Legislator Case Law & Legislation
ee024e11-b5db-42bd-ad93-2d801fa67e27 AI generated

ee024e11-b5db-42bd-ad93-2d801fa67e27 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number ee024e11-b5db-42bd-ad93-2d801fa67e27
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Baudžiamoji byla NrBaudžiamoji byla Nr. 1A-80/2014Proceso Nr. 1-72-1-00216-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1 (N) (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 14 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų Laimos Garnelienės, Rūtos Mickevičienės,sekretoriaujant Laurai Gruodienei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,nuteistojo gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,nuteistajam U.

Legislator headnote

AI generated

ee024e11-b5db-42bd-ad93-2d801fa67e27 · Lietuvos apeliacinis teismas: kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas keletÄ kartų. PirmÄ kartÄ apklaustas 2010 m. birželio 27 d. parodė, kad Kapčiamiesčio miestelyje iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo jis, jo tėtis ir K. (K.). Kai jis iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio pamatė, kad prie jo artinasi raudonais drabužiais apsivilkęs vaikinas, kuris kažkÄ jam pasakė ir užsimojo jam trenkti, tačiau jo tėvas su tuo vaikinu susikibo ir tuo metu jis iÅ¡ kiÅ¡enės iÅ¡sitraukė iÅ¡stumiamÄ peilį, kuriuo smogė Å¡iam vaikinui į kairį Å¡onÄ .

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Baudžiamoji byla NrBaudžiamoji byla Nr. 1A-80/2014Proceso Nr. 1-72-1-00216-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1 (N) (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 14 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų Laimos Garnelienės, Rūtos Mickevičienės,sekretoriaujant Laurai Gruodienei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,nuteistojo gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,nuteistajam U.

B., nukentėjusiesiems V. J., R. V., nukentėjusiojo atstovui advokatui Rimantui Prėskieniui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo U. B. gynėjos advokatės Gintarės LeÅ¡kevičienės bei nukentėjusiojo B. J. atstovo advokato Rimanto Prėskienio apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo U. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aÅ¡tuoneriems metams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.IÅ¡ nuteistojo U. B. priteista nukentėjusiajam V. J. – 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. V. – 2 706,05 Lt turtinei žalai ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 5 580,54 Lt gydymo iÅ¡laidoms atlyginti bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui – 897 Lt nedarbingumo paÅ¡alpos iÅ¡laidoms atlyginti.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : U. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 26 d. apie 00 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. 1, prieÅ¡ais kavinę – barÄ â€žS.“, vieÅ¡oje vietoje, U.

B., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, be jokios priežasties, demonstruodamas aiÅ¡kų žmogaus ir visuomenės negerbimÄ , elementarių moralės ir elgesio normų niekinimÄ , tyčia ne mažiau kaip 5 kartus dÅ«rė peiliu M. J. į abi kojas Å¡launų ir blauzdų srityje, padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kairės Å¡launies virÅ¡utinio trečdalio nugarinio pavirÅ¡iaus žaizdÄ su pakinklio arterijos sužalojimu, durtinę-pjautinę kairės Å¡launies vidurinio trečdalio nugarinio pavirÅ¡iaus žaizdÄ , durtinę-pjautinę kairės Å¡launies apatinio trečdalio nugarinio pavirÅ¡iaus žaizdÄ , durtinę-pjautinę kairės blauzdos virÅ¡utinio trečdalio vidinio pavirÅ¡iaus žaizdÄ , pavirÅ¡inę durtinę-pjautinę žaizdelę deÅ¡inės Å¡launies priekiniame pavirÅ¡iuje virÅ¡utiniame trečdalyje, taip sukeldamas M.

J. Å«mų iÅ¡orinį nukraujavimÄ iÅ¡ durtinės-pjautinės kairės Å¡launies virÅ¡utinio trečdalio nugarinio pavirÅ¡iaus žaizdos su pakinklio arterijos sužalojimu, nuo kurio M. J. mirė. Tokiu bÅ«du U. B. M. J. dėl chuliganiÅ¡kų paskatų nužudė. Be to, U. B., 2010 m. birželio 26 d. apie 00 val. 35 min., (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. 1, ties (duomenys neskelbtini) gatvių sankirta, vieÅ¡oje vietoje, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, paÅ¡alinių žmonių akivaizdoje, be jokios priežasties, demonstruodamas aiÅ¡kų žmogaus ir visuomenės negerbimÄ , elementarių moralės ir elgesio normų niekinimÄ , tyčia ne mažiau kaip 3 kartus dÅ«rė peiliu R.

V. į nugaros ir juosmens kairę pusę, padarydamas nukentėjusiajam R. V. durtines-pjautines žaizdas nugaros kairėje pusėje į krÅ«tinės lÄ stos ertmę, bei kiauryminį durtinį-pjautinį juosmens kairės pusės sužalojimÄ Ä¯ pilvaplėvės ertmę su plonosios žarnos pažeidimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ . Tokiu bÅ«du U. B. dėl chuliganiÅ¡kų paskatų sunkiai sutrikdė R. V. sveikatÄ .Nukentėjusiojo B. J. atstovas apeliaciniu skundu praÅ¡o pakeisti nuosprendį ir iÅ¡spręsti civilinio ieÅ¡kinio klausimÄ .

Nurodo, kad nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes remdamasis įrodymais dėl civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo ir jo dydžio teismas neiÅ¡sprendė B. J. civilinio ieÅ¡kinio.Nuteistojo U. B. gynėja apeliaciniame skunde praÅ¡o nuosprendį, kuriuo U. B. pripažintas nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ panaikinti ir priimti naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Nuteistojo gynėja nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ bei padarė esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ , o nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, U. B. veikoje nenustatęs nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios, nurodė, kad kaltinamojo tyčia buvo netiesioginė ir neapibrėžta, neblaivus kaltinamasis buvo abejingas pasekmėms, nors turėjo ir galėjo numatyti pasekmes. Gynėja atkreipia dėmesį, jog netiesioginė tyčia nužudyti yra tada, kai kaltininkas suvokia daromos veikos pavojingumÄ kito žmogaus gyvybei, numato, kad taip veikdamas gali atimti kitam žmogui gyvybę, tačiau nors nenori, sÄ moningai leidžia tokiems padariniams kilti.

Kaltininko abejingumÄ galimiems padariniams suponuoja netiesioginės tyčios valinis momentas. Tuo tarpu teismas nuosprendyje nurodė, jog nepakanka duomenų iÅ¡vadai, kad, jeigu U. B. ir nenorėjo M. J. mirties, tai sÄ moningai leido Å¡ioms pasekmėms kilti. Apeliantė taip pat pažymi, kad galėjimas ir turėjimas numatyti pasekmes yra neatsargios kaltės formos – nusikalstamo nerÅ«pestingumo, valinis elementas (BK 16 straipsnio 3 dalis), o netiesioginė tyčia reikalauja padarinių numatymo. Todėl iÅ¡ tokio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kokiÄ kaltės formÄ ir rūšį U.

B. veikoje nustatė teismas.Nenustačius būtino priežastinio ryšio tarp U. B. veiksmų ir atsiradusių padarinių (M. J. mirties) bei tyčios, akivaizdu, kad U. B. pagal BK 129 straipsnį privalo būti išteisintas, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties.Aptardama BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir motyvų išdėstymo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, apeliantė teigia, kad teismas, pripažindamas U.

B. kaltu, vadovavosi prieÅ¡taringais ir abejotinais įrodymais, neįsigilino į visÄ Ä¯rodomÄ jÄ bylos medžiagÄ , įrodymus vertino fragmentiÅ¡kai, atsiedamas juos vienÄ nuo kito, o kai kurių iÅ¡ viso nevertino, nuosprendyje neiÅ¡dėstė visų įrodymų analizės ir taip Å¡iurkščiai pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas. Teismo iÅ¡vada, kad bÅ«tent U. B. nužudė M. J. ir sunkiai sutrikdė R. V. sveikatÄ , yra visiÅ¡kai nepagrįsta, kadangi byloje nėra objektyvių ir neginčytinų tokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtinančių įrodymų.

Teismas nepakankamai kruopščiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl U. B. dalyvavimo paminėtų nusikalstamų veikų padaryme.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio analizė rodo, kad U. B. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, ypač dėl M. J. nužudymo, pagrįsta iš esmės vien jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, daliniu prisipažinimu.Iš bylos matyti, kad nepilnametis U.

B. kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas keletÄ kartų. PirmÄ kartÄ apklaustas 2010 m. birželio 27 d. parodė, kad Kapčiamiesčio miestelyje iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo jis, jo tėtis ir K. (K.). Kai jis iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio pamatė, kad prie jo artinasi raudonais drabužiais apsivilkęs vaikinas, kuris kažkÄ jam pasakė ir užsimojo jam trenkti, tačiau jo tėvas su tuo vaikinu susikibo ir tuo metu jis iÅ¡ kiÅ¡enės iÅ¡sitraukė iÅ¡stumiamÄ peilį, kuriuo smogė Å¡iam vaikinui į kairį Å¡onÄ .

Smogė apie du kartus, tačiau į kurias kÅ«no vietas, neprisimena. Vaikinas, kuriam įdÅ«rė, pasitraukė kažkur į Å¡onÄ . Peiliu smÅ«giavo ant važiuojamosios dalies, kairėje pusėje nuo automobilio, daugiau už automobilio galinės dalies, maždaug 10 m atstumu nuo automobilio. Už vaikino, kuriam dÅ«rė, artinosi apie 20 vaikinų bÅ«rys, ir kažkas iÅ¡ tų vaikinų jam Å¡aukė, kad sėstų į automobilį, nes jam bus blogai. Jis trumpam atsisėdo į automobilį pro galines deÅ¡ines dureles, tačiau vėl iÅ¡lipo gelbėti tėvo.

Iš tų vaikinų kažkuris jam pasakė, kad greičiau liptų į automobilį, tačiau jis vėl atidarė galines dešinės pusės dureles, ir vėl jas uždarė, imituodamas, kad įlipo į automobilį, o pats nubėgo į kairę pusę nuo automobilio. Pamatė, kad prie jo prieina nepažįstamas vaikinas baltu džemperiu, kuris paklausė jo, ar jis dar ne mašinoj ir norėdamas smogti ranka artinosi link jo. Kadangi pats rankoje turėjo peilį, juo kelis kartus smūgiavo vaikinui į šlaunis, tačiau kiek kartų, neprisimena, nes buvo išsigandęs. Tam vaikinui dūrė peiliu automobilio gale, maždaug 1 m atstumu.

Tas vaikinas liko ten, nekeldamas jam pavojaus, o jis iÅ¡sigandęs bėgo gatve link Baltarusijos sienos. Peilį po dÅ«rimo jis numetė kažkur į deÅ¡inę pusę. TÄ peilį tÄ vakarÄ jam davė K. D.. Kai jis nubėgo iÅ¡ įvykio vietos, jį vijosi pažįstamas M.. Kadangi M. buvo jo pažįstamas, tai jis sustojo. Kaltu prisipažįsta iÅ¡ dalies todėl, kad tyčia nieko nužudyti nenorėjo, todėl peiliu smÅ«giavo į kojas, o ne į kitas gyvybiÅ¡kai pavojingas kÅ«no dalis (t. 5, b. 1. 15-18).

Apklausiamas antrÄ kartÄ 2010 m. birželio 29 d. U. B. jau nurodė, kad pirmam vaikinui, kuris buvo su raudonu džemperiu, jis dÅ«rė kelis kartus ir jis jam dÅ«rė į kojas, smÅ«giavo peiliu iÅ¡ virÅ¡aus į apačiÄ . Antram vaikinui jis taip pat dÅ«rė smÅ«giavo kelis kartus iÅ¡ virÅ¡aus į apačiÄ , tiksliau į jo kairę pusę, tačiau į kurias kÅ«no vietas jis pataikė, neužfiksavo. Po to, kai jis įdÅ«rė antram vaikinui, bėgo keliu Pietų kryptimi. Bėgdamas jis peilį turėjo ir nubėgęs maždaug iki kairėje kelio pusėje esančios bažnyčios, tÄ peilį stipriai metė į deÅ¡inę pusę.

Bėgdamas iÅ¡ įvykio vietos jis pamatė, kad jo džinsinės kelnės ties Å¡launimi yra kruvinos, nors tuo metu jis skausmo nejautė. Nei vienam iÅ¡ asmenų, nuo kurių jis gynėsi, į nugarÄ Ä¯durti negalėjo (t. 5, b. 1. 20-21). Apklaustas kaip įtariamasis 2010 m. birželio 30 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ U. B. parodė, kad jis, Kamilė ir K. K., jo tėtis ir mama atvažiavo į Kapčiamiestį ieÅ¡koti K. D.. Prie smuklės stovėjo raudonu džemperiu vilkintis vaikinas, jis kažkÄ jiems pasakė ir pradėjo eiti link jų.

Priėjęs prie jo vaikinas užsimojo deÅ¡ine ranka norėdamas suduoti smÅ«gį, jo tėtis čiupo tÄ vaikinÄ Ä¯ glėbį ir jie pradėjo grumtis. Tada jis pribėgęs prie to vaikino su peiliu dÅ«rė jam į kairės kojos Å¡launį du - tris kartus. Ä® kojÄ dÅ«rė todėl, kad nenorėjo stipriai sužaloti. Tuo metu ten buvo apie 20-30 žmonių. Visi Å¡aukė, kad jie liptų į maÅ¡inÄ , nes juos sumuÅ¡. Jis nubėgo ir atsisėdo į maÅ¡inÄ . Kadangi tėtis į maÅ¡inÄ negrįžo ir jis nematė, kur jis yra, todėl vėl iÅ¡lipo iÅ¡ maÅ¡inos ir nuėjo jo ieÅ¡koti.

Tada kažkoks vaikinas su baltu džemperiu paklausė, kodėl jis dar ne maÅ¡inoj. Jis apibėgo aplink maÅ¡inÄ Ä¯ kitÄ pusę, kur matė, kad jo tėtį muÅ¡a maždaug deÅ¡imt žmonių. Jis visus Å¡iuos žmones apibėgo ir pamatė, kad minėtas vaikinas su baltu džemperiu eina link jo. Priėjęs prie jo, tas vaikinas užsimojo deÅ¡ine ranka, norėdamas suduoti smÅ«gį. Už Å¡io vaikino stovėjo dar penki žmonės. Norėdamas apsiginti jis su tuo pačiu peiliu dÅ«rė du kartus minėtam vaikinui į kairės kojos Å¡launį.

Tas vaikinas ėjo link jo, todėl jis nuo jo pabėgo link bažnyčios. Bėgdamas pamatė, kad jam iÅ¡ kairės kojos bėga kraujas. Prabėgęs bažnyčios kampÄ peilį metė link gyvenamųjų namų kiemų. Grįžęs namo apžiÅ«rėjo žaizdÄ ir pamatė, kad kirkÅ¡nies srityje yra pjautinė žaizda. Kai jo tėtis grÅ«mėsi su vaikinu, vilkėjusiu raudonÄ džemperį, smÅ«gių vienas kitam jie nesudavė (t. 5, b. 1. 23-25). 2011 m. gegužės 16 d. apklausos metu U.

B. parodė, kad peiliu muÅ¡tynių metu mojavo gindamas save ir tėvÄ , ar pataikė į žmogų pasakyti negali, nes nejautė jokio kontakto. Jis nei į pilvÄ , nei į nugarÄ niekam nedÅ«rė, visus smÅ«gius sudavė tik į kojas (t. 5, b. 1. 29-30). Pirmosios instancijos teisme U. B. parodė, kad važiavo ieÅ¡koti K. D.. Nuvažiavus į miestelio centrÄ , iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, su tėčiu ėjo skveriuku aukÅ¡tyn, priėjo prie grupelės 6-7 asmenų, tėtis jų paklausė, gal žino kur K.

D.. Jie pradėjo tėtį keikti, tada mama pradėjo rėkti, kad bėgtų į automobilį, nes prie jų artėjo daug žmonių. Ėjo link automobilio, ties „S.“ kampu aukÅ¡tas stambus vyras piktai pasakė kažkÄ , ėjo link jo. Jis pradėjo rėkti „Tėti, mane puola“, bet tuo metu tėtį jau spardė, grupelė asmenų artėjo link jo. Tas aukÅ¡tas vyras buvo prisiartinęs prie jo, bet tėtis iÅ¡sisuko, susikibo su tuo vyriÅ¡kiu. Tėčiui ant nugaros užšoko vyras, pradėjo jį smaugti.

Tėtis suklupo, pradėjo vėl visi jį spardyti, tėtis paleido tÄ vyrÄ , kuris bandė jį griebti. Jis gindamasis peiliu jo neprisileido, jis nuo jo atsitraukė. Jis nubėgo į automobilį, atsisėdo. Pamatė pro automobilio langÄ , kad tėtis nori įlipti, bet jį 8-10 žmonių nutempė nuo automobilio, pargriovė. Tada jis iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio. Vaikinas baltu džemperiu pasakė jam „dar tu ne maÅ¡inoj“. Jis apibėgo aplink automobilį, norėjo tėtį ginti, ties automobilio kampu jam keliÄ pastojo tas pats vaikinas baltu džemperiu, jis vėl peiliu pamosikavo, kad atsikabintų, bet neatsikabino, tada jis pradėjo bėgti link namų, pastebėjo, kad ant džinsų kraujas, bet skausmo nejautė, buvo labai iÅ¡sigandęs. Jam atrodo, kad tas vyriÅ¡kis buvo ne M.

J., nežino kaip buvo apsirengęs, gal raudonu džemperiu, bet ne M. J. ten buvo. Baltu džemperiu apsirengęs buvo R. V. (t. 6, b. 1. 110-112).Kaip matyti iÅ¡ U. B. parodymų apie aplinkybes – kur ir kam jis dÅ«rė – viso proceso metu buvo nenuoseklÅ«s ir prieÅ¡taringi. PirmÄ kartÄ jis nurodė, kad pirmam vyriÅ¡kiui su raudonu džemperiu jis smogė į Å¡onÄ , bet į kurias kÅ«no vietas, nurodyti negali, antram vyriÅ¡kiui baltu džemperiu smÅ«giavo į Å¡launis. Antros apklausos metu jau nurodė, kad į Å¡launis smÅ«giavo pirmam vaikinui, o antram vaikinui smÅ«giavo į kairę pusę, tačiau į kurias kÅ«no vietas, nurodyti negali.

KitÄ dienÄ apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ jis jau paaiÅ¡kino, kad abiem vaikinams smÅ«giavo į kairę Å¡launį. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog U. B. savo parodymus apie įvykio aplinkybes keitė kelis kartus, teismo posėdžių metu tik pagarsino jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau nesiaiÅ¡kino, kodėl U. B. skirtingų apklausų metu nurodydavo kitokias aplinkybes apie peilio panaudojimÄ . Teismas nesiėmė priemonių prieÅ¡taravimų priežastims iÅ¡siaiÅ¡kinti, netyrė, ar U.

B. nebuvo verčiamas duoti parodymus prieš save. Teismas nuosprendyje tik išvardijo U. B. duotus parodymus, tačiau jų kaitos ir juose esančių prieštaravimų neanalizavo, nuosprendyje formaliai nurodydamas, kad, kaip matyti iš paties kaltinamojo parodymų, kaltinamasis prisipažino sudavęs smūgius tiek M. J., tiek R. V., taip nepilnamečio U. B. nenuoseklius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažindamas apkaltinamojo nuosprendžio įrodomuoju pagrindu. Tačiau minėti U. B. parodymai negali būti laikomi pakankamais jo kaltės įrodymais.U.

B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus iÅ¡ viso vargu ar buvo galima pripažinti įrodymais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis draudžia versti duoti parodymus prieÅ¡ save, savo Å¡eimos narius ar artimus giminaičius. Duoti parodymus yra įtariamojo teisė, bet ne pareiga, tačiau nei vienos ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų atliktos U. B. apklausos metu pastarajam nebuvo iÅ¡aiÅ¡kinta teisė atsisakyti duoti parodymus, neužfiksuota ir tai, kad U. B. sutinka duoti parodymus, kas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad jis buvo verčiamas duoti parodymus prieÅ¡ save.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirminių apklausų ikiteisminio tyrimo metu U. B. buvo vos prieÅ¡ kelis mėnesius sulaukęs 16 metų, todėl Å¡iuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui reikėjo į Å¡ias apklausas kviesti valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovÄ arba psichologÄ . Nors BPK 188 straipsnio 5 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad proceso dalyvių praÅ¡ymu arba ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnio kaip aÅ¡tuoniolikos metų įtariamojo apklausÄ gali bÅ«ti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgiant į jo socialinę ir psichologinę brandÄ , nėra imperatyvi, tačiau Å¡iuo konkrečiu atveju, sprendžiant apie įtariamojo U.

B. socialinę ir psichologinę brandÄ , jam pareikÅ¡tų įtarimų sunkumÄ , iÅ¡ties buvo reikalingas Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ar psichologas, kuris kaip specialistas bÅ«tų padėjęs apklausti nepilnametį. Å ių asmenų dalyvavimas apklausose bÅ«tų padėjęs paÅ¡alinti abejones dėl įtariamojo parodymų patikimumo ir savarankiÅ¡kumo. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad nė vienoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje U. B. apklausoje nedalyvavo ne tik minėti specialistai, bet ir jo atstovas pagal įstatymÄ .

BPK 53 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo arba nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymÄ gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamųjų proceso dalyvių interesus, jeigu Å¡ie yra nepilnamečiai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53 straipsnyje nurodyta, kad atliekant procesinius veiksmus bylose, kuriose vaikas yra įtariamas padaręs nusikaltimÄ , įstatymo numatytais atvejais taip pat privalo dalyvauti tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai, pedagogas bei vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas.

Nepaisant Å¡ių imperatyvių įstatymo normų, nei nuteistojo mamai A. B., nei tėvui M. B. nebuvo leista dalyvauti nepilnamečio U. B. apklausose, jie nebuvo pripažinti pastarojo atstovais pagal įstatymÄ , jiems nebuvo leista su juo pasimatyti. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, nors U. B. mama dar 2010 m. birželio 29 d. parašė praÅ¡ymÄ leisti pasimatyti su nepilnamečiu sÅ«numi, tačiau jai tai buvo leista padaryti tik liepos 7 dienÄ , tai yra tÄ pačiÄ dienÄ kai U. B. ir taip baigėsi paskirtasis deÅ¡imties dienų suėmimo terminas ir jis buvo paleistas iÅ¡ suėmimo.

Gynėja taip pat atkreipia dėmesį, kad nepilnamečių liudytojų L. O. ir M. V. apklausose, nors pastarieji buvo gerokai vyresni už U. B. (L. O. pirmos apklausos metu buvo 17 m. ir 10 mėn., M. V. – 17 m. ir 7 mėn.), dalyvavo atstovai pagal įstatymÄ ir Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė. Tuo tarpu daug jaunesnio U. B. apklausose Å¡ie asmenys nedalyvavo, kas kelia pagrįstų abejonių apie tai, ar pastarojo parodymai buvo gauti teisėtais bÅ«dais.

Nepilnamečio amžius ir socialinė branda jam neužtikrina reikiamo baudžiamojo proceso eigos supratimo ir procesinių teisių panaudojimo savo interesams apginti, todėl padėti tokiam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis turi jo tėvai kaip atstovai pagal įstatymÄ , kurie taip pat bÅ«tų galėję gindami jo teises praÅ¡yti į apklausas iÅ¡kviesti Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistÄ ar psichologÄ . Tačiau, kaip minėta, U. B. tėvams realizuoti savo teisių vaiko interesais ikiteisminio tyrimo metu nebuvo leista.

Todėl visi ikiteisminio tyrimo metu su U. B. atlikti procesiniai veiksmai pripažintini niekiniais bei neteisėtais, jie negali bÅ«ti laikomi įrodymais byloje, kadangi jų metu buvo suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo teisės.Nuteistojo gynėja teigia, kad teismo iÅ¡vados negali bÅ«ti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis prisipažino sudavęs smÅ«gius tiek M.

J., tiek R. V., be to, ši veika pagrįsta ir kitais byloje surinktais bei teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Tačiau tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, nes teismas įrodymais rėmėsi selektyviai, nuosprendyje tik perrašė liudytojų parodymus, tačiau jų neanalizavo, neatliko liudytojų parodymuose išdėstytų aplinkybių detalios analizės, nepašalino prieštaravimų tarp U. B. ir liudytojų parodymų.Gynėjos nuomone, U. B. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai.

Teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje dėl M. J. nužudymo perrašė specialisto iÅ¡vadas ir nurodė, jog kaltinamasis pripažino, kad smÅ«giavo M. J. peiliu ne mažiau nei tris kartus į kojų sritį. Gynėja atkreipia dėmesį, jog U. B. nė karto neįvardino, kad vaikinas su raudonu džemperiu buvo M. J., jis žuvusiojo nepažinojo, toks parodymų interpretavimas, pritempiant juos prie kaltinimui palankaus vertinimo, yra neleistinas. U. B. parodymai dėl peilio panaudojimo prieÅ¡ vaikinÄ su raudonu džemperiu aplinkybių prieÅ¡tarauja kitų liudytojų parodymams.

Liudytojai G. B., A. D., A. D., P. Ž., D. B. parodė, jog stovėjo prie baro „S.“ ir matė, kaip atvažiavo automobilis „VW Passat“, iš kurio išlipo M. B., U. B., K. K., K. K. bei A. B., matė šiuos asmenis ateinančius prie jų, tačiau nė vienas iš šių liudytojų nepatvirtino, kad tuo metu prie šių asmenų būtų priėjęs M. J.. Atvirkščiai, nors visi šie liudytojai M. J. labai gerai pažinojo, tačiau tuo metu įvykio vietoje jo niekur nematė. Taip pat nė vienas iš šių liudytojų, nors matė U.

B. išlipantį iš automobilio ir einantį link jų, nematė, kad tuo metu prie pastarojo būtų priėjęs koks nors vaikinas su raudonu džemperiu ir kad U. B. būtų šiam vaikinui dūręs peiliu. Apeliaciniame skunde gynėja cituoja P. J. 2010 m. birželio 26 d., 2010 m. spalio 11 d. ir teisme duotus parodymus (t. 3, b. 1. 55-57, 58-61, t. 6, b. 1.

89) ir teigia, kad visų minėtų liudytojų parodymai paneigia, kad išlipus iš automobilio prie B. priėjo M. J.. Nė vienas liudytojas, gerai pažinodamas M. J., jo prie U. B., kai pastarasis išlipo iš automobilio ir kartu su tėvu bei kitais kartu atvažiavusiais asmenimis ėjo link stovinčių liudytojų, nematė. Nematė jo ir muštynių metu, nematė, kad tuo metu U. B. būtų dūręs kam nors peiliu. Liudytojas P. J. teigia, kad tuo momentu M. J. matė tik prie baro laiptų, o vėliau einantį namo.

Tuo metu jis neatrodė sužalotas. Todėl net jeigu tikėtumėme U. B. parodymais, kad jis iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio mosikavosi peiliu prieÅ¡ raudonu džemperiu apsivilkusį vaikinÄ , iÅ¡analizavus aukščiau paminėtų liudytojų parodymus, akivaizdu, kad tai nebuvo M. J..Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje dėl M. J. nužudymo nurodė, kad liudytojas P. J. patvirtino, jog įvykio pavakarę matęs, kai prie mokyklos nevietiniai jaunuoliai, bÅ«dami stipriai girti, pradėjo demonstruoti peilius, pirmasis tai padarė U., kuris pasakojo, kad bÅ«damas Kapčiamiestyje prieÅ¡ savaitę ar dvi buvo sukonfliktavęs su vietiniais, gavo į veidÄ , todėl sakė, kad „dabar jei kas lįs, dursiu“, ir parodė nedidelį iÅ¡stumiamÄ peiliukÄ .

Kai pamatė peilį U. rankoje, jis buvo ištiesta geležte. Jam pasakė, kad pasidėtų peilį, o U. pasakė G. Ž., „jei lįsi, tai dursiu“. Jis ramino U., nes šis vis dar stovėjo su tuo peiliu. Perrašęs liudytojo P. J. iš konteksto ištrauktas parodymų ištraukas, teismas nepateikė jokios šių parodymų analizės ir jų vertinimo motyvacijos, kaip šie parodymai įrodo U. B. kaltę dėl M. J. nužudymo. Tuo labiau, kad minėti P. J. parodymai apie išvakarėse vykusius įvykius niekaip nepatvirtina, kad būtent U.

B. nužudė M. J.. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šių P. J. parodymų dėl išvakarėse buvusių įvykių nepatvirtina kiti tuo metu buvę liudytojai. Tačiau teismas dėl šių aplinkybių nuosprendyje visiškai nepasisakė. Kartu su P. J. buvęs D. D. parodė, kad kai jis su G. Ž. M. gatvėje pasivijo nevietinius jaunuolius, pamatė, kad kartu su jais ėjo ir juos lydėjo P. J. ir M. V.. Čia tarp G. Ž. ir tų jaunuolių įvyko žodinis konfliktas, kad kas nors būtų išsitraukęs peilius ar juos perduotų vienas kitam, ar kas grasintų peiliais, jis nematė (t. 3, b. 1. 65-67).

Liudytojas M. V. parodė, kad nuėjus nuo centro gal apie kilometrÄ tarp U. ir „R.“ (G. Ž.) buvo kilęs kažkoks konfliktas, jie buvo susikibę, bet kažkas „R.“ atitraukė ir neleido muÅ¡tis. Apie tai, kad kas nors bÅ«tų iÅ¡sitraukęs peilį ir juo kam nors grasinęs, Å¡is liudytojas neužsimena (t. 3, b. 1. 68-70). Liudytojas G. Ž. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu taip pat neigė, kad jam su D. D. prisivijus nevietinius jaunuolius, kas nors iÅ¡ ten buvusių jaunuolių bÅ«tų iÅ¡sitraukęs peilius ir grasinęs jam ar kam nors kitam.

Tokia pati situacija yra ir su liudytojo L. O. parodymais. Teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad liudytojas L. O. parodė, jog vaikinas, Å¡vaistęsis peiliu, ėjo nuo tos pusės, kur buvo rastas M. J., kas neva pagrindžia U. B. kaltę dėl M. J. nužudymo. Tačiau darydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ teismas neleistinai iÅ¡kraipė minėto liudytojo parodymų prasmę. Liudytojas L. O. tokius parodymus davė ne apie U. B., bet apie K. K.. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu Å¡is liudytojas parodė, kad kai muÅ¡tynės tarp D. ir to stambaus vyriÅ¡kio (M.

B.) jau buvo aprimę, jis pastebėjo (duomenys neskelbtini) maždaug nuo (duomenys neskelbtini) gatvės ateinantį tÄ vaikinÄ su akiniais (K. K.) su peiliu rankoje. To vaikino Å¡viesiais plaukais (U. B.), kurį konflikto pradžioje matė prie to stambaus vyriÅ¡kio, po to jis daugiau niekur nematė, nematė, kad jis bÅ«tų turėjęs peilį (t. 3, b. 1. 53-54). Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju L. O. parodė, kad visi pradėjo Å¡aukti „mesti peilį“, jis griebė už rankos, jam nepavyko, bandė atimti peilį iÅ¡ to vaikino.

TÄ vaikinÄ pažintų, salėje jo nėra. Su M. J. prieÅ¡ einant jam į barÄ iÅ¡siskyrė, konfliktas lauke su peiliu buvo vėliau, matė, kad jaunuolis Å¡vaistėsi peiliu, ėjo rankoje peiliu mosikuodamas, ėjo jis nuo tos pusės, kur buvo rastas M. J.. Kaltinamasis tÄ vakarÄ buvo, kÄ jis darė, nematė, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tvirtina pilnai (t. 6, b. 1. 80-81). Å ie liudytojų P. J. ir L. O. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, pripažindamas U. B. kaltu dėl M. J. nužudymo, U.

B. kaltės padarius Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ jokiu bÅ«du neįrodo.Teismo iÅ¡vada, kad peilius turėjo tik U. B. ir K. K., iÅ¡ kurio peilis buvo atimtas ir nebuvo žalojimo įrankis, tėra grįsta prielaida. Byloje neginčytinai nustatyta, kad konflikte, kilusiame Å¡alia baro „S.“, dalyvavo daugiau nei 30 žmonių. Tai, kad liudytojai tvirtina vieni pas kitus daugiau peilių nematę, neleidžia padaryti neabejotinos iÅ¡vados, jog daugiau niekas iÅ¡ konflikte dalyvavusių asmenų peilių neturėjo.

Vertindamas Å¡ias aplinkybes teismas turėjo įvertinti liudytojų tarpusavio santykius, jų motyvacijÄ duoti vienokius ar kitokius parodymus, kadangi jie, bÅ«dami vietiniai Kapčiamiesčio gyventojai, vieni kitus pažinodami, buvo suinteresuoti pozityviai pateikti situacijÄ savo pačių atžvilgiu, dėl atsiradusių pasekmių apkaltinti atvykėlius. Atkreiptinas dėmesys, jog iÅ¡ byloje esančių specialisto iÅ¡vadų Nr. G 503 A/10 (06) ir Nr. G 503B/10 (06) matyti, kad U. B. taip pat buvo padaryta durtinė - pjautinė žaizda kairėje Å¡launyje (t. 4, b. 1. 46-48; t. 2, b. 1. 66-68), o specialisto iÅ¡vadoje Nr. 47-503B/10 (06), pateiktoje atlikus papildomÄ tyrimÄ , teigiama, kad sužalojimas U.

B. buvo padarytas esant trauminiam poveikiui nukentėjusiojo atžvilgiu iš priekio (t. 2, b. 1. 73-75). Tai paneigia galimybę, jog U. B. neatsargiai galėjo susižaloti pats, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė ir dėl jos nepasisakė. Ikiteisminio tyrimo metu laiku nebuvo atliktas medicinos kriminalistikos - trasologinis tyrimas siekiant nustatyti ar sužalojimai nukentėjusiesiems M. J. ir R. V. buvo padaryti tuo pačiu peiliu ar kitokiu duriančių - pjaunančių savybių turinčiu įrankiu.

Peilis, kuriuo buvo sužaloti M. J. ir R. V., byloje nenustatytas. Teismas, tikėdamas U. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nuosprendyje neanalizavo aplinkybės, kad tuomet U. B. teigė, jog peilį bėgdamas numetė prie bažnyčios į dešinę kelio pusę, tačiau ieškant peilio metalo detektoriumi pastarasis nebuvo rastas. Šioje dalyje reikėtų įvertinti ir liudytojų M. V. bei D. B. parodymus. M. V. apklausų metu teigė, jog vijosi U. B., bėgo paskui jį, pasivijo už bažnyčios, tačiau peilio pas jį nematė, apie tai, kad bėgdamas U.

B. bÅ«tų kÄ nors numetęs, apklausose taip pat nemini. Liudytojas D. B. teigia matęs, kaip aukÅ¡tokas vaikinas ir dar vienas jam nepažįstamas vaikinas vienas paskui kitÄ nubėgo nuo automobilio „VW Passat“ link bažnyčios, tačiau nematė, kad kuris nors jų bÅ«tų turėjęs peilį. Taigi, Å¡ių liudytojų parodymai paneigia, jog U. B. bÅ«tų turėjęs peilį.Taigi byloje nebuvo surinkta neabejotinų įrodymų, kad bÅ«tų galima padaryti neginčijamÄ iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent U.

B. nužudė M. J., todėl dėl šios nusikalstamos veikos jis turi būti išteisintas.Pripažindamas U. B. kaltu dėl R. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo teismas nuosprendį grindė nukentėjusiojo R. V. bei liudytojų V. V. ir M. V. parodymais, asmens parodymo atpažinti protokolais, nuosprendyje vėl tik apsiribodamas procesinių dokumentų bei parodymų turinio išdėstymu, netikrindamas ar šie duomenys atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, jų patikimumo, nelygindamas parodymų tarpusavyje, negretindamas su kita bylos medžiaga.Nukentėjusiojo R.

V. ir liudytojų V. V. bei M. V. parodymai apie sužalojimo aplinkybes yra nenuoseklÅ«s ir tarpusavyje prieÅ¡taringi. Nukentėjusysis R. V. ir liudytojai V. V. bei M. V. skirtingai nurodė įvykio aplinkybes, kurioje vietoje U. B. peiliu sužalojo R. V., kaip viskas vyko. R. V. pirmoje apklausoje nurodė, kad smÅ«gius pajuto ant gatvės prieÅ¡ais barÄ , kai buvo išėjęs parÅ«kyti, antroje apklausoje jau teigia, kad smÅ«gius pajuto gatvės viduryje, kai ėjo nuo automobilio prie baro, po to kai nubloÅ¡kė nuo savęs U. tėvÄ , teismo posėdžio metu nurodė, kad kai U. dÅ«rė buvo netoli baro laiptų.

Tuo tarpu liudytojas V. V. teigia, kad matė, kaip U. B. R. V. dÅ«rė visai Å¡alia automobilio VW Passat. R. V. teigia, kad U. jam dÅ«rė tuomet, kai jis nubloÅ¡kė nuo savęs jo tėvÄ ir pasakė pastarajam, kad važiuotų iÅ¡ čia, tuo tarpu V. V. tokių aplinkybių nemini, teigia, kad R. V. ramiai stovėjo prie automobilio galinės dalies, nieko nedarė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. V. nurodė, kad matė, kai U. atsidarė automobilio dureles ir iÅ¡ ten iÅ¡sitraukė peilį, teisme jau teigia, kad kai subadė R., tada jis suprato, kad peilį pasiėmė.

Nukentėjusysis R. V. pirmos apklausos metu teigė, kad jam smogęs vaikinas buvo apsirengęs žalos spalvos marÅ¡kinėliais, tuo tarpu liudytojas M. V. teigia, kad U. B. buvo apsirengęs Å¡viesiai. V. V. nurodo, kad jis palydėjo R. V. iki Å¡aligatvio ir ten jį pasodino, tačiau R. V. tvirtina, kad pats nuėjo iki baro laiptų, V. V. savo parodymuose iÅ¡ viso nemini. V. V. parodymai ne tik prieÅ¡taringi, bet ir nelogiÅ¡ki. IÅ¡ pradžių jis teigia, kad U. R. du kartus dÅ«rė į nugarÄ , po to į Å¡onÄ , tačiau vėliau teigia, kad R. buvo veidu į U. pusę.

Visų Å¡ių prieÅ¡taravimų pirmosios instancijos teismas netyrė ir dėl jų nuosprendyje visai nepasisakė. Taip pat liko nepaÅ¡alinti netikslumai tarp liudytojo V. V. ir kitų liudytojų parodymų dėl įvykio vietos apÅ¡vietimo bei liudytojo gebėjimo naktį matyti įvykio vietÄ ir R. V. sužalojimo aplinkybes. Pats nukentėjusysis R. V. pirmos apklausos metu teigia, kad buvo tamsu, gatvė neapÅ¡viesta, teisme jau teigė, kad gatvė buvo apÅ¡viesta, netoli baro laiptų jam dÅ«rė, V.

V. teigia, kad gerai matė, nes nuo baro tÄ vietÄ prie automobilio gerai apÅ¡vietė ant baro kabanti lempa, o liudytojas M. V. teigia, kad buvo tamsu, todėl jis nematė net kam U. trenkė. Vertinant liudytojo V. V. parodymų patikimumÄ , taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jis teigia, jog eidamas link centro ir iÅ¡girdęs triukÅ¡mÄ jis skambino D. D., norėdamas paklausti kas vyksta, Å¡is atsakė, kad rado supjaustytÄ M. J., tuomet jis greitai atbėgo į centrÄ , tačiau pats D. D. visų apklausų metu neigia, kad jam bÅ«tų skambinęs V.

V., maža to pirmos apklausos metu D. D. nurodo, kad kai rado sužalotÄ M. J., jo telefonas buvo iÅ¡sikrovęs, todėl jis niekam negalėjo paskambinti ir nubėgo pakviesti pagalbos (t. 3, b. 1. 76). Teismas nevertino liudytojo D. B. parodymų, kad jis netoli VW Passat matė stovintį aukÅ¡tokÄ lieknÄ vaikinÄ bei dar vienÄ nematytÄ vaikinÄ , bet kad jie bÅ«tų turėję peilius jis nematė, po to pamatė sužalotÄ R. V. ir pamatė, kad tie vaikinai nubėgo nuo VW Passat link bažnyčios, vienas paskui kitÄ , peilių pas Å¡iuos nubėgančius vaikinus nematė (t. 3, b. 1. 102-103).Skunde keliamos abejonės, ar asmens parodymai atpažinti vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų taisyklių, ar tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimas atitinka įstatymo reikalavimus.

Remdamasi BPK 191 straipsnio 2 dalimi gynėja nurodo, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi bÅ«ti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintinÄ asmenį, daiktÄ ar kitokį objektÄ , taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tÄ asmenį, daiktÄ ar kitokį objektÄ . IÅ¡ nukentėjusiojo R. V. pirmos apklausos matyti, kad pastarasis parodė, jog galėtų atpažinti jam dÅ«rusį asmenį, jis atrodė Å¡viesių plaukų, liekno kÅ«no sudėjimo, plaukai trumpi.

Tokia apklausa nevisiÅ¡kai atitinka įstatymo reikalavimus, kadangi R. V. buvo apklaustas tik bendrais bruožais ir neįvardino žymių ar ypatybių, pagal kurias galėtų atpažinti tÄ asmenį. Be to, iÅ¡ asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukÄ protokolo matyti, jog R. V. jam dÅ«rusį asmenį atpažino ne pagal apklausos metu nurodytus bruožus, tačiau iÅ¡ bendrų bruožų ir iÅ¡vaizdos, nenurodydamas nei vienos konkrečios žymės, pagal kÄ atpažįsta jį sužalojusį asmenį.

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos ir vėlesnių paties R. V. apklausų, R. V. pažinojo U. B., žinojo jo vardÄ , tačiau nei pirmosios apklausos metu, nei tÄ pačiÄ dienÄ atlikto asmens atpažinimo pagal nuotraukÄ metu jis nenurodė jam dÅ«rusio asmens vardo, kas duoda pakankamÄ pagrindÄ abejoti parodymo atpažinti pagal nuotraukÄ patikimumu. Liudytojas V. V. pirmos apklausos metu iÅ¡ viso nebuvo apklaustas apie tai, kaip atrodė asmuo, kurį jis matė sužeidžiant R. V., iÅ¡ asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukÄ protokolo matyti, kad jame nenurodyti jokie bruožai, pagal kuriuos jis atpažįsta U.

B., todėl toks atpažinimas atliktas akivaizdžiai pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, numatytus Å¡iam procesiniam veiksmui atlikti, kas reiÅ¡kia, jog yra neteisėtas ir negali bÅ«ti pripažintas įrodymu. Apklausos metu V. V. teigė, kad R. V. sužeidė U., nors kaip matyti iÅ¡ visų vėlesnių apklausų jis nei karto neminėjo, jog pažinojo U. B., teismo posėdžio metu nurodė, kad kaltinamojo vardÄ jam pasakė kiti. Nukentėjusysis R. V. teisme nurodė, kad atpažino U. tėvÄ , nes jam parodė nuotraukas, tačiau jokio tai patvirtinančio asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolo byloje nėra, dėl ko neatmetama galimybė, kad nukentėjusiajam R.

V. prieÅ¡ atpažinimÄ galėjo bÅ«ti parodytos ir U. B. nuotraukos. Nurodyti pažeidimai kelia pagrįstų abejonių byloje atliktų asmens atpažinimų pagal nuotraukÄ patikimumu, todėl negalėjo bÅ«ti pripažįstami įrodymais.Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamÄ jÄ bylÄ pažeidė baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimÄ teisme. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tai įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Pagal BPK 279 straipsnį teisiamojo posėdžio pirmininkas išsiaiškina liudytojo santykius su kaltinamuoju bei nukentėjusiuoju ir pasiūlo liudytojui, kad šis praneštų teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių, po to BPK 275 straipsnio nustatyta tvarka liudytojui užduodami klausimai. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo nei vienam liudytojui posėdžio metu nebuvo užduotas klausimas apie pastarųjų santykius su nukentėjusiaisiais. Be to, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinimui palankiems liudytojams, nukentėjusiųjų draugams ir pažįstamiems, taip pat pačiam nukentėjusiajam R.

V., nebuvo leista patiems papasakoti viskÄ , kÄ jie žino apie bylos aplinkybes. Å iems asmenims pasakius kelis sakinius, posėdžio pirmininkas savo iniciatyva pagarsindavo jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tuo užkirsdamas keliÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti kokius parodymus jie bÅ«tų davę teisiamojo posėdžio metu. Tai rodo, kad teismui buvo svarbÅ«s ne teisiamajame posėdyje, o ikiteisminio tyrimo metu duoti Å¡ių asmenų parodymai, buvo siekiama užbėgti už akių galimiems parodymų neatitikimams.

Skunde pažymima, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali bÅ«ti perskaitomi tik BPK 276 straipsnyje numatytais atvejais. Gynėjos teigimu, toks liudytojų parodymų gavimo bÅ«das laikytinas neteisėtu, pažeidžiančiu įstatymų nustatytÄ tvarkÄ , todėl tokie parodymai negali bÅ«ti laikomi įrodymu baudžiamojoje byloje ir jais negalima grįsti nuosprendžio.Kaip matyti iÅ¡ aukščiau nurodytų aplinkybių, jokių objektyvių neginčijamų įrodymų, vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtinančių, kad U.

B. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus byloje surinkta nebuvo, todėl pirmos instancijos teismo nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas ir priimtas naujas iÅ¡teisinamasis nuosprendis.Pirmosios instancijos teismas neteisėtai pripažino atsakomybę kvalifikuojančiÄ aplinkybę – chuliganiÅ¡kas paskatas ir nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio, reglamentuojančio bÅ«tinÄ jÄ gintį, nuostatų.Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, gynėja nurodo, kad nužudymas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstÄ savo veiksmams panaudojant mažareikÅ¡mę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, 2K-446/2011).

Pagal analogijÄ toks pats apibÅ«dinimas taikomas ir sunkiam sveikatos sutrikdymui dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad U. B. elgesys nebuvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, jis nesiekė prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams ar pademonstruoti į juos niekinantį požiÅ«rį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog kaltinamasis sužalojimus peiliu atliko ne dėl nesutarimų su nukentėjusiaisiais, ne dėl jų poelgių, kad įvykusios muÅ¡tynės nelietė paties kaltinamojo, kaltinamasis atliko neadekvačius veiksmus, nors jam grėsmės ir nebuvo, fizinis smurtas prieÅ¡ M.

J. ir R. V. buvo panaudotas be jokios dingsties vieÅ¡oje vietoje, tokiais veiksmais demonstruojant aiÅ¡kų žmogaus ir visuomenės negerbimÄ , elementarių moralės ir elgesio normų niekinimÄ , atvirÄ iššūkį visuomeninei tvarkai, prieÅ¡pastatant save aplinkiniams ir demonstruojant niekinantį požiÅ«rį į juos. Nesutikdama su Å¡ia iÅ¡vada gynėja teigia, kad teismas neįvertino įrodymų visumos, nepaÅ¡alino tarp įrodymų esančių prieÅ¡taravimų, vienus įrodymus vertino atskirai nuo kitų, iÅ¡ esmės remdamasis nukentėjusiojo R.

V. ir jo draugų parodymais. Teismas neįvertino liudytojų tarpusavio santykių, jų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus (vietiniai Kapčiamiesčio gyventojai, vieni kitus pažinodami, tarpusavyje bÅ«dami draugais, buvo suinteresuoti pozityviai pateikti situacijÄ savo pačių atžvilgiu, dėl atsiradusių pasekmių apkaltinti atvykėlius). Bylos duomenys apie konfliktinės situacijos vystymosi eigÄ yra nevienareikÅ¡miai, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis pagrįsta iÅ¡imtinai kaltinimÄ atitinkančių duomenų vertinimu.

Teismas nuosprendyje visiÅ¡kai neanalizavo liudytojų A. B., M. B., R. K. parodymų, kad kartu su vaikais U. B., K. K., K. K. automobiliais VW Passat ir Toyota nuvyko į Kapčiamiesčio centrÄ ieÅ¡koti dingusio kartu į sodybÄ atvažiavusio K. K. draugo K. D.. Vaikai tėvams buvo pranešę, jog buvo sukonfliktavę su keliais vietiniais jaunuoliais (konkrečiai G. Ž., pravarde „R.“), todėl jie visi turėjo pagrįstÄ pagrindÄ nerimauti, kad K. D. galėjo bÅ«ti nutikę kas nors blogo. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad atvykusiems asmenims pradėjus ieÅ¡koti dingusio K.

D., tarp Å¡ių asmenų ir vietinio jaunimo kilo žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į muÅ¡tynes. Liudytojai M. B., A. B., R. K., taip pat ir nuteistasis U. B. parodė, kad buvo užpulti vietinių neblaivių jaunuolių, daugiausia buvo muÅ¡amas M. B., tÄ patvirtina ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-393/2011, kuriuo A. D. buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarymo, o A.

D. buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymo. Tačiau pirmosios instancijos teismas Å¡ių asmenų parodymų iÅ¡ nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismo nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad muÅ¡tynės buvo tik tarp M. B. ir brolių D.. Byloje nustatyta, kad įvykyje dalyvavo daugiau nei 30 žmonių, tÄ patvirtina visi apklausti asmenys, nurodydami, kad muÅ¡tynėse dalyvavo daug žmonių, tačiau duodami parodymus apie įvykio aplinkybes, visi liudytojai, kurie yra vietiniai gyventojai, sutartinai tvirtina, kad nei kas tiksliai iÅ¡ vietinių mušėsi, nei kas kokius smÅ«gius ir kam sudavė jie nurodyti negali, kas akivaizdžiai parodo Å¡ių liudytojų gynybinę pozicijÄ , nenorÄ duoti parodymus vieniems apie kitus ir leidžia pagrįstai abejoti Å¡ių liudytojų duotų parodymų patikimumu.

Nors nenurodydami, kas konkrečiai iš vietinių jaunuolių dalyvavo muštynėse ir mušė atvykusius asmenis, vis tik liudytojai P. J. ir L. O. patvirtina, kad M. B. buvo mušamas. P. J. parodė, kad vienu metu matė, kai baro „S.“ savininkas V. V. laikė M. B. ir vietiniams jaunuoliams šaukė, kad prie jo nelįstų, nemuštų. Liudytojas L. O. taip pat patvirtino, kad V. V. gynė M. B.. Iš liudytojų A. B., M. B., R. K. parodymų matyti, kad M. B. mušė daugiau vietinių jaunuolių, ne tik broliai D., be to M.

B. buvo ne tik muÅ¡amas, bet ir smaugiamas. Nukentėjusysis R. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog A. B. parodymai apie užpuolimo aplinkybes teisingi, į teisėjo klausimÄ atsakydamas, jog U. mama iÅ¡ esmės sakė tiesÄ , tik kad automobilį bÅ«tų spardę ar jÄ mušę jis nematė. Remdamasis nukentėjusiojo R. V. parodymais, kad jis niekam nesudavė, neturėjo jokio peilio, kaltinamajam jokio pavojaus nekėlė, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino to, jog nukentėjusysis pats pripažino nubloÅ¡kęs U.

B. tėvÄ M. B., o liudytojas J. S. nurodė, kad matė, jog ateidamas link baro R. V. viena ranka laikė už sužaloto Å¡ono, o kitoje nešėsi peilį. IÅ¡ Å¡ių aplinkybių akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad U. B. kilusios muÅ¡tynės nelietė, jam grėsmės nebuvo, yra visiÅ¡kai nepagrįsta.Teismų praktikoje bÅ«tinÄ ja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį ir neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys).

Kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ir pažeidžia aukščiau minėtas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiÅ¡kai aiÅ¡ki. Minėtoje konfliktinėje situacijoje U. B., matydamas muÅ¡amÄ ir smaugiamÄ savo tėvÄ M. B., muÅ¡amÄ ir Å¡aukiančiÄ mamÄ (iÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad A. B. įvykio metu taip pat buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), daužomÄ jų automobilį, kas neabejotinai nustatyta byloje esančiu automobilio VW Passat apžiÅ«ros protokolu, nakties metu bÅ«damas apsuptas minios vietinių agresyviai nusiteikusių neblaivių jaunuolių, kurių kiekybinė ir jėgos persvara buvo ženkliai didesnė, pagrįstai manė, kad tiek jam pačiam, tiek jo artimiems žmonėms kilęs akivaizdus ir realus pavojus, todėl teismui nustačius, kad U.

B. padarė kuriÄ nors baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ , jo veiksmai turi bÅ«ti pripažinti padarytais veikiant bÅ«tinosios ginties sÄ lygoms.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundÄ patenkinti, nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundÄ atmesti, o prokurorė ir nukentėjusieji bei nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundÄ atmesti, nukentėjusiojo atstovo skundÄ patenkinti.Nuteistojo gynėjos skundas tenkinamas, nukentėjusiojo atstovo skundas tenkinamas iÅ¡ dalies.

Dėl nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodyti nuosprendžio naikinimo pagrindai – netinkamas materialinės teisės normų taikymas ir esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Kaip matyti iÅ¡ apeliacinio skundo turinio, Å¡ie pažeidimai siejami su neteisingu teismo atliktu įrodymu vertinimu, be to, nurodoma, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apeliantė taip pat mano, kad teismas netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas.Vertinant nuteistojo gynėjos skundÄ pirmuoju aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla.

Ä®rodymais gali bÅ«ti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Ä®rodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sÄ sajos ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. IÅ¡vadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai iÅ¡tirtų ir patikrintų duomenų visumÄ .

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, todėl proceso dalyvių iÅ¡sakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir iÅ¡vadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama gynėjos apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Duomenys, gauti apklausus nukentėjusiuosius B. J., V. J., R. V., liudytojus A. B., G. Š., K. D., D. B., L. O., V. V., V. V., D. D., M. V., M. V., D. Ž., D. S., R. B., A. D., A. D., J. S., P. J., R. K., R. K., K. K., M. B., skundžiamame nuosprendyje buvo ištirti ir įvertinti.

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, esant prieÅ¡taravimams tarp parodymų bei kitiems bylos įrodymams patikrinti, teismas perskaitė nuteistojo U. B., nukentėjusiojo R. V. bei liudytojų L. O., V. V., V. V., D. D., M. V., M. V., D. Ž., D. S., R. B., A. D., A. D., J. S., P. J., R. K., R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, apklausė specialistÄ L. U., įvertino byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose.

Å ių tiesiogiai iÅ¡tirtų ir patikrintų įrodymų visuma duoda pakankamÄ pagrindÄ iÅ¡vadai, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė aplinkybes, kuriomis buvo nužudytas M. J. ir sunkiai sutrikdyta R. J. sveikata.Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nuosekliai ir detaliai iÅ¡dėstė visus teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus ir pateikė jų vertinimo motyvus.Nuteistojo gynėja, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, šį argumentÄ grindžia tuo, teismas nesiėmė priemonių nuteistojo parodymų prieÅ¡taravimams paÅ¡alinti, teigia, jog U.

B. apklaustas pažeidus BPK 188 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat akcentuoja neatitikimus liudytojų P. J., R. V., V. V. bei M. V. parodymuose, vertina juos kaip nepatikimus, pateikia savo nuomonę ir dėl kitų įrodymų vertinimo bei teigia, kad nevertinti M. V. ir D. B. parodymai. Iš nuteistojo U. B. apklausos protokolų matyti, jog prieš pradedant apklausas, U. B. buvo išaiškinamos jo teisės, tarp jų ir teisė neduoti parodymų. Be to, U. B. apklaustas dalyvaujant gynėjui. Apklausų metu nuteistasis sutiko duoti parodymus.

Nei U. B., nei jo gynėjas skundų dėl galimai neteisėtų apklausų bÅ«dų, nepareiÅ¡kė. BPK 188 straipsnio 5 dalyje yra numatyta galimybė į jaunesnio kaip aÅ¡tuoniolikos metų įtariamojo apklausÄ kviesti valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovÄ arba psichologÄ , kurie padeda apklausti nepilnametį. Tačiau Å¡i nuostata nėra imperatyvi. Minėti asmenys gali bÅ«ti kviečiami proceso dalyvių praÅ¡ymu arba ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva.

Ikiteisminio tyrimo metu atliktoje teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto iÅ¡vadoje nurodyta, jog U. B. gali bÅ«ti apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei dalyvauti teismo posėdžiuose (t. 5, b. l. 92-96). IÅ¡ minėto teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto taip pat matyti, jog tyrimo metu nuteistasis U. B. ekspertams paaiÅ¡kino parodymų keitimo priežastis, nurodydamas, kad parodymus mėgino kelis kartus keisti, nes nežinojo, kaip elgtis, kaip jam bÅ«tų geriau, naudingiau, kaip ir kÄ papasakoti, norėjo, kad niekas nesužinotų ir galvojo, kad tuomet jam nieko nebus.

Å ios nuteistojo parodymų keitimo priežastys nurodytos ir teismo nuosprendyje. Todėl gynėjos skundo argumentas, jog teismas nesiėmė priemonių nuteistojo parodymų prieÅ¡taravimų priežastims iÅ¡siaiÅ¡kinti, yra deklaratyvus ir prieÅ¡taraujantis bylos medžiagai. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, jog nuteistajam nebuvo suteikta teisė turėti atstovÄ pagal įstatymÄ (BPK 53 straipsnio 1 dalis). Pirmiausia atkreiptinas gynėjos dėmesys, jog Å¡i nuostata nėra imperatyvi. Antra, ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo tėvai praÅ¡ymo, kaip to reikalauja BPK 53 straipsnio 3 dalies nuostatos, nepareiÅ¡kė.

Bylos medžiagoje nėra ir duomenų, kad U. B. esant suimtu, jo artimiesiems buvo ribojama teisė pasimatyti. Be to, iÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis U. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu patvirtino, jog abiems vaikinams dÅ«rė peiliu į Å¡launis po kelis kartus (t. 5, b. l. 23-25). Å ie ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra laikomi savarankiÅ¡ku įrodymu Å¡altiniu BPK 20 straipsnio prasme. Svarbu pažymėti, jog nuteistasis, teisiamojo posėdžio metu kaltę pripažinęs tik iÅ¡ dalies, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino (t. 6, b. l. 112).

Atlikus įrodymų tyrimÄ apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus iÅ¡ esmės neigdamas savo kaltę. Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės keisti parodymus, tačiau pastarojo apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus atmeta, nes jie prieÅ¡tarauja byloje surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtiems duomenims. Apygardos teismas dalyje dėl nuteistojo atliktų veiksmų pagrįstai rėmėsi ne pakeistais teisme, o ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais U.

B. parodymais ir tinkamai įvertino tyrėjui duotus parodymus. Å iuos U. B. parodymus apie faktines veikų padarymo aplinkybes iÅ¡ esmės patvirtina nukentėjusiojo R. V. bei liudytojų V. V., M. V., M. V., P. J. parodymai. Nukentėjusysis R. V. patvirtino, kad smÅ«gius peiliu į kairio peties sritį ir kairį Å¡onÄ jam sudavė U. B. (t. 6, b. l. 68-70). Liudytojas V. V. patvirtino matęs, kaip U. B. R. V. sudavė tris smÅ«gius peiliu į petį, pažastį ir Å¡onÄ (t. 6, b. l. 81-82). Tai, kad bÅ«tent U.

B. smūgiavo peiliu, patvirtino ir liudytojas M. V., nurodęs, kad U. B. kažkam sudavė smūgius (t. 6, b. l. 84-85). Pastarųjų parodymus patvirtina specialisto išvada Nr. G 589/10 (06), iš kurios matyti, kad R. V. sužalojimai padaryti veikiant nugaros kairę pusę ir juosmens kairę pusę aštriu, duriančio - pjaunančio tipo žalojančiu daiktu, trijų trauminių poveikių pasėkoje (t. 1, b. l. 113-117). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nukentėjusiųjų sužalojimo metu peilį turėjo tik U.

B., nes iÅ¡ K. K. peilis buvo atimtas. Å iÄ aplinkybę patvirtino liudytojas J. S., parodęs, kad matė, kaip R. V. atėmė iÅ¡ K. K. peilį ir numetė į kiemÄ (t. 6, b. l. 88). 2010-06-26 įvykio vietoje rastas peilis buvo be žmogaus kraujo pėdsakų (t. 1, b. l. 103-104). Kad turėjo peilį, viso proceso metu neneigė ir pats nuteistasis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja liudytojų parodymus vertina iÅ¡kraipydama jų prasmę arba iÅ¡traukdami iÅ¡ konteksto atskirus teiginius.

Vertinant liudytojų P. J., R. V., V. V. bei M. V. parodymus, matyti, jog Å¡ių liudytojų parodymai esminėse detalėse sutapo, be to, jie atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. VisiÅ¡kai nepagrįstas gynėjos argumentas, jog U. B. nė karto neįvardino, kad vaikinas raudonu džemperiu buvo M. J.. Byloje nustatyta, kÄ Ä¯vykio metu vilkėjo nukentėjusieji, t. y. raudonÄ džemperį M. J., baltÄ â€“ R. V.. Tai, kad gynėjos skunde nurodyti liudytojai nematė M. J., taip pat nėra pagrindas paneigti liudytojų, įvykio vietoje mačiusių M.

J., parodymus. Nurodyta aplinkybė nepaneigia ir paties nuteistojo parodymų, jog smÅ«gius peiliu į kojas jis sudavė raudonÄ džemperį vilkėjusiam vaikinui. Taip pat atkreiptinas gynėjos dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡imtinai liudytojo P. J. parodymais U. B. kaltės negrindė, pastarojo parodymai buvo įvertinti visų bylos duomenų kontekste. Atmetami kaip nepagrįsti ir apeliantės skundo argumentai dėl liudytojo L. O. parodymų. Gynėjos skunde nurodomi skirtingų apklausų skirtingi epizodai.

Å iame kontekste pažymėtina, jog bylos duomenimis nustatyta, jog vaikinas, Å¡vaistęsis peiliu, buvo U. B., o vaikinas su akiniais – K. K., iÅ¡ kurio peilis buvo atimtas. Nepagrįsta ir gynėjos nuoroda į specialisto iÅ¡vadÄ Nr. 47-503B/10 (06) – byloje nėra nustatyta, kad U. B. susižalojo pats. Liudytojų ir paties nuteistojo U. B. parodymų apie tai, kad pastarasis turėjo peilį, nepaneigia gynėjos skundo argumentas, kad liudytojai M. V. ir D. B. nematė, jog nubėgę vaikinai turėjo peilį.

Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodomi ir BPK 191 straipsnio 2 dalies, BPK 275 straipsnio bei BPK 279 straipsnio pažeidimai. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė iÅ¡ esmės tik deklaratyviai nurodo įstatymo pažeidimus ir jokių tai patvirtinančių objektyvių aplinkybių nenurodo. Todėl apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad atpažįstantis asmuo prieÅ¡ parodymÄ atpažinti turi bÅ«ti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintinÄ asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias tÄ asmenį jis gali atpažinti.

PrieÅ¡ atpažinimÄ iÅ¡ asmens nuotraukų R. V. buvo apklaustas ir nurodė, kad jį sužalojusį asmenį galėtų atpažinti iÅ¡ Å¡viesių, trumpų plaukų, liekno kÅ«no sudėjimo (t. 3, b. l. 18-19). Asmens atpažinimo metu nukentėjusysis R. V. atpažino U. B. ir nurodė, kad tai asmuo, kuris jį sužalojo. Nukentėjusysis jį įsidėmėjo iÅ¡ bendrų bruožų ir iÅ¡vaizdos (t. 3, b. l. 33-34). Tai reiÅ¡kia, kad atpažinimas atliktas nepažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, todėl nėra pagrindo 2010-06-26 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokolÄ ir jame užfiksuotus duomenis pripažinti netinkamu įrodymu.

BPK 279 straipsnyje yra numatyta liudytojų apklausos tvarka. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai liudytojas praneša teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių, BPK 275 straipsnio nustatyta tvarka liudytojui užduodami klausimai. BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Vienok, kada turi būti perskaitomi pirmiau duoti liudytojo parodymai – po liudytojo apklausos ar po to, kai liudytojui buvo užduoti klausimai, įstatyme nėra numatyta.

Tai reiÅ¡kia, kad teismas turi diskrecinę teisę spręsti, kada perskaityti pirmiau duotus parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad liudytojų apklausa buvo vykdoma pažeidžiant baudžiamojo proceso sÄ Å¾iningumÄ . Svarbu pažymėti, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris reiÅ¡kia, kad kaltinimo ir gynybos Å¡alys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti praÅ¡ymus, ginčyti kitos Å¡alies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylÄ ir turinčiais reikÅ¡mės jÄ teisingai iÅ¡spręsti (BPK 7 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę teikti praÅ¡ymus, užduoti klausimus kaltinimo liudytojams ir ja aktyviai naudojosi.Minėta, kad teismo nuosprendis ginčijamas ir tuo aspektu jog, pasak apeliantės, buvo nepagrįstai netaikytos BK 28 straipsnio nuostatos. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant bÅ«tinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygos, susijusios su dviem pagrindiniais Å¡io instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant bÅ«tinosios ginties situacijÄ turi bÅ«ti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ .

BÅ«tinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (iÅ¡traukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalÄ kitam asmeniui negali bÅ«ti laikomi bÅ«tinÄ ja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-7-126/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tÄ aplinkybę, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t. y. iki tokio kėsinimosi padaryti besikėsinančiojo ar kitų, su juo susijusių asmenų, nusikalstami veiksmai. Esant kėsinimuisi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, asmens gynyba nuo tokio kėsinimosi gali peraugti ir į jo bei besikėsinančio asmens muÅ¡tynes. Å iuo atveju muÅ¡tynių faktas pats savaime nepaneigia bÅ«tinosios ginties situacijos buvimo.Asmuo teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali bÅ«ti laikomi padaryti esant bÅ«tinosios ginties situacijai, itin didelę reikÅ¡mę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos iÅ¡vados dėl teisės į bÅ«tinÄ jÄ gintį padarymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandÅ«roje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo bÅ«tinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas bÅ«tinÄ ja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant bÅ«tinosios ginties buvimÄ priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba.

Taigi didelę reikÅ¡mę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2010). Vadinasi nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar nuteistasis veikė esant bÅ«tinosios ginties situacijai, reikia iÅ¡analizuoti teismo atliktÄ Ä¯rodymų vertinimÄ byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad U. B. sužalojimus peiliu atliko ne dėl nesutarimų su nukentėjusiaisiais ir ne dėl jų poelgių, konstatavo, jog fizinis smurtas prieÅ¡ nukentėjusiuosius buvo panaudotas be jokios dingsties, vieÅ¡oje vietoje, tokiais veiksmais demonstruojant aiÅ¡kų žmogaus ir visuomenės negerbimÄ , elementarių moralės ir elgesio normų niekinimÄ , atvirÄ iššūkį visuomeninei tvarkai, prieÅ¡pastatant save aplinkiniams ir demonstruojant niekinantį požiÅ«rį į juos.

Tokia teismo iÅ¡vada nėra pagrįsta iÅ¡samia bylos aplinkybių analize, visapusiÅ¡ku įrodymų iÅ¡tyrimu ir jų teisingu įvertinimu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, vienus įrodymus vertino atskirai nuo kitų, iÅ¡ esmės remdamasis nukentėjusiojo ir jo draugų parodymais. Nebuvo atsižvelgta ir į visas bylos aplinkybes, reikÅ¡mingas sprendžiant klausimÄ dėl to, ar nuteistasis, sužalodamas R. V. ir nužudydamas M. J., veikė esant bÅ«tinosios ginties situacijai.Teismas pripažindamas, kad nuteistajam jokios grėsmės nebuvo, kad jis smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusiuosius panaudojo be jokios dingsties, tai grindė nukentėjusiojo R.

V. bei liudytojų V. V., A. D., J. S., P. J., kurie buvo pažįstami su nukentėjusiaisiais, parodymais. R. V., V. V. parodymais buvo grindžiama ta aplinkybė, kad R. V. nieko nedarė, rankose nieko neturėjo. J. S. parodymais buvo grindžiama tai, kad M. J. bare su niekuo nekonfliktavo, P. J. – kad priėjęs prie tėvų M. J. paprašė jų nešūkauti, A. D. – kad jo akivaizdoje U. B. nebandė tėvo nei apginti, nei atskirti nuo kitų asmenų, su kuriais pastarasis konfliktavo. Tačiau teismas neįvertino liudytojų R.

K., K. K., R. K., M. B., A. B., K. D., taip pat ir nuteistojo U. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie konflikto eigÄ ir nurodžiusių kitokias Å¡io konflikto aplinkybes. IÅ¡ liudytojų M. B., A. B., R. K. ir R. K. parodymų matyti, jog pastarieji atvažiavo į miestelį ieÅ¡koti savo vaikų, po to, kai K. K. paskambino savo tėvui R.. K. ir papasakojo, kad prie jo ir jo draugų priėjęs ,,R.” su draugais atėmė iÅ¡ jo telefonÄ , o tėvui liepė atvažiuoti. Atvykę į miestelį U.

B. tėvai ir K. surado vaikus, jų drauges, tačiau neradus K. D., vietinių klausinėjo, kur jis galėtų bÅ«ti. Kilus konfliktui, M. B. ir K. K. buvo užpulti ir sumuÅ¡ti vietinių gyventojų. Å iÄ aplinkybę patvirtina įsiteisėjęs Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011-04-01 nuosprendis, kuriuo A. D. ir A. D. veiksmai buvo įvertinti kaip nusikalstami ir jie buvo nuteisti už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ (A. D. ir už nesunkų sveikatos sutrikdymÄ dėl chuliganiÅ¡kų paskatų). Be to, iÅ¡ nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų matyti, kad nukentėjusysis M.

J. bandė smogti (užsimojo) U. B., tačiau tėvas jį čiupo į glėbį, pastarieji susigrÅ«mė. Po to U. B. pamatė link jo einantį ir užsimojusį R. V.. Å iuos nuteistojo parodymus patvirtina liudytojo P. J. parodymai, kad nukentėjusysis M. J. buvo priėjęs prie B. ir tiesiogiai su jais konfliktavo (t. 6, b. l. 80-81). Å iame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį.

Taigi, dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi nėra bÅ«tina, kad žala grėstų ar bÅ«tų padaroma tik besiginančiajam (nagrinėjamu atveju M. B.). Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad į miestelį R. K., R. K. bei M. B. su A. B. vyko tikslu parsivežti vaikus. Minėta, kad atvykus į miestelį, M. B. ir R. K. buvo užpulti ir sumuÅ¡ti. Nors nukentėjusysis R. V., liudytojai K. K., A. B., G. Å ., V. V., D. S. nurodė skirtingÄ muÅ¡tynėse dalyvavusių žmonių skaičių (atitinkamai apie 40, virÅ¡ 20, 20-30, minia, daug žmonių, apie 40-50), akivaizdu, jog vietinių gyventojų buvo žymiai daugiau.

Tuo tarpu iÅ¡ atvykusiųjų pusės konflikte dalyvavo M. B., K. K. ir U. B., iÅ¡ kurių tik vienas buvo suaugęs. Ä® miestelį vėliau atvykęs R. K. nukentėjusiesiems suteikė pirmÄ jÄ pagalbÄ , tačiau taip pat buvo užpultas ir sumuÅ¡tas (jam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas). Minėti liudytojai taip pat nurodė, jog buvo labai daug triukÅ¡mo, kažkas Å¡aukė, klykė. Akivaizdu, jog vietinių gyventojų veiksmai suponavo atvykusių žmonių teisę duoti atkirtį asmenims, t. y. iÅ¡ esmės teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį, kuri galėjo bÅ«ti ir buvo įgyvendinta nepriklausomai nuo to, ar galima buvo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.Taigi iÅ¡ aptarto duomenų viseto, kuris patvirtina bylos iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingas aplinkybes, t. y. tas, į kurias neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, matyti, kad teismas konfliktinę situacijÄ , susidariusiÄ tėvams atvykus į miestelį ieÅ¡koti savo vaikų, nepagrįstai vertino ne kaip teisės į bÅ«tinÄ jÄ gintį įgyvendinimÄ , bet siekį pradėti muÅ¡tynes, kuris yra visiÅ¡kai nerealus, įvertinus atvykusiųjų ir vietinių gyventojų skaičių bei jėgų santykį.

Minėtoje konfliktinėje situacijoje vietinių gyventojų A. D., A. D., taip pat ir nukentėjusiųjų padaryti agresyvÅ«s veiksmai, kuriuos, kaip minėta, patvirtino liudytojų ir nuteistojo parodymai bei įsiteisėjęs teismo nuosprendis, laikytini pavojingu kėsinimusi, nes jais kilo grėsmė atvykusių žmonių sveikatai ir gyvybei. Atsižvelgus į tai, kad vietiniai gyventojai buvo agresyviai nusiteikę, pastarųjų buvo ženkliai daugiau, jie naudojo smurtÄ ir gavo atkirtį kėsinimuisi nepasibaigus, laikytina, kad Å¡is kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus.

Sprendžiant, ar U. B. veiksmai prieÅ¡ nukentėjusiuosius buvo padaryti bÅ«tinosios ginties situacijoje, pažymėtina, kad, pagal Å¡ioje byloje aptartus įrodymus, nukentėjusieji buvo agresyvÅ«s, jį puolė, nuketėjusysis M. J. smurtavo prieÅ¡ nuteistojo tėvÄ . M. B. buvo sužalotas ir tai patvirtina specialisto iÅ¡vada, kurioje konstatuota, kad jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, iÅ¡ bylos duomenų matyti, jog ir pats nuteistasis U. B. buvo sužalotas į kairę Å¡launį duriančio - pjaunančio tipo žalojančiu įrankiu.

Teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 47-503B/10 (06) nurodyta, kad sužalojimas padarytas esant trauminiam poveikiui iÅ¡ priekio (t. 2, b. l. 73-75). Taigi, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, darytina iÅ¡vada, kad U. B. smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusiuosius panaudojo siekdamas nutraukti pavojingÄ , realų, akivaizdų kėsinimÄ si tiek prieÅ¡ tėvÄ M. B., tiek prieÅ¡ save. Be to, iÅ¡ liudytojos A. B. parodymų matyti, jog smurtas buvo panaudotas ir prieÅ¡ jÄ (pastaroji teisiamojo posėdžio metu parodė, jog neblaivus jaunuolis jÄ iÅ¡tempė iÅ¡ automobilio, grupė jaunuolių laikė jÄ prispaudę prie sienos ir Å¡aukė, ar jos sÅ«nus neÅ¡ioja akinius, spyrė į kojas, dėl ko ji nugriuvo).

Kaip minėta, pagal BK 28 straipsnį teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį gali bÅ«ti įgyvendinama ne tik siekiant apginti save, bet ir kitus asmenis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Å¡iuo atveju gynyba negali bÅ«ti laikytina akivaizdžiai neatitinkanti kėsinimosi pavojingumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad U. B. veiksmai buvo padaryti peržengiant bÅ«tinosios ginties ribas. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajam M.

J. smūgius peiliu į kojas, t. y. į tas kūno dalis, kurių sužalojimas nekelia tokios didelės grėsmės žmogaus gyvybei ir sveikatai kaip kitų kūno dalių ar organų sužalojimas. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nukentėjusiajam R. V. buvo suduoti smūgiai į nugaros ir juosmens kairę pusę, t. y. į tas kūno dalis, kurių sužalojimai kelia didelę grėsmę žmogaus gyvybei ir sveikatai. Šiuo aspektu yra pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia rengimosi būtinajai ginčiai ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi.

Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydi. Minėtoje situacijoje kėsinimosi pobÅ«dis nebuvo aiÅ¡kiai apibrėžtas. Tačiau iÅ¡ Å¡ioje nutartyje aptartų įrodymų galima daryti iÅ¡vadÄ apie realų pavojų nuteistojo ir jo artimųjų sveikatai ar net gyvybei.Be to, byloje nepaneigta, kad U. B. duriančiu - pjaunančiu įrankiu sužalojo į jo sveikatÄ ar net gyvybę besikėsinantys užpuolikai. Kaip jau minėta, byloje taip pat nustatyta, kad nuteistÄ jį ir jam artimus asmenis puolė 20 - 30 ar net daugiau asmenų.

Todėl galima pagrįstai manyti, kad jei nuteistasis nebÅ«tų aktyviai gynęsis, jo ir tėvų sveikatai bÅ«tų buvusi padaryta didesnė žala. IÅ¡ to seka, kad esamomis sÄ lygomis U. B. veikoje buvo visos bÅ«tinosios ginties sÄ lygos ir nebuvo aiÅ¡kaus gynybos neatitikimo kėsinimosi pobÅ«džiui ir pavojingumui.Remiantis iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija mano, kad U. B. veiksmai sunkiai sutrikdant R. V. sveikatÄ ir nužudant M. J. buvo padaryti esant bÅ«tinosios ginties situacijai. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 28 straipsnio) teismo nuosprendis naikinamas, o byla nutraukiama.

Dėl nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo ir civilinių ieÅ¡kinių Civilinio ieÅ¡kinio klausimas baudžiamojoje byloje iÅ¡sprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, teismas gali civilinį ieÅ¡kinį visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieÅ¡kovui teisę į ieÅ¡kinio patenkinimÄ ; priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieÅ¡kinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamÄ veikÄ ), arba jį palikti nenagrinėtÄ (jei kaltinamasis iÅ¡teisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos).

B. J. civilinio ieÅ¡kinio pirmosios instancijos teismas visai neiÅ¡sprendė. Todėl Å¡ioje dalyje nukentėjusiojo atstovo skundas yra pagrįstas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta U. B. atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė – bÅ«tinoji gintis. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK aiÅ¡kiai nenustatyta, kaip turėtų bÅ«ti iÅ¡sprendžiamas civilinis ieÅ¡kinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei – bÅ«tinajai ginčiai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtÄ baudžiamÄ jį procesÄ , jeigu egzistuoja baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė, iÅ¡ esmės reiÅ¡kia ir reikalavimÄ nutraukti byloje pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio nagrinėjimÄ .

Civilinis ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, Å¡iems santykiams nutrÅ«kus, tampa negalimas ir civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimas iÅ¡ esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamÄ jÄ bylÄ , civilinis ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje privalo bÅ«ti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali bÅ«ti reiÅ¡kiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006).Todėl nukentėjusiojo B.

J. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo U. B. buvo priteista nukentėjusiajam V. J. – 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. V. – 2 706,05 Lt turtinei žalai ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 5 580,54 Lt gydymo išlaidoms atlyginti bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui – 897 Lt nedarbingumo pašalpos išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegijai nustačius U.

B. atsakomybę Å¡alinančiÄ aplinkybę – bÅ«tinÄ jÄ gintį, pareikÅ¡ti minėti ieÅ¡kiniai taip pat paliekami nenagrinėti.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a: Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendį panaikinti ir, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, bylÄ U. B. nutraukti.Nukentėjusiojo V. J. ir B. J. civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos ir neturtinės žalos, nukentėjusiojo R.

V. civilinį ieškinį dėl neturtinės ir turtinės žalos bei Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl gydymo išlaidų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriaus civilinį ieškinį dėl nedarbingumo pašalpos atlyginimo palikti nenagrinėtus. Kolegijos pirmininkas                                                    Valdimaras Bavėjanas Teisėjos                                                                 Laima Garnelienė                                                                  Rūta Mickevičienė