2020-03-25 Nr. AB-6097-3-64-3-02622-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1537-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02622-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 30, 64, 68, 22, 97, 90 ir 92, kuriose buvo pažeistos minimalios gyvenamojo ploto normos. Teko gyventi nepatogioje aplinkoje ne tik dėl per didelio asmenų skaičiaus, bet ir dėl papildomų baldų įrengimo, kurie buvo pritvirtinti prie betoninių grindų ir dar labiau sumažino erdvę, sudarė daug nepatogumų, sukėlė psichologinę įtampą. Kamerose Nr. 90 ir Nr. 92 drėgna, ant sienų ir lubų pelėsis. Kamerose sklido nemalonus kvapas, nes tualetas nėra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Kamerose šalta, kadangi langų rėmai mediniai, seni, praleidžia šaltį, žiemos metu tenka būti nuolatinėje kančioje. Kamerose daug tarakonų. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, psichologinę įtampą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Šiaulių TI paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,72 kv. m iki 23,4 kv. m, kas leidžia daryti išvadą, kad visas pareiškėjo kalinimo dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Pagal Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus neprivaloma atsižvelgti į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą.

5. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės iš visų pusių atskirti mūrine sienele ar plokšte. Kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, sienelės aukštis buvo nuo 1,82 m iki 2,32 m, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą kalinčių asmenų privatumą.

6. Kiekvienoje kameroje yra baldai, inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių.

7. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) taikoma tik tiek, kiek tai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, kas atitinka minėtos higienos normos 17 punkto reikalavimus, natūralaus apšvietimo koeficientas šiame teisės akte nenustatytas. Jei Šiaulių TI patikrinimų metu nustatomi higienos normos pažeidimai, jie nedelsiant šalinami, patikrinimų metu dalyje kamerų, kur buvo laikomas pareiškėjas pažeidimų dėl oro drėgmės, oro temperatūros, pelėsio nustatyta nebuvo, kitos kameros nebuvo tikrinamos, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodomų pažeidimų nebuvo. Pareiškėjas Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui ir Šiaulių TI administracijai ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nesiskundė.

8. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikia jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, teismas vadovavosi Įsakymu Nr. V-124 ir nurodė, kad Šiaulių TI laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2018 m. gegužės 10 d., viso 424 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 61, 30, 22, 60, 41, 62, 70, 64, 5, 77, 83, 82, 97, 90 ir 92 vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,72 iki 23,37 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 6,56 kv. m iki 23,37 kv. m) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 6), teismas darė išvadą, kad visas 424 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

11. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, teismas nurodė, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Įvertinęs sanitarinio mazgo išmatavimus konkrečioje kameroje, teismas darė išvadą, kad dalyje kamerų laikotarpiais, kai jose buvo 5–6 asmenys, iš jų ploto atėmus sanitarinio mazgo užimtą plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat likusiose kamerose (Nr. 61, 22, 60, 41, 62, 70, 5, 77 ir 22), net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m.

12. Įvertinęs duomenis apie baldų užimamą plotą, teismas darė išvadą, kad kamerose Nr. 22, 92 ir 97 laikomi pertekliniai gultai. Teismo vertinimu, perteklinių baldų laikymas sumažino laisvą kameros plotą ir varžė asmenų galimybę judėti tarp baldų, tačiau įvertinęs baldų užimamą plotą šiose kamerose (kameroje Nr. 22 baldai užima 7,37 kv. m, o kameros plotas 20,29 kv. m, kameroje Nr. 92 – 6,31 kv. m, o kameros plotas - 18,95 kv. m, kameroje Nr. 97 – 6,01 kv. m, o kameros plotas – 19,01 kv. m), nenustatė pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

13. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad kameros neatitiko higienos reikalavimų (buvo drėgna, veisėsi pelėsis, šalta), teismas analizavo į bylą pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktuose užfiksuotus tikrintų kamerų Nr. 90 ir 92 rezultatus, tikrinimo laikotarpius ir laikotarpius, kai šiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas iš dalies pagrįstais pripažino pareiškėjo nusiskundimus dėl pelėsio, nes šis pažeidimas buvo nustatytas, o santykinės oro drėgmės, oro temperatūros rodikliai atitiko higienos normos reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 61, 30, 82 ir 97 oro temperatūros žiemos metu atitikimą higienos normos reikalavimams, nors pareiškėjas skundėsi, kad žiemą buvo šalta. Apibendrindamas teismas darė išvadą, jog pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 90 ir 92 buvo laikomas pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, taip pat kamerose Nr. 61, 30, 82 ir 97, pažeidžiant higienos normos 16 punkto, reglamentuojančio oro temperatūrą, reikalavimus, ir konstatavo Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

14. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI pateiktoje lentelėje apie sanitarinių mazgų kamerose įrengimą, užfiksuota, kad kamerose, kur buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas buvo atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,82 m iki 2,32 m, įėjimai užtverti užuolaida. Esant tokiam sanitarinių mazgų įrengimui Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, kai nuo gyvenamosios kameros erdvės tualetai atskirti tik pertvaromis ir užuolaidomis ir nėra atskiros oro šalinimo sistemos, teismo vertinimu, visose kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas patyrė su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

15. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, pažeidimų šioje srityje nenustatyta, pareiškėjas į Šiaulių TI dėl kenkėjų papildomo naikinimo kreipęsis nebuvo, todėl atmetė pareiškėjo teiginius, kad kamerose buvo tarakonų.

16. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

17. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų (276 dienos), iš sanitarinio mazgo nuolat sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau ne tokius intensyvius, kad būtų priteista skunde nurodyta suma. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė ir nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

18. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati priteistina suma yra 500 Eur, ir ją priteisė iš atsakovo.

III. 19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.

20. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jis ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų dėl ploto trūkumo ir higienos pažeidimų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui 424 dienas tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu galimybė tarp baldų judėti buvo suvaržyta, dėl to jis patyrė nepatogumų, diskomfortą, ženklią neturtinę žalą.

21. Į bylą Šiaulių TI pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose yra užfiksuoti duomenys tik apie dalį kamerų, kuriose gyveno pareiškėjas, būklė ir trumpais laikotarpiais. Vadinasi, Šiaulių TI nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl higienos reikalavimų pažeidimų, o abejonės turi būti vertinamos palankiai pareiškėjui. Pareiškėjas pakartoja skundo teiginius dėl pelėsio, drėgmės, prastos langų būklės, šalčio. Pareiškėjo teigimu, teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža ir neproporcinga.

22. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas neteisingai vertino kamerose baldais užimtą plotą ir nepagrįstai konstatavo, jog buvo perteklinių baldų, dėl ko pareiškėjo judėjimas buvo suvaržytas ir jis patyrė neturtinę žalą. Priteista neturtinė žala pareiškėjui turėtų būti sumažinta arba iš viso nepriteisiama. Šiaulių TI kameros tikrinamos pagal nuteistųjų skundus, todėl jeigu nebuvo tikrintos visos kameros, reiškia, kad pareiškėjas dėl pažeidimų nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nei į Šiaulių TI nesikreipė.

24. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą prašo jo skundą tenkinti, nurodo jo netenkinusias laikymo Šiaulių TI sąlygas, tvirtina, kad teisės aktai nustato 5 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą tardymo izoliatoriaus kameroje, teigia, kad Šiaulių TI nepalankių skundų neregistruoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų suėmimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2018 m. gegužės 10 d.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad dalį skundžiamo laikotarpio pareiškėjas gyveno higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose (buvo pelėsio, nepakankama oro temperatūra kamerose žiemos metu), o visu skundžiamu laikotarpiu nevisiškas sanitarinio mazgo užtvėrimas lėmė, kad gyvenamosiose kamerose galėjo būti jaučiamas blogas kvapas, teismas nusprendė pareiškėjui priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad baldų perteklius kamerose stipriai apribojo jo galimybę judėti, o atsakovas iš esmės nepaneigė skunde nurodytų aplinkybių dėl kamerose buvusios drėgmės, šalčio, kitų higienos reikalavimų pažeidimų, dėl kurių, jo teigimu, turėjo būti priteistas skunde nurodyto dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pastebėtina, kad Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikia argumentus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl perteklinių baldų kamerose, parinkta neturtinės žalos atlyginimo forma, priteistos kompensacijos dydžiu. ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Atsižvelgdamas į tai, kad ABTĮ nustatyta tvarka Šiaulių TI dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo nepadavė, apeliacinės instancijos teismas nepasisakys dėl šio atsiliepimo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jį tikrins paduoto apeliacinio skundo ribose.

30. Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad ABTĮ nuostatose, reguliuojančiose apeliacinį procesą, nėra įtvirtinta teisė tikslinti apeliacinį skundą pasibaigus jo padavimo terminui, t. y. vėliau nei po trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą nurodo jo teises galbūt pažeidusias laikymo Šiaulių TI sąlygas, tačiau šis atsikirtimas paduotas praleidus ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirmosios instancijos teismo apskundimo terminą, todėl nelaikytinas apeliacinio skundo dalimi ir jame nurodyti argumentai vertinami nebus.

31. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Šiaulių TI kamerose skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas kaip pagrindą neturtinei žalai kilti turėjo nustatyti pažeidimą dėl kamerose esančių baldų, kurie, kaip teigiama apeliaciniame skunde, trukdė judėti kameroje, nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.

32. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Šiame įsakyme nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad aptariama gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika teismas vadovavosi, ir, atsižvelgęs į sanitarinio mazgo užimtą plotą, konstatavo, kad iš Konvencijos 3 straipsnio kylanti 3 kv. m asmeniui daugiavietėje kameroje turinti tekti ploto riba pažeista nebuvo.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

35. Taigi nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalyje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo perteklinių baldų, tačiau nenustatęs pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto normos pažeidimo, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjo galimybės judėti patalpose buvo itin apsunkintos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų, konkrečių skaičiavimų, paneigiančių teismo išvadas šiuo klausimu, o jo deklaratyvūs teiginiai apie minimalias galimybes judėti kameroje nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų, susijusių su higienos sąlygomis kamerose, aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atstovui nepateikus įrodymų, jog oro temperatūra dalyje kamerų atitiko teisės aktų reikalavimus, šias aplinkybes teismas vertino palankiai pareiškėjui, t. y. konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog teismas netinkamai vertino kamerų atitiktį higienos reikalavimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindo pripažinti Higienos normos HN 134:2015 pažeidimus kitose kamerų tipo patalpose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, ir visu laikotarpiu, nėra. Akcentuotina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI buvimo metu neskundė, o objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo teisė kreiptis su skundais į institucijas buvo varžoma, taip pat nenustatyta.

37. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

38. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

39. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

40. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas gyveno kamerose, kurios ne visada atitiko higienos reikalavimus, o dėl nevisiško sanitarinio mazgo užtvėrimo, nors ir užtikrinančio asmens privatumą, jose buvo nemalonus kvapas, ir sprendė, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų jam pakankamas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista iš viso 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Byloje nebuvo nustatyta, kad konstatuoti pažeidimai sukėlė esminę žalą pareiškėjo sveikatai, kitoms ginamoms vertybės, taip pat kitų Šiaulių TI pažeidimų, kalinant pareiškėją, nenustatyta.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į suėmimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus ir sukeltas pasekmes, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė