2023-03-22 Nr. AB-6471-3-61-3-02783-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-349-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02783-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.10.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. K. ir G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. K. ir G. K. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai G. K. ir G. K. su skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 68-58, kuriuo patvirtintas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2021 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. (42.59Mr) FR0682-70 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, ir VMI 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 68-57, kuriuo patvirtintas Panevėžio AVMI 2021 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. (42.59Mr) FR0682-72 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Panevėžio AVMI įvertino jų gautas pajamas bei patirtas išlaidas ir, pritaikiusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas bei pinigų banko sąskaitose metodą, konstatavo, jog pareiškėjų šeimos išlaidos 2015–2019 m. viršijo gautas pajamas ir turėtas santaupas, kiekvienas iš pareiškėjų 2015–2019 m. nedeklaravo 27 942 Eur gautų pajamų, todėl nuo jų apskaičiavo atitinkamai kiekvienam pareiškėjui po 4 190,39 Eur mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM).

3. Pareiškėjų teigimu, mokestinio patikrinimo metu buvo pažeistos procesinės nuostatos, susijusios su mokestinių patikrinimų atlikimu, ir MAĮ 70 straipsnio taikymo metodika, nesilaikyta principo, pagal kurį taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, siekiama kuo objektyviau apskaičiuoti mokestinę prievolę. Pareiškėjai nurodė, kad mokesčių administratorius, akcentavęs, jog stebėsenos metu pareiškėjai patikslino 2015–2019 m. metines pajamų deklaracijas, siekė sudaryti įspūdį, kad pareiškėjai turėjo tikslą sumažinti mokėtiną GPM. Pareiškėjų teigimu, tuo mokesčių administratorius siekė pagrįsti MAĮ 70 straipsnio taikymą bei pavaizduoti, kad pareiškėjai elgėsi piktybiškai, siekdami išvengti kontrolės veiksmų. Pareiškėjai pažymėjo, kad mokesčių administratorius kontrolės veiksmus pradėjo anksčiau nei apie juos pranešė pareiškėjams, ir kad iki šiol pareiškėjams nėra pateikta informacija apie kontrolės procedūrų pradžią. Pareiškėjai nurodė, kad jų mokestinio tyrimo procedūra buvo atliekama 2020 m., tikslios procedūros pradžios data pareiškėjams nėra žinoma, jie nebuvo supažindinti su užduotimi atlikti mokestinį tyrimą, kaip to reikalauja VMI viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 71 punkto nuostatos. Pareiškėjų mokestinis patikrinimas pradėtas išrašius 2020 m. lapkričio 26 d. pavedimus tikrinti.

4. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad VMI sprendimuose nurodyta, jog užduotys atlikti pareiškėjų mokestinį tyrimą išrašytos 2020 m. rugpjūčio 19 d., pareiškėjui G. K. tą pačią dieną surašytas ir į Mano.VMI sistemą patalpintas laisvos formos raštas, pranešantis apie numatomą mokestinį tyrimą, pareiškėjai pranešimas įteiktas 2020 m. rugsėjo 9 d., nors pagal Taisyklių nuostatas mokesčių administratorius apie atliekamą mokestinį tyrimą privalo pranešti mokesčių mokėtojui prieš 5 kalendorines dienas iki tyrimo pradžios. Šiuo atveju pareiškėjai buvo pranešta po 20 dienų. Pareiškėjai nurodė, kad skundo nagrinėjimo Inspekcijoje metu pareiškėjų atstovui nuvykus susipažinti su mokestinio ginčo bylos medžiaga nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad pareiškėjams toks raštas buvo surašytas ir įkeltas į Mano.VMI ir kad pareiškėjas jį perskaitė tą pačią dieną, o pareiškėja – 2020 m. rugsėjo 9 d. Pareiškėjai pažymėjo, kad teisės aktai nenustato prievolės aktyvuoti Mano.VMI paskyrą, todėl mokesčių administratoriui yra įprasta stebėti, ar asmenys susipažino su įkeltais dokumentais, ir tuo atveju, jei jie nesusipažino – išsiųsti dokumentus kitais šaltiniais (klasikiniu ar el. paštu). Pareiškėjai tvirtino, kad šiais šaltiniais pranešimo apie pradėtą mokestinį tyrimą negavo, ir teigė, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjams buvo surašyti ir įteikti į Mano.VMI sistemą įkelti dokumentai.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad Panevėžio AVMI specialistė, atlikusi mokestinį tyrimą, 2020 m. birželio 2 d. raštais dėl informacijos pateikimo pareiškėjams nurodė apie atliekamus stebėsenos veiksmus ir nurodė pateikti informaciją apie 2015–2019 m. pajamų gavimo šaltinius bei deklaruoti gautas pajamas, todėl darė išvadą, kad stebėsenos – vienos iš mokestinio tyrimo rūšių pagal Taisyklių nuostatas, veiksmai buvo pradėti prieš du mėnesius iki užduoties atlikti mokestinį tyrimą surašymo. Pareiškėjai nurodė, kad pagal MAĮ 33 straipsnio 1 dalį mokesčių administratoriui suteikta teisė gauti informaciją nereiškia, jog tokia informacija gali būti renkama be pagrindo, nepradėjus jokios kontrolės procedūros, šį niekuo nepagrįstą informacijos rinkimą įvardinant stebėsena. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad MAĮ nustatytos tik trys mokestinės kontrolės rūšys – mokestinis tyrimas, operatyvus patikrinimas ir mokestinis patikrinimas, bet pareiškėjams neteikiami duomenys apie 2020 m. birželio 2 d. atliekamą procedūrą ir kaip ji buvo įforminta.

6. Pareiškėjai nurodė, kad buvo anksčiau pateikę deklaracijas, kurias patikslino pagal Panevėžio AVMI specialistės pareikalavimą, todėl yra neteisėta ir nepagrįsta šią informaciją pateikti kaip pareiškėjų piktybinius veiksmus, nes pareiškėjai tik geranoriškai įvykdė pačios Panevėžio AVMI mokestinio tyrimo nurodymus, o ne siekė sumažinti prievolę, kaip kad teigiama Panevėžio AVMI sprendimuose. Pareiškėjai pažymėjo, kad joks teisės aktas nedraudžia tikslinti duomenis net ir mokestinio patikrinimo metu, o mokestinio tyrimo (stebėsenos) metu tai yra įprasta praktika, nesukelianti pasekmių mokesčių mokėtojui pagal MAĮ 136 straipsnio nuostatas.

7. Pareiškėjai paaiškino, kad jie dar prieš prasidedant mokestiniam tyrimui deklaravo 2015–2019 m. gaudavę dovanų iš tėvų ir uošvių (iki 3 000 Eur per metus), tačiau mokesčių administratorius šių gautų pajamų sumų nepagrįstai nepripažino. Pareiškėjai pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte, nei VMI viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 patvirtintų Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėse bei jų 3 priede „Dovanų, kurių nebuvo privaloma deklaruoti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, sąrašas“ nėra numatyta prievolė deklaruoti iš artimųjų nedidelėmis sumomis gautų dovanų.

8. Pareiškėjai nurodė, kad Panevėžio AVMI neatliko visapusiškos pajamų gavimo faktinių aplinkybių analizės, mokestinio patikrinimo metu neatliko priešpriešinių pareiškėjų tėvų patikrinimų, nevertino jų gautų pajamų ir galimybės sutaupyti vaikams dovanotas lėšas, o tik apsiribojo teiginiu, kad pareiškėjo tėvai 2006 m. iš pareiškėjų įsigijo butą su paskola, kas reiškia, kad santaupų neturėjo. Pareiškėjai paaiškino, kad jų tėvai gyvena ūkiškai ir taupiai, pareiškėjo tėvai lėšų dovanojimo metu dar nebuvo sukakę senatvės pensijos amžiaus ir dirbo, pareiškėjos tėvai buvo pardavę nekilnojamąjį turtą, todėl turėjo santaupų. Pareiškėjams 2006 m. parduodant butą buvo itin palankios sąlygos banko kreditui gauti, todėl paskola buvo būdas investuoti ir minimaliais kaštais bei neatsisakant sutaupytų lėšų iš žinomų buvusių šeimininkų įsigyti gerai išlaikytą nekilnojamąjį turtą, kuris galbūt būtų pajamų šaltiniu ateityje sparčiai kylant nekilnojamojo turto rinkos kainoms ir esant labai mažai butų pasiūlai Utenos mieste.

9. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Inspekcija taip pat nepatikrino teiginių apie pareiškėjų tėvų turėtas santaupas pagrįstumo ir nepasisakė apie galimybę turėti atitinkamo dydžio santaupas, o tik perrašė Panevėžio AVMI teiginius ir pacitavo tą pačią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, nurodydama, kad pritaria Panevėžio AVMI pozicijai. Pareiškėjai paaiškino, kad 2018 m. sausio 10 d. už 2 500 Eur įsigijo keturratį CFMOTO CF625-3, tačiau jis dažnai gedo, todėl 2018 m. rugpjūčio 14 d. už 2 500 Eur jį pardavė. 2019 m. vasaros sezono pradžioje nusipirko keturratį – Scrambler XT1000, tačiau jo funkcionalumai pareiškėjo netenkino, todėl 2019 m. lapkričio 17 d. jį pardavė už 11 800 Eur. Keturračių (kaip žemės ūkio technikos) pardavimo dokumentai buvo registruoti teisės aktų nustatyta tvarka Utenos rajono savivaldybėje, pirkimo–pardavimo sutartys pateiktos Panevėžio AVMI, jos yra tikros ir atspindinčios šalių valią, sandoriai tikri ir neapsimestiniai, atsiskaitymas įvyko grynais pinigais transporto priemonių perdavimo vietoje. Pareiškėjų teigimu, Panevėžio AVMI reikalaujamas pinigų perdavimo aktas yra perteklinis dokumentas, nes net ir pateikus mokesčių administratoriui tokį dokumentą, jis būtų pripažintas netikru ir neįrodančiu pinigų perdavimo fakto. Pareiškėjai laikė nepagrįstais Panevėžio AVMI sprendimų teiginius, kad šios pirkimo–pardavimo sutartys yra niekinės, pardavimo sandoriai neįvyko dėl neaptartos atsiskaitymo tvarkos, nes specialistai nesiėmė jokių veiksmų patikrinti keturračių pardavimo faktą, neapklausė pirkėjų, nepatikrino pirkimo pardavimo fakto įregistravimo teisės aktų nustatyta tvarka.

10. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.305 straipsnio 1 dalimi, 6.314 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad be teisinio pagrindo ir neturėdama įrodymų Panevėžio AVMI imperatyvias CK normas laiko niekinėmis ir sandorių vykimą tendencingai vertina nepalankiai pareiškėjui. Pareiškėjai nurodė, kad įtraukus šių transporto priemonių pardavimo sumas į pareiškėjų pajamas, pajamų–išlaidų balanso skaičiavimai ženkliai pasikeistų, tačiau mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė tai daryti. Pareiškėjų teigimu, naujai paaiškėjusi informacija privalo būti vertinama, o ne atmetama formaliais motyvais, duomenų nepateikimas laiku negali būti baudžiamas nepagrįstu apmokestinimu.

11. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad iš patikrinimo aktuose pateiktos informacijos nėra galimybės nustatyti, kokiais duomenimis ir iš kokių šaltinių vadovavosi Panevėžio AVMI, skaičiuodama vidutines vartojimo išlaidas, nes prie patikrinimo aktų nėra pridėtas pirminis duomenų šaltinis (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistikos departamentas) dokumentas), o tik pateikta nuoroda į institucijos svetainės pirmąjį puslapį. Pareiškėjai nurodė, kad Statistikos departamentas tam tikros informacijos, kuria remiasi Panevėžio AVMI, neteikia, ir pareiškėjams nėra žinoma, kokiais duomenimis remiantis Panevėžio AVMI skaičiuoja vidutines vartojimo išlaidas, kurių Statistikos departamentas neteikia, taip pat pareiškėjams neaišku, kokiais indeksavimo rodikliais vadovavosi Panevėžio AVMI, nes pateikta nuoroda tik į iki 2016 m. indeksavimo rodiklius, tačiau tikrinamasis laikotarpis apima 2015–2019 m. Pareiškėjų teigimu, Panevėžio AVMI, priskyrusi pareiškėjams ir statistines išlaidas transportui, ir faktines išlaidas transporto priemonėms įsigyti dubliuoja pareiškėjų išlaidas transportui, nes akivaizdu, kad į statistinių vartojimo išlaidų skiltį „transportas“ įeina ir naujų transporto priemonių įsigijimo kaštai. Prisidengdama sumų mažareikšmiškumu, Panevėžio AVMI taiko dvigubą standartą, t. y. santykinai nedideles, faktiškai nepatirtas sumas priskaičiuoja antrą kartą, o faktiškai gautas pajamas atmeta, neturėdama tam jokių argumentų.

12. Pareiškėjai nurodė, kad Panevėžio AVMI pasirinko skaičiuoti pareiškėjų faktines komunalines išlaidas, o ne vidutines vartojimo išlaidas (pagal Statistikos departamento duomenis), kuriomis pripažino daugiabučio namo savininkų bendrijai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrija) ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Utenos vandenys“ sumokėtus komunalinius mokesčius. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Panevėžio AVMI nepateikė jiems UAB „Utenos vandenys“ atsakymo. Pareiškėjai tvirtino, kad jie už UAB „Utenos vandenys“ tėvų butui suteiktas paslaugas nėra mokėję, jas apmokėjo pareiškėjo tėvai, tačiau Panevėžio AVMI specialistai jų net neapklausė. Pareiškėjai nurodė, kad Panevėžio AVMI pareiškėjo sudarytą abonento sutartį ir pagal šią sutartį atliktus jo tėvų mokėjimus priskyrė jo patirtoms išlaidoms, tačiau nesiekė nustatyti realiai pagal sudarytą sutartį mokėjusių asmenų, neprašė mokėjimus pagrindžiančių dokumentų iš paslaugas suteikusių bendrovių. Pareiškėjai paaiškino, kad už komunalines paslaugas mokėjo nekilnojamojo turto savininkai – pareiškėjo tėvai, o pareiškėjo gyvenamoji vieta jo tėvų turimo nekilnojamojo turto adresu buvo tik deklaruota, pareiškėjas su jais kartu negyveno. Pareiškėjai pažymėjo, kad Bendrijos duomenys apie įmokas pareiškėjams taip pat nebuvo pridėti, Inspekcija iš Bendrijos gavo informaciją apie tam tikru nekilnojamojo turto adresu suteiktas paslaugas, bet ne informaciją, koks asmuo atliko mokėjimus už šias paslaugas. Pareiškėjai pažymėjo, kad jie negyvena bute nuo tada, kai pasistatė namą, todėl nemokėjo įmokų už jame suteiktas komunalines paslaugas, tačiau Panevėžio AVMI šias sumas nepagrįstai priskyrė pareiškėjų už laikotarpius iki 2019 m. (imtinai) pajamoms, todėl 2647 Lt, 634 Eur ir pan. sumas per metus sudarančios išlaidos laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2019 m. (už 13 metų) yra įtrauktos neteisėtai ir nepagrįstai.

13. Pareiškėjai pažymėjo, kad Panevėžio AVMI pareiškėjų išlaidas skaičiavo biudžetui palankiu būdu, jas didindama ir nepripažindama dalies pajamų tam, kad padidėtų mokestinė prievolė, ir nesvarstė pateiktų duomenų priskirtinumo mokėtojo išlaidoms bei nepateikė įrodymų, kuriais rėmėsi. Pareiškėjai vadovavosi VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 80, 81 punktais, MAĮ 129 straipsnio 4 dalimi ir teigė, kad prie patikrinimo aktų pridėtos tik pajamų–išlaidų balanso apskaičiavimo lentelės, tačiau jos nėra laikytinos įrodymais, kadangi savo esme yra suvestiniai duomenys, o ne pirminiai duomenų šaltiniai (įrodymai). Jokių kitokių įrodymų Panevėžio AVMI mokesčių mokėtojams nepridėjo, tuo pažeisdama MAĮ nuostatas. Pareiškėjai darė išvadą, kad Panevėžio AVMI skaičiavimai grindžiami prielaidomis, Inspekcija neanalizavo pareiškėjų argumentų, todėl VMI sprendimai bei Panevėžio AVMI sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.

14. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjų skundus prašė skundus atmesti.

15. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu gavo 26 508 Eur pajamų ir patyrė 84 603 Eur išlaidų. Įvertinus pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžiai nustatytą likutį banko įstaigoje (241 Eur), ne banko įstaigoje (2 189 Eur) bei tikrinamojo laikotarpio pabaigai nustatytą likutį banko įstaigoje (219 Eur), konstatuota, jog pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu disponavo 55 884 Eur piniginėmis lėšomis (2015 m. – 7 778 Eur, 2016 m. – 4 110 Eur, 2017 m. – 3 363 Eur, už 2018 m. – 23 804 Eur, 2019 m. – 16 829 Eur), kurių šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos.

16. Atsakovas vadovavosi Taisyklių 71 punktu ir teigė, kad apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą mokesčių mokėtojas informuojamas laisvos formos raštu, išsiunčiant jį paštu arba vadovaujantis Inspekcijos viršininko 2012 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. VA-91 patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos portalo e. VMI autorizuotų elektroninių paslaugų srities Mano VMI naudojimo taisyklių nustatyta tvarka per Valstybinės mokesčių inspekcijos portalo e. VMI autorizuotų elektroninių paslaugų sritį (toliau – ir Mano VMI), kuriame nurodoma data ir laikas, kada mokesčių mokėtojas turi atvykti pas mokesčių administratorių ar būti savo patalpose, numatomas tikrinimo dalykas, reikalingų pateikti dokumentų (registrų) ar kitų duomenų sąrašas bei laikotarpis, už kurį jie turi būti pateikti; taip pat rašte gali būti nurodoma ir kita mokesčių mokėtojui aktuali informacija.

17. Atsakovas nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 19 d. užduotis atlikti pareiškėjos mokestinį tyrimą bei laisvos formos raštas, informuojant apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą, pareiškėjai įteiktas 2020 m. rugsėjo 9 d. registruota pašto siunta gyventojų registre nurodytu adresu vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 3 dalimi. 2020 m. rugpjūčio 19 d. užduotis atlikti pareiškėjo mokestinį tyrimą bei laisvos formos raštas, informuojant apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą, tą pačią dieną pareiškėjui išsiųstas ir įteiktas per Mano VMI. Atsakovas vadovavosi Taisyklių 14 punktu ir teigė, kad Panevėžio AVMI 2020 m. birželio 2 d. raštais pranešė pareiškėjams, jog yra atliekami stebėsenos veiksmai, ir nurodė pateikti informaciją kartu su tai pagrindžiančiais dokumentais apie 2015–2019 m. pajamų gavimo šaltinius bei deklaruoti gautas pajamas. Atsakovas pripažino, kad užduotys atlikti mokestinius tyrimus turėjo būti išrašytos iki minėtų raštų pareiškėjams išsiuntimo, tačiau šį neatitikimą laikė formaliu neesminiu procedūriniu pažeidimu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nuo 2021 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo nauja Taisyklių redakcija, pagal kurią stebėsenos metu su mokėtojais gali būti kontaktuojama susitikimų metu, telefonu ir pan., neišrašant užduoties atlikti mokestinį tyrimą.

18. Atsakovas nurodė, kad, gavusi Panevėžio AVMI 2020 m. birželio 2 d. raštą, pareiškėja 2020 m. birželio 19 d. patikslino Metines pajamų deklaracijas už 2015–2017 metus, pateikė pirminę Metinę pajamų deklaraciją už 2018 metus, kurią 2020 m. lapkričio 9 d. patikslino. Pareiškėja deklaravo 2015 metais gavusi 2 400 Eur, 2016 metais – 2 150 Eur, nurodydama 46 pajamų kodą, 2017 metais gavusi 2 300 Eur, 2018 – 7 300 Eur, nurodydama 49 pajamų kodą. Pareiškėja viso deklaravo gavusi 14 150 Eur dovanų. 2020 m. lapkričio 9 d. tikslindama Metinę pajamų deklaraciją už 2018 metus, pareiškėja gautos dovanos sumą padidino nuo 2 300 Eur iki 7 300 Eur. Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 2 d. paaiškinime nurodė, kad kiekvienais metais tėvai dovanojo po nedideles pinigų sumas iki 3 000 Lt, o laikotarpyje nuo 2015 m. iki 2019 m. – po 2 400 Eur.

19. Atsakovas nurodė, kad, gavęs Panevėžio AVMI 2020 m. birželio 2 d. raštą, pareiškėjas 2020 m. birželio 19 d. patikslino Metines pajamų deklaracijas už 2015–2018 metus bei pateikė pirminę Metinę pajamų deklaraciją už 2019 metus. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 9 d. pakartotinai tikslino Metines pajamų deklaracijas už 2018–2019 metus, 2020 m. lapkričio 10 d. ir 2021 m. sausio 11 d. pakartotinai tikslino Metinę pajamų deklaraciją už 2019 metus. Pareiškėjas deklaravo 2015 metais gavęs 2 350 Eur bei 2016 metais – 2 400 Eur, nurodydamas 46 pajamų kodą (dovanos iki 2016 m. gruodžio 31 d.); 2017 metais gavęs 2 400 Eur, 2018 metais – 5 400 Eur, nurodydamas 49 pajamų kodą (dovanos iš sutuoktinių, tėvų, įtėvių, vaikų, įvaikių, brolių, seserų, senelių, vaikaičių nuo 2017 m. sausio 1 d.), 2019 metais gavęs 10 000 Eur, nurodydamas 49 pajamų kodą.

Iš viso pareiškėjas deklaravo gavęs 22 550 Eur dovanų. 2020 m. lapkričio 9 d. pakartotinai tikslindamas Metinę pajamų deklaraciją už 2018 metus, pareiškėjas gautos dovanos sumą padidino nuo 2 400 Eur iki 5 400 Eur, 2020 m. lapkričio 9 d. tikslindamas Metinę pajamų deklaraciją už 2019 metus, gautos dovanos sumą padidino nuo 2 300 Eur iki 14 000 Eur; 2020 m. lapkričio 10 d. pakartotinai tikslindamas Metinę pajamų deklaraciją už 2019 metus, gautos dovanos sumą sumažino nuo 14 000 Eur iki 10 000 Eur. 2020 m. rugsėjo 2 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad kiekvienais metais tėvai dovanojo po nedideles pinigų sumas iki 3 000 Lt, o nuo 2015 m. iki 2019 m.

– po 2 350 Eur. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 10 d. el. paštu Panevėžio AVMI atsiuntė rašytinius savo tėvų ir uošvių patvirtinimus, kuriuose nurodyta, kad jie savo sūnui per 2015 metus padovanojo viso 2 350 Eur, per 2016 metus – 2 000 Eur, per 2017 metus – 2 400 Eur, per 2018 metus – 5 400 Eur, per 2019 metus – 10 000 Eur, o pareiškėjos tėvai savo dukrai per 2015 metus padovanojo viso 2 400 Eur, per 2016 metus – 2 150 Eur, per 2017 metus – 2 300 Eur, per 2018 metus – 7 300 Eur, per 2019 metus – 2 400 Eur. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš šios informacijos matyti, jog pareiškėjų ir jų tėvų paaiškinimai nesutampa – nurodytos skirtingos gautos / suteiktos piniginių dovanų sumos.

Be to, pagal CK 6.469 straipsnio 1 dalį, sutartis, kada dovanojama didesnė kaip 1 500 Eur suma, turi būti rašytinės formos, tačiau tokios sutartys nebuvo pateiktos.

20. Atsakovas vadovavosi Inspekcijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtinto Nedeklaruojamų neapmokestinamųjų pajamų, gautų 2014 m. ir vėlesnį mokestinį laikotarpį, sąrašo 51 punktu, Inspekcijos viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 patvirtintų Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 3 priedu „Dovanų, kurių nebuvo privaloma deklaruoti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, sąrašas“ ir teigė, kad pareiškėja Metinėse pajamų deklaracijose privalėjo deklaruoti 2018 m. gautas pinigines dovanas, o pareiškėjas – 2018–2019 m. gautas pinigines dovanas, kadangi jų suma viršijo 2 500 Eur, tačiau laiku to nepadarė.

21. Atsakovas vadovavosi LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2013 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-27/2013 pateiktais išaiškinimais ir nurodė, kad, nepaisydama to, jog pareiškėjai neturėjo pareigos deklaruoti jų nurodytų 2015–2017 m. gautų dovanų, Inspekcija vertino, jog, pasirinkę pajamas gauti grynaisiais pinigais ir prisiėmę visą riziką dėl jiems tenkančios įrodinėjimo naštos, pareiškėjai neįrodė realaus pinigų gavimo fakto, jų ir jų tėvų paaiškinimai nesutampa, pareiškėjų Metinių pajamų deklaracijų už 2018–2019 metus tikslinimas ženkliai didesnėmis gautomis piniginėmis dovanomis, aplinkybė, kad pareiškėjų deklaruotos pajamos iš tėvų už 2015–2019 metus (36 700 Eur) apie 1,4 karto viršija kitas jų gautas pajamas per šį laikotarpį (26 508 Eur), leidžia konstatuoti, kad Panevėžio AVMI pagrįstai nevertino pateiktų duomenų apie gautas pinigines dovanas iš tėvų.

22. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai kartu su 2021 m. kovo 10 d. rašytinėmis pastabomis dėl patikrinimo aktų pateikė 2018 m. rugpjūčio 14 d. Traktoriaus, savaeigės žemės ūkio mašinos, savaeigės mašinos ar priekabos pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas už 2 500 Eur pardavė keturratį, ir 2019 m. lapkričio 17 d. Traktoriaus, savaeigės žemės ūkio mašinos, savaeigės mašinos ar priekabos pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas už 11 800 Eur pardavė keturratį. Panevėžio AVMI šių pirkimo–pardavimo sutarčių nevertino ir jose nurodytų sumų į 2018 bei 2019 metais gautas pajamas neįtraukė, vadovavosi Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro duomenimis ir nustatė, kad savaeigės mašinos CF MOTO 625 savininku nuo 2018 m. sausio 10 d. buvo pareiškėjas, ji išregistruota tik 2021 m. vasario 28 d. (po patikrinimo aktų surašymo), nurodant, kad transporto priemonė parduodama ar kitu būdu perduodama užsienyje gyvenančiam fiziniam asmeniui arba užsienyje esančiam juridiniam asmeniui. Ratinis traktorius, kuris pareiškėjui priklausė nuo 2019 m. liepos 29 d. (Registracijos liudijimo išdavimo data), išregistruotas 2021 m. balandžio 1 d., nurodant, kad transporto priemonė išregistruota automatiškai. Duomenys apie ratinio traktoriaus savininko pasikeitimą buvo pateikti savivaldybės administracijai 2021 m. kovo 1 d. (po patikrinimo aktų surašymo). Atsakovo teigimu, nesavalaikis keturračių pirkimo–pardavimo sutarčių pateikimas mokesčių administratoriui bei faktas, kad nuosavybės teisė į juos išregistruota po patikrinimo aktų surašymo, sudaro pagrindą abejoti dėl nurodytų šių sutarčių sudarymo datų teisingumo.

23. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. patirtos vartojimo išlaidos buvo vertintos mišriu būdu – faktinės vartojimo išlaidos nustatytos pagal pareiškėjų bankų sąskaitų išrašus bei pagal iš UAB „Tele2“, AB „Telia“, UAB „Utenos vandenys“ ir Bendrijos gautus duomenis, statistinės sveikatos, transporto, poilsio ir švietimo išlaidos nustatytos pagal Statistikos departamento viešai skelbiamus duomenis. Atsakovas pažymėjo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjai, Panevėžio AVMI pateikė nuorodą į indeksavimo rodiklius ne tik iki 2016 m. – Panevėžio AVMI sprendimuose nurodytu būdu atsidariusioje lentelėje per „Lentelės parinktys“ yra galimybė pasirinkti pageidaujamus rodyti laikotarpius.

24. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio AVMI sprendimuose įvertino pareiškėjų argumentus ir konstatavo, jog nėra pagrindo mažinti patikrinimo aktais apskaičiuotų pareiškėjų vartojimo išlaidų. Atsakovas pažymėjo, kad vienu metu šeima nuosavybės teise turi kelias transporto priemones, kurių eksploatacijai, priežiūrai, degalams, techninei apžiūrai, draudimams tenkančios išlaidos turėtų gerokai viršyti transporto išlaidoms numatytas statistines išlaidas. Be to, dažnu atveju įsigytos ne ekonominės klasės, o prabangios transporto priemonės ne tik pardavimui, bet ir asmeniniam naudojimui, taip pat įsigyti keli žemės sklypai, patirtos išlaidos užsienyje. Atsakovas vadovavosi GPMĮ 2 straipsnio 14 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 2 punktu, 25 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad nustačius, jog 2015–2019 m. laikotarpiu pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas ir kad jie nevykdė GPMĮ nustatytos pareigos, pareiškėjams tenkančios mokestinės prievolės dydis nustatytas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir jis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, o pareiškėjai neįrodė, kad yra priešingai.

II. 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundus.

26. Teismas vadovavosi MAĮ 10, 67 straipsniais, 70 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 71 punktu, nustatė, kad užduotys atlikti pareiškėjų mokestinį tyrimą ir pranešimai apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą pareiškėjams išsiųsti tą pačią dieną, t. y. 2020 m. rugpjūčio 19 d. Nors tokia pranešimo mokesčių mokėtojams tvarka neatitinka Taisyklių 71 punkto nuostatų, teismas sprendė, kad vien procedūrinio pobūdžio netikslumai negali būti pagrindu pripažinti skundžiamus sprendimus neteisėtais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo pranešta per Mano VMI, pareiškėjai – registruota pašto siunta, tokie pranešimo būdai atitinka Taisyklių reikalavimus, todėl teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad apie mokestinį tyrimą jiems nebuvo pranešta klasikiniu ar elektroniniu paštu.

27. Teismas vadovavosi Taisyklių 1 punktu, atkreipė dėmesį, kad apie stebėseną pareiškėjams pranešta 2020 m. birželio 2 d. raštais, o užduotys atlikti mokestinį turimą suformuluotos 2020 m. rugpjūčio 19 d., t. y. nesilaikant Taisyklių 71 punkto nuostatų. Teismo vertinimu, vien tai negali būti pagrindu pripažinti skundžiamus sprendimus neteisėtais.

28. Pasisakydamas dėl pareiškėjų tėvų dovanotų lėšų, teismas vadovavosi CK 6.465 straipsnio 1 dalimi, 4.468 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad dovanojimo sutartis yra ne tik neatlygintinė, vienašalė, bet ir realinė, laikoma sudaryta perdavus dovanojamą daiktą. Teismas vadovavosi CK 6.469 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad rašytinės dovanojimo sutartys, kuriomis pareiškėjų tėvai, kaip tvirtina pareiškėjai, dovanojo jiems kasmet iki 3 000 Eur, nebuvo sudarytos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai iki 2020 m. birželio 19 d. deklaracijose tėvų dovanotų sumų nedeklaravo.

29. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai deklaracijas pateikė tik po to, kai buvo pradėti stebėsenos veiksmai, pareiškėjų deklaracijose nurodytos sumos daugumoje atvejų nesutampa su jų paaiškinimuose nurodytomis sumomis, taip pat konkrečių sumų konkrečiu metu nepatvirtinto dovanoję liudytojais apklausti pareiškėjų tėvai, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu, pagal kurį pareiškėjų deklaruotų iš tėvų gautų sumų mokesčių administratorius nepripažino dovanotomis sumomis ir į jas neatsižvelgė, apskaičiuodamas pareiškėjams mokėtiną GPM. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai turėjo galimybę įrodinėti aplinkybę, jog jų tėvai turėjo galimybę realiai dovanoti jiems jų nurodytas pinigų sumas, tačiau to nepadarė, argumentuodami mokesčių administratoriaus pareiga įrodyti, kad pareiškėjų tėvai negalėjo dovanoti jiems ginčo pinigų sumų.

30. Teismas atkreipė dėmesį, kad Inspekcijos viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 patvirtintų Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėse bei jų 3 priede „Dovanų, kurių nebuvo privaloma deklaruoti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, sąrašas“ nėra numatyta prievolė nuo 2015 m. sausio 1 d. deklaruoti iš sutuoktinio, tėvų (įtėvių), vaikų (įvaikių), senelių, brolių, seserų, vaikaičių ir kitų asmenų iki 2 500 Eur dovanojimo būdu gautų pajamų, tačiau pareiškėjai šias sumas deklaravo, todėl mokesčių administratorius jas įvertino. Vertinant pareiškėjų deklaruotas sumas, pareiškėja privalėjo metinėse pajamų deklaracijose deklaruoti 2018 m. gautas pinigines dovanas, o pareiškėjas – 2018–2019 m. gautas pinigines sumas, nes jų suma viršijo 2 500 Eur, tačiau to laiku nepadarė.

31. Nors pareiškėjai teigia, jog buvo anksčiau pateikę deklaracijas, kurias patikslino pagal Panevėžio AVMI specialistės pareikalavimą, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjai buvo įpareigoti teikti ar tikslinti deklaracijas. Panevėžio AVMI 2020 m. birželio 2 d. raštais pranešė pareiškėjams apie jų (jų šeimos) atžvilgiu atliekamus stebėsenos veiksmus ir nurodė, kad pagal trečiųjų šaltinių pateiktus duomenis nėra informacijos apie pareiškėjų 2015 m., 2017 m. ir 2019 m. gautas pajamas, ir pranešė, kad mokesčių administratoriaus turimais duomenimis pareiškėjo šeimos išlaidos 2015–2019 m. ženkliai viršijo gautas pajamas ir paprašė iki 2020 m. liepos 1 d. pateikti informaciją kartu su pagrindžiančiais dokumentais apie pajamų šaltinius 2015–2019 m. ir deklaruoti gautas pajamas.

32. Teismas sutiko su pareiškėjais, kad teisės aktai nedraudžia asmenims tikslinti duomenis net ir mokestinio patikrinimo metu, tačiau pažymėjo, kad MAĮ 76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga mokesčio deklaraciją mokesčių administratoriui pateikti mokesčio įstatymo nustatytais terminais, o mokesčių mokėtojui laiku nepateikus deklaracijos ar jas tikslinant tuo metu, kai mokesčių administratorius praneša apie galimus pažeidimus ar atlieka mokestinį tyrimą ar patikrinimą, šios aplinkybės turi būti įvertintos. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius įvertino ne vien tik aplinkybes, susijusias su pajamų deklaravimų ar pateiktų deklaracijų tikslinimu, tačiau šias aplinkybes vertino kitų turimų įrodymų kontekste, todėl pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė realaus dovanotų pinigų gavimo fakto ir pagrįstai šiuo atveju taikė MAĮ 10 straipsnio nuostatą, kuri įtvirtina turinio viršenybės prieš formą principą, ir konstatavusi, kad pareiškėjų deklaruotos laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2019 m. iš tėvų gautos dovanos (36 700 Eur) apie 1,4 karto viršija kitas pareiškėjų šiuo laikotarpiu gautas pajamas (26 508 Eur), pagrįstai nepripažino pareiškėjų nurodytų piniginių dovanų pareiškėjų pajamomis.

33. Pasisakydamas dėl transporto priemonių pardavimo, teismas nustatė faktines aplinkybes, vertino duomenų apie transporto priemonę pateikimo mokesčių administratoriui momentą, transporto priemonės išregistravimo datą ir darė išvadą, kad keturratis parduotas ne 2018 m. rugpjūčio 14 d., o 2021 m. vasario 28 d., galimai siekiant pateisinti laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2019 m. gautas pajamas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 3D-384 patvirtintų Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registravimo taisyklių 19.2.4, 35.1, 35.2, 36, 37, 38.1.2, 511 punktais ir darė išvadą, kad savininkas arba daiktinės teisės į transporto priemonę pasikeitė 2021 m. kovo 1 d., bet ne 2019 m. lapkričio 17 d., kaip nurodyta pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktoje keturračio pirkimo–pardavimo sutartyje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai apie šiuos sandorius savo 2020 m. rugsėjo 2 d. paaiškinimuose mokesčių administratoriui nenurodė, sutartis pateikė 2021 m. kovo 10 d. kartu su rašytinėmis pastabomis dėl patikrinimo aktų, todėl tikėtina, kad šios sutartys 2020 m. rugsėjo 2 d. paaiškinimų teikimo mokesčių administratoriui metu net ir nebuvo sudarytos. Tai patvirtina ir byloje esantis Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro 2020 m. rugsėjo 3 d. išrašas, kuriame matyti, kad pareiškėjo vardu vis dar registruotos abi transporto priemonės. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjai transporto priemones pardavė tikrinamuoju laikotarpiu ir pagrįstai šių sumų neįtraukė į pareiškėjų 2018–2019 m. gautas pajamas. Teismas nurodė, kad pareiškėjai jokių įrodymų šioms aplinkybėms nuginčyti nepateikė nei mokesčių administratoriui, nei bylą nagrinėjančiam teismui, o vien aplinkybė, kad pareiškėjai nesutinka su tokiu mokesčių administratoriaus vertinimu, negali būti pagrindu pripažinti tokį vertinimą nepagrįstu ir neteisėtu.

34. Pasisakydamas dėl šeimos vartojimo išlaidų, teismas nurodė, kad, priešingai nei skunduose teigia pareiškėjai, Panevėžio AVMI sprendimuose pateiktos nuorodos į indeksavimo rodiklius, taip pat nurodyta kaip rasti atitinkamus rodiklius (žingsnis po žingsnio), pateikta informacija, kas kiek laiko rodikliai buvo taikomi, indeksai iki 2016 m., ir pateiktos nuorodos, kaip mokesčių administratorius skaičiavo vidutines vartojimo išlaidas. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio AVMI sprendimuose pateikta išsami vartojimo išlaidų analizė pagal metus nuo 2004 iki 2019 m., pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas apskaičiavo mišriuoju būdu ir jos yra žemesnės už Statistikos departamento skelbiamą skurdo rizikos ribą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai skunduose nesutinka su išlaidų transportui paskaičiavimu mišriuoju būdu, tačiau jokių savo skaičiavimų, iš kurių galima būtų tiksliau apskaičiuoti pareiškėjų patirtas transporto išlaidas, nepateikė, kokios konkrečiai sumos, anot pareiškėjų, buvo apskaičiuotos antrą kartą, nenurodė, todėl teismas šiuos pareiškėjų teiginius laikė deklaratyviais ir dėl jų nepasisakė.

35. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad už UAB „Utenos vandenys“ paslaugas mokėjo pareiškėjo tėvai, todėl konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai išlaidas už paslaugas UAB „Utenos vandenys“ priskyrė pareiškėjams. Teismas vertino Bendrijos 2020 m. rugsėjo 21 d. raštą, nurodė, kad iš atsakovo pateiktų atsiliepimo priedų – notariškai patvirtintų nekilnojamojo turto, transporto priemonių pardavimo dokumentų, matyti, jog pareiškėjai, nors ir 2006 m. pardavę butą pareiškėjo tėvams, gyvenamosios vietos adresu net ir 2020 m. birželio 10 d. sutartyje buvo nurodę buto adresą. Teismas nurodė, jog yra tikėtina, kad būtent pareiškėjai, o ne pareiškėjo tėvai, naudojosi šiuo butu ir mokėjo už bute suteiktas paslaugas. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai išlaidas už paslaugas butui priskyrė pareiškėjams.

36. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pateikė visus dokumentus, kuriais grindžia pareiškėjų skundžiamus sprendimus ir kuriais rėmėsi teismas, nagrinėdamas bylą. Pareiškėjai jokių prašymų dėl įrodymų išreikalavimo neteikė, todėl šį pareiškėjų teiginį teismas laikė deklaratyviu ir dėl jo plačiau nepasisakė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ir kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius, negalėdamas nustatyti pareiškėjų GPM dydžio įprastine, GPMĮ nustatyta tvarka, tinkamai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai GPM ir su juo susijusias sumas apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą. Pareiškėjų ginčijami VMI bei Panevėžio AVMI sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teismas neturėjo pagrindo jų naikinti ir atmetė pareiškėjų skundus.

III. 37. Pareiškėjai G. K. ir G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundus.

38. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad, vykdydami Panevėžio AVMI 2020 m. birželio 2 d. mokesčių administratoriaus nurodymą, dar iki prasidedant mokestinės kontrolės veiksmams (t. y. dar iki prasidedant mokestiniam tyrimui), deklaravo iš tėvų gautas lėšas. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius neigimas, kad tokios lėšos galėjo būti dovanotos, nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Pareiškėjai vadovaujasi MAĮ 67 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad jie nuosekliai teikia įrodymus, jog gaudavo lėšas iš tėvų, o be mokesčių administratoriaus žodinių teiginių byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų pinigų dovanojimo faktą.

39. Pareiškėjai pažymi, kad mokesčių administratorius į bylą nėra pateikęs pareiškėjų tėvų pajamų ir išlaidų analizės, galinčios patvirtinti arba paneigti, kad pareiškėjų tėvai turėjo pakankamai lėšų ir galėjo jas padovanoti. Panevėžio AVMI darbuotoja mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui nurodė, kad, jos skaičiavimu, pareiškėjų tėvai turėjo pakankamai lėšų dovanojimams atlikti. Pareiškėjų teigimu, tai reiškia, kad mokesčių administratorius tokius skaičiavimus turi atlikęs, tik į mokestinio ginčo bylą jie nėra įdėti.

40. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad iš teismo posėdžio metu vykusių apklausų matyti, jog pareiškėjų tėvai yra senyvo amžiaus ir turi ženklių sveikatos problemų, tačiau yra šviesaus proto ir jų pateikti parodymai niekaip negali būti vertinami kaip nepatvirtinantys pareiškėjų mokesčių administratoriui teikiamų duomenų. Pareiškėjai pabrėžia, kad jiems tėvų dovanotos sumos yra protingo dydžio ir tokias sumas pareiškėjų tėvai gali sutaupyti iš gaunamų lėšų (ką patvirtina ir patikrinimą atlikusios Panevėžio AVMI darbuotojos teiginiai). Pareiškėjai nuo pat pradžių nurodė, kad padeda tėvams ir tėvai jų pragyvenimui perduoda šiek tiek lėšų. Pareiškėjų teigimu, natūralu ir suprantama, kad nuolat dalį savo santaupų pareiškėjams perduodantys tėvai tiksliai negali įvardinti, kada kokias sumas perdavė. Pareiškėjai nurodo, kad liudytojai teismo posėdžio metu patvirtino pareiškėjų nuo pat pradžių teikiamą informaciją, kad jų tėvai sąlyginai nedidelėmis sumomis, iki 3 000 Eur, dovanodavo pareiškėjams pinigines lėšas už pagalbą, o įrodymų eliminavimas iš skundžiamo sprendimo turinio daro patį sprendimą neteisėtą ir nepagrįstą.

41. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad jų atžvilgiu Panevėžio AVMI, neatlikdama jokių mokestinės kontrolės veiksmų (įskaitant ir stebėseną), 2020 m. birželio 2 d. surašė raštus, kuriais nurodė iki 2020 m. liepos 1 d. pateikti informaciją apie 2015–2019 m. pajamų šaltinius ir deklaruoti gautas pajamas. Atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. birželio 2 d. jokie mokestinės kontrolės veiksmai nebuvo įforminti (užduotis atlikti mokestinį tyrimą parengta tik 2020 m. rugpjūčio 19 d.), pareiškėjų teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjai deklaracijas pateikė tik atliekamos stebėsenos metu, kadangi pagal Taisykles, stebėsena vadinti mokesčių administratoriaus veiksmus iki mokestinio tyrimo pradžios yra nepagrįsta. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad dar iki 2020 m. birželio 2 d. pareiškėjas buvo pateikęs pajamų deklaracijas, kurias vėliau tikslino, ir ginčo tarp pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus nėra (pirminių deklaracijų teikimo faktą nurodo ir Panevėžio AVMI patikrinimo aktuose). Tiek pareiškėjams, tiek mokesčių administratoriui yra aišku, kad pirminės deklaracijos šiuo atveju nėra aktualios, nes pareiškėjai jas vėliau tikslino. Todėl teismas pirminių deklaracijų nebuvimą mokestinio ginčo byloje nepagrįstai vertino kaip niekuo neparemtus pareiškėjų žodinius teiginius, jog deklaracijos buvo pateiktos iki Panevėžio AVMI kreipiantis į pareiškėjus.

42. Dėl transporto priemonių pardavimo pareiškėjai paaiškina, kad jie 2018 m. sausio 10 d. įsigijo keturratį CFMOTO CF625-3 už 2 500 Eur, tačiau transporto priemonė dažnai gedo, todėl nusprendė keturratį parduoti. Keturratis CFMOTO CF625-3 parduotas 2018 m. rugpjūčio 14 d. už 2 500 Eur dar net nesulaukus sezono pabaigos. Pareiškėjai 2019 m. vasaros sezono pradžioje nusipirko kitokį keturratį – Scrambler XT1000, ši transporto priemonė buvo techniškai tvarkingesnė, tačiau jos funkcionalumai pareiškėjo netenkino, dėl ko transporto priemonė parduota 2019 m. lapkričio 17 d. už 11 800 Eur. Transporto priemonės Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre išregistruotos po patikrinimo akto surašymo. Pardavimo faktą ir pareiškėjo gautas pinigines lėšas patvirtina pasirašytos pirkimo–pardavimo sutartys ir teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų pirkėjų parodymai. Pareiškėjai pažymi, kad transporto priemonės registracija (priešingai nei mokesčio deklaravimas), yra oficialus nuosavybės teisės perėjimo įforminimas, kurio pagrindu valstybė patvirtina, jog tokia nuosavybės teisė į objektą perėjo. Jei nuosavybės teisė perėjo, pozicija, kad ji perėjo neatlygintinai, yra neobjektyvi ir nepagrįsta. Pareiškėjų teigimu, duomenų nepateikimas laiku negali būti baudžiamas nepagrįstu apmokestinimu. Pareiškėjai pažymi, kad patikrinimo aktu Panevėžio AVMI kitų transporto priemonių registraciją šio patikrinimo metu laikė tinkamu įrodymu, kad transporto priemonės buvo perleistos, ir atskirai vertino jų perleidimo kainą, įrašytą sutartyse, kaip tinkamą įrodymą.

43. Pareiškėjai pripažįsta, kad transporto priemonių pardavimo faktą įregistravo pavėluotai, tačiau pažymi, kad joks teisės aktas nenumato, jog toks pavėluotas transporto priemonės išregistravimas lemia, jog pardavimo faktas neegzistuoja arba laikomas įvykusiu ne pardavimo (sandorio sudarymo) dieną, bet registracijos dieną. Pareiškėjai nurodo, kad pajamos GPM apmokestinimo tikslais pripažįstamos jų gavimo momentu (GPMĮ 8 str. 1 d.). Pareiškėjų teigimu, tai, kad teismas nesiremia GPMĮ nuostatomis, bet laisvai interpretuoja pajamų pripažinimo momentą, siedamas jį ne su pajamų gavimu, prieštarauja teisės viršenybės principo taikymui ir atspindi siekį priimti sprendimą pagal išankstinę poziciją, o ne vertinant pirminius rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad, vertindamas transporto priemonių pardavimo sutartis, teismas vartoja tokius teiginius kaip „tikėtina“. Pareiškėjai pažymi, kad teismas sprendime neaprašė liudytojų parodymų, tačiau teismo posėdžio metu liudytojais apklausti transporto priemonių pirkėjai patvirtino transporto priemonių įsigijimo faktą ir aplinkybes.

44. Dėl šeimos vartojimo išlaidų pareiškėjai paaiškina, kad skunde teismui įvairiems šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimo aspektams ginčyti atliko 3 puslapių analizę, tačiau teismas sprendime aprašė tik keletą pareiškėjų argumentų ir pateikė atsakymą, nurodydamas, kad mokesčių administratorius visas vartojimo išlaidas apskaičiavo pagrįstai. Pareiškėjų teigimu, teismas didžiosios dalies pareiškėjų argumentų šiuo aspektu nevertino. Pareiškėjai pažymi, kad iš Patikrinimo akte pateiktos informacijos nėra galimybės nustatyti, kokiais duomenimis ir iš kokių šaltinių vadovavosi Panevėžio AVMI, skaičiuodama vidutines vartojimo išlaidas, todėl nėra galimybės patikrinti šių skaičiavimų teisingumo, bet net ir su prieinama informacija matyti, jog išlaidos skaičiuojamos jas kai kuriose kategorijose dvigubinant ir skaičiuojant ne pagal faktines aplinkybes. Pareiškėjas nurodo, kad jo šeima už tėvų butui suteiktas UAB „Utenos vandenys“ paslaugas nėra mokėjusi, jas apmokėjo pareiškėjo tėvai, ką jie patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojais. Pareiškėjais nurodo, kad jų šeima negyvena bute nuo tada, kai pasistatė namą, todėl ir įmokų už komunalines paslaugas nemokėjo. Pareiškėjai daro išvadą, kad į jų šeimos pajamų ir išlaidų analizę 2 647 Lt, 634 Eur ir pan. sumas per metus sudarančios išlaidos nuo 2006 m. iki 2019 m. (už 13 metų) yra įtrauktos neteisėtai ir nepagrįstai. Pareiškėjų teigimu, Panevėžio AVMI jų išlaidas skaičiavo biudžetui palankiu būdu, didindama išlaidas ir nepripažindama dalies pajamų tam, kad padidėtų mokestinė prievolė, ir nesvarstė pateiktų duomenų priskirtinumo mokėtojo išlaidoms bei nepateikė įrodymų, kuriais remiasi.

45. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad prie Patikrinimo akto yra pridedamos tik pajamų–išlaidų balanso apskaičiavimo lentelės, tačiau jos nėra laikytinos įrodymais, kadangi savo esme yra suvestiniai duomenys, o ne pirminiai duomenų šaltiniai (įrodymai). Jokių kitokių įrodymų Panevėžio AVMI mokesčių mokėtojui neprideda, tuo pažeisdama MAĮ nuostatas. Nuvykus susipažinti su mokestinio ginčo bylos medžiaga VMI, tokie dokumentai atstovui nebuvo pateikti. Pareiškėjai daro išvadą, kad Panevėžio AVMI skaičiavimai yra grindžiami prielaidomis, ir nei VMI, nei teismas tokių pareiškėjų argumentų neanalizavo.

46. Nesutikdami dėl mokesčių apskaičiavimo taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, pareiškėjai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad mokesčių administratorius yra stipresnioji ginčo šalis, galinti gauti visą jo tyrimui reikalingą informaciją, nes tokią teisę jam suteikia MAĮ 33 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjų teigimu, byloje turimi duomenys yra tendencingai iškraipomi, vienas faktines aplinkybes patvirtinantys dokumentai vertinami kaip patvirtinantys visai kitus duomenis.

47. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

48. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjų apeliaciniu skundu, pažymi, kad svarbu yra tai, jog pareiškėjai iki informavimo apie jų atžvilgiu atliekamus kontrolės veiksmus, t. y. iki 2020 m. birželio 2 d. raštų gavimo, nedeklaravo piniginių dovanų. Atsakovo teigimu, priešingai nei nurodė pareiškėjai, teismas liudytojų parodymų neeliminavo iš skundžiamo sprendimo, tačiau kompleksiškai įvertino juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad LVAT savo praktikoje kritiškai vertina su mokesčių mokėtoju artimais giminystės (ar pavaldumo) ryšiais susijusių asmenų parodymus, jeigu jie nėra paremti kitais objektyviais duomenimis. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai, pasirinkę pajamas gauti grynaisiais pinigais ir prisiėmę visą riziką dėl jiems tenkančios įrodinėjimo naštos, realaus pinigų gavimo fakto neįrodė. Pareiškėjų ir jų tėvų paaiškinimų nesutapimai, pareiškėjų Metinių pajamų deklaracijų už 2018–2019 metus tikslinimas ženkliai didesnėmis gautomis piniginėmis dovanomis, aplinkybė, kad pareiškėjų deklaruotos pajamos iš tėvų už 2015–2019 m. (36 700 Eur) apie 1,4 karto viršija kitas jų gautas pajamas per šį laikotarpį (26 508 Eur), leidžia konstatuoti, kad Panevėžio AVMI pagrįstai nevertino pateiktų duomenų apie gautas pinigines dovanas iš tėvų.

49. Pasisakydamas dėl keturračių pardavimo atsakovas pažymi, jog nustatyti pareiškėjo ryšiai su vienu iš liudytoju verčia abejoti parodymų patikimumu, kadangi liudytojas kartu su pareiškėju dalyvavo keturračių varžybose. Dėl faktinių ir statistinių vartojimo išlaidų atsakovas palaiko teismo išvadas, akcentuoja, kad mišriuoju būdu apskaičiuotos pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos (faktinių ir statistinių suma) per metus nuo 2004 iki 2019 m. yra žemesnės už Statistikos departamento skelbiamą skurdo rizikos ribą. Atsakovas nurodo, kad nustačius, jog 2015–2019 m. laikotarpiu pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas bei kad neįvykdytos GPMĮ nustatytos pareigos, jiems tenkančios mokestinės prievolės dydis nustatytas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Atsakovas vertino, kad Panevėžio AVMI nustatytas mokestinės prievolės dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, o pareiškėjai neįrodė, kad yra priešingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 50. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl sprendimų, kuriais mokesčių administratorius pareiškėjams apskaičiavo ir nurodė sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas (delspinigius, baudas), padarius išvadą, kad pareiškėjų 2015–2019 m. išlaidos viršijo pajamas, teisėtumo ir pagrįstumo.

51. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą, konstatavęs, kad: pareiškėjai neįrodė realaus dovanotų pinigų gavimo fakto; mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjai transporto priemones pardavė tikrinamuoju laikotarpiu ir pagrįstai šių sumų neįtraukė į pareiškėjų 2018–2019 m. gautas pajamas; mokesčių administratorius pagrįstai išlaidas už paslaugas butui priskyrė pareiškėjams. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

52. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

53. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 70 str. 2 d.).

54. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

55. Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2491/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015).

56. Kadangi pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriui neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kokiomis pajamomis jie dengė patirtas išlaidas, mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir apskaičiavo pareiškėjams priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal jo atliktą įvertinimą.

57. Pagal GPMĮ nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1321-438/2019).

58. Įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo, ir jomis disponavo. Tokiais atvejais realus lėšų gavimo/negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo/negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-1097/2009, 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-721/2010, 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016).

59. Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad būtent asmuo turi įrodyti, jog jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo; kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjai, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjams dovanojimą 2015–2019 m. laikotarpiu. Nors mokestinių patikrinimų metu pareiškėjai tvirtino, kad jų tėvai jiems kasmet dovanodavo iki 3 000 Eur, tačiau rašytinės dovanojimo sutartys nebuvo sudarytos (CK 6.469 str. 1 d.). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjai iki 2020 m. birželio 19 d. nedeklaravo tėvų dovanotų sumų. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodytos iš tėvų gautos pinigų sumos ir metinėse pajamų deklaracijose nurodytos sumos ženkliai skiriasi, taip pat neatitinka rašytiniuose pareiškėjų tėvų patvirtinimuose nurodytos pareiškėjams dovanotos sumos. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti pareiškėjų tėvai taip pat nepatvirtino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, kad atitinkamais metais buvo dovanojamos pareiškėjų nurodytos pinigų sumos. Tai, kad pareiškėjai patikslino deklaracijas, kai Panevėžio AVMI 2020 m. birželio 2 d. raštais „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė tai padaryti, nepaneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad apie jiems dovanotas lėšas pareiškėjai deklaracijose nurodė jau po mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos apie tai, kad jų išlaidos viršija pajamas. Todėl atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės apeliacinio skundo argumentai dėl mokestinės kontrolės veiksmų neįforminimo ir pan.

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų teiginius apie iš tėvų gautas lėšas, sprendžia, kad pareiškėjų argumentai yra nenuoseklūs bei prieštaringi. Pažymėtina, kad pareiškėjų tėvų, kurie susiję su pareiškėjais giminystės ryšiais, patvirtinimai apie perduotas pinigų sumas, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepagrindžia įvykusių pinigų perdavimo fakto, o kartu ir pareiškėjų gautų pajamų realumo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013). Taigi pareiškėjų tvirtinimas apie tai, kad 2015–2019 m. laikotarpiu jie iš tėvų gavo atitinkamas pinigų sumas, turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų realumo. Pažymėtina, jog pareiškėjai pirmosios instancijos teismui neteikė jokių prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, todėl atmestini pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjų tėvų pajamų ir išlaidų analize. Kita vertus, esant prieštaravimams dėl pinigų perdavimo realumo, net ir nustačius aplinkybę, jog pareiškėjų tėvai turėjo pakankamai lėšų dovanojimams atlikti, tai nepaneigtų mokesčių administratoriaus išvadų, kurioms pritarė pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu.

62. Nors pareiškėjai tvirtina transporto priemones pardavę 2018 m. rugpjūčio 14 d. (už 2 500 Eur) ir 2019 m. lapkričio 17 d. (už 11 800 Eur), byloje neginčijamai nustatyta, kad šios transporto priemonės buvo išregistruotos tik atitinkamai 2021 m. vasario 28 d. ir 2021 m. balandžio 1 d., t. y. iki tol pareiškėjas buvo šių transporto priemonių savininkas. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamos transporto priemonės buvo išregistruotos mokestinio patikrinimo atlikimo metu, po patikrinimo aktų surašymo, o pareiškėjų akcentuojamos transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys patenka į mokestinį laikotarpį, dėl kurio mokesčių administratorius atliko mokestinį patikrinimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 2 d. paaiškinimuose mokesčių administratoriui neužsiminė apie iš šių transporto priemonių pardavimo gautas lėšas, apie transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis nurodė tik 2021 m. kovo 10 d. rašytinėse pastabose ir pasiūlyme dėl susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo. Šios aplinkybės, nesant kitų objektyvių įrodymų, sudaro pagrindą kritiškai vertinti pareiškėjų nurodomus argumentus dėl transporto priemonių pardavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjai transporto priemones pardavė tikrinamuoju laikotarpiu ir pagrįstai šių sumų neįtraukė į pareiškėjų 2018–2019 m. gautas pajamas. Teismo posėdyje liudytojais apklaustų transporto priemonių pirkėjų parodymai, nors ir patvirtina pareiškėjų teiginius dėl transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių, tačiau, esant nustatytoms minėtoms faktinėms aplinkybėms, nėra pakankami įrodymai, neabejotinai paneigiantys mokesčių administratoriaus prieitas išvadas dėl iš transporto priemonių pardavimo gautų lėšų neįskaitymo į pareiškėjų tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas.

63. Pareiškėjai nesutinka su šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimu, tačiau nepateikia jokių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus atliktus skaičiavimus, nenurodo, kuriose kategorijose išlaidos yra dvigubinamos ir skaičiuojamos ne pagal faktines aplinkybes. Iš Panevėžio AVMI sprendimų matyti, kad juose pateikta išsami vartojimo išlaidų analizė pagal metus nuo 2004 iki 2019 m. Pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotos mišriuoju būdu, jos yra žemesnės už Statistikos departamento skelbiamą skurdo rizikos ribą. Nors pareiškėjai teigia priešingai, tačiau savo teiginių nepagrindžia. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina pareiškėjų argumentus dėl mokesčių nemokėjimo Bendrijai ir UAB „Utenos vandenys“. Nors pareiškėjai tvirtina, kad bute negyveno, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu gyveno ne savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (bute) ir nemokėjo Bendrijai bei UAB „Utenos vandenys“, pagal pareiškėjo sudarytą sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo patvirtintais mokesčių administratoriaus atliktais skaičiavimais vartojimo išlaidų aspektu.

64. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jų teiginius apie aptartų lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog jie turėjo pakankamai lėšų (neapmokestinamų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme) 2015–2019 metų išlaidoms padengti. Mokesčių administratoriaus išvada šias lėšas priskirti apmokestinamų lėšų kategorijai atitinka įrodymų vertinimo kriterijus.

65. Dėl pareiškėjų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų pateiktų įrodymų dėl tėvų dovanotų lėšų pagrindimo bei transporto priemonių pardavimo tikrinamuoju laikotarpiu, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Priešingai nei teigia pareiškėjai, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jis priimtas įvertinus visą pateiktą mokestinių patikrinimų medžiagą, pareiškėjų teiktus paaiškinimus, apklausus liudytojus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad VMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

66. Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai neaprašė visų įrodymų, nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjų skunde nurodyto argumento, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ir sprendimas turėtų būti panaikintas.

67. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012; kt.). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Be to, ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

68. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų G. K. ir G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis