2017-12-13 Nr. AB-23307-3-61-3-01273-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2152-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01273-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus rajono apylinkės teismo, ir Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d., kuri sudaro 3 061,56 Eur (10 570,95 Lt).

2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 1985 m. gegužės 14 d. dirba Vilniaus rajono apylinkės teisme, o nuo 2003 m. sausio 2 d. dirba teisėjo padėjėjo pareigose. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais įstatymo 3 straipsniu nustatytas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo sumažintas. Pagal 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu šis dydis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas. 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu buvo sumažinti vienuoliktos ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Tuo pačiu įstatymu pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį buvo sumažinti priedai už valstybės tarnautojų kvalifikacinę klasę. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimu, kuriame išaiškinta, kad, esant sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės padėčiai, atlyginimai gali būti mažinami, tačiau jie turi būti mažinami proporcingai visiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims vienodu procentiniu punktu, nes kitu atveju bus pažeisti proporcingumo, lygiateisiškumo principai.

3. Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas, atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė dėl skundo spręsti teismo nuožiūra.

4. Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymu ir kitais galiojančiais teisės aktais. Todėl pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. skaičiuojant darbo užmokestį buvo taikomas 450 Lt bazinės mėnesinės algos koeficientas (5,17), skaičiuojamas 10 procentų dydžio priedas už trečią kvalifikacinę klasę. Teisės aktų pakeitimai įtakojo sumažinto darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjai ir atsiliepimo pateikimo momentu atsakovas teigė neturėjęs pagrindo nesivadovauti galiojančiais teisės aktais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo (2009 m. kovo 10 d. įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23, 25 straipsniais, 24 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 1 priedu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 2, 3 straipsniais, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2010 metais, įstatymo 3 straipsniu, pažymėjo, kad 2011-2013 metais valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nekito.

7. Teismas darė išvadą, kad dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2003 m. sausio 9 d. ėjo Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjo padėjėjo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas (A lygio, 11 kategorijos), 2003 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2008 m. rugpjūčio 12 d. sudarė 18 metų ir jai buvo nustatytas 18 procentų pareiginės algos priedas. Nuo 2011 m. kovo 11 d. pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažas sudarė 21 metus ir jai buvo nustatytas 21 procento pareiginės algos priedas. Teismas nurodė, kad dėl valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pakeitimų pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. buvo taikomas nuo 5,2 iki 5,17 sumažintas pareiginės algos koeficientas. Pareiškėjai taikytas priedas už kvalifikacinę klasę už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. sumažintas nuo 15 iki 10 procentų pareiginės algos. Laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d., taikant sumažintą pareiginės algos koeficientą, buvo sumažintas ir priedo už Lietuvos valstybei ištarnautus metus dydis.

9. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 dieną. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo ir priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento bei priedo už kvalifikacinę klasę dydį ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant nesumažintą pareiginės algos koeficientą ir priedo už kvalifikacinę klasę dydį, kadangi pareiškėjos patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais. Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjai manant, jog įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas ar kad atsakovas netaiko (netinkamai taiko) šį mechanizmą, toks ginčas gali būti sprendžiamas teisme.

III. 10. Pareiškėja M. J. apeliaciniu skundu prašo bylos nagrinėjimą sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintas darbo užmokesčio koeficientas 0,98 už 2009 metų mėnesius bei 0,955 už 2010-2013 metų mėnesius, nepažeidžia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo. Pareiškėja taip pat prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą už prašomą laikotarpį.

11. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad skundą teismui pateikė 2013 metais, t. y. dar nesant įgyvendintam patirtų praradimų teisingam kompensavimui. Pareiškėjos manymu, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas kompensavimo mechanizmas iš tiesų nekompensuoja neproporcingai sumažinto atlyginimo, yra ydingas, prieštaraujantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui.

12. Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra, Atsakovas paaiškina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka įvykdė jame esančius reikalavimus ir jame įtvirtintomis sąlygomis kompensavo pareiškėjos patirtus praradimus. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3844-520/2016.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovų.

14. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

15. Nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jai iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kilusio ginčo esmę, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, pareiškėja negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu).

19. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1584-552/2017). Apeliantės teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

20. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjos prašomo jos pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

21. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Apeliantės teiginys, jog jai turi būti grąžinta visa dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nes, kaip jau minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Apeliantės patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

22. Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjos teiginių, jog Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažinto darbo užmokesčio koeficientas 0,98 už 2009 metų mėnesius bei 0,955 už 2010-2013 metų mėnesius, pažeidžia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl apeliantės išdėstytų teiginių.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytos darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo tvarkos atitiktimi Konstitucijai, konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams. Pažymėtina, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantės teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl apeliantės prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai apeliantės nurodytais aspektais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

24. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė