ee014f9a-48c8-4e75-a515-bb3661a1662a · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-4994-968/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05726-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.38; 3.21 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. spalio 3 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės,sekretoriaujant Astai Statkevičienei,dalyvaujant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei Eglei Dervinskienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos Lietuvos žydų religinės bendrijos skundÄ atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

IÅ¡nagrinėjęs bylÄ , teismasn u s t a t ė :1. PareiÅ¡kėja pateikė teismui skundÄ ir jo patikslinimÄ (b. l. 1–5, 46–50), kuriuo praÅ¡o panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2015-11-12 sprendimÄ Nr. 3R-460(AG-340/04-2015) (toliau – Sprendimas Nr. 3R-460(AG-340/04-2015)), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Ministerija) 2015-09-28 sprendimÄ Nr. (8.3.44)-7R-6715 (toliau – Sprendimas Nr. (8.3.44)-7R-6715) ir įpareigoti MinisterijÄ parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektÄ dėl Lietuvos žydų religinės bendrijos nuosavybės teisės į religinėms reikmėms naudojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos), įregistravimo.2.

Skunde nurodoma, kad pareiÅ¡kėja 2015-06-22 pateikė Ministerijai praÅ¡ymÄ pripažinti nuosavybės teisę į Patalpas, kurios yra naudojamos kaip bendruomenės maldos namai religinėms apeigoms atlikti. Ministerija 2015-09-28 sprendimu Nr. (8.3.44)-7R-6715 atsisakė rengti Vyriausybės nutarimo projektÄ dėl minėto nekilnojamojo turto, motyvuodama tuo, jog bendrijos maldos namai sovietmečiu buvo naudojami kaip gyvenamasis pastatas bei tarnybinis vieÅ¡butis, maldos namai iki nacionalizavimo priklausė fiziniam asmeniui, Patalpų paskirtis – administracinė, o ne religinė, Lietuvoje sovietmečiu veikė tik 2 religinės žydų bendrijos – Kauno ir Vilniaus, o Å iauliuose veikusi žydų religinė bendruomenė niekur neregistruota, todėl sovietinė valdžia jai negalėjo maldos namų neatlygintinai perduoti naudotis.

PareiÅ¡kėja šį Ministerijos sprendimÄ apskundė VAGK, tačiau pastaroji jos skundÄ atmetė. PareiÅ¡kėja su VAGK sprendimu nesutinka, teigia, kad 1944-1956 m. laikotarpiu Lietuvoje buvo sunkumų ne tik atgaunant religinės paskirties pastatus, bet ir registruojant religines bendruomenes bei bendrijas, valdžios institucijos įregistravo tik dvi bendruomenes – Kauno ir Vilniaus, o kitų judėjų bendruomenių praÅ¡ymus įregistruoti atmetė, nors kai kurios jų, įskaitant bendrijÄ Å iauliuose, gyvavo ir keletÄ metų siekė įregistravimo bei leidimo melstis iÅ¡likusiose sinagogose.

SavavaliÅ¡kai, be iÅ¡ankstinio valdžios leidimo veikiantys judėjų maldos namai – minjanai – SSRS buvo labai plačiai paplitęs reiÅ¡kinys, ilgainiui oficialiai atsirado terminas „neregistruota tikinčiųjų grupė“ (pakeičiant terminÄ â€žnelegali tikinčiųjų grupė“). Ministerija ir VAGK tik formaliai įvertino Patalpų paskirtį ir neatsižvelgė į tai, kad pareiÅ¡kėja negalėjo daryti įtakos Patalpų paskirties keitimui, tačiau faktiÅ¡kai Patalpos ir anksčiau, ir Å¡iuo metu yra naudojamos religiniams tikslams.

Aplinkybė, kad maldos namai iki nacionalizavimo priklausė fiziniam asmeniui, taip pat negali riboti pareiÅ¡kėjos galimybių atstatyti nuosavybės teises į Patalpas, kadangi žydų tikėjimas nedraudžia privatiems asmenims statyti/turėti sinagogas ar maldos namus, kurie bÅ«tų naudojami bendruomenės religiniams tikslams. Skunde pareiÅ¡kėja pažymi, kad negalima prieÅ¡ jÄ naudoti aplinkybės, kad žydų bendruomenės nariai buvo negailestingai išžudyti, o vėliau patyrė sovietines represijas religinio gyvenimo srityje ir dėl to iÅ¡ karto tinkamai negalėjo apginti savo pažeistų teisių tinkamai užsiregistruodami bei iÅ¡vieÅ¡indami savo bendruomeninę veiklÄ .

Å iuo atveju Ministerija turėjo vadovautis Religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisės į religinės paskirties nekilnojamÄ jį turtÄ registravimo tvarkos įstatymo (toliau – Ä®statymas) preambulėje įtvirtintu siekiu atkurti istorinį teisingumÄ , kuris reiÅ¡kia, kad iki Antrojo Pasaulinio karo, iki sovietinės nacionalizacijos ir kitų istorinių kataklizmų žydų bendruomenė Å iauliuose turėjo ne vienÄ sinagogÄ ir ne vienus maldos namus, įskaitant tuos, kurie buvo Patalpose, dėl kurių Å¡iuo metu vyksta ginčas.Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjos atstovas nedalyvavo, apie posėdį praneÅ¡ta tinkamai.3.

Atsakovė Ministerija atsiliepime (b. l. 73–75) praÅ¡o skundÄ atmesti. Nurodo, kad iÅ¡ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡o matyti, kad Patalpų paskirtis – administracinė, jos nėra religinės paskirties nekilnojamasis turtas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2015-09-08 raÅ¡tu MinisterijÄ informavo, jog neturi duomenų, kad Patalpos 1939-1953 m. laikotarpiu priklausė žydų religinei bendruomenei. Nesant duomenų, jog Patalpos nuosavybės teise priklausė žydų religinei bendruomenei iki jų nacionalizavimo 1948 m., Patalpos neatitinka Ä®statymo 1 straipsnio 1 dalies apibrėžimo, todėl Ministerija neturi pagrindo rengti Vyriausybės nutarimo projektÄ pagal pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ .Teismo posėdyje atsakovės atstovė, remdamasi atsiliepime iÅ¡dėstytais motyvais, prašė pareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Teismask o n s t a t u o j a :

             Skundas atmestinas.6. Remiantis byloje surinktais raÅ¡ytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiÅ¡kėja 2015-06-22 praÅ¡ymu kreipėsi į MinisterijÄ , nurodė, kad Patalpas Lietuvos žydų religinė bendruomenė ir Å iaulių apskrities žydų bendruomenė tiek Å¡iuo metu, tiek iki Antrojo Pasaulinio karo naudojo religinėms reikmėms, prašė įregistruoti pareiÅ¡kėjos nuosavybės teisę į religinėms reikmėms naudojamas Patalpas (b. l. 85–87).

Ministerija 2015-09-28 priėmė SprendimÄ Nr. (8.3.44)7R-6715, kuriuo atsisakė rengti Vyriausybės nutarimo projektÄ dėl pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo, motyvuodama, kad pareiÅ¡kėjos praÅ¡yme nurodytos Patalpos neatitinka Ä®statymo reikalavimų, kadangi: jos nebuvo perduotos neatlygintinai naudotis žydų religinei bendruomenei; sovietmečiu jos buvo naudojamos kaip gyvenamasis namas, tarnybinis vieÅ¡butis ir tik nepriklausomybės laikais buvo nuomojamos Lietuvos žydų kultÅ«ros draugijai, kuri ketino Patalpose įrengti kavinę;

Ministerijos turimais duomenimis sovietmečiu Lietuvoje veikė tik dvi žydų religinės bendruomenės (Vilniuje ir Kaune), taigi nėra pagrindo spręsti, kad žydų religinė bendruomenė Å iauliuose sovietmečiu buvo užregistruota; iki sovietų valdžios vykdytos nacionalizacijos Patalpos nuosavybės teise priklausė ne religinei bendruomenei, o fiziniam asmeniui; Patalpų paskirtis – administracinė (b. l. 76–78). PareiÅ¡kėja SprendimÄ Nr. (8.3.44)7R-6715 apskundė VAGK (VAGK byla Nr. AG-340/04-2015 (toliau – VAGK byla) b. l. 1–4), kuri, iÅ¡nagrinėjusi skundÄ , 2015-11-12 priėmė SprendimÄ Nr. 3R-460(AG-340/04-2015) pareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti (VAGK byla, b. l. 84–87).7.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Ministerijos Sprendimo Nr. (8.3.44)7R-6715, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ Ä¯registruoti pareiÅ¡kėjos nuosavybės teisę į religinėms reikmėms naudojamas Patalpas bei rengti dėl to Vyriausybės nutarimo projektÄ , taip pat dėl Å¡io Ministerijos sprendimo priimto VAGK Sprendimo Nr. 3R-460(AG-340/04-2015) teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ä®statymas bei Vyriausybės 2012-05-29 nutarimu Nr. 622 patvirtintas Religinių bendruomenių ir bendrijų praÅ¡ymų įregistruoti nuosavybės teisę į religinės paskirties nekilnojamÄ jį turtÄ nagrinėjimo tvarkos apraÅ¡as (toliau – ApraÅ¡as). 8.1. Ä®statyme nustatyta, kad jis yra taikomas religinės paskirties nekilnojamajam turtui (iÅ¡skyrus žemę), kuris 1948 m. buvo paskelbtas nacionalizuojamu, tačiau paliktas religinėms bendruomenėms ir bendrijoms naudotis ir religinių bendruomenių ir bendrijų faktiÅ¡kai naudotas ir tebenaudojamas pagal paskirtį.

Religinės paskirties nekilnojamuoju turtu laikomi maldos namai (bažnyčios, cerkvės, koplyčios ir kt.), varpinės ir Å¡io turto priklausiniai (1 straipsnio 1 dalis). Religinės bendruomenės ir bendrijos, norėdamos įregistruoti nuosavybės teisę į Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , Vyriausybei pateikia atitinkamÄ praÅ¡ymÄ ir Å¡iuos dokumentus: nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylÄ ; religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės Lietuvoje iÅ¡duotÄ pažymÄ , kuria patvirtinama, kad religinė bendruomenė ar bendrija nuosavybės teise valdė nekilnojamÄ jį daiktÄ iki 1948-06-19 ir nepertraukiamai naudojosi juo nuo 1948-06-19 iki pažymos suraÅ¡ymo dienos (2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

Teisės aktų nustatyta tvarka nustačiusi, kad nekilnojamasis daiktas yra maldos namai ar varpinės ir kad religinė bendruomenė ar bendrija juo Å¡iuo metu naudojasi pamaldoms ar religinėms apeigoms atlikti, Vyriausybė priima nutarimÄ dėl Å¡io nekilnojamojo turto nuosavybės teisės (2 straipsnio 3 dalis). 8.2. ApraÅ¡e įtvirtinta, kad religinės bendrijos ir bendruomenės Ä®statymo 2 straipsnio 2 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus pateikia Vyriausybei per MinisterijÄ , kuri, be kita ko, įvertina, ar religinės bendruomenės ar bendrijos praÅ¡yme nurodytas religinės paskirties nekilnojamasis turtas yra naudojamas praÅ¡ymÄ pateikusios religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldoms ar religinėms apeigoms (2.2 punktas).

Siekdama įsitikinti, ar pateikti dokumentai atitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus, Teisingumo ministerija gali kreiptis į kitas valstybės institucijas dėl informacijos suteikimo (3 punktas).

9. PateiktÄ teisinį reguliavimÄ Ä¯vertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, darytina iÅ¡vada, kad Ä®statymo nuostatos dėl religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯registravimo yra taikomos tik tokiam nekilnojamajam turtui, kuris: yra religinės paskirties, dėl to 1948 m. buvo paskelbtas nacionalizuojamu, tačiau paliktas naudotis religinėms bendruomenėms ir bendrijoms bei jų de facto (lot. faktiÅ¡kai) toliau naudotas ir Å¡iuo metu tebenaudojamas religiniais tikslais.

Pažymėtina, jog Å¡ie Ä®statyme nustatyti kriterijai nėra fakultatyvÅ«s, t. y. nekilnojamasis turtas, į kurį siekiama įregistruoti nuosavybės teises pagal Ä®statymÄ , turi atitikti juos visus. Ä®statymu įtvirtintas teisinis reglamentavimas nustato labai konkrečiai apibrėžtos nekilnojamojo turto objektų grupės registravimo religinių bendrijų vardu tvarkÄ ir negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas plečiamai, t. y. nepagrįstai įtraukiant tuos nekilnojamojo turto objektus, kurie minėtų kriterijų neatitinka ar atitinka juos tik iÅ¡ dalies.

Tokį Ä®statymų normų aiÅ¡kinimÄ suponuoja jo aiÅ¡kinamajame raÅ¡te pateikti argumentai, kad Ä®statymas yra konkrečiai skirtas sureguliuoti santykiams, nesureguliuotiems Religinių bendrijų teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo tvarkos įstatymu, kuris tiesiogiai neiÅ¡sprendė religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ , pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus paskelbtÄ nacionalizuojamu, tačiau paliktÄ naudotis religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, bei religinių bendruomenių ir bendrijų faktiÅ¡kai ir nepertraukiamai naudotÄ ir Å¡iuo metu naudojamÄ religiniams tikslams, įteisinimo klausimų.

Ä®statymas konkrečiai yra skirtas atvejams, kai religinės paskirties pastatai, nors ir buvo formaliai nacionalizuoti okupacijos laikotarpiu, tačiau vieninteliai realÅ«s jų valdytojai vis tiek liko pačios religinės bendruomenės. Kitaip tariant, Ä®statymo nuostatų taikymo prasme yra svarbus tokių religinės paskirties pastatų nacionalizavimo momentas bei faktinio jų valdymo ir naudojimo pagal paskirtį nepertraukiamumas.10. Kaip minėta, Ä®statyme įtvirtinta galimybė religinėms bendruomenėms ir bendrijoms įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ yra siejama su aplinkybe, kad toks religinės paskirties turtas turėjo bÅ«ti nacionalizuotas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTRS) Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948-06-19 įsaku.

Pastaruoju buvo nutarta nacionalizuoti maldos namų ir vienuolynų pastatus, religinių bendruomenių gyvenamuosius namus su visais prie jų esančiais ūkiniais ir pagalbiniais pastatais (b. l. 91). Nagrinėjamu atveju iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo Patalpos, priklausiusios R. ir S. V., buvo nacionalizuotos 1941 m., t. y. dar iki minėto įsako priėmimo (b. l. 94–100). Be to, byloje nėra duomenų, kad Patalpos iki jų nacionalizavimo buvo religinės paskirties ir (ar) kad jos buvo susijusios su kokia nors žydų bendruomenės religine veikla.

Priešingai, pagal byloje pateiktus duomenis Patalpose buvo gyvenamasis namas, kuriame 1936-1938 m. buvo įrengti ir privatiems asmenims nuomojami butai, o po nacionalizacijos – TSKP miesto komiteto viešbutis (tarnybinis butas). Remiantis Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo su istorija duomenimis, šiuo metu Patalpos įregistruotos kaip administracinės. Atitinkamai, Šiaulių apskrities žydų bendruomenei Patalpos buvo perduotos (išnuomotos) tik atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę (b. l. 79–81, 83–84, 94–97, 102–103).

Aplinkybę, kad dokumentų, patvirtinančių, jog ginčo Patalpos priklausė žydų religinei bendruomenei 1939-1953 m. laikotarpiu, t. y. tiek iki okupacijos, tiek iki LTRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948-06-19 įsako, kuriuo buvo nacionalizuotas religinės paskirties nekilnojamasis turtas, priėmimo, nėra, patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-09-08 raÅ¡tas Nr. R4-1214 (b. l. 82). Ä®vertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo laikyti, jog ginčo patalpos buvo religinės paskirties ir (ar) kad iki LTRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948-06-19 įsako priėmimo ir vėliau jos nepertraukiamai buvo naudojamos religiniais tikslais.

Kaip minėta, Å¡ios patalpos taip pat nebuvo nacionalizuotos LTRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948-06-19 įsaku. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad Patalpos neatitinka Ä®statyme įtvirtintų kriterijų, nustatytų nekilnojamajam turtui, į kurį siekiama įregistruoti nuosavybės teises pagal Ä®statymÄ . Visa tai Ministerija ir VAGK pagrįstai ir motyvuotai pareiÅ¡kėjai nurodė skundžiamame Sprendime Nr. (8.3.44)-7R-6715 bei Sprendime Nr. 3R-460(AG-340/04-2015), todėl naikinti Å¡iuos sprendimus bei įpareigoti MinisterijÄ parengti Vyriausybės nutarimo projektÄ dėl Lietuvos žydų religinės bendrijos nuosavybės teisės į religinėms reikmėms naudojamas patalpas nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

11. PareiÅ¡kėja skunde iÅ¡dėsto daugiau argumentų, kurie, jos nuomone, pagrindžia jos skunde iÅ¡dėstytų reikalavimų pagrįstumÄ , tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant Å¡iÄ administracinę bylÄ ir niekaip nekeičia Å¡iame sprendime padarytos iÅ¡vados, kad pareiÅ¡kėjos skundas yra nepagrįstas. Todėl dėl Å¡ių pareiÅ¡kėjos argumentų teismas nepasisakys. Å iame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartÄ pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. de H. prieÅ¡ OlandijÄ ; 1997-12-19 sprendimas H. prieÅ¡ SuomijÄ ;

LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismasn u s p r e n d ž i a :PareiÅ¡kėjos Lietuvos žydų religinės bendrijos skundÄ atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjai                                                                                                         Rytis Krasauskas Rasa Ragulskytė-Markovienė Halina Zaikauskaitė