2016-01-12 Nr. AB-1077-3-61-3-01125-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2307-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01125-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 23–29), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, jeigu teismas spręstų, kad jis praleistas; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2014 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1142 „Dėl 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. sausio 23 d. prašymų“ bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus Plungės skyriaus (toliau – ir VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyrius) 2014 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. (10.18) I-120 „Dėl S. J. prašymo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies paskaičiavimo ir grąžinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. gegužės 29 d. VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriaus sprendimu jai buvo paskirta 1 007,45 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri vėliau buvo padidinta iki 1 053,16 Lt, įgijus papildomą stažą po pensijos skyrimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jos pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjos teigimu, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo jai buvo neišmokėta 1 749,06 Lt senatvės pensijos dalis.

Kadangi ji dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jos pensija antrą kartą buvo perskaičiuota vadovaujantis ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, jog dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo neišmokėta 10 500,40 Lt senatvės pensijos dalis. Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. gruodžio 20 d. ji kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyrių su prašymu apskaičiuoti ir išmokėti jai negautą senatvės pensijos dalį, tačiau VSDFV teritorinis skyrius 2014 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (10.18) I-120 pateikė apskaičiavimus, bet atsisakė išmokėti negautą pensijos dalį.

Nesutikdama su priimtu sprendimu, 2014 m. sausio 23 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą ir išmokėti jai negautą senatvės pensijos dalį, tačiau atsakovas ginčijamu 2014 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1142 jos prašymo nepatenkino, nurodydamas, jog buvo praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų kreipimosi į VSDFV terminas. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas VSDFV sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Pareiškėja pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pareiškėja prašymą atnaujinti terminą grindė tuo, jog išvis nežinojo, kad paskirta senatvės pensija buvo mažinama pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Nurodė, jog jokio sprendimo ar nutarimo dėl pensijos perskaičiavimo ji iš VSDFV teritorinio skyriaus negavo. Apie savo teisių galimą pažeidimą, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Į teismą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo ji nesikreipė, nes pagrįstai tikėjo, jog bus išmokėta neteisėtai sumažinta senatvės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo jai buvo mažinama pensija.

Pareiškėja pažymėjo, jog jos nurodytos priežastys turėtų būti pripažintos svarbiomis ir praleistas terminas atnaujintas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 33–37) prašė nutraukti bylos dalį dėl skundo reikalavimo atnaujinti praleistą terminą, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Taigi apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja, atsakovo teigimu, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pažymėjo, jog pareiškėja su skundu dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo į VSDFV kreipėsi tik 2014 m. sausio 27 d. Atsakovo nuomone, pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1142, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti iš esmės pareiškėjos 2014 m. sausio 23 d. prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo ir nurodė, kad iki 2014 m. vasario 18 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja VSDFV nustatytu terminu jokių įrodymų nepateikė, o iš karto kreipėsi su skundu į teismą. Dėl pareiškėjos 2014 m. sausio 23 d. prašyme pateikto reikalavimo panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriaus 2014 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. (10.18) I-120 atsakovas nurodė, kad sprendimo dalis dėl pareiškėjos prašymo, kuria buvo atsisakyta išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, buvo panaikinta kaip priimta viršijus savo kompetenciją. Likusi sprendimo dalis, atsakovo nuomone, yra informacinio pobūdžio, pateikta informacija yra teisinga, todėl ji nebuvo panaikinta.

Atsakovo teigimu, ginčijamas VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1142 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 31 punkto nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl panaikinti jo nėra pagrindo. Savo poziciją gynė remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2014 ir kt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (b. l. 59–63) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1142 dalį, kuria atsisakyta išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. sausio 23 d. prašymus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, ir įpareigojo atsakovą VSDFV pareiškėjos prašymus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės bei priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų; nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo atnaujinti terminą kreiptis į VSDFV dėl priskaičiuotos ir neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo; atmetė kitą skundo dalį.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1142 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš esmės. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, 89 straipsniu, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi.

Teismas taip pat vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) (toliau – ir Nuostatai) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1, 4 dalimis. Apibendrindamas išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad, visų pirma, ginčams dėl pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Būtent taip paminėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-782/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2017/2013, 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-89/2014 ir kt.). Antra, VSDFV, gavusi skundą dėl VSDFV teritorinių skyrių ar kitų įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais, tik Taisyklių 25–32 punktuose numatytais atvejais gali nenagrinėti skundo iš esmės.

Teismas nustatė, kad dėl pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo VSDFV Mažeikių skyrius jokio sprendimo nepriėmė, o pensiją perskaičiavo, kaip nurodė atsakovas, valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja su 2013 m. gruodžio 20 d. prašymu pateikti informaciją ir išmokėti senatvės pensijos nepriemoką kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių, kuris 2014 m. sausio 3 d. sprendimu jos prašymo nepatenkino, nurodydamas, jog neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos dalies, o VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1142 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymus, kaip paduotus praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Teismas pažymėjo, jog ginčijamas VSDFV sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 31 punktu.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja prašymo atnaujinti terminą VSDFV nepateikė, o su skundu dėl pensijos dalies priteisimo kreipėsi į teismą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma įstatyme nustatyta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Ginčijamas VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1142 – atsisakymas nagrinėti pareiškėjos prašymų dalis dėl senatvės pensijos išmokėjimo, nelaikytinas šios įstaigos priimtu sprendimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalies prasmę, t. y. VSDFV nepasisakė dėl pareiškėjos prašymų iš esmės. Teismo vertinimu, VSDFV, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir duoti atsakymą pareiškėjai, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl keliamo ginčo, t. y. pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Teismas atsižvelgė į Taisyklių 1, 20, 31 punktus. Pažymėjo, jog šis reglamentavimas reiškia, kad, prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, VSDFV turėjo nustatyti terminą pareiškėjai, per kurį ši galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus. Tik tokiu atveju, kai per nustatytą terminą priežastys nepagrindžiamos, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės. Skundžiamo VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1142 dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. sausio 23 d. prašymus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, motyvuojant tuo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, buvo priimta neatlikus Taisyklių 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros, todėl teismas ginčijamo sprendimo dalį pripažino neteisėta ir naikintina remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Kitą VSDFV sprendimo dalį, kuria teritorinis skyrius įpareigotas pasinaikinti savo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. (10.18) I-120 dalį, teismas laikė teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikintina.

Teismas nustatė, kad pareiškėja patikslintu skundu taip pat prašė teismo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, jeigu nuspręstų, jog jis praleistas. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja prašymo atnaujinti terminą VSDFV nepateikė, o iš karto su skundu dėl pensijos dalies priteisimo kreipėsi į teismą. Teismas pareiškėjai išaiškino, jog šis jos prašymas nepriskirtinas teismo kompetencijai. Klausimą dėl termino atnaujinimo pagal priskirtą kompetenciją, visų pirma, sprendžia VSDFV. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, sprendimą dėl skundo dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų padavimo termino atnaujinimo turi priimti VSDFV direktorius ar jo pavaduotojas. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėja šiuo reikalavimu iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją. Tai neįeina į teismo kompetenciją (ABTĮ 15 str.). Atsižvelgęs į tai, teismas nutraukė bylos dalį dėl šio reikalavimo pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą. Išaiškino pareiškėjai, jog su prašymu atnaujinti terminą, visų pirma, ji turi kreiptis į VSDFV.

Teismas pažymėjo, jog, remiantis išdėstytais motyvais, konstatavus, kad, nepasinaudojus privaloma įstatyme nustatyta išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka (reikalavimo dėl pensijos dalies išmokėjimo iš esmės nėra išnagrinėjusi VSDFV), pareiškėjai užkertamas kelias ginti savo pažeistas teises teisme, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjos patikslintas skundas tenkintinas iš dalies, t. y. naikintina ginčijamo VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1142 dalis, kuria atsisakyta išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. sausio 23 d. prašymus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, ir VSDFV įpareigotina išnagrinėti pareiškėjos prašymus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 66–70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai. Pažymi, kad VSDFV vienu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymo dalį dėl VSDFV teritorinio skyriaus įpareigojimo išmokėti 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį ir pasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dėl sumažinto senatvės pensijos mokėjimo apskundimui atnaujinti, t. y. nukrypo nuo Taisyklių 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros.

Tačiau toks procedūrinis neatitikimas neturėjo įtakos pareiškėjos teisėms, kadangi jai buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų svarstoma dėl termino atnaujinimo ir dėl skundo priėmimo (nagrinėjimo). Taigi, nors išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros eiga ir neatitiko Taisyklėse nustatyto VSDFV veiksmų eiliškumo, tačiau visi reikalaujami procedūriniai veiksmai buvo atlikti. Toks formalus procedūros pažeidimas neturėjo įtakos VSDFV priimto sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui. Įrodymų, jog būtent šie procedūriniai pažeidimai galėjo turėti įtakos priimti nepagrįstą VSDFV sprendimą, byloje nėra.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-167-143/2015. Pareiškėja ignoravo VSDFV siūlymą nustatytu terminu pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą. Jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos termino praleidimo priežasčių svarbumui, pareiškėja nenurodė ir teismui. Teismas galėjo įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo iš esmės tik tuo atveju, jeigu būtų nustatęs, kad VSDFV netinkamai įvertino pareiškėjos pateiktus įrodymus dėl praleisto termino atnaujinimo, ir dėl to panaikinęs VSDFV sprendimą neatnaujinti termino.

Atsakovo teigimu, teismo išvada, kad VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1142 dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymo dalį dėl VSDFV teritorinio skyriaus įpareigojimo išmokėti jai 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, yra neteisėta, nes nesilaikyta teisės aktuose nustatytos procedūros, todėl privalo būti panaikinta, yra padaryta neįvertinus tokių procedūrinių pažeidimų poveikio objektyviam faktinių aplinkybių vertinimui bei teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73–75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo aktus, pareiškėja teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bendruoju teisės principu iura novit curia, išsprendęs šią bylą ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, paliks galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl VSDFV įpareigojimo jos 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. sausio 23 d. prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio bei 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas (pastebėtina, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatos 2012-09-21 oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai), sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėjimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV Mažeikių skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. gruodžio 20 d. pareiškėja padavė VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriui prašymą, kuriame išreiškė nesutikimą su jai paskirtos pensijos sumažinimu ir norą, kad jai būtų išmokėta sumažintos pensijos dalis (b. l. 38);

2) VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriaus 2014 m. sausio 3 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013-12-20 prašymą) pareiškėjai buvo paaiškintas tokio pensijos sumažinimo teisinis pagrindimas ir nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti jai prašomą pensijos dalį (b. l. 39-40);

3) 2014 m. sausio 23 d. prašymu (skundu, kuris VSDFV buvo gautas 2014-01-27) pareiškėja apskundė atsakovui paminėtą VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriaus 2014 m. sausio 3 d. raštą, prašydama jį panaikinti bei įpareigoti VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyrių išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintą pensijos dalį (b. l. 43-44);

4) pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. vasario 6 d. sprendime jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, buvo atsisakyta nagrinėti paminėtą jos 2014 m. sausio 23 d. skundą Taisyklių 31 punkto pagrindu, taip pat jai buvo pasiūlyta iki 2014 m. vasario 18 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą šiam skundui paduoti, bei paaiškinta, kad, jai pateikus tokius įrodymus, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, šio skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 45-47);

5) pareiškėja, ignoruodama paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2014 m. vasario 24 d. kreipėsi į teismą. Skunde teismui, be kita ko, nurodė, kad atsakovo nurodyto 3 metų termino nėra praleidusi, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į pastarąjį klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriui paduotas 2013 m. gruodžio 20 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinta senatvės pensija. Kalbant apie šio termino atnaujinimo galimybes, pažymėtina, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo paminėtą atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius aptariamo termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytų faktinių bylos aplinkybių įvertinimu, daro išvadą, kad teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu pareiškėjos procedūrinių teisių gynimo prasme, t. y. nepritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjos prašymai dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo atsakovo turi būti išnagrinėti iš esmės.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstu ir jį panaikina. Pareiškėjos teismui paduotas skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos S. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas