A-492-1718-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1718/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00422-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 30 000 Lt neturtinės žalos.

Paaiškino, kad jo laisvė nuo 2009 metų balandžio mėnesio iki 2011 metų buvo apribota pažeidžiant galiojančius teises aktus. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kamerose kurių plotas yra apie 7 m2, buvo periodiškai kalinamas kartu su ne mažiau kaip 6–8 asmenimis. Rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktu, pagal kurį vienam asmeniui, esančiam laisves atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m2 kameros ploto. Atsižvelgęs į tai teigė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko patyrė neturtinę žalą – didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 30 000 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime (b. l. 29–32, 49–52) nurodė, kad su pareikštu skundu nesutinka.

Paaiškino, kad pareiškėjas, teigdamas, jog buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą tam tikrais kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais. Pretenzijų dėl kitų kalinimo sąlygų – nepareikšta. Pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2011 m. birželio 22 d. Atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, nustatytos kameros gyvenamojo ploto normos. Pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais negalima nustatyti, ar laikymo sąlygos (kameros plotas) atitiko nustatytą 5 m2 normą, nes pažymoje apie laikymo sąlygas pateikiamas ne konkretus asmenų, buvusių kameroje, skaičius, o minimalus ir maksimalus skaičius. Aiškino, kad pareiškėjo laikymo sąlygos nuo 2010 m. balandžio 14 d. neturėtų būti vertinamos pagal Higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą, nes šis teisės aktas nuo 2010 m. balandžio 14 d. neteko galios. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių patirtos žalos, sveikatos sutrikdymo įrodymų, savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto nepagrindė konkrečiomis aplinkybėmis ir vadovavosi tik abstrakčiais teiginiais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo suimtasis, o tai reiškia, kad jis kalėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai, todėl tikėtina, kad kamerose, kuriose, kaip nurodo pareiškėjas, jam trūko teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto, buvo kalinamas ne nuolat, todėl nors Higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta, jog gyvenamasis plotas asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 m2, tačiau Šiaulių tardymo izoliatorius buvo perpildytas, įstaigos administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų esančių įstaigoje skaičiaus. Atkreipė dėmesį, kad Higienos norma HN 76:1999 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo pripažinta netekusia galios nuo 2010 m. balandžio 11 d. Pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusiu Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad suimtiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau, kaip 3,6 m2 gyvenamojo ploto, iš to seka, kad pareiškėjo teiginys, jog jam, visu ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo būti suteikta 5 m2 gyvenamojo ploto, yra nepagrįstas. Mano, kad nėra nustatyti ir konstatuoti atsakovės atstovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Paaiškino, kad laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri pagal esamas galimybes ir valstybės finansines išgales yra sprendžiama. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Akcentavo, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 127–136) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui V. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2011 m. birželio 22 d. su nedidelėmis pertraukomis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. birželio 22 d. su nedidelėmis pertraukomis buvo laikomas kameroje Nr. 61, kurios plotas 17,48 m2 kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius skirtingais laikotarpiais buvo nuo 3 iki 8. Nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2011 m. gegužės 3 d. su nedidelėmis pertraukomis buvo laikomas kameroje Nr. 41, kurios plotas 23,10 m2 kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius skirtingais laikotarpiais buvo nuo 2 iki 8.

Nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2011 m. birželio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 27, kurios plotas 15,93 m2 kartu su 3–6 asmenimis. Nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 22 d. su nedidelėmis pertraukomis buvo laikomas kameroje Nr. 24, kurios plotas 18,85 m2 kartu su kitais asmenimis, kurių skaičius skirtingais laikotarpiais buvo nuo 5 iki 6. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojo Higienos norma HN 76:1999, pagal kurios 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau, kaip 5 m2 kameros ploto.

Nuo 2010 m. gegužės 14 d. minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui laikomam tardymo izoliatoriuje, dydį reglamentavo Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. nebuvo teisės aktų, reglamentuojančių minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriuje, dydį, tačiau teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad šio laikotarpio teismas neturi vertinti. Teismas nurodė, kad valstybei tenka pareiga užtikrinti pareiškėjo tinkamas laikymo sąlygas tardymo izoliatoriuje. Atsižvelgęs į tai, kad Higienos norma HN 76:1999 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 neteko galios, naujas teisės aktas, reglamentuojantis minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui laikomam tardymo izoliatoriuje, dydį priimtas nebuvo, o teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisinė padėtis neturi būti bloginama labiau nei buvo iki Higienos normos HN 76:1999 pripažinimo netekus galios, ir padarė išvadą, kad pareiškėjui turėjo būti užtikrintas minimalus gyvenamasis kameros plotas ne mažesnis, nei 5 m2.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais galimai buvo laikomas kameroje ir nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos tais atvejais, kai kameroje Nr. 61 iki 2010 m. gegužės 13 d. buvo laikoma ne daugiau, nei 3 asmenys, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. kameroje Nr. 61 ne daugiau, nei 4 asmenys, kameroje Nr. 41 ne daugiau nei 6 asmenys, kameroje Nr. 27 ne daugiau, nei 4 asmenys, kameroje Nr. 24 ne daugiau, nei 5 asmenys. Tačiau iš pateiktų pažymų teismas negalėjo tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. tektų ne mažiau nei 5 m2 kameros ploto, nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. birželio 22 d. – ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią galiojančių teisės aktų reikalavimus neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, nes remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad gyvendamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje perpildytoje patalpoje, pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui atsirado skunde nurodytos pasekmės ir tai įvyko dėl atsakovės veiksmų, tai yra pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turėjo tekti laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. ne mažiau nei 5 m2 kameros ploto, nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. birželio 22 d. ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, pažeidimo mastą (pareiškėjas ne visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kameroje pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui, kameros ploto normą, o iš faktinių duomenų matyti, kad atskirais atvejais galimai ši norma nebuvo pažeista), šio pažeidimo trukmę. Taip pat teismas atsižvelgė, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt) bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais padarė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, padavė apeliacinį skundą (b. l. 140–142), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė patirtos neturtinės žalos. Nurodo, kad abstraktūs teiginiai pažodžiui pakartojant Civiliniame kodekse pateiktą neturtinės žalos apibrėžimą nėra ir negali būti tinkami ir pakankami pagrindžiant pareiškėjo reikalavimus. Teigia, kad teismo konstatuoti pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai savo intensyvumo mastu yra mažareikšmiai ir gali būti pavadinti neišvengiamu įkalinimui būdingu kentėjimo laipsniu. Pažymi, kad su skundais dėl kameros ploto pareiškėjas nėra kreipęsis į Kalėjimų departamentą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2011 m. birželio 22 d. kalėdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas teigia, kad patyrė neturtinę žalą, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neužtikrino jam tinkamų kalinimo sąlygų – nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2011 m. birželio 22 d. jam teko kalėti perpildytose kamerose.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog atsakovės atstovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad nurodytu laikotarpiu (nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2011 m. birželio 22 d.) pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant Higienos normos HN 76:1999 bei Kalėjimo departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ reikalavimus.

Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje pagal tuo metu aktualų reguliavimą jam tektų ne mažesnis kaip 5 m2 (vadovaujantis iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusios Higienos normos HN 76:1999 6.15 p.) bei 3,6 m2 (vadovaujantis nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusiu Kalėjimo departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 1.3.1 p.) kameros plotas, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą bei Kalėjimo departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, bei tai, kad pareiškėjas dėl to neteikė skundų Kalėjimų departamentui, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovės atstovas apeliaciniame skunde iš esmės kelia ginčą tik dėl to, kad, jo vertinimu, pareiškėjas įrodymais nepagrindė patirtos neturtinės žalos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 4 (14), 2008). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas.

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (Civilinio kodekso 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šiuo individualiu atveju nustatydamas priteistinos sumos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje minimaliai jam tektų atskirais laikotarpiais nustatytą 5 m2 bei 3,6 m2 ploto, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, ir teisingai nusprendė, kad 1 000 Lt išmoka yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ši suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nėra aiškiai per didelė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą tokio pobūdžio bylose.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant jam didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti, tačiau šis prašymas negali būti nagrinėjamas, nes pareiškėjo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartimi nebuvo priimtas, konstatavus, kad praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti ir pareiškėjas neprašo šio termino atnaujinti (b. l. 154–155). Ta pačia nutartimi pareiškėjui buvo išaiškinta jo teisė pateikti įrodymais pagrįstą prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, tačiau šia savo teise pareiškėjas nepasinaudojo.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė