A-492-2873-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2873/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01204-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui G. P.

pareiškėjo atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Kristijonui Paliučiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo I. K.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. P. skundu (b. l. 2–4) bei patikslintais skundais (b. l. 44–46, 49–51) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti: 1) 1996 m. gegužės 17 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 72/7444, kuriuo I. K. atstatytos nuosavybės teisės į 1,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Ariogalos sen., Raseinių raj.; 2) 1996 m. gegužės 17 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 08-20672067 dalį dėl nuosavybės teisės atstatymo I. K. (priedo Nr. 7444) į 1,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Ariogalos sen., Raseinių raj.

Nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 0,4000 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,2500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastatas – 95,11 kv. m. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas), (duomenys neskelbtini) k., Raseinių r. sav. Paaiškino, kad prie Gyvenamojo namo nėra teisiškai suformuoto žemės sklypo, namas yra ant dviejų žemės sklypų ribos. Nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. rugsėjo 7 d. jį informavo, jog I. K. yra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, kurioje yra pareiškėjui priklausantis Gyvenamas namas. Teigė, kad skundžiami aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatoms. Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu ir pažymėjo, kad žemės sklypas, priskirtas namų valdai yra valstybės išperkamas ir negali būti grąžinamas natūra. Taip pat rėmėsi Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad namų valdos žemės sklypo plano parengti šiuo metu neįmanoma, nes žemė teisiškai priklauso kitam asmeniui – I. K..

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 78–80) prašė skundą tenkinti iš dalies.

Paaiškino, kad Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 08-2067 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 72/7444 I. K. buvo atstatyta nuosavybės teisė į J. E. nuosavybės teisėmis valdyto 5,60 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k. (dabar (duomenys neskelbtini) k.), Ariogalos sen., Raseinių r., dalį – 1,65 ha, grąžinant žemę natūra buvusioje vietoje. Nurodytu Kauno apskrities valdytojo įsakymu ir sprendimu buvo suformuoti du žemės sklypai ir įregistruoti valstybinio žemės kadastro duomenų registre I.

K. vardu, t. y. 0,25 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu Nr. (duomenys neskelbtini)), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)ir 1,4 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu Nr. (duomenys neskelbtini)), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra pareiškėjui priklausantis gyvenamasis namas. Pažymėjo, kad Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 08-2067 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 72/7457 V. E. buvo atstatyta nuosavybės teisė į J.

E. nuosavybės teisėmis valdyto aukščiau minėto to paties 5,60 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k. (dabar (duomenys neskelbtini) k.), Ariogalos sen., Raseinių r., dalį – 1,65 ha, grąžinant žemę natūra buvusioje vietoje. Nurodytu Kauno apskrities valdytojo įsakymu ir sprendimu, taip pat buvo suformuoti du žemės sklypai ir įregistruoti valstybinio žemės kadastro duomenų registre V. E. vardu: 0,40 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra dalis namo ir 1,25 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini).

Akcentavo, kad I. K. ir V. E. žemės sklypai buvo suformuoti greta vienas kito ir ribojosi. Paaiškino, kad formuojant I. K. natūra grąžinamą l,4 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo atsižvelgta į tai, kad šiame sklype yra kitam asmeniui priklausantys namų valdos pastatai, todėl jai nuosavybės teisė į šią žemę, atsakovo vertinimu, buvo atkurta neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir 1991 m.

Įstatymas, Atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, pagal kurias žemė, kaimo vietovėje suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų), yra valstybės išperkama ir natūra negrąžinama. Nurodė, kad skundžiami Kauno apskrities valdytojo įsakymas ir sprendimas turėtų būti iš dalies panaikinti – panaikinant nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypo dalį – 1,4 ha; kitoje dalyje – dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. K. į 0,25 ha žemės sklypo dalį, skundžiami Kauno apskrities valdytojo įsakymas ir sprendimas yra teisėti ir nėra pagrindo jų naikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. atsiliepime į skundą (b. l. 90–97) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjui priklausantį pastatą – Gyvenamąjį namą – apie 1922 metus pastatė I. K. senelis J. E.. Po J. E. (mirė 1932 m.) ir jo žmonos B. E. mirties (mirė 1966 m.) pastatas atiteko mirusiųjų vaikams – I. K. tėvui K. E. ir jo broliui V. E., kurie nuolat minėtame pastate negyveno, tačiau naudojo pastatą kaip vasarnamį. Pažymėjo, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į J. E. iki nacionalizacijos turėtą žemę (I. K. ir mirusio V. E. vardu E. N. V.) paaiškėjo, kad Gyvenamasis namas nėra teisiškai įregistruotas nekilnojamojo turto kadastre.

Nurodė, kad 1996 metais žemės sklypų planus (nuosavybės teisių atkūrimui) rengusi matininkė Ž. B. faktiškai buvusią, tačiau teisiškai neregistruotą sodybą, pažymėjo (žemes sklypų Nr. 1272 ir Nr. 1261 abrisuose) ant dviem sodybos valdytojoms ir pretendentėms (I. K. ir E. N. V.) formuojamų gretimų žemė sklypų ribos. Kaip matyti iš žemes sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane Nr. l272) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane Nr.1261), kadastro duomenų bylų, 0,06 ha ploto sodybos sklypo (užstatytos žemės) buvo įtraukta į I.

K. suformuotą žemės sklypą, 0,05 ha į V. E. (tuo metu jau mirusiam) suformuotą žemės sklypą. Teigė, kad 2008 metais sužinojo, jog E. N. V. 2004 m. įsiregistravo Gyvenamąjį namą savo mirusio tėvo V. E. vardu ir perleido jį kitiems asmenims. Nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – Apylinkės seniūnijos 2004 m. birželio 1 d. pažymėjimas Nr. 5-361-(1.16), kuriame nurodyta, kad V. E. paveldėjo pastatus kaip paskutinis kolūkinio kiemo narys, tačiau administracinėje byloje esantys nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai patvirtina, kad minėto pastato savininkų (statytojų) J.

E. ir B. E. turtą paveldėjo abu sūnūs, t. y. V. E. ir I. K. tėvas K. E.. Todėl teigė, kad nurodytas Ariogalos seniūnijos išduotas pažymėjimas yra neteisėtas. Akcentavo, kad žemės sklypų formavimo aplinkybės buvo žinomos pirminei žemes sklypo ir gyvenamojo namo savininkei E. N. V., kuri dalyvavo formuojant abu gretimus žemės sklypus ir kuri įsiregistravo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą. Pažymėjo, kad E. N. V. nereiškė jokių reikalavimų dėl šioje byloje skundžiamų administracinių aktų panaikinimo, todėl teisės ginčyti šiuos aktus neįgijo ir pareiškėjas.

Taip pat akcentavo, kad vadovaujantis bendruoju teisės principu lex retro non agit 1996 metais priimtų administracinių aktų teisėtumas negali būti kvestionuojamas dėl vėliau priimtų teisės aktų nuostatų ir pasikeitusių faktinių santykių. Paaiškino, kad skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentavo 1991 m. Įstatymas bei jį įgyvendinantis Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ (toliau – ir 1991 m.

Tvarka). Teigė, kad pagal šių teisės aktų nuostatas, tais atvejais, kai pretendentams į žemės nuosavybės teisių atkūrimą (natūra) priklausė buvusioje žemėvaldoje esantys pastatai, jais užstatyta žemė (privačių namų valdos) buvo įskaičiuojama į tiems asmenims atkuriamos žemės plotą. Teigė, kad nėra jokio pagrindo išvadai, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu namų valdos pastatai priklausė kitam asmeniui, toks asmuo, kaip ir pats pastatas, skundžiamų aktų priėmimo metu teisiškai neegzistavo. Pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusio 1964 m.

Civilinio kodekso nuostatas, nuosavybes teises į nekilnojamąjį daiktą atsirasdavo nuo jų įregistravimo registre. Akcentavo, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvusius dokumentus buvo akivaizdu, kad pastatas turėjo bendrąja daline nuosavybės teise priklausyti pretendentams į J. E. nuosavybės teisių atkūrimą, todėl žemes sklypo formavimą atlikusios institucijos veikė nepažeisdamos tuo metu galiojusių teises aktų nuostatų. Mano, kad teisės aktų pažeidimas buvo padarytas 2004 m. registruojant nuosavybės teises į pastatą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu (b. l. 157–163) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi 1991 m. Įstatymu (1996 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija), 1991 m. Tvarka ir pažymėjo, kad norint atkurti nuosavybės teises natūra pagal 1991 m. Įstatymą turėjo būti įsitikinta, ar tam tikras žemės plotas yra laisvas ir nepriskirtinas valstybės išperkamam žemės sklypui, ar nėra jokių sąlygų, trukdančių atlikti nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu grąžintinoje žemėje buvę statiniai nebuvo įregistruoti ir nepriklausė kitiems asmenims nuosavybės teise (1991 m.

Įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.). Taip pat nustatė, kad Gyvenamasis namas 2004 metais pirmą kartą buvo įregistruotas V. E. (po jo mirties 1993 m. spalio 7 d.) nuosavybės teise. Teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta duomenų ir pareiškėjas jų nepateikė, jog žemė prie Gyvenamojo namo buvo suteikta namų valdai (sodybai), o pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą V. E., po jo mirties jo dukra E. N. V. nebuvo pateikę prašymo suformuoti žemės sklypo gyvenamojo namo ir kitų statinių eksploatavimui. Byloje nėra duomenų, kad toks sklypas jiems ar kitiems asmenims buvo suteiktas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu, taip pat nebuvo duomenų apie tai, jog grąžintiname sklype buvo jiems nuosavybės teise priklausančių statinių. Todėl teismas vertino, kad esant šioms aplinkybėms, nebuvo pagrindo taikyti 1991 m. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir pripažinti valstybės išperkama žeme tą sklypo dalį, kurią pareiškėjas įvardija kaip būtiną statinių eksploatavimui namų valdos sklypą. Teismas pažymėjo, kad toks apribojimas nebuvo taikomas tais atvejais, kai tik dalis grąžintinos žemės buvo užstatyta pastatais ar kitokiais statiniais, pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą ir žemės naudotojams susitarus dėl pastatų ir kitokių statinių nuosavybės teisės perleidimo, galėjo būti grąžinama ir ši žemės dalis (1991 m.

Įstatymo 12 str. 1 d. 13 p.). Teismas nurodė, kad iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylų duomenų nenustatė, jog būsima Gyvenamojo namo paveldėtoja E. N. V. ir I. K., kaip pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą, būtų prieštaravusios užstatytos Gyvenamuoju namu žemės grąžinimui natūra. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir liudytoja Z. B., formavusi žemės sklypus nuosavybės atkūrimui. Teismas pažymėjo, kad liudytoja Z. B. paaiškino, kad formuojant 0,4000 ha žemės sklypą Nr. 1272 mirusio V. E. vardu nuosavybės teisių atkūrimui, jo turtinių teisių perėmėja E. N. V. ir pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą I.

K., formuojant jai priklausantį l,4 ha žemės sklypą Nr. 1261 nuosavybės teisių atkūrimui, neprieštaravo užstatytos žemės grąžinimui ir abi sutarė, kad gyvenamasis namas pateks į abiejų pretendenčių greta formuojamus žemės sklypus, bei neprieštaraudamos pasirašė formuojamų žemės sklypų abrisus. Todėl teismas padarė išvadą, kad nei E. N. V., nei I. K. neprieštaravo nuosavybės teisių atkūrimo procesui dėl to, kad Gyvenamasis namas pateko į abiejų pretendenčių sklypų dalis. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą E. N. V. ir I.

K. įstatymų nustatyta tvarka būtų ginčijusios nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, po nuosavybės teisių atkūrimo įsigijęs pastatą Gyvenamąjį namą pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, privalėjo žinoti apie tai, kad prie pastato nėra suformuotas žemės sklypas ir tai, kad žemės sklypus skirianti riba pažymėta per Gyvenamąjį namą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, kaip naujasis nuosavybės teisių į Gyvenamąjį namą įgijėjas, į šį daiktą įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas ir negalėjo perimti buvusių savininkų teisių daugiau, negu turėjo pats buvęs savininkas (Civilinio kodekso 4.48 str.). Teismas vertino, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad V. E. ir jo turtinių teisių perėmėjos E. N. V. teisės nuosavybės teisių atkūrime buvo pažeistos ir byloje tokių dokumentų nenustatyta.

Teismas taip pat vertino, kad aplinkybės, jog Gyvenamojo namo pirmoji teisinė registracija buvo atlikta 2004 metais mirusiojo V. E. ir kiek vėliau nuosavybės teisių registraciją E. N. V. vardu paveldėjimo pagrindu, nebuvo naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios turėjo būti žinomos nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nuosavybės teisių atkūrimo procese tokių aplinkybių neegzistavo. Įrašas ūkinėje knygoje, kad V. E. buvo paskutinis kolūkinio kiemo narys, kurio vardu perėjo namo registracija, nuosavybės teisių atkūrimo procese įtakos neturėjo. V. E. faktiškai nuosavybės teisių atkūrime nedalyvavo, 1991 m. lapkričio 11 d. padavęs prašymą grąžinti žemę, 1993 m. spalio 7 d. mirė ir mirusiajam atstovavo jo turtinių teisių perėmėja E. N. V., jo teisių įstatymo nustatyta tvarka iki 2004 metų niekas nepaveldėjo. E. N. V. paveldėjimo liudijimas išduotas 2004 m. rugsėjo 27 d. Įvertinęs tokias aplinkybes, teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese Gyvenamasis namas nuosavybės teisėmis kitiems asmenims nepriklausė, Gyvenamąjį namą 2004 metais paveldėtoja E. N. V., gerokai vėliau po nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisių atkūrimo procese ji jokių pretenzijų dėl formuojamų sklypų, į kurių ribas pateko Gyvenamasis namas nereiškė.

Teismas vertino, kad Gyvenamojo namo įregistravimas nuosavybės teise mirusio V. E. vardu, vėliau E. N. V. nuosavybės teise, yra nauja aplinkybė, kuri gali būti pagrindu naujiems reikalavimams reikšti, bet ne pagrindu ginčyti prieš keturiolika metų priimtų, administracinių aktų teisėtumą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad teismas vertina administracinių sprendimų teisėtumą pagal faktinę padėtį buvusią jų priėmimo metu. Todėl teismas sprendė, pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės, atsiradusios po ginčijamų aktų priėmimo, negali daryti įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui.

Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese Gyvenamasis namas nepriklausė kitiems asmenims nuosavybės teise, todėl žemė, užimta pastatu – Gyvenamuoju namu, neturėjo būti išperkama valstybės pagal 1991 m. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Be to, pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą neprieštaravo užstatytos gyvenamuoju namu žemės dalies grąžinimui, o tai atitiko 1991 m. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytas sąlygas. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė teisės akto, galiojančio nuosavybės teisių atkūrimo metu, kuris būtų draudęs pažymėti kaimo vietovėje žemės sklypus skiriančią ribą per statinį.

III. Pareiškėjas G. P. padavė apeliacinį skundą (b. l. 167–173), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti: 1) panaikinti 1996 m. gegužės 17 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 72/7444, kuriuo I. K. atstatytos nuosavybės teisės į 1,4 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Ariogalos sen., Raseinių raj.; 2) panaikinti 1996 m. gegužės 17 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 08-20672067 dalį dėl nuosavybės teisės atstatymo I. K. (priedo Nr. 7444) į 1,4 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Ariogalos sen., Raseinių raj.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Nesutinka su teismo išvadomis dėl Gyvenamojo namo registracijos svarbos taikant 1991 m. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Paaiškina, kad nuoseklūs įrašai ūkinėse knygose patvirtina, kad ši valda ginčijamų aktų priėmimo metu priklausė V. E.. Mano, jog faktas, kad Gyvenamas namas su kiemo statiniais nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre nesudaro pagrindo išvadai, kad jis niekam nepriklausė ar jo nebuvo, nes ūkinės knygos yra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, o VĮ Registrų centro duomenys patvirtina tik šių teisių registraciją.

2. Taip pat nesutinka su teismo išvadomis, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu namų valdos pastatai priklausė kitam asmeniui, toks asmuo, kaip ir pats pastatas, skundžiamų aktų priėmimo metu teisiškai neegzistavo. Pareiškėjas pažymi, kad V. E. ir jo paveldėtojos E. N. V. nuosavybės teisės į turtą nėra nuginčytos ar panaikintos, todėl pagristai laikytina, jog statiniai nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpiu teisėtai priklausė V. E. ir jo paveldėtojai E. N. V.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad E. N. V. ir I. K. sutarė kad gyvenamasis namas pateks į abiejų pretendenčių greta formuojamus žemės sklypus. Akcentuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog E. N. V. ir I. K. būtų susitariusios dėl statinių priklausomybės ar jų perleidimo. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos Z. B. parodymais apie aplinkybes, buvusias prieš šešiolika metų, nes liudytoja, neturėdama jokių rašytinių įrodymų, negalėjo atsiminti, kas dėl ko ir kada tarėsi ar nesitarė. Taip pat mano, kad vien tai, jog E. N. V., neturėdama specialių žinių žemės sklypų formavimo srityje, pasirašė formuojamų žemės sklypų abrisus, neįrodo fakto, kad ji susitarė dėl jai nuosavybės teise priklausančių statinių buvimo kito asmens žemėje.

4. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo argumentu, kad pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė teisės akto, galiojančio nuosavybės teisių atkūrimo metu, kuris būtų draudęs pažymėti kaimo vietovėje žemės sklypus skiriančią ribą per statinį. Nurodo, kad toks draudimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punkte.

5. Akcentuoja, kad ginčijamų aktų priėmimo metu galiojęs 1991 m. Įstatymas nustatė taisyklę, jog žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje yra valstybės išperkami. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-394/2010 ir pažymi, kad aptariama nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, todėl atkuriant nuosavybės teises natūra į išlikusi nekilnojamąjį turtą, ji privalėjo būti taikoma neatsižvelgiant į tai, ar buvo pateikti visų bendraturčių prašymai dėl namų valdos suformavimo.

6. Taip pat remiasi Žemės reformos įstatymo 9 straipsniu ir teigia, kad paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose, tačiau tokio dokumento parengti šiuo metu neįmanoma, nes žemė teisiškai priklauso kitam asmeniui – I. K..

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 176–18) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus, kuriuos buvo pateikusi atsiliepime į skundą. Papildomai pateikia tokius argumentus:

1. Nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu formuojant žemės sklypus ir priimant pareiškėjo šioje byloje skundžiamus aktus, į abu gretimai formuojamus žemės sklypus patenkantis pastatas pareiškėjui nepriklausė, pareiškėjas nebuvo J. E. turėto turto restitucijos teisinių santykių dalyvis (pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą), todėl neturėjo ir neįgijo reikalavimo teisės ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus.

2. Pažymi, kad dokumentai, kurių pagrindu 2004 m. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo namą, žemės sklypų formavimo metu (1996 m.) neturėjo jokios teisinės reikšmės, jie sudaryti seniūnijos gyventojų registravimo tikslu, bei įrodo vienintelį faktą, kad V. E. 1991–1992 m. gyveno savo tėvų sodyboje. Pažymi, kad V. E. mirė 1993 m., žemės sklypai buvo formuojami 1995 m. 1996 m., nuosavybės teisių atkūrimo procesas pasibaigė 1996 m., todėl pareiškėjo skundžiamų aktų priėmimo metu V. E. tikrai nebuvo pastato savininkas. Akcentuoja, kad ūkinėje knygoje Nr. 30 nurodyta tik tai, kad V. E. gyvena tėvų namuose. Teigia, kad jeigu I. K. tėvas K. E. nebūtų miręs 1989 m., 1991 metais jis tai pat būtų nurodytas minėtoje knygoje.

3. Mano, kad pareiškėjas neturi jokio pagrindo teigti, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad E. N. V. ir I. K. būtų susitarusios dėl statinių priklausomybės ar jų perleidimo. Teigia, jog tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. žemės sklypo formavimo dokumentai, kuriuos pasirašė abi pretendentės, I. K. atsiliepime nurodytos aplinkybės, liudytojos Z. B. parodymai.

4. Pažymi, kad atidus ir rūpestingas nekilnojamojo turto pirkėjas, prieš pirkdamas nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo turto registre turėtų susipažinti su daikto formavimo dokumentais, nagrinėjamu atveju – žemės sklypo abrisu, kuriame užfiksuota, kad tik dalis gyvenamojo namo yra pareiškėjo perkamame žemės sklype, o kita dalis gretimame žemės sklype.

5. Teigia, kad ginčo pastatas buvo pastatytas buvusio žemės savininko, niekam neparduotas ir nenacionalizuotas, todėl 1996 m. buvo akivaizdu, kad grąžinamoje žemėje esantis pastatas yra valdomas J. E. palikuonių, o vienintelės J. E. palikuonės, kurios pretendavo į senelio turėto turto nuosavybės teisių atkūrimą buvo jo anūkės I. K. ir E. N. V. Mano, kad Nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai patvirtina, kad vadovaujantis 1991 m. Tvarkos 12.5 punktu į pretendentei I. K. ir mirusio pretendento V. E. teisių paveldėtojai formuojamus žemės sklypus buvo įtrauktos kaimo vietovėje buvusios namų valdos žemės sklypo dalys (atitinkamai 6 ir 5 arai).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procese priimtus administracinius sprendimus kai jis nebuvo pretendentas ir nedalyvavo šiame procese bei neturėjo kitokio teisėto intereso šio proceso metu.

Pareiškėjas ginčija Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 72/7444, kuriuo I. K. atstatytos nuosavybės teisės į 1,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Ariogalos sen., Raseinių raj. ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 08-20672067 dalį dėl nuosavybės teisės atstatymo I. K. (priedo Nr. 7444) į 1,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Ariogalos sen., Raseinių raj., teigia, kad administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo, Atkūrimo įstatymo nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos nuostatas. Pareiškėjo teisės, pažeidžiamos dėl to, kad jis negali (neturi teisės) suformuoti I. K. nuosavybės teise priklausančiame sklype namų valdos, reikalingos namui eksploatuoti.

Pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso du žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, Ariogalos sen., Raseinių raj.: žemės ūkio paskirties 1,2500 ha žemės sklypas, ir miškų ūkio paskirties 0,4000 ha žemės sklypas, kuriame yra dalis pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 95,11 kv. m. Nurodytą gyvenamąjį namą pareiškėjas įsigijo 2007 m. liepos 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-3804 pagrindu (b. l. 9, 14–15). Pareiškėjui priklausantis gyvenamasis namas pagal faktinę situaciją patenka į du žemės sklypus, t. y. į 0,4000 ha nuosavybės teise priklausantį pareiškėjui ir į l,4 ha žemės sklypą Nr. 1261, nuosavybės teise priklausantį trečiajam suinteresuotam asmeniui I. K.. Abu žemės sklypai buvo suformuoti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nuosavybės teisės buvo atkuriamos į iki nacionalizacijos buvusio 5,60 ha žemės savininko J. E. (mirusio 1936 m.) žemės dalį, pretendentais atkurti nuosavybės teises natūra minėto žemės savininko sūnus V. E., kuriam 1993 m. spalio 7 d. mirus, nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo jo turtinių teisių perėmėja dukra E. N. V., bei buvusio žemės savininko sūnaus K. E. (mirusio 1989 m. vasario 15 d.) dukra I. K.. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 08-2067 ir 1996 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 72/7457 mirusio V. E. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,4000 ha žemės sklypą. Šį žemės sklypą 2007 metais įsigijo pareiškėjas. I. K. buvo suformuotas nuosavybės teisių atkūrimui l,4 ha žemės sklypas, į kurį skundžiamais administraciniais aktais I. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Nurodyti žemės sklypai buvo suformuoti greta vienas kito ir vienas su kitu ribojosi riba, einančia per vidurį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 95,11 kv. m, kurį pareiškėjas įsigijo 2007 metais. Priimant pareiškėjo ginčijamus administracinius aktus žemės sklype buvęs statinys, pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 95,11 kv. m, nuosavybės teisėmis nebuvo registruoti nekilnojamojo turto registre. Jis buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje tik 2004 metais V. E. (mirusio 1993 m. spalio 7 d.) vardu.

Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu – 1996 m., nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentavo 1991 m. birželio 18 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas Nr. I-1454 (1996 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu patvirtinta Lietuvos Respublikos “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarka.

Atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri pagal galiojusius įstatymus užimta privačių namų valdos (sodybos) ir kitais fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais pastatais kaimo vietovėje. Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad žemė valstybės išperkama, jeigu grąžintinoje žemėje buvo statiniai, priklausantys kitam asmeniui nuosavybės teise. Tačiau gyvenamasis namas teisiškai įregistruotas V. E. nuosavybės teise tik 2004 m. birželio 25 d., po jo mirties (mirė 1993 m. spalio 7 d.) (b. l. 107–106), byloje nėra duomenų apie namų valdos žemės sklypo suformavimą nuosavybės teisių atkūrimo metu, pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą tokio prašymo nebuvo pateikę.

Pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12.5 punktas numatė, kad į grąžinamą žemės ūkio paskirties žemę įtraukiamas pretendentui nustatytąją tvarka skirtas asmeniniams ūkiui žemės plotas arba jo naudojamas kaimo vietovėje privačių namų valdos žemės sklypas. Nagrinėjamu atveju pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą ir žemės, reikalingos namui eksploatuoti, naudotojai iš esmės buvo tie patys asmenys, nes nacionalizacijos metu ir žemės sklypą, ir gyvenamąjį namą valdė tas pats asmuo J.

E., name iki mirties gyveno jo sūnūs – K. E. (miręs 1989 m. vasario 15 d.), I. K. tėvas, ir V. E., miręs 1993 m. spalio 7 d., E. N. V. tėvas. Nei E. N. V., nei I. K. neprieštaravo nuosavybės teisių atkūrimo procese dėl to, kad gyvenamasis namas pateko į abiejų pretendenčių sklypų dalis, sklypus skirianti riba buvo pažymėta per gyvenamąjį namą (V. E. ir I. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylų p. 14, 20). Jos įstatymų nustatyta tvarka nėra ginčijusios nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Šios faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad nei I.

K., nei E. N. V. teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, paneigia apelianto argumentą, kad atkuriant nuosavybės teises buvo pažeisti Atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimai. Ginčijami administraciniai aktai sukėlė teisines pasekmes asmenims, kurie buvo nuosavybės atkūrimo teisinių santykių dalyviai, būtent šių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams atsirado materialiniai teisiniai padariniai. Faktiškai kitiems asmenims, nesusijusiems su nuosavybės teisų atkūrimu, taip pat ir pareiškėjui priklausančio turto žemės sklype, į kurį buvo atkuriamos nuosavybės teisės, nebuvo, taigi jis negalėjo turėti teisėto intereso reikalauti formuoti namų valdos žemės sklypą.

Pareiškėjas nebuvo nuosavybės teisų atkūrimo teisinių santykių dalyvis, šio proceso metu neturėjo jokių teisėtų interesų, jis daiktines teises į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą įgijo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu 2007 m., t. y. praėjus nuo administracinių sprendimų priėmimo daugiau negu dešimčiai metų. Tokiu atveju, kai nuosavybės atkūrimo teisinių santykių dalyviai neginčijo administracinių sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sutiko su šių sprendimų sukeltomis pasekmėmis, nėra nei faktinio pagrindo teigti apie asmenų teisių pažeidimus, nei teisinio pagrindo juos naikinti. Pareiškėjas, nebūdamas nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių dalyviu, negali ginčyti administracinių sprendimų tais specialiaisiais teisniais pagrindais, kurie susiję su Atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatyme numatytu ypatingu pretendentų į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą statusu.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, pareiškėjas daiktines teises į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą įgijo civilinių sandorių, pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. kitų materialinių teisinių santykių pagrindu. Civilinėmis sutartimis jis galėjo įgyti tiek daiktinių teisių, kiek jų turėjo ankstesnis savininkas (CK 4.48 str.), ir negalėjo sudarytomis sutartimis įgyti teisių, kurios susijusios su specialaus subjekto – pretendento atkurti nuosavybės teises statusu, tai reiškia, negalėjo pareikšti kitokios valios dėl žemės sklypų formavimo, negu buvo susitarę pretendentai pagal tuo metu galiojančią tvarką. Tiek teisė į žemės sklypus, tiek į gyvenamąjį namą buvo registruotos viešame registre, todėl laikytina, kad pareiškėjui turto įgijimo metu buvo žinomos visos reikšmingos aplinkybės susijusios su teise naudotis įsigytais daiktais. Teismui nėra pateikti duomenys, kad pareiškėjas ginčytų šias sutartis ar atskiras jų sąlygas. Savo teisę naudotis kitam asmeniui priklausančia žemės sklypo dalimi, kuri patenka po gyvenamuoju namu ir yra reikalinga namui eksploatuoti, jis gali ginti ne ginčydamas administracinius aktus, bet civilinėmis teisinėmis priemonėmis – susitardamas dėl reikalingo žemės sklypo pirkimo, nuomos, servituto ar kitais Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytais būdais (CK 1.136 str. 2 d. 1 p., 1.138 str.).

Apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nėra reikšmingi, neturi įtakos jo teisėtumui nei pagrįstumui.

Apeliantas savo teisę ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procese priimtus administracinius sprendimu grindžia argumentu, kad vienam iš pretendentų V. E. (jo įpėdinei) atkuriant nuosavybės teises 1996 m. turėjo būti suformuotas namų valdos žemės sklypas prie gyvenamojo namo, nes įrašai ūkinėse knygose 1991 m. patvirtina, kad V. E. gyveno šiame name ir buvo paskutinis kolūkinio kiemo narys, taigi buvo gyvenamojo namo savininkas. Teisėjų kolegija nepripažįsta šio apelianto teiginio reikšmingu ginčijamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes šioje byloje nėra sprendžiama dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą nuosavybės teisių atkūrimo metu. Kai tokio ginčo nebuvo tarp pretendentų (jų teisių perėmėjų) priimant administracinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėjų kolegijai nėra pagrindo vertinti šių aplinkybių, o pareiškėjas negali tokiais argumentais grįsti savo teisių pažeidimo, nes, kaip jau minėta aukščiau, jis nebuvo nuosavybės teisių atkūrimo santykių dalyvis ir su tuo susijusių teisių nėra įgijęs. Aplinkybę, kad tiek pretendento V. E. teisių perėmėja, tiek kita pretendentė I. K. sutarė dėl nuosavybės teisų atkūrimo formuojant konkrečius žemės sklypus, patvirtina jų parašai aukščiau aptartuose dokumentuose – žemės sklypų ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje 1995 m. lapkričio 14 d. sudarytuose aktuose. Šioje byloje nėra pagrindo remtis apelianto nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose A438-394/2010 bei A261-1770/2012, nes skiriasi bylų aplinkybės, nurodytose bylose yra kitokia faktinė situacija, kuri pagrindžia suinteresuotųjų asmenų įstatymo ginamą interesą formuoti sodybos ar namų valdos žemės sklypą ginčijamų aktų priėmimo metu. Gi pareiškėjas 1996 m. tokio intereso apskritai negalėjo turėti. Nurodytose bylose nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12.5 punktą, nes nebuvo pareikšta atitinkama pretendentų valia.

Iš esmės dėl tų pačių aplinkybių apeliantas negali ginti savo teisės į sodybai reikalingą žemės sklypą remdamasis ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, kuri numatė, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas, nes pretendentai (nė vienas iš jų) nebuvo pareiškę valios formuoti atskiro žemės sklypo sodybai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtuose žemės sklypų ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje 1995 m. lapkričio 14 d. aktuose abi pretendentės yra nurodžiusios, kad sodybos statyti neplanuoja, ir tai papildomai patvirtina jų valią susigrąžinti nuosavybės teise žemės sklypus tokius, kokie ir buvo suformuoti.

Teisėjų kolegija nevertina apelianto argumentų, kad suformuoti žemės sklypai neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų reikalavimų, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 nuostatų dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, kurie negalėjo būti taikomi priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes tuo metu negaliojo.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo ginčą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė