2021-06-02 Nr. AB-12182-3-61-3-00100-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1518-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00100-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.9; 3.3; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos advokatūros skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos advokatūra 2020 m. sausio 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2019 m. gruodžio 10 d. raštą „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01-13661“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui šiuos dokumentus ir informaciją, teiktus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai: STT 2019 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. 4-01-10087 bei 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimus dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo, neatskleidžiant pranešėjų duomenų, taip pat, jei yra daugiau informacijos ar dokumentų, kurių pagrindu buvo teiktas minėtas raštas dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, šią informaciją ir dokumentus.

2. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo atsisakymas pateikti jam Teisingumo ministerijos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje 2019 m. gruodžio 2 d. paskelbtame pranešime minimą STT 2019 m. lapkričio 27 d. pažymą bei informaciją ir duomenis, kurių pagrindu ši pažyma buvo parengta (Rašte minimus 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimus bei kt.), neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad Raštu pažeidžiama Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta Advokatų tarybos teisė gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų informaciją, reikalingą savo funkcijoms vykdyti, kadangi prašoma informacija būtina siekiant įvertinti atsakovo ir jo gautų pranešimų kritikos konstruktyvumą bei, esant reikalui, į ją atsižvelgti derinant advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino programas, advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką (Advokatūros įstatymo 60 str. 2 d. 2 p., 14 str. 1 d.).

Tokiais veiksmais pažeidžiama ir teisė gauti informaciją, kaip saviraiškos teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas). Priešingai nei nurodoma Rašte, prašomos informacijos pateikimas pareiškėjui nepažeistų pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų, kadangi, kaip matyti iš Rašto, atsakovas dokumentus ir informaciją Teisingumo ministerijai teikė neatskleisdamas pranešėjo asmens duomenų (Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo 8 str. 1 d. 2 p. ir 9 str.).

Kita vertus, jei dalis prašomos informacijos pareiškėjui dėl kokių nors priežasčių (pvz., neteiktini asmens duomenys) negali būti pateikta, tai nereiškia, jog negali būti pateikta ir kita informacija. Rašte nėra faktinių aplinkybių ir argumentų, kuriais remiantis Pranešėjų apsaugos įstatymo pagrindu prašyta informacija negalėtų būti pateikta pareiškėjui (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d. pažeidimas). Rašte taip pat nėra argumentų dėl galimybės taikyti Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą.

Jeigu prašoma informacija atitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nurodytus kriterijus (t. y. įslaptinta), tai ji nebūtų galėjusi būti nei atskleista Teisingumo ministerijai (su išimtimis), nei paskelbta Teisingumo ministerijos „Facebook“ paskyroje. Pareiškėjas apžvelgė teismų praktiką, kurioje pasisakoma dėl advokato vaidmens visuomenėje, ir pabrėžė, kad visuotina pripažintina, jog reikalavimų kandidatams į advokatus sumažinimas tiesiogiai paveikia teikiamos teisinės pagalbos kokybę ir gali turėti negrįžtamų neigiamų pasekmių asmenims, kuriems bus teikiama teisinė pagalba.

Reikalavimų kandidatams į advokatus nustatymas susijęs su konstitucinės teisės į gynybą ir asmens teisės turėti advokatą užtikrinimu, todėl bet kokia diskusija dėl minėtų reikalavimų vykdymo laikytina viešojo intereso informacija.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas prašo panaikinti ne STT 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 4-01-10557, bet 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 5-01-13661, todėl kyla klausimas dėl bylos dalyko. Atsakovas teigė, kad jis asmenis, teikiančius jiems žinomus faktus apie viešųjų ar privačiųjų asmenų neteisėtą elgesį, vertina kaip asmenis, teikiančius duomenis apie galbūt padarytas nusikalstamas veikas ar kitus korupcinio pobūdžio pažeidimus institucijai ar pareigūnui, galinčiam pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Pranešėjas 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimais informavo atsakovą apie tikėtiną korupciją ir jos priežastis, taip betarpiškai pasitikėdamas atsakovu. Pranešėjas abiejuose pranešimuose prašė saugoti jo asmens duomenis ir neišreiškė sutikimo, jog jo tapatybė tiesiogiai ar netiesiogiai būtų atskleista. Pareiškėjo prašymas persiųsti jam pranešėjo pranešimus neatskleidžiant pranešėjo tapatybės sudarytų sąlygas netiesiogiai iš pranešimų turinio nustatyti ar identifikuoti pranešėjo tapatybę. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, jog Teisingumo ministerijos 2019 m. gruodžio 2 d. pranešime minima ne apie persiųstus Rašte nurodytus pranešimus, bet apie 2019 m. lapkričio 27 d. gautą pačios STT informaciją dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, iš ko galima suprasti, jog atsakovas pateikė savo vertinimą dėl advokatų organizavimo ir vykdymo tvarkos. Akcentuota, kad STT neatsako dėl kitos institucijos veikimo, šiuo atveju – Teisingumo ministerijos pranešimų turinio, be to, minėtas pranešimas buvo panaikintas. STT 2019 m. lapkričio 27 d. lydraščiu, kuris įformintas raštu Nr. 4-01-10087, persiuntė Teisingumo ministerijai pagal kompetenciją pranešėjo informaciją dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo, o pareiškėjo prašymas pateikti pažymą yra klaidingas ir nepagrįstas jokia objektyvia informacija.

5. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog jis turi teisę gauti prašomą informaciją Advokatūros įstatymo 60 straipsnio 3 dalies pagrindu. Atsakovas negali skelbti ar perduoti gauto pareiškimo ir jame nurodytos informacijos, sudaryti prielaidas tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti pareiškėjo tapatybę, vadovaudamasis Asmenų, kurie kreipiasi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą, pareiškimų nagrinėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu STT direktoriaus 2018 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 2-86 (toliau – ir Aprašas), 34 ir 40 punktais. Prašoma informacija pareiškėjui nėra būtina Advokatūros įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje išvardytoms funkcijoms vykdyti, kadangi advokatų egzaminų programų, egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarkos nustatymas nėra viena iš Advokatų tarybos funkcijų. Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai neįpareigoja valstybės pateikti asmeniui kiekvieną jo reikalaujamą informaciją. Ginčo atveju pareiškėjo prašoma informacija nėra viešai prieinama informacija, ji patenka į Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą išimtį. Be to, pareiškėjui dėl ginčijamų atsakovo veiksmų nekilo jokių konkrečių neigiamų neteisėtų padarinių.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė pašalinti ją iš proceso dalyvių.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo apžvelgė teisinį reglamentavimą, susijusį su advokatų egzaminų organizavimo tvarka. Paaiškino, kad jis yra parengęs teisingumo ministro įsakymo „Dėl teisingumo ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1R-379 „Dėl Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ projektą, kuris 2019 m. sausio 11 d. buvo paskelbtas viešai. Teisingumo ministerijai aktuali bet kokia informacija, susijusi su anksčiau minėtu teisės akto projektu. Atsakovo 2019 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 4-01-10087 yra skirtas Teisingumo ministerijos funkcijoms atlikti, jis yra susirašinėjimo tarp Teisingumo ministerijos ir STT dokumentas (tarnybinė informacija), todėl nesukelia pasekmių pareiškėjui. Remiantis atsakovo paaiškinimu, pareiškėjui buvo pateikta 2019 m. lapkričio 27 d. rašto Nr. 4-01-10087 kopija, apibendrintos 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimuose išdėstytos problemos, taigi, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjo prašoma informacija jau yra pateikta. Patenkinus pareiškėjo skundo reikalavimus, neliko ginčo dalyko, todėl skundas paliktinas nenagrinėtu. Tuo atveju, jei teismas nagrinės pareiškėjo reikalavimus, Teisingumo ministerija turėtų būti pašalinta iš trečiųjų asmenų nagrinėjamoje byloje, kadangi, pareiškėjui jau pateikus prašomą informaciją, kitų skundo reikalavimų išsprendimas neturės įtakos Teisingumo ministerijos teisėms ir pareigoms.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 21 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo Lietuvos advokatūros skundą, t. y. panaikino Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 4-01-10557 ir įpareigojo atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą (priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatas), taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 1015 kreipėsi į atsakovą. Pareiškėjas nurodė, kad Teisingumo ministerija 2019 m. gruodžio 2 d. savo „Facebook“ paskyroje paskelbė informaciją, kad STT 2019 m. lapkričio 27 d. pateikė pažymą dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, kurioje, anot Teisingumo ministerijos, informuojama „apie galimą Lietuvos advokatūros įtaką egzaminų rezultatams ir siekį, kad egzamino neišlaikytų kuo daugiau asmenų“. Pareiškėjas prašė pateikti Teisingumo ministerijos minimą STT pažymą, taip pat duomenis bei informaciją, kurios pagrindu buvo parengta ši pažyma.

10. Atsakovas atsakė pareiškėjui ginčijamu 2019 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 4-01-10557. Atsakovas paaiškino, kad jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu, gautus 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimus dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo, neatskleisdamas pareiškėjo asmens duomenų, 2019 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 4-01-10087 pagal kompetenciją perdavė Teisingumo ministerijai. Remdamasis pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, atsakovas neturi daugiau teiktinos informacijos.

11. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad neaišku, kurį raštą pareiškėjas prašo panaikinti. Nors pareiškėjas skundo rezoliucinėje dalyje nenurodė skundžiamo rašto numerio, tačiau iš skundo turinio ir reikalavimo neabejotina, kad pareiškėjas ginčija atsakovo 2019 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. 4-01-10557 „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01-13661“.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė atsakovo pateikti Teisingumo ministerijos minimą STT pažymą, taip pat duomenis bei informaciją, kurios pagrindu buvo parengta ši pažyma. Iš atsakovo paaiškinimų matyti, jog pareiškėjo minima STT pažyma neegzistuoja, nes Teisingumo ministerijai buvo perduotas tik lydraštis, įformintas 2019 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 4-01-10087, tam, kad pastaroji pagal kompetenciją vertintų ir nagrinėtų pranešėjo pateiktą informaciją. Rašte atsakovas nepateikė jokių motyvų apie galbūt netikslų pareiškėjo prašymą, prašomos pateikti pažymos neegzistavimą ir pan. Atsakovas nepasinaudojo galimybe paprašyti patikslinti prašymą (Teisės gauti informaciją įstatymo 12 str. 4 d.), todėl laikytina, kad pateiktas prašymas dėl informacijos (duomenų) pateikimo buvo tinkamas; atsakovui buvo žinoma ir suprantama prašomos pateikti informacijos turinys ir apimtis, t. y. kad pareiškėjas prašė pateikti visą informaciją ir duomenis, kurie buvo perduoti Teisingumo ministerijai, bei kitus su tuo susijusius duomenis.

13. Teismas akcentavo, kad Rašte nėra argumentų, kodėl atsakovas prašomos informacijos (įskaitant 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimus) negali pateikti pareiškėjui, nenurodytas jos tai daryti neleidžiantis teisės aktas. Rašte minimas Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktas reglamentuoja STT teisę nagrinėti asmenų pareiškimus dėl galimų teisės pažeidų ir galimybę juos perduoti nagrinėti kitoms institucijoms pagal kompetenciją, tačiau jis niekaip nesusijęs su prašoma pateikti informacija. Iš Rašto turinio išvis neaišku, ar atsakovas atsisako pateikti pareiškėjui informaciją ir duomenis, ar šiuos duomenis jau perdavė Teisingumo ministerijai ir jų nebeturi, tad dėl šios priežasties negali pateikti.

14. Teismo vertinimu, teiginys Rašte, kad: „Remdamiesi pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis informuojame, kad daugiau Jums teiktinos informacijos neturime“, yra visiškai formalus, neaiškus ir prieštaringas. Iš tokios formuluotės gali susidaryti įspūdis, kad tam tikra prašyta informacija jau pateikta (tačiau taip nėra), o atsakovas daugiau nebeturi jokios prašomos informacijos. Kita vertus, darant nuorodą į pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, galima suprasti, kad atsakovas galbūt dar turi tam tikrą informaciją, tačiau ji yra neteiktina. Pastaruoju atveju turėjo būti aiškiai nurodyta, kokia tai informacija ir kokie konkrečiai teisės aktai, jų straipsniai, dalys, punktai ir pan. reglamentuoja tokios informacijos neteikimą tretiesiems asmenims. Kadangi byloje yra duomenų, jog 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimų autoriai (ar autorius) yra anonimai, teismui kilo abejonių dėl Pranešėjų įstatymo nuostatų taikymo.

15. Teismas konstatavo, kad Rašto motyvai neaiškūs ir nepakankami, todėl ginčijamas administracinis aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Nustatyti ginčijamo administracinio akto turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui, t. y. pareiškėjui, suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį (kokios apimties ir turinio prašomos informacijos turi atsakovė, ar ji tikrai neteiktina ir pan.), identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Atsiliepime į skundą atsakovo pateikti nauji, nors ir pakankamai detalūs, priimto sprendimo argumentai nevertintini. Taigi, teismas nustatė pagrindą panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą.

16. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 363 Eur, atkreipė dėmesį į tai, kad skundas tenkintinas iš dalies. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteista 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III. 17. Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. sprendimą ir nutraukti bylą.

18. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai laikė, kad Raštas yra individualus administracinis aktas. Teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad STT 2019 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 4-01-10087 yra skirtas Teisingumo ministerijos funkcijoms vykdyti (tarnybinė informacija) ir nesukelia pareiškėjui pasekmių. Ginčijamas raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, jis iš esmės yra informacinio, o ne sprendžiamojo pobūdžio dokumentas, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Atitinkamai, tokio pobūdžio administraciniam aktui nėra keliami VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai.

19. Atsakovas nepritaria teismo pozicijai, kad Rašto motyvai neaiškūs ir nepakankami, o nustatyti trūkumai yra esminiai, bei pabrėžia, kad pareiškėjui taikomi aukštesni standartai – bonus pater familias. Gauto paklausimo kontekste Raštas yra aiškus, konkretus, teisiškai pagrįstas bei motyvuotas. Gavęs pareiškėjo prašymą pateikti neegzistuojantį dokumentą, atsakovas neturėjo pareigos prašyti patikslinti prašymą, kadangi toks prašymas nebuvo netikslus ar neaiškus. Būtų klaidinga daryti prielaidą, kad atitinkamos kvalifikacijos institucija (šiuo atveju – Lietuvos advokatūra) nesuvokia teisinių dokumentų formų ir pobūdžio skirtumų ar ypatumų.

Iš Rašto turinio akivaizdu, jog informavimas, kad STT buvo gauti du pranešimai, kurie atitinkamu lydraščiu persiųsti nagrinėti kompetentingai institucijai, reiškia ne ką kitą kaip tai, kad prašomas dokumentas neegzistuoja. Išvardydamas pareiškėjui kokie būtent dokumentai egzistuoja, aprašydamas atitinkamą procesą bei elgesį su jais, atsakovas atsakė į pareiškėjo paklausimą net plačiau nei galėjo ir privalėjo atsakyti, toks elgesys laikytinas tinkamu, rūpestingu ir atidžiu. Be to, atsakovas teigia, kad teismas sprendime išplėtė pareiškėjo pateiktą prašymą ir neteisingai interpretavo jo turinį, kadangi klaidinga manyti, jog atsakovas turėjo ne tik motyvuotai atsisakyti pateikti konkrečios teisinės formos prašomą dokumentą, bet ir visus susijusius dokumentus bei duomenis.

Rašte paaiškinama, kad atsakovas gautus pranešimus atitinkamu raštu pagal kompetenciją persiuntė Teisingumo ministerijai, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog Rašte nėra argumentų, kodėl atsakovas prašomos informacijos ir duomenų negali pateikti pareiškėjui. Iš pareiškėjo prašymo turinio analizės matyti, kad tokių dokumentų nebuvo prašoma. Be to, atsakovas nesutinka su teismo išvada, jog jis Rašte pateikė tik bendrą nuorodą į pranešėjų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas per siaurai ir formaliai vertino pranešėjų apsaugą, susiedamas ją tik su Pranešėjų apsaugos įstatymu.

Atsakovas pakartoja, jog jis asmenis, teikiančius jiems žinomus faktus apie viešųjų ar privačiųjų asmenų neteisėtą elgesį, vertina kaip asmenis, teikiančius duomenis apie galbūt padarytas nusikalstamas veikas ar kitus korupcinio pobūdžio pažeidimus institucijai ar pareigūnui, galinčiam pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Pranešėjas 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimais informavo atsakovą apie tikėtiną korupciją ir jos priežastis, taip betarpiškai pasitikėdamas atsakovu. Atsakovas apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusią su asmenų, teikiančių duomenis apie tikėtinus pažeidimus, apsauga.

Akcentuoja, jog praktikoje pasitaiko atvejų, kai atitinkami subjektai bando išsiaiškinti asmenų, besikreipiančių į institucijas dėl tikėtinų teisės pažeidimų, tapatybes ar bet kokią kitą informaciją, padedančią tiesiogiai arba netiesiogiai tokius asmenis identifikuoti. Dėl šių priežasčių prašymas pateikti informaciją turi būti vertinamas itin preciziškai. Manytina, jog reikėtų vengti pateikti bet kokią informaciją, kuri galėtų sudaryti prielaidas nustatyti pranešimą pateikusį asmenį. Atitinkami asmenys gali būti identifikuojami ne tik iš tiesioginių asmens duomenų, bet ir iš daugybės kitų požymių, pavyzdžiui, rašto, stiliaus.

Šiuo atveju atsakovo veiksmai susiję su viešojo intereso užtikrinimu, jis pasielgė teisėtai, protingai, atidžiai ir proporcingai. Atsakovas taip pat paaiškina, kad frazė „daugiau teiktinos informacijos neturi“ reiškia, kad STT neturi ir / ar negali pateikti daugiau informacijos nei nurodyta atsakyme, teismas nepagrįstai apsiribojo tik šio motyvo gramatine išraiška.

20. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė proceso teisės normas, nes nepagrįstai nevertino visos susiklosčiusios situacijos ir viso proceso in corpore, taip pažeisdamas bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo, visapusiškumo ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo reikalavimus. Teismas nenagrinėjo bylos metu atsakovo pateiktų dokumentų ir Teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą visa apimtimi, todėl bylą išsprendė nebesant ginčo dalyko, o priimto sprendimo de facto (faktiškai) neįmanoma įvykdyti. Nevertindamas viso vientiso teisinio proceso, teismas nepagrįstai neanalizavo specifinio ir teisiškai išprususio subjekto – pareiškėjo – elgesio šio proceso metu. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, patikslinęs ir praplėtęs pirminio prašymo atvejį, 2020 m. sausio 9 d. kreipėsi į atsakovą dėl papildomos informacijos, o kitą dieną su skundu dėl Rašto panaikinimo kreipėsi į teismą. Pareiškėjas, teikdamas antrąjį prašymą, iš esmės pripažino, jog pirmasis jo prašymas buvo itin netikslus ir pirmasis atsakovo atsakymas – Raštas – savo turiniu apėmė tik pirmąjį paklausimą. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl šių esminių aplinkybių, t. y. kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas STT dar nebuvo baigtas (pareiškėjui į antrąjį prašymą atsakyta 2020 m. vasario 3 d. raštu Nr. 4-01-884). Vien tokio papildomo dokumento, išimtinai susijusio su pirmuoju prašymu, pateikimas institucijai rodo, kad asmuo nepasinaudojo savo teise kreiptis į teismą dėl atitinkamo dokumento. Be to, atsakovo įsitikinimu, teismas nepagrįstai nevertino atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, kadangi šie argumentai buvo skirti teismui, o ne pareiškėjui. Teismas taip pat neatsižvelgė į atsakovo papildomai pateiktą informaciją apie antrąjį pareiškėjo kreipimąsi dėl informacijos pateikimo, į kurį atsakius pareiškėjo reikalavimas buvo patenkintas ir neliko ginčo dalyko, dėl ko skundas turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Atsakovui priėmus 2020 m. vasario 3 d. raštą Nr. 4-01-884, kuris yra galiojantis, skundžiamo teismo sprendimo neįmanoma įvykdyti.

21. Atsakovo įsitikinimu, teismas klaidingai pripažino, kad nagrinėjamoje situacijoje STT veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Teisingumo ministerijos ir STT susirašinėjimo dokumentas, asmens, pasikreipusio į STT kaip į pagrindinę antikorupcinę šalies įstaigą dėl tikėtinų teisės aktų pažeidimų, pareiškimo persiuntimas kompetentingai institucija yra tarnybinės informacijos perdavimo veiksmai, įforminami tik informacinio pobūdžio dokumentais. Tai vėlgi patvirtina, kad Raštas negalėjo būti ginčo administraciniame teisme dalyku.

22. Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui klausimą. Teismas nemotyvavo, kodėl priteisė pareiškėjui būtent 200 Eur sumą. Teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo teisinį ir faktinį statusą, t. y. į tai, kad pareiškėjas yra išimtinai su advokatais susijęs juridinis darinys, kurio daugumą darbuotojų – teisinį išsilavinimą ir didelę praktiką turintys asmenys. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjui išvis neturėtų būti priteistas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė prašymą dėl prisidėjimo prie atsakovo apeliacinio skundo, nurodydamas, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais bei reikalavimais.

24. Pareiškėjas Lietuvos advokatūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25. Pareiškėjas nepritaria atsakovo pozicijai, kad STT 2019 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 4-01-10087 nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Pakartoja, kad pareiškėjo prašoma informacija jam reikalinga Advokatūros įstatyme numatytoms funkcijoms įgyvendinti, o atsakovas, atsisakydamas prašomą informaciją pateikti, pažeidė pareiškėjo teisę gauti informaciją, įtvirtintą Konstitucijos 25 straipsnyje, Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, Teisės gauti informaciją įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje bei Advokatūros įstatymo 60 straipsnio 3 dalyje. Ginčijamas Raštas sukelia teisines pasekmes, todėl gali būti administracinės bylos dalyku. Be to, informacijos pateikimo ribojimai siejami ne su teisinių pasekmių sąlyga, o su informacijos turiniu.

26. Pareiškėjas sutinka su teismo vertinimu, kad Raštas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad tai, jog pareiškėjas atsakovo prašė pateikti Teisingumo ministerijos minimą STT pažymą, taip pat duomenis bei informaciją, kurios pagrindu ši pažyma buvo parengta, nereiškia, kad pareiškėjas prašė pateikti neegzistuojantį dokumentą. Iš 2019 m. gruodžio 3 d. prašymo aišku, kad pareiškėjas prašė pateikti Teisingumo ministerijos pranešime minimą STT informaciją dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos. Pareiškėjo prašymas buvo suformuluotas tinkamai, pagal tuo metu jo turėtą informaciją, atsakovas nepasinaudojo teise prašyti patikslinti šį prašymą. Teikiant prašymą pareiškėjui nebuvo žinoma, kad atsakovas trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikė ne pažymą dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos. Pareiškėjas mano, kad bonus pater familias standartas taikytinas ir atsakovui, kaip valstybės institucijai, tačiau atsakovas pažeidė jam keliamus reikalavimus, kadangi Rašte net nenurodyta, kodėl neteikiama prašoma informacija. Pareiškėjas prašė atsakovo pateikti visus dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamais procesais ir subjektais, todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas neišplėtė pareiškėjo prašymo apimties. Be to, atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad teismas per siaurai ir formaliai pažiūrėjo į pranešėjų apsaugą. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kuriais grindė savo teisę gauti prašomą informaciją, taip pat teiginį, kad 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimuose autorius nenurodytas (Pranešėjų apsaugos įstatymas netaikytinas). Akcentuoja, kad teismas privalėjo paisyti skundo nagrinėjimo ribų, neturėjo pagrindo atsižvelgti į atsakovo 2020 m. vasario 3 d. rašte Nr. 4-01-884 ir atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus dėl pareiškėjo 2019 m. gruodžio 3 d. prašymo. Ginčijamo Rašto parengimas ir pateikimas nėra susijęs su atsakovo, kaip ikiteisminio tyrimo subjekto, veikla, todėl laikytina, kad, priimdamas sprendimą atsisakyti suteikti informaciją, atsakovas veikė viešojo administravimo srityje. Pareiškėjas laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad skundžiamo teismo sprendimo neįmanoma įvykdyti, bei pažymi, kad pareiškėjui turėtų būti pateikta ne tik 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimų santrauka, bet ir patys pranešimai.

27. Pareiškėjas paaiškina, kad jo bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė 23 Eur žyminis mokestis ir 340 Eur išlaidos advokato pagalbai. Nurodytos išlaidos advokato pagalbai yra daugiau nei 11 kartų mažesnės už maksimalų rekomenduojamą dydį. Pareiškėjas nėra viešojo administravimo subjektas ir negauna jokių valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimų. Lietuvos advokatūroje yra keli darbuotojai, turintys teisininko išsilavinimą, tačiau nė vieno iš jų pareiginės funkcijos nėra susijusios su atstovavimu teismuose, todėl pareiškėjas pagal poreikį samdo advokatus. Teismų praktikoje Lietuvos advokatūrai priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

28. Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba 2020 m. birželio 25 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nesutinka su pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais. Atsakovas pakartoja savo argumentus, kad pareiškėjas neįrodė, jog prašoma informacija yra tiesiogiai reikalinga jo funkcijų vykdymui, taip pat kad teisė gauti informaciją yra ribota bei kad pareiškėjas pats vėliau atsakovui pateikė patikslintą kreipimąsi. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas praleido terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti, todėl toks atsiliepimas neturėtų būti priimtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo pateikti pareiškėjui (visą) jo prašomą informaciją teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas.

31. Nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 1015 kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad Teisingumo ministerija 2019 m. gruodžio 2 d. pranešime savo „Facebook“ paskyroje paskelbė, jog STT 2019 m. lapkričio 27 d. pateikė pažymą dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos, kurioje teigiama apie tikėtiną Lietuvos advokatūros įtaką egzaminų rezultatams ir siekį, kad egzamino neišlaikytų kuo daugiau asmenų, bei prašydamas pateikti minimą STT pažymą, taip pat duomenis bei informaciją, kurios pagrindu buvo parengta ši pažyma.

32. Ginčijamu 2019 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 4-01-10557 „Dėl prašymo pateikti informaciją, registracijos Nr. 5-01-13661“ atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, nurodė, kad (1) STT 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. gautus pranešimus dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo, neatskleisdama pareiškėjo asmens duomenų, 2019 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 4-01-10087 pagal kompetenciją perdavė Teisingumo ministerijai; (2) vadovaujantis pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, neturi daugiau pareiškėjui teiktinos informacijos.

33. Dėl galimybės Raštą skųsti administraciniam teismui teisėjų kolegija akcentuoja, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 2 d.).

34. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjo prašoma informacija, taip pat atsakovo veiksmai atsakant į jo prašymą, yra kokiu nors būdu susiję su konkrečiu ikiteisminiu tyrimu, bylos nagrinėjimu ar kitokiais atsakovo veiksmais vykdant teisingumą. Viešojo administravimo įstatyme (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (2 str. 1 d.). Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, administracine paslauga laikytini viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir tvarkymą, asmenų konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros vykdymą. VAĮ redakcijoje, įsigaliojusioje 2020 m. lapkričio 1 d. (t. y. 2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija), veikla, susijusi su informacijos teikimu, taip pat priskiriama prie administracinių paslaugų ir, atitinkamai, laikytina veikla viešojo administravimo srityje (2 str. 1 d. ir 18 d.). Remiantis šiais motyvais, atsakovo veikla nagrinėjant pareiškėjo 2019 m. gruodžio 3 d. prašymą pateikti informaciją pripažintina viešojo administravimo funkcijų vykdymu.

35. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

36. Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl 2019 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. 4-01-10557 teisėtumo ir pagrįstumo, todėl kitų susijusių aktų pobūdis ir jų sukeliamos teisinės pasekmės neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl skundo priimtinumo nagrinėti. Pareiškėjas ne kartą paaiškino, jog jis į atsakovą su 2019 m. gruodžio 3 d. prašymu kreipėsi siekdamas pasinaudoti savo teise gauti informaciją (tai, ar pareiškėjas šiuo atveju turi tokią teisę ir, jei taip, ar šia teise naudojasi tinkamai, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas). Atsakovo veiksmai nagrinėjant tokį prašymą bei priimtas sprendimas (suteikti / atsisakyti visiškai ar iš dalies suteikti prašomą informaciją), įformintas Raštu, yra susiję su informacijos pateikimu ir tokioje situacijoje sukelia teisines pasekmes. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl pareiškėjui pateiktos informacijos tinkamumo, pakankamumo, t. y. teisės gauti informaciją įgyvendinimo, todėl toks ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme, o Raštas gali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Taigi, atsakovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenutraukė bylos Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu, atmestina.

37. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Rašto turinį, padarė išvadą, kad ginčijamas administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi jo motyvai neaiškūs ir nepakankami.

38. Akcentuotina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3495-502/2019).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016).

40. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, 2016 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-858/2016, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2455-662/2019). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1687-438/2019).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Rašto turinys neatitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, plačiau nekartodama skundžiamos nutarties motyvų ir atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti pareiškėjo paaiškinimais, jog jis prašymą 2019 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. 1015 suformulavo pagal tai, kokius duomenis turėjo, šiuo atveju – Teisingumo ministerijos pranešimą apie 2019 m. lapkričio 27 d. iš STT gautą pažymą dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos. Ginčijamame Rašte atsakovas nurodė, kad jis 2019 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 4-01-10087 Teisingumo ministerijai persiuntė 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimus, tačiau neužsiminė apie pareiškėjo prašomą 2019 m. lapkričio 27 d. pažymą (pvz., nenurodė, kad tokia pažyma neegzistuoja).

Tokios aplinkybės galėjo sudaryti ir sudarė objektyvias kliūtis pareiškėjui efektyviai ginti galbūt pažeistas savo teises ir teisėtus interesus, nes, pavyzdžiui, skunde teismui pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, jog jam nebuvo pateikta 2019 m. lapkričio 27 d. pažyma, pateikė spėliones dėl tokios pažymos turinio (konkrečiai, kad Teisingumo ministerijos pranešime minima būtent pažyma, todėl joje gali būti pateiktas pačios STT vertinimas dėl advokatų egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos). Informacija apie 2019 m. lapkričio 27 d. rašto Nr. 4-01-10087 turinį ar paties rašto kopija pareiškėjui nebuvo pateikta, todėl pareiškėjas negalėjo įvertinti šio rašto pobūdžio, nepaisant savo ypatumų (Lietuvos advokatūros nariai yra advokatai, Advokatūros įstatymo 56 str. 4 d.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Rašte nėra jokių argumentų, kodėl atsakovas negali pateikti pareiškėjui prašomos informacijos, susijusios su Teisingumo ministerijos pranešime minima 2019 m. lapkričio 27 d. pažyma (pvz., Rašte nurodytų 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimų), taip pat nuorodų į konkrečias teisės normas. Atsižvelgiant į tai, kad, paduodant prašymą, pareiškėjui nebuvo žinomi konkretūs pageidautini duomenys ir aktai (jų datos, numeriai ir pan.), kad 2019 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 4-01-10087 buvo perduoti būtent 2019 m. lapkričio 21 d. ir 22 d. pranešimai, bei kad pareiškėjas prašė pateikti duomenis bei informaciją, kurių pagrindu parengta 2019 m. lapkričio 27 d. pažyma, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo prašymo įvykdymą iš dalies susiedamas su minėtų pranešimų pateikimu, nepagrįstai išplėtė pareiškėjo prašymo suteikti informaciją apimtį.

Be to, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas per siaurai aiškino ir taikė pranešėjų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, pranešėjų apsaugą susiedamas tik su Pranešėjų apsaugos įstatymu, kadangi, kaip minėta, Rašte tik abstrakčiai užsimenama apie pranešėjų apsaugos reglamentavimą, pats atsakovas neįvardijo jokių teisės normų, kuriomis vadovavosi. Pirmosios instancijos teismas Rašto motyvacijos trūkumus pagrįstai pripažino esminiais, kadangi iš tokio administracinio akto turinio nėra aišku, kokius pareiškėjui aktualius duomenis atsakovas turi ir kokius konkrečiai atsisakymo suteikti informaciją ar tam tikrą jos dalį pagrindus (faktinius ir teisinius) pareiškėjas turėtų ginčyti, su jais nesutikdamas.

Tokios aplinkybės sudarė savarankišką ir pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui panaikinti ginčijamą aktą, kaip neatitinkantį jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų – VAĮ 8 straipsnio nuostatų. Pastarosios teisėjų kolegijos išvados nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą pateikė papildomus atsakymo į pareiškėjo prašymą argumentus (pakankami atsisakymo pateikti visą ar dalį prašomos informacijos motyvai privalėjo būti išdėstyti Rašte) bei kad pareiškėjas vėliau pateikė atsakovui dar vieną prašymą dėl informacijos pateikimo, į kurį buvo atsakyta 2020 m. vasario 3 d. raštu Nr. 4-01-884 (atsakymas į antrąjį pareiškėjo prašymą savaime nepaneigia išvados, kad pirmasis prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai).

42. Panaikinus Raštą, pareiškėjo 2019 m. gruodžio 3 d. prašymo nagrinėjimo procedūra liko neužbaigta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus. Pastebėtina, kad, VAĮ išdėsčius nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2020 m. lapkričio 1 d., 8 straipsnio nuostatos iš esmės pasikeitė (šiuo metu minėta teisės norma reglamentuoja viešojo administravimo subjektų administracijos struktūrą), tačiau reikalavimas tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą neišnyko: jis ne tik tiesiogiai įtvirtintas VAĮ (žr. 10 str. 5 d.), bet, kaip minėta, ir kyla iš bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, teisėtumo ir gero administravimo principų. Tuo atveju, jei atsakovas mano, kad pareiškėjui jau buvo pateikta 2019 m. gruodžio 3 d. prašyme nurodyta informacija, jis gali nurodyti tokį motyvą pateikdamas naują atsakymą į minėtą prašymą.

43. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3461-822/2018, 2019 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-10-502/2019). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

44. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: 23 Eur sumokėtą žyminį mokestį bei 340 Eur atlyginimą advokato pagalbai (280 Eur už skundo parengimą ir 60 Eur už nuomonės parengimą (pagal teismo įpareigojimą, pareiškėjas 2020 m. vasario 24 d. pateikė nuomonę dėl tolesnės bylos eigos, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą skundą palikti nenagrinėtu)). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundas iš dalies tenkintinas, priteisė pareiškėjui 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atsakovas, nesutikdamas su teismo pareiškėjui priteista suma, nepateikė jokių argumentų, kodėl, teismui tenkinus pagrindinį skundo reikalavimą ir pareiškėjo prašomai priteisti sumai esant žymiai mažesne už pagal Rekomendacijas apskaičiuotą maksimalų dydį, 200 Eur sumos priteisimas nesuderinamas su teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais ar kitais teisės aktų reikalavimais, nepasiūlė jokios, jo nuomone, tinkamos atlyginimo už tokio turinio ir apimties teisines paslaugas sumos. Be to, atsakovas, teigdamas, kad pareiškėjas yra išimtinai su advokatais susijęs juridinis darinys, kurio dauguma darbuotojų – teisinį išsilavinimą ir didelę praktiką turintys asmenys, todėl išlaidų advokato pagalbai atlyginimas pareiškėjui nepriteistinas, nepateikė konkrečių duomenų apie Lietuvos advokatūroje dirbančius asmenis ir jiems suteiktus įgaliojimus, pareiškėjo resursus ginant savo teises ir teisėtus interesus teisme ar pan. Akcentuotina, kad teisės aktai, be kita ko, nedraudžia Lietuvos advokatūrai kaip juridiniam asmeniui vesti bylas teismuose per atstovą, taip pat nenumato advokatūros narių pareigos teisines paslaugas šiai asociacijai teikti neatlygintinai, todėl pareiškėjas turi teisę bylose naudotis mokama advokato teisine pagalba, o teisminio ginčo laimėjimo atveju – teisę į advokato pagalbos išlaidų atlyginimą bendrais pagrindais. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad Lietuvos advokatūros prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra tenkinami (žr., pvz., 2019 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-403-525/2019, 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-13322-520/2020). Atsižvelgiant į tai, atsakovo pretenzijos dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pareiškėjui pripažintinos nepagrįstomis.

45. Dėl pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą priimtinumo teisėjų kolegija pastebi, kad apeliacinį skundą priėmęs teismas išsiunčia proceso dalyviams apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, reikalaudamas per keturiolika kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašų gavimo pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 str. 2 d.). Asmenims, praleidusiems procesinių veiksmų atlikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą, ir nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Paduodant prašymą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodami procesiniai ar kiti dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 66 str. 3 d.).

46. Atsakovo apeliacinis skundas buvo priimtas teisėjo 2020 m. gegužės 25 d. rezoliucija. Teismas apeliacinio skundo nuorašą kitiems bylos proceso dalyviams ir jų atstovams išsiuntė kartu su 2020 m. gegužės 25 d. lydraščiu, kuriame nurodyta, kad per 14 dienų nuo apeliacinio skundo gavimo iš Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos šalys turi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikti išsamų atsiliepimą į apeliacinį skundą. Terminas atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti suėjo 2020 m. birželio 8 d. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė 2020 m. birželio 9 d. (2020 m. birželio 10 d. yra procesinio dokumento registracijos teisme diena). Atsižvelgdama į praleisto termino pobūdį bei aplinkybę, jog šis terminas buvo praleistas tik viena diena, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą ir neatsisakyti priimti pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą.

47. Pareiškėjas Lietuvos advokatūra prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 440 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą, nurodo, kad sumokėjo 440 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šis prašymas tenkinamas, kadangi pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, teismui pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai ir duomenų, kad išlaidų dydis neracionalus nėra.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui Lietuvos advokatūrai iš atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 440 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius