2025-10-08 Nr. AB-16373-3-64-3-01359-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-870-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01359-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero (toliau – ir atsakovas) 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Mažeikių rajono merą įgyvendinti įstatymą – išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 23 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio, 23 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant minėtas ABTĮ nuostatas.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo pateiktų skundo priedų nustatyta, jog jis 2024 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės merę, kuri 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396 atsakė į kreipimąsi ir nurodė, kad jis nekonkretus ir nesuprantamas, negalima suprasti prašymo esmės, argumentų, pagrindo ir dalyko, raštas nenuoseklus ir chaotiškas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. rašte nėra konkrečiai įvardinta jo prašoma suteikti informacija ar administracinė paslauga, nėra nurodomos aplinkybės apie galbūt pažeidžiamas jo teises ir teisėtus interesus. Teismas vertino, kad Mažeikių rajono savivaldybės merės 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396 pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi, skundžiamas Raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl atsisakė jį priimti.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti/spręsti (ne)tam pačiam (teisėjui) teismui.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taiko ABTĮ 7 straipsnio 1 dalies normą, kadangi įstatyme nustatyta, jog teismas, atsisakydamas priimti skundą, turi nurodyti, į kokią instituciją kreiptis pareiškėjui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą.

Teigia, kad teismas neadekvačiai/nesąžiningai vertino įrodymus, faktus ir įstatymo normas, nutartyje nurodyti faktai neatitinka tikrovės.

Pareiškėjas prašo, kad nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo/realizavimo), kreiptis į Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 str.).

Pareiškėjo vertinimu, teismas, iš esmės, ne tik neadekvačiai/nesąžiningai vertino esamus įrodymus, faktus ir įstatymo normas (ABTĮ 10–11 str.), bet deklaratyviai iškraipydamas faktus kuria chaosą bei vykdo anarchiją, nes teisėjui yra pasiekiami Liteko duomenys apie parengiamojoje bylos stadijoje (ABTĮ 5 ir 10 str.) gautus/vertinamus dokumentus, todėl nutartyje esantys teiginiai neatitinka faktinės tikrovės.

Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti, kad teiginiai, pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 „Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės princi-po turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale bei neatitinka faktinės tikrovės. Priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti bylą ir pan.), ja pateikiant Regionų administracinio teismo pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų garbės teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti, kadangi skundžiamas Raštas nesukelia pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių, jame pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, pritaikytos poveikio priemonės, sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad teismas neadekvačiai/nesąžiningai vertino įrodymus, faktus ir įstatymo normas, nutartyje nurodyti faktai neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatymo įtvirtintų skundo (pareiškimų, prašymo) padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; eAS-798-575/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jog jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir nurodytus reikalavimus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad pareiškėjas su tapačiais reikalavimais panaikinti Raštą ir įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merę iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo jau buvo kreipęsis į Regionų administracinį teismą, o Regionų administracinis teismas pareiškėjo skundus (pareiškimus) atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skundžiamoje nutartyje. Pareiškėjas atskiraisiais skundais skundė Regionų administracinio teismo nutartis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris, išnagrinėjęs tokio pat pobūdžio atskirųjų skundų argumentus, jų nepripažino pagrįstais ir nustatė, jog Raštas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) (žr., pvz., 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-398-629/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-451-575/2025, 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-423-492/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-487-520/2025, 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-523-575/2025, 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-608-575/2025, 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-575/2025 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys yra įsiteisėjusios.

Pažymėtina, kad ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjo skundžiamas Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu ir todėl nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, išnagrinėtas tapatus klausimas dėl pareiškėjo skundo, kuriuo ginčijamas Raštas ir prašoma įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo, nepriimtinumo nagrinėti, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taiko ABTĮ 7 straipsnio 1 dalies normą, nes teismas, atsisakydamas priimti skundą, turi nurodyti, į kokią instituciją kreiptis pareiškėjui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytas ABTĮ 7 straipsnis reglamentuoja teisėjų ir teismų nepriklausomumą, be to, teismas šios normos priimdamas nutartį netaikė.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Pareiškėjas atskirojo skundo reikalavime taip pat formuluoja prašymą pripažinti tam tikras aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus atsižvelgdami į įstatymų nuostatomis suteiktą teismo kompetenciją, suteikiančią ar ribojančią teisę teismui nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą įtvirtina ABTĮ 17 straipsnio nuostatos. ABTĮ 18 straipsnyje nurodytos bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Be to, pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; kt.). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašymas pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka tikrovės, nenagrinėtinas šioje byloje pagal pareiškėjo atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytą prašymą priimti atskirąją nutartį, pažymi, jog ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią proceso normą. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Beata Martišienė

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė