2017-12-20 Nr. AB-24138-3-61-3-00666-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3066-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00666-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), priteisti 16 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 5 d. jis buvo periodiškai konvojuojamas 43 kartus. Konvojavimo metu nebuvo pakankamai vietos konvojuojamiems asmenims, neveikė vėdinimo sistema, sėdynės nepatogios, ne visuose automobiliuose buvo įrengti saugos diržai. Žiemą, pasak pareiškėjo, automobiliuose buvo šalta, o vasarą itin trūko oro. Konvojavimas trukdavo per ilgai. Nurodė, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė nepatogumus, diskomfortą, pergyveno dėl savo saugumo.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, kurio eksploatacija grindžiama transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Paaiškino, kad konvojavimo taisyklės nenumato, jog specialiajame transporte kiekvienam konvojuojamam asmeniui turi būti įrengti saugos diržai. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, atlikusi ventiliacijos efektyvumo matavimus, nenustatė, kad automobilių kamerų aplinka būtų netinkama asmenų konvojavimui. VST besąlygiškai užtikrina, kad specialios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar jo teises, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), kurių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutais Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas-Vilniaus pataisos namai-Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas, Vilnius-Zarasai-Vilnius. Konvojavimas vyko Iveco Eurocargo (toliau – Iveco), Mercedes Benz 918 (toliau – Mercedes 918), VW Crafter 50 (toliau – VW) ir Mercedes Benz Atego (toliau – Mercedes Atego) transporto priemonėmis. Pagal transporto priemonių registracijos liudijimus byloje nustatyta, kad sėdimų vietų skaičius transporto priemonėje Mercedes Atego yra 30, Iveco – 30, Mercedes 918 – 29, VW Crafter – 19. VST teismui negalėjo pateikti informacijos, kiek vienu metu viename automobilyje buvo vežama žmonių, tačiau nurodė, kad konvojavimas buvo vykdytas nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kad pagal kelionės žiniaraščių duomenis minėtais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo mažesnis nei bendras tuo metu konvojavimą vykdžiusių transporto priemonių sėdimų vietų skaičius, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad konvojuojami asmenys buvo paskirstomi transporto priemonėse taip, kad vienose transporto priemonėse buvo daugiau žmonių nei sėdimų vietų, o kitos transporto priemonės konvojavimo metu buvo beveik arba visai tuščios. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad VST ginčo laikotarpiu pareiškėjo konvojavimą vykdė, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimo, o su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

8. Pareiškėjas skunde teigė, kad kai kurios transporto priemonės buvo be saugos diržų, ventiliacijos ir šildymo, jose buvo nepatogu (kieta) sėdėti. Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos protokolų matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta apšvietimo sistema, oro našumas atitinka reikalavimus. Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija arba vėdinimo liukas, evakuaciniai liukai. Išduoti automobilių registracijos liudijimai bei techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Teismas konstatavo, kad VST pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.

9. Būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti yra neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir žala bei tarp jų egzistuojantis priežastinis ryšys. Nenustačius bent vienos iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 10. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo prašo tenkinti pareiškėjo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui.

11. Teigia, kad buvo kreipęsis į konvojaus viršininką, kuris buvo atsakingas už etapavimą, taip pat ne kartą bandęs pateikti raštu skundą. Pareiškėjas pastoviai turėjo kęsti nepatogumus: turėjo sėdėti susispaudus ne vieną valandą, negalėjo atlikti gamtinius reikalus, sėdynės labai nepatogios. Automobiliuose nebuvo saugos diržų, avarinio išėjimo.

12. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą nepakeistą.

13. Mano, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus, ir, priimdamas motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, teisės normų nepažeidė.

14. Pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į VST 2016 m. gruodžio 19 d. tik su bendro pobūdžio prašymu dėl informacijos pateikimo; VST 2017 m. sausio 2 d. pateikė pareiškėjui atsakymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. P. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 5 d.

16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pažeidimų, susijusių su VST pareigūnų veiksmais konvojuojant pareiškėją, skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

17. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

18. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

19. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

20. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, materialinės teisės aiškinimu ir taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

22. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 13–200; II t., b. l. 1–36), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (I t., b. l. 177, 180–181, 185–194, 197, 200; II t., b. l. 3, 6, 9, 12, 15, 18, 21, 24, 27–36). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl vėdinimo ir šildymo sistemų įrengimo. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Konvojavimo taisyklės (146 p.) reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus nenustato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-770-556/2017, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-619-552/2017). Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl saugos diržų neįrengimo pareiškėjas būtų nukritęs ir susižalojęs ar patyręs kitokių neigiamų pasekmių. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, saugumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

24. Be to, pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir apibendrintai teigia, kad jis buvo kreipęsis į konvojaus viršininką su skundu, taip pat bandęs teikti skundus raštu, tačiau jokių tokius savo teiginius detalizuojančių aplinkybių jis nepateikė. Pareiškėjas tiksliai nenurodė, nei kada jis tokius skundus reiškė, nei dėl ko būtent jis skundėsi. Atsakovo atstovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą į bylą pateikė tik pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d., t. y. teiktą jau po ginčo laikotarpio, bendro pobūdžio prašymą pateikti informaciją.

25. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ginčui reikšmingu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

26. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė