis veiklomis. Nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems, sprendžiant asmenines ir socialines problemas, taikomos skatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Vilniaus PN nurodė, kokios programos įstaigoje yra vykdomos, ir pažymėjo, kad nuo pat atvykimo į pataisos įstaigą L. K. buvo supažindintas su įstaigoje taikomomis pataisos priemonėmis, o dalyvavimas tokiose programose remiasi savanoriškumo principu.

12. Vilniaus PN akcentavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai, reguliuojantys dušų įrengimą, reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose nenustatė. Nurodė, kad 2017 m. pradžioje I gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų viena nuo kitos buvo atskirtos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų, o 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos viena nuo kitos buvo atskirtos pertvaromis. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN dušų patalpų kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas pastabų niekada neturėjo. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo reikalavimas yra grindžiamas vien abstrakčiais teiginiais ir nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamo teisės aktų reikalavimų vykdymo ar galimų pažeidimų. Be to, L. K. dėl netinkamai įrengtų dušų į pataisos namų administraciją nesikreipė. Vilniaus PN pažymėjo, kad tiek I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, buvo nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos jiems kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, o jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Atsakovo atstovas akcentavo, kad kiekviename nuteistųjų būryje buvo įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos, šiose patalpose buvo nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turėjo visas galimybes laikytis asmens higienos. Nurodė, kad įrengti sanitariniai mazgai buvo tvarkingi ir nuolat tvarkomi.

13. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien yra skiriamos 4 valandas pasivaikščioti, t. y. net daugiau, nei nustatyta teisės aktuose; Vilniaus PN administracija užtikrina nuteistųjų teisę į buvimą gryname ore. Nurodė, kad įstaigoje yra sudarytas pasivaikščiojimų grafikas, yra įrengtas erdvus, tvarkingas kiemas su sporto inventoriumi. Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, taip pat ir I gyvenamajame korpuse gyvenančių nuteistųjų pasivaikščiojimų grafikas. Pasivaikščiojimo kiemeliai pataisos įstaigoje yra įrengti vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais. Pasivaikščiojimo kiemelio minimalus plotas, kaip ir minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas jame, bausmių vykdymą reguliuojančiuose teisės aktuose nėra nustatytas, tačiau Vilniaus PN niekada nesusidaro situacijų, kad visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, todėl vietos yra pakankamai.

14. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Valgiaraščius tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Maistas virtuvėje gaminamas tris kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius. Nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, tai daroma nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Gaminant maistą, laikomasi griežto gamybos technologinio proceso nuoseklumo, kontroliuojama, kad maistas būtų kokybiškas, o produktų kiekiai daviniuose atitiktų taisyklių reikalavimus, išduodant paruoštą maistą, yra vykdoma griežta kontrolė. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad pataisos įstaigoje esančios virtuvės darbą kontroliuoja virtuvės vedėjas bei Turto valdymo skyriaus viršininkas.

15. Atsakovo atstovas nurodė, kad lengvajai ir paprastajai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nėra nustatytas. Pažymėjo, kad kiekviename Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso aukšte dirba Vilniaus PN Saugumo valdymo skyriaus dinaminės priežiūros pareigūnai, į kuriuos visada galima kreiptis kilus problemai, be to, Vilniaus PN visą parą budi ir kiti Saugumo valdymo skyriaus pareigūnai.

16. Vilniaus PN nuomone, L. K. skundo argumentai bei jam kilusi neturtinė žala yra grindžiami deklaratyviais teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Atsakovo atstovas teigė, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai, buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų. L. K. nepagrindė, kokiais skaičiavimais jam atsirado 38 000 Eur neturtinė žala, ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos priteisti neturtinės žalos atsiradimo sumą; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo L. K. skundą atmetė.

18. Aptaręs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1, 2 ir 8 dalių bei 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas 2019 m. lapkričio 21 d., o išsiųstas – 2019 m. lapkričio 18 d. Teismas nurodė, kad apie L. K. nurodytų teisių pažeidimą nuo 2014 m. spalio mėnesio jam buvo žinoma iš karto, t. y. nuo pat 2014 m. spalio mėnesio, ir buvo žinoma visą laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos, todėl yra akivaizdu, kad pareiškėjas apie tariamą savo teisių pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tada, kai, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, buvo pažeidžiamos jo teisės, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas, o tai reiškia, kad L. K. yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėnesio iki 2016 m. lapkričio 18 d. pareikšti. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas to neneigė, atnaujinti ieškinio senaties termino neprašė ir nenurodė jokių aplinkybėmis bei rašytiniais įrodymais pagrįstų argumentų, kodėl praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Nesant L. K. prašymo atnaujinti senaties terminą bei esant atsakovo atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį (Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d.) reikalavimui nurodytu laikotarpiu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalėjimo sąlygų nuo 2014 m. spalio mėnesio iki 2016 m. lapkričio 18 d., atlyginimo, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, buvo atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas nenustatė jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą L. K. reikalavimui reikšti ir ginčo laikotarpiu pripažino tik nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvusį laikotarpį.

19. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN gyvenamųjų patalpų įrengimą reguliuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, o minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111 punkte.

Teismas nurodė, kad nors L. K. skunde pažymėjo, jog apytiksliai 21 kv. m ploto gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose gyveno po 10–12 asmenų, tačiau detaliau šios aplinkybės neapibūdino ir nepagrindė (kokiais konkrečiais laikotarpiais, po kiek asmenų gyveno bendrabučio tipo patalpose, kaip tai pažeidė jo teises ar sukėlė neigiamas konkrečias pasekmes), pareiškėjas taip pat nenurodė, kad jam nebuvo suteikta miegamoji vieta (lova). Įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, susijusią su patalpų ploto atitiktimi teisės aktų reikalavimams ir asmenų skirstymo į gyvenamąsias patalpas tvarką, nenustatęs pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis, kurie L.

K. nebuvo paneigti, teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad nėra pagrindo abejoti, jog pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas gyvenamojo ploto dydis. Teismas akcentavo, kad baldais užstatytas plotas yra įskaičiuojamas į bendrą plotą, tuo labiau, kad, kaip nurodė atsakovo atstovas, pagal Vilniaus PN dienotvarkę, nuteistieji, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, neprivalo visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje, t. y. jie gali nuo 7 iki 23 valandos laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat lokalinio sektoriaus teritorijoje; pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, yra kitas sportinis inventorius pastatų viduje, nuteistieji gali lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla.

Teismo nuomone, L. K. nurodyti skundai yra deklaratyvūs ir subjektyvūs, jie nebuvo pagrįsti ir įrodyti. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas dėl skunde minimų pažeidimų su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas.

20. Teismas pažymėjo, kad nors L. K. skundėsi, jog negalėjo privačiai pasinaudoti dušu, kadangi bendrojo naudojimo patalpose nebuvo pertvarų, tačiau konkrečiai nenurodė, kada buvo stebimas, kokie įvykiai ar faktai lėmė jam sukeltas neigiamas pasekmes ir kokias; jis taip pat nurodė, kad gali naudotis dušu tik vieną kartą per savaitę. Remdamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 44 punkto nuostatomis bei atsakovo atstovo pateikta informacija, teismas pažymėjo, kad L. K. neneigė, jog turėjo teisę pasinaudoti dušu ir vieną kartą per savaitę prausti kūną karštu vandeniu, todėl teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN pateiktos dušų nuotraukos patvirtina, jog buvo įrengtos tvarkingos švarios ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios dušinės, sanitariniai mazgai, pisuarai bei prausyklos.

21. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie dušų įrengimą, remdamasis Higienos normos HN 134:2015 28 punkto nuostata, teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo pataisos įstaigų dušinėse rengti pertvaras, o pertvarų dušinėse neįrengimas savaime nėra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniu; pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Be to, nors L. K. teigė, kad negalėjo privačiai pasinaudoti dušu, kadangi dušo patalpose nebuvo pertvarų, tačiau konkrečiai nenurodė, kada buvo stebimas, kokie įvykiai ar faktai lėmė jam sukeltas neigiamas pasekmes ir kokias. Teismas akcentavo, kad kaip nurodė atsakovo atstovas, pareiškėjas galėjo pasirinkti, ar naudotis dušu su pertvara, ar be pertvaros, o byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad L. K. bausmės atlikimo sąlygos buvo itin prastos arba kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, o pareiškėjo teiginiai apie jo privatumo teisės pažeidimą naudojantis dušu yra visiškai abstraktūs, deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus PN neteisėtais veiksmais buvo pažeista L. K. teisė pasinaudoti dušu ar pažeista privatumo duše teisė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens reguliavimo ir sanitarinio mazgo valymo chloro priemonėmis skunde yra nurodyti kaip deklaratyvūs teiginiai, todėl juos atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose remiasi savanoriškumo principu. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą informaciją, susijusią su užimtumo priemonių įstaigoje taikymu bei pareiškėjo supažindinimu su taikomomis priemonėmis, pastarajam Vilniaus PN pateiktos informacijos nenuginčijus, nenustatęs pagrindo ja abejoti, teismas sprendė, kad L. K. teisės nurodytu požiūriu nebuvo pažeistos.

23. Aptaręs su nuteistųjų teise pasivaikščioti susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo šiuo požiūriu. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo būti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje, o atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog kiemeliai yra tvarkingi, erdvūs, su sporto inventoriumi, juose pakanka vietose asmenims, todėl L. K. nepagrįstai teigė, kad buvo ribojama jo judėjimo laisvė ar kad negalėjo sportuoti. Teismas akcentavo, kad Vilniaus PN pažymėjo, jog niekada nesusidaro tokių situacijų, kai visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, be to, tai patvirtina pasivaikščiojimo grafikai. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo netenkinančio pasivaikščiojimo kiemo ploto ar kitų trūkumų būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją.

24. Teismas nurodė, kad lengvajai ir paprastajai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nėra numatytas; atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte dirba Vilniaus PN Saugumo valdymo skyriaus dinaminės priežiūros pareigūnai, į kuriuos visada galima kreiptis pagalbos, iškilus problemai, be to, Vilniaus PN nepertraukiamai visą parą budi ir kiti Saugumo valdymo skyriaus pareigūnai, kurie nuolat prižiūri nuteistųjų gyvenamąsias patalpas ir visą likusią Vilniaus PN teritoriją. Teismas sprendė, kad taip yra užtikrinamas nuteistųjų saugumas, o pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ar įvykių, galėjusių turėti įtakos jo teisių pažeidimui dėl aliarmo ar signalizacijos mygtuko nebuvimo, kad buvo patekęs į nesaugią situaciją, ar būtų dėl to realiai nukentėjęs. Atsižvelgęs į tai, teismas L. K. argumentą dėl aliarmo sistemos nebuvimo Vilniaus PN atmetė kaip nepagrįstą.

25. Įvertinęs Vilniaus PN pateiktą su pataisos namuose kalinamų asmenų maitinimu susijusią informaciją, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas konkrečiai nedetalizavo savo skundų dėl maitinimo, tik subjektyviai nurodė, jog maistas būdavo šaltas, nehigieniškai patiektas, per mažos davinių normos, maistas nepilnavertis, tačiau nepagrindė, kaip jis nustatė būtent tokio pobūdžio pažeidimus, kokios konkrečiai aplinkybės ir faktai tai apibūdina, todėl nurodyti argumentai nebuvo laikomi pagrįstais; be to, jie buvo paneigti atsakovo atstovo nurodytais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad L. K. dėl netinkamo maitinimo su skundais ar konkrečiais prašymais į pataisos įstaigos administraciją ar kitas įstaigas, siekdamas šalinti jo teisių pažeidimus, nesikreipė; nėra duomenų, kad pareiškėjas negavo maitinimo ar kad dėl maisto trūkumo būtų papildomai pirkęs maisto produktų įstaigos parduotuvėje. Teismas akcentavo, kad abstrakčių teiginių paneigti įrodymais Vilniaus PN neprivalo, ir sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti L. K. teisių pažeidimų, susijusių su jo maitinimu Vilniaus PN.

26. Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, nėra galimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys ar kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti L. K. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nesant būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą nebuvo patenkintas.

III. 27. Pareiškėjas L. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir jos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti.

28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisėtai iki trejų metų nuo skundo padavimo dienos apribojo ginčo laikotarpį. Teigia, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, L. K. į teismą anksčiau kreiptis negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose aiškinami Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyti kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas tobulai moka tik valstybinę lietuvių kalbą.

29. L. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, ir teigia, kad jis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas akcentuoja, kad skunde prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto normą, iš bendro patalpos ploto atėmus baldų užimamą plotą, tačiau teismas nepagrįstai taikė 3,1 kv. m ploto standartą, į šį plotą įskaitydamas ir baldų užimamą plotą. L. K. atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teise remtis neprašė, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas teigia, kad netaikant jam 4 kv. m ploto standarto ir iš bendro patalpos ploto neatėmus baldų užimto ploto, jis patyrė didelį dvasinį ir fizinį skausmą bei prašo jo pirmosios instancijos teismui nurodytą pažeidimo laikotarpį pripažinti pagrįstu.

30. L. K. nurodo, kad teismas nemotyvuotai atmetė jo argumentus bei nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Vilniaus PN pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatomos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių laikėsi, o byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

33. Vilniaus PN nurodo, kad L. K. apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, jis visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti.

34. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė bei vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, o teismo sprendimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus; teismas detaliai atsakė į kiekvieną L. K. skundo reikalavimą ir nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimtą teismo sprendimą naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo L. K. prašymo priteisti jam 38 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų, atlyginti.

36. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN darbuotojų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, sprendė, kad nėra galimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas, todėl pareiškėjo skundą atmetė. L. K. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir jos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad teismas neteisėtai iki trejų metų nuo skundo padavimo dienos apribojo ginčo laikotarpį, neteisingai apskaičiavo ginčo laikotarpį, nepagrįstai netaikė vienam asmeniui privalomo minimalus 4 kv. m ploto gyvenamosios patalpos ploto standarto, į šį plotą neįskaičiuojant baldų užimamo ploto, nemotyvuotai atmetė jo argumentus ir nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos L. K. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

38. L. K. skundo turinys patvirtina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu jis iš esmės argumentuoja tuo, kad teismas neteisingai nustatė ginčo laikotarpį (nepagrįstai taikė senaties terminą, neteisingai skaičiavo vienam asmeniui privalomą minimalią ploto normą) ir priimto sprendimo tinkamai nemotyvavo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina nurodyta apimtimi.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

40. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje L. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

41. Pareiškėjo apeliacinis skundas pirmiausia grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose aiškinami Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyti kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą.

42. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio, jos įgyvendinimą nustato įstatymai. Kartu akcentuotina, kad dėl ieškinio senaties termino ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, kadangi ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį.

43. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, Kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl L. K. ilgai negalėjo su jais susipažinti. Atkreiptinas dėmesys, kad kalinimo sąlygas ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reguliuoja nacionalinė teisė; lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, taip pat ir teisės aktai, reguliuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, kitas kalinimo sąlygas, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat yra viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Atsižvelgus į tai, aplinkybė, kad, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo jam objektyviai sukliudyti kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikties nacionalinės teisės aktų reikalavimams.

44. L. K. taip pat nesutinka su tuo, kad skaičiuojant kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, buvo taikomas Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas 3,1 kv. m vienam asmeniui privalomo patalpos ploto, į šį plotą įskaitant baldų užimamą plotą, standartas, kuris, jo nuomone, prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos namuose nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, pagal kurių 111.1 punktą, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nacionaline teise – nurodytu teisės aktu ir jame įtvirtinta minimalia vienam asmeniui privaloma gyvenamosios bendrabučio tipo patalpos ploto norma.

46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konvencijoje nustatyta teisių apsaugos sistema yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis yra ne pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėtį, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi, atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, kadangi pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

47. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į bendrabučio tipo patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas joje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, turi būti įskaičiuojamas į bendrą patalpos plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus patalpos ploto norma – 3,1 kv. m – atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas patalpos įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.

48. L. K. taip pat nurodo, kad teismas nemotyvuotai atmetė jo argumentus, tačiau šis jo teiginys nėra pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti konkrečius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaaiškino, kodėl su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo L. K. nurodytus galbūt padarytus kalinimo sąlygų pažeidimus, pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas išsamiai aptarė su kiekviena pareiškėjo nurodyta, jo nuomone, netinkama kalinimo sąlyga susijusį teisinį reguliavimą ir pagal jį įvertino faktinę situaciją. L. K. konkrečiai nenurodžius, kodėl su pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas jo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių Vilniaus PN pareigūnų padarytų pažeidimų, pagrįstai L. K. skundą atmetė. Nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo darbuotojų veiksmų, pagrįstai nebuvo sprendžiamas ir neturtinės žalos atlyginimo apskritai ar jo dydžio klausimas, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal L. K. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o L. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė