2024-07-03 Nr. AB-10280-3-61-3-00503-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1777-602/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00503-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mislifa“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 24S34598 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas, kuris yra Kirgizijos Respublikos pilietis, skunde nurodė:

2.1. pareiškėjas, dirbdamas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Trubera“, 2022 m. spalio mėn. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pas darbdavį UAB „Mislifa“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo). Departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2024 m. gruodžio 5 d. (toliau – ir Leidimas). Atsakovas ginčijamame Sprendime nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir dėl to, kad darbo sutartis su asmeniu nesudaryta;

2.2. nuo pat Departamento sprendimo išduoti pareiškėjui Leidimą nesikeitė aplinkybės, galinčios turėti įtakos tokiam sprendimui. Pareiškėjas, gavęs Sprendimą, kreipėsi į UAB „Mislifa“ ir su juo buvo sudaryta 2024 m. sausio 31 d. darbo sutartis Nr. 604. Atitinkamai, kreiptasi į pareiškėjo esamą darbdavį UAB „Trubera“ dėl 2022 m. rugsėjo 12 d. darbo sutarties Nr. 428 nutraukimo. UAB „Mislifa“ pateikė paaiškinimą, jog darbo sutarties sudarymas su pareiškėju užtruko dėl žmogiškosios klaidos: darbuotoja, kuriai buvo pavesta sutvarkyti su darbo sutartimi susijusius klausimus, neparengė šios sutarties. Leidimo išdavimo metu UAB „Mislifa“ dirbo daugiau nei 300 darbuotojų, todėl dėl itin didelio darbuotojų skaičiaus nebuvo pastebėta, jog darbo sutartis su pareiškėju liko nesudaryta. Pareiškėjas, nesuprasdamas, per kiek laiko turi būti įforminta darbo sutartis, laukė, kol UAB „Mislifa“ susisieks su juo dėl darbo sutarties sudarymo. Minėta žmogiškoji klaida paaiškėjo tik pareiškėjui gavus Sprendimą ir pasikreipus į UAB „Mislifa“;

2.3. teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko darbdavys, tarpininkavęs išduodant leidimą laikinai gyventi, privalo įdarbinti užsienietį. Nesant konkretaus ir aiškaus įpareigojimo darbdaviui dėl laiko, per kurį jis privalo įdarbinti darbuotoją, darbuotojo neįdarbinimas per tam tikrą terminą negali būti laikomas teisės aktų pažeidimu iš darbdavio pusės, ir juo labiau darbuotojo padarytų pažeidimu, už kurį neigiamos sankcijos taikomos pirmiausiai darbuotojui. Be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1292 punkte minimas 2 mėnesių terminas tėra procedūrinis terminas, nustatytas Departamento įgaliotam valstybės tarnautojui, po kurio jis turi atlikti tam tikrus patikrinimo veiksmus, tačiau šioje teisės normoje nėra nustatyta pareiga darbdaviui per šį terminą įdarbinti užsienietį;

2.4. išaiškėjus minėtai klaidai, pareiškėjas buvo nedelsiant įdarbintas UAB „Mislifa“. Pareiškėjui 2024 m. sausio 31 d. sudarius darbo sutartį ir pradėjus dirbti UAB „Mislifa“, išnyko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas pagrindas panaikinti Leidimą;

2.5. šiuo atveju neegzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti pagrindai panaikinti Leidimą. Iš Sprendimo nėra aišku, kokias faktines aplinkybes atsakovas traktuoja kaip pagrindą taikyti minėtas teisės normas. Pažymėta, kad pareiškėjas iš tikrųjų ketino įsidarbinti UAB „Mislifa“, o šalių tikruosius ketinimus patvirtina 2024 m. sausio 31 d. sudaryta darbo sutartis. Priežastys, dėl kurių buvo delsiama sudaryti tokią sutartį, nepriklausė nuo pareiškėjo. Be to, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas, nesulaukęs informacijos apie darbo sutarties sudarymą su UAB „Mislifa“ ir gavęs kito subjekto – UAB „Xli“ – pasiūlymą dirbti tarptautinio krovinių vežimo keliai vairuotoju, kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti pakeisti darbdavį, nes darbo sutartis su UAB „Xli“ būtų sudaryta greičiau, tačiau atsakovas netenkino tokio prašymo. Vėliau UAB „Mislifa“ informavo pareiškėją, jog ji tebėra suinteresuota įdarbinti pareiškėją, kas ir buvo nedelsiant padaryta;

2.6. atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, išsamumo ir gero administravimo principus. Net nevertinant priežasčių, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas, Departamento veiksmai, kuriais jis, net nesusiekęs su pareiškėju ar nepabandęs to padaryti bei neišsiaiškinęs ar nepabandęs išsiaiškinti aplinkybių, kurios galbūt sudarytų pagrindą panaikinti Leidimą, ir iškart priimant Sprendimą, laikytini bendradarbiavimo pareigos pažeidimu, neatitikimu išsamumo, gero administravimo principams ir iš to kylantiems imperatyvams.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. atsakovas 2024 m. sausio 30 d. priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, nustatęs, kad pareiškėjas prašė išduoti jam Leidimą tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti UAB „Mislifa“, tačiau, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su minėta bendrove, jis nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. dirba UAB „Trubera“;

4.2. pareiškėjas 2023 m. spalio 30 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir leisti jam dirbti UAB „Xli“. Departamentas 2024 m. sausio 5 d. sprendime Nr. 24S5446 atsisakė leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį. Šis Departamento sprendimas nėra skundžiamas šioje byloje;

4.3. skundo teiginiai, jog teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko darbdavys, tarpininkavęs išduodant leidimą laikinai gyventi, privalo įdarbinti užsienietį, todėl darbuotojo neįdarbinimas per tam tikrą laiką negali būti laikomas pažeidimu, nėra pagrįsti. Vadovaujantis Aprašo 1292 punktu, darbdavys užsienietį turi įdarbinti per 2 mėnesius nuo leidimo išrašymo dienos. Šiuo konkrečiu atveju UAB „Mislifa“ tarpininkavimo rašte įsipareigojo įdarbinti pareiškėją 2022 m. gruodžio 13 d. Be to, mažai tikėtina, kad pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 13 d. iki dabar dirbo ir dirba UAB „Mislifa“. Pareiškėjas darbo sutartį su UAB „Mislifa“ sudarė tik po Sprendimo priėmimo bei nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog jis visą laiką dirbo minėtoje bendrovėje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis;

4.4. pareiškėjo argumentai dėl bendradarbiavimo pareigos, išsamumo ir gero administravimo principų pažeidimo nepagrįsti. Šiuo atveju duomenys, gauti iš kompetentingos institucijos, vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisės nėra savitikslė. Ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus. Sprendime teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, jame motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, jis paremtas surinktais duomenimis, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mislifa“ atsiliepime į skundą prašė tenkinti pareiškėjo skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą sutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, be kita ko, kad teisės aktai nereglamentuoja termino, per kurį darbdavys, tarpininkavęs dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, privalo įdarbinti užsienietį, o šiuo konkrečiu atveju darbo sutarties su pareiškėju sudarymas užtruko dėl žmogiškosios klaidos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Leidimo panaikinimas yra neracionalus ir neekonomiškas, nes UAB „Mislifa“, kaip darbdavys, jau realizavo savo teisę pagal išduotą Leidimą įdarbinti pareiškėją, o, nepanaikinus Sprendimo, UAB „Mislifa“ netektų darbuotojo, veiklos vykdymas ir pelno generavimas (atitinkamai, mokesčių valstybei mokėjimas) dėl žmogiškųjų resursų trūkumo būtų apsunkintas, pareiškėjas netektų galimybės dirbti iki naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo ir pan.

II. 7. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. I. skundą.

8. Teismas nustatė šias aplinkybes:

8.1. pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Lietuvos Respublikoje, UAB „Mislifa“;

8.2. UAB „Mislifa“ tarpininkavimo rašte Nr. 20221012-154004 nurodė, kad numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2022 m. gruodžio 13 d.;

8.3. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą, galiojantį iki 2024 m. gruodžio 5 d.;

8.4. Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino SODROS informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas su UAB „Mislifa“ nesudarė darbo sutarties per 2 mėnesius nuo Leidimo išdavimo, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (taikant kartu su Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.) ir 6 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą.

9. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias Įstatymo ir Aprašo nuostatas, pažymėjo, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir visu Leidimo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 2024 m. gruodžio 5 d. Įstatymas nenumato išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias jam išduotas leidimas, todėl nėra teisinio pagrindo Įstatymą aiškinti taip, kaip nurodo pareiškėjas, neva nėra jokio termino užsieniečiui įsidarbinti pas leidime laikinai gyventi nurodytą darbdavį. Tokiu būdu, kurį nurodė pareiškėjas, aiškinant Įstatymo nuostatas dėl užsieniečio pareigos įsidarbinti būtų paneigtas pats imigracijos teisėtumo kontrolės principas, nes leidimas laikinai gyventi negalėtų būti panaikinamas per visą jo galiojimo laikotarpį, net jeigu užsienietis taip ir nepradėtų dirbti, argumentuojant tuo, kad įsidarbinti neva galima tol, kol nesibaigė tokio leidimo terminas. Tokiu atveju pats aptariamo leidimo išdavimo pagrindas – reikalavimas dirbti atitinkamą darbą – neturėtų jokios prasmės ir teisinės reikšmės.

10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jis Leidimo galiojimo laikotarpiu (iki jo panaikinimo) buvo sudaręs darbo sutartį su UAB „Mislifa“. Tai, kad po Sprendimo priėmimo pareiškėjas įsidarbino UAB „Mislifa“, nepaneigia aplinkybės, kad jis (pareiškėjas) Departamento patikrinimo metu neatitiko Įstatyme keliamų reikalavimų, t. y. nebuvo sudaręs darbo sutarties su prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta įmone (UAB „Mislifa“) bei iki Sprendimo priėmimo dirbo kitoje įmonėje (UAB „Trubera“), ką patvirtino SODROS informacinės sistemos duomenys.

11. Teismas pabrėžė, kad, pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Ginčui aktualaus teisinio reguliavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir vykdyti tas darbo funkcijas, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Departamento sutikimą. Teikdamas prašymą ir jame pažymėdamas varnele atitinkamą sąlygą, pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog jis turi informuoti Departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.

12. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas savo įsipareigojimą suprato ir, atitinkamai, 2023 m. spalio 30 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Xli“, tačiau Departamentas, nustatęs, jog UAB „Xli“ nevykdo deklaruojamos veiklos (krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais), 2024 m. sausio 5 d. atsisakė leisti pakeisti darbdavį. Taigi, pareiškėjui buvo žinoma ir suprantama, kad darbdavio pakeitimas gali būti įgyvendinamas tik apie tai informavus Departamentą ir gavus tam leidimą.

13. Teismas nurodė, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB „Mislifa“ nuo 2022 m. gruodžio 13 d., kaip buvo numatyta tarpininkavimo rašte, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad darbdavys nesudarė su juo darbo sutarties dėl žmogiškosios klaidos, o jis (pareiškėjas) tiesiog laukė darbdavio sprendimo, nes ne tik iki tarpininkavimo rašte nurodytos datos (2022 m. gruodžio 13 d.), bet ir po jos pareiškėjas nepasirašė darbo sutarties su UAB „Mislifa“ ir nereikalavo jos pasirašyti. Akivaizdu, kad apie nesudarytą (paties pareiškėjo nepasirašytą) darbo sutartį, tarpininkavimo rašte nurodytu terminu, pareiškėjas negalėjo nežinoti. Taip pat nei pareiškėjas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė jokių duomenų, ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas realiai ginčo laikotarpiu dirbo ne UAB „Mislifa“, o kitoje įmonėje.

14. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl termino, per kurį turi būti sudaryta darbo sutartis su prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu darbdaviu, pažymėjo, kad iš Aprašo 1292 punkto matyti, jog, praėjus 2 mėnesiams nuo leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu), Departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad SODROJE nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Aprašo 130 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai šiuo aspektu niekaip nepaneigia jo pareigos laikytis prašyme ir kartu su juo pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytų terminų ir sąlygų bei nepaneigia iš Aprašo 1292 punkto kylančių pasekmių, nes kuomet asmuo nesilaiko savo prašyme nurodytų įsipareigojimų, Departamentas turi teisę ir pareigą panaikinti Leidimą. Aplinkybė, jog Aprašo 1292 punkte yra įtvirtintas procedūrinis terminas, skirtas Departamentui, ir nėra tiesioginės nuorodos asmeniui, susijusios su terminu, nesudaro pagrindo situaciją vertinti kitaip ir daryti išimtį pareiškėjui dėl jo nurodomo Įstatymo ir Aprašo interpretavimo.

15. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju pareiškėjas ne tik kad per du mėnesius nuo Leidimo išrašymo dienos neįsidarbino pas tarpininkavimo rašte nurodytą darbdavį, bet ir negavo leidimo dirbo kitoje įmonėje. Todėl sutiktina su Sprendimu ir jame nurodytais Leidimo panaikinimo pagrindais, nes tokie pareiškėjo veiksmai rodo, jog prašydamas Leidimo tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „Mislifa“, pareiškėjas neketino to daryti ir toliau dirbo pas kitą darbdavį, t. y. jis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

16. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė SODRAI duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą, pareiškėjas su minėta bendrove nepasirašė darbo sutarties, apie tai nepranešė Departamentui, todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatyto pagrindo bei sąlygų, pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Tai, kad po Sprendimo pareiškėjas įsidarbino UAB „Mislifa“, nepašalina jo padaryto pažeidimo, kurio pasekmes atsakovas pritaikė teisėtai.

17. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas, kad Sprendimas buvo priimtas jam nežinant ir jo neišklausius. Pažymėta, kad teisinis reguliavimas numato Departamentui pareigą informuoti užsienietį tuo atveju, jei užsieniečiui leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte arba 1 dalies 19 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjui išduotas Leidimas buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytais pagrindais. Be to, galiojantys teisės aktai neįpareigoja Departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, todėl vien faktas, jog tokia darbo sutartis su nebuvo sudaryta, yra Įstatyme nustatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjo atstovės pozicija, išsakyta teismo posėdyje, kad darbo sutartis faktiškai buvo sudaryta nuo tarpininkavimo rašto pasirašymo, nes pareiškėjas sutarė su darbdaviu dėl visų darbo sutarties sąlygų. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtintus reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti sudarant ir sudarius darbo sutartį, bei šiuo reikalavimus aiškinančią teismų praktiką, ir nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas su UAB „Mislifa“ nesudarė darbo sutarties raštu, o UAB „Mislifa“ nepranešė SODROS teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios apie jo įdarbinimą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo laikyti, kad pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo buvo sudarę darbo sutartį.

19. Teismo vertinimu, atsakovas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, o vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 20. Pareiškėjas K. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir papildomai nurodo:

21.1. paaiškėjus, kad dėl klaidos darbo sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Mislifa“ nebuvo sudaryta, ši klaida buvo nedelsiant ištaisyta, t. y. pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo 2024 m. sausio 31 d. sudarė darbo sutartį. Šios darbo sutarties sudarymas patvirtina šalių tikruosius ketinimus, be kita ko, jog pareiškėjas, pateikdamas prašymą Departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi, šio prašymo pateikimo metu turėjo realų tikslą įsidarbinti būtent UAB „Mislifa“. Kadangi pareiškėjas minėto prašymo pateikimo metu jau turėjo darbdavį (UAB „Trubera“), nesuprantama, kokiu kitu tikslu jis galėjo pateikti prašymą Departamentui, tarpininkaujant UAB „Mislifa“, jei ne siekdamas įsidarbinti būtent UAB „Mislifa“. Priešingas vertinimas yra pagrįstas tik spėjimais ar įtarimais, nelogiškas ir negali būti pagrindu panaikinti Leidimą;

21.2. nepanaikinus Sprendimo, trečiasis suinteresuotas asmuo turėtų pakartotinai teikti tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui, o pareiškėjas – iš naujo teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Tai būtų neracionalu ir neekonomiška, nes darbdavys netektų darbuotojo, jo veiklos vykdymas dėl žmogiškųjų resursų trūkumo būtų apsunkintas, pareiškėjas netektų galimybės dirbti iki naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo ir pan. Be to, panaikinus leidimą laikinai gyventi, užsienietis privalo išvykti iki teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje termino pabaigos. Šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja proporcingumo principą;

21.3. teismas netinkamai įvertino tą aplinkybę, jog teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko darbdavys, tarpininkavęs dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, privalo įdarbinti užsienietį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Aprašo 1292 punkte įtvirtintas 2 mėnesių terminas yra tik procedūrinis terminas, kuris savaime nesuponuoja pareigos darbdaviui per šį terminą įdarbinti užsienietį. Vien darbo sutarties nesudarymas per tam tikrą terminą nėra pagrindas konstatuoti, jog išnyko pagrindai Leidimui išduoti. Be to, tarpininkavimo rašte nurodyta pareiškėjo įdarbinimo data yra tik spėjama, preliminari data, kuri nelaikytina besąlyginiu įsipareigojimu įdarbinti konkrečią dieną: konkreti darbuotojo įdarbinimo data teikiant tarpininkavimo raštą dar nėra žinoma, nes, pavyzdžiui, nėra žinoma, kiek laiko truks leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūra;

21.4. teismas pernelyg siaurai aiškino teisės aktų nuostatas, suponuojančias atsakovo pareigą priimant sprendimą kreiptis į pareiškėją dėl reikiamos informacijos gavimo. Vadovaujantis Įstatymo 141 straipsnio 2 dalimi, Departamentas turi teisę reikalauti ir gauti iš užsieniečio, jo sutuoktinio, įmonės arba kitų asmenų duomenis, paaiškinimus ir kt. Atsižvelgiant į tai, atsakovas, pagal SODROS duomenis matydamas, jog pareiškėjas tebedirba pas ankstesnįjį darbdavį (UAB „Trubera“), turėjo užklausti tiek pareiškėjo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens dėl jo neįdarbinimo priežasčių. Duomenys iš SODROS informacinės sistemos nėra pakankami sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi priimti.

22. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas papildomai nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia to fakto, jog jis neatitiko Įstatymo reikalavimų, todėl, nustačius vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje išvardytų savarankiškų imperatyvių leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, buvo priimtas Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas, ir toks sprendimas negali būti laikomas neproporcingu. Pats pareiškėjas per daugiau nei vienerius metus, praėjusius nuo Leidimo išdavimo iki Sprendimo priėmimo, neinformavo atsakovo apie pasikeitusias aplinkybes (darbo sutarties su UAB „Mislifa“ nesudarymą) ir nepaprašė išduoti naują leidimą laikinai gyventi. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvadomis skundžiamame sprendime, apeliaciniame skunde nepagrindė konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2024 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 24S34598, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 str. 1 d.). Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.); nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (6 p.). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.).

27. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki Sprendimo priėmimo (2024 m. sausio 30 d.) pareiškėjas dirbo UAB „Trubera“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, ir jis neturėjo jokių kitų darbdavių (žr. 2022 m. rugsėjo 12 d. darbo sutartį Nr. 428, 2024 m. sausio 30 d. išrašą apie asmenį ir jo draudėjus (visos darbovietės) iš SODROS informacinė sistemos). Pareiškėjas pateikė Departamentui 2022 m. rugsėjo 19 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Mislifa“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, ir 2022 m. spalio 12 d. tarpininkavimo raštą, kuriame UAB „Mislifa“ įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, numatoma įdarbinimo data – 2022 m. gruodžio 13 d. Leidimas, galiojantis nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2024 m. gruodžio 5 d., pareiškėjui buvo išduotas įvertinus minėtame prašyme ir tarpininkavimo rašte pateiktą informaciją apie tai, jog pareiškėjo tikslas – dirbti UAB „Mislifa“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas buvo pateikęs Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį į UAB „Xli“, tačiau Departamentas 2024 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 24S5446 atsisakė leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį, nes nurodyta bendrovė tuo metu neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų krovininio kelių transporto veiklai vykdyti ir negalėjo kviečiamiems užsieniečiams pasiūlyti darbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo funkcijai vykdyti.

28. Pareiškėjas, apskųsdamas Sprendimą, pateikė pirmosios instancijos teismui informaciją ir ją patvirtinančius dokumentus apie aplinkybes, kurios atsirado po Sprendimo priėmimo (2024 m. sausio 30 d.): darbo santykiai tarp pareiškėjo ir UAB „Trubera“ pasibaigė 2024 m. sausio 31 d. (žr. 2022 m. rugsėjo 12 d. darbo sutarties Nr. 428 priedą); pareiškėjas ir UAB „Mislifa“ 2024 m. sausio 31 d. sudarė darbo sutartį Nr. 605, pagal kurią pareiškėjas turėjo pradėti dirbti šioje bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju nuo 2024 m. vasario 1 d.; pareiškėjui už 2024 m. vasario mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis (žr. išrašą (data nenurodyta) iš SODROS informacinės sistemos „Apdraustųjų asmenų SD įmokos už laikotarpį nuo 2019-01-01“, informacija už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d., draudėjas – UAB „Mislifa“).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo argumentus, jog teisės aktuose nėra įtvirtintas terminas, per kurį darbdavys, kuris tarpininkavo užsieniečiui siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, turi įdarbinti užsienietį, todėl šiuo atveju nebuvo padarytas teisės aktų reikalavimų pažeidimas ir pareiškėjui negali kilti neigiamos pasekmės.

30. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, kad, pagal Įstatymo 44 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 1 dalies 2 punkto a) dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai, be kita ko, yra pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Be to, primintina, kad, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

31. Aprašo (2020 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1V-195 redakcija) 1292 punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punkte ar 441 straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo redakcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-525, aptariamos teisės nuostatos liko iš esmės nepakeistos.

32. Teisėjų kolegija, pateiktą teisinį reguliavimą įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021), konstatuoja, kad užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad SODROS informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Pažymėtina, kad šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo bei panaikinimo procedūras, turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi, aptartas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 1292 ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 1292 punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi susitvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

33. Nagrinėjamu atveju Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2022 m. gruodžio 5 d., todėl minėtas 2 mėnesių terminas darbo sutarčiai su UAB „Mislifa“ sudaryti baigėsi 2023 m. vasario 5 d. Byloje nėra konkrečių duomenų apie tai, kada atsakovas pradėjo patikrinimą, ar pareiškėjas atitinka (laikosi) jam išduoto Leidimo sąlygų, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas buvo priimtas 2024 m. sausio 30 d. ir jis pagrįstas duomenimis iš SODROS informacinės sistemos, patikrintais tą pačią dieną, t. y. 2024 m. sausio 30 d. (kelios valandos prieš priimant Sprendimą), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog atsakovas nepažeidė Aprašo 1292 punkte nurodyto termino. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikotarpis, per kurį pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju galėjo sudaryti darbo sutartį su UAB „Mislifa“, t. y. beveik 14 mėnesių, buvo daugiau nei pakankamas, todėl, pareiškėjui per protingą laikotarpį nesudarius darbo sutarties su darbdaviu, kuriam jis pageidavo dirbti ir kurį jis nurodė prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti Leidimą – su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

34. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto būtina pažymėti, kad, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

35. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo Sprendimas dėl pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, pažymėtina, kad ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinami pagal tas faktines ir teisines aplinkybes, kurios buvo jo priėmimo metu, todėl pareiškėjo argumentai, kad vėliau (po Sprendimo priėmimo) jis įvykdė Leidimo išdavimo sąlygas, t. y. pradėjo dirbti UAB „Mislifa“, ir kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į šią faktinę aplinkybę, yra atmestini.

37. Kita vertus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo pozicija, kad Leidimas buvo nepagrįstai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taikant kartu su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įtvirtintu pagrindu – duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovas Sprendime iš esmės nenurodė jokių motyvų, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi (konkrečiai – duomenys, kad pareiškėjas turi tikslą dirbti būtent UAB „Mislifa“), neatitinka tikrovės. Tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas panaikinti Sprendimą, nes, kaip minėta, pareiškėjui išduotas Leidimas buvo pagrįstai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu.

38. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl jo teisės būti išklausytam ir gero administravimo principo pažeidimo, akcentuoja, kad nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnis yra adresuotas Europos Sąjungos institucijoms, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Europos Sąjungos teisę, yra, be kita ko, nurodęs, kad, pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas (žr., pvz., 2000 m. kovo 28 d. sprendimą Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164; 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Sopropé, C‑349/07, EU:C:2008:746). Konkrečiau kalbant apie teisę būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių, pažymėtina, kad šiuo metu ji yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., ESTT 2005 m. birželio 9 d. sprendimo Ispanija prieš Europos Bendrijų Komisiją, C‑287/02, EU:C:2005:368, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853). Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimą Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438), nes pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kildintina iš teisės į gynybą paisymo principo (žr., pvz., ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą M prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia (be kita ko, įskaitant), gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

40. Kaip minėta, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).

41. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas (angl. a public authority) ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu.

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde neginčija atsakovo nustatytos esminės faktinės aplinkybės, kad laikotarpiu nuo Leidimo išdavimo 2022 m. gruodžio 5 d. iki Sprendimo priėmimo 2024 m. sausio 30 d. pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su UAB „Mislifa“ dėl tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigų, todėl šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti Leidimą. Be to, minėtu ginčui aktualiu laikotarpiu neegzistavo pareiškėjo pabrėžiamos aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo UAB „Mislifa“ (primintina, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Mislifa“ buvo sudaryta tik 2024 m. sausio 31 d.), o pareiškėjo paaiškinimai, kad darbo sutartis su UAB „Mislifa“ nebuvo sudaryta dėl minėtos bendrovės darbuotojo žmogiškosios klaidos, kuri liko nepastebėta dėl itin didelio bendrovėje dirbančių darbuotojų skaičiaus, yra abstraktūs, deklaratyvūs ir nekeičiantys Sprendime padarytų išvadų. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje situacijoje buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam ir gero administravimo principas.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimamą procesinį sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną bylos proceso šalių argumentą. Šioje byloje konstatavus, jog atsakovas Sprendime pagrįstai nustatė savarankišką imperatyvų pagrindą panaikinti Leidimą (t. y. Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.), ir nesant pagrindo laikyti, kad Sprendimą priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.) arba kad priimant Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.), kiti apeliaciniame skunde išdėstyti, iš esmės deklaratyvaus pobūdžio argumentai (pvz., dėl Sprendimo proporcingumo) laikytini neturinčiais esminės teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėjo prie pagrįstos išvados, jog atsakovas teisingai nustatė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą ir šis pagrindas yra pakankamas Leidimui panaikinti, o pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą yra atmestinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

45. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas nėra palankus pareiškėjui, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan