2013-09-23 Nr. AB-5099-3-61-3-01775-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1518/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01775-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Jurgena“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacija (toliau – ir pareiškėjas, LSVPA) skundu (b. l. 1–5) ir patikslintu skundu (b. l. 13–16) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVMI) Mokestinių prievolių departamento direktoriaus pavaduotojo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (4.46)-485-9 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos spręsti klausimą dėl leidimo nenaudoti kasos aparatų prekybos vietose, esančiose uždarajai akcinei bendrovei „Jurgena“ (toliau – ir UAB „Jurgena“) priklausančiose palapinėse, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. balandžio 10 d. LSVPA pirmininkė raštu kreipėsi į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininką dėl leidimo nenaudoti kasos aparatų gyventojams, užsiimantiems individualia prekybine veikla UAB „Jurgena“ turgavietės teritorijoje esančiose daugiavietėse palapinėse, kadangi: palapinės nėra pastatai, teisės aktai nenumato kasos aparatų įdiegimo palapinėse, įėjimai į palapines nuolat atviri, prekybinės vietos atskirtos tik šoninėmis pertvaromis, nėra lubų, prekybines vietas dengia audeklo uždangalas, žiemą palapinėje vyrauja žemesnė temperatūra nei išorėje, todėl egzistuoja pagrįsta galimybė taikyti VMI viršininko 2012 m. balandžio 3 d.

įsakymo Nr. VA-40 „Dėl kasos aparato nenaudojimo atvejų, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą“ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. birželio 22 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.5 punkto nuostatas. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. gegužės 9 d. Vilniaus AVMI Mokestinių prievolių departamento direktoriaus pavaduotojas priėmė sprendimą reikalauti naudoti kasos aparatus. Sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10.16 punktu, 2012 m. gegužės 9 d.

Vilniaus AVMI komisijos patikrinimo akto Nr. (4.65)-484-14 išvada bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) paaiškinimu. Teigė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nevisiškai ir netiksliai vertino konkrečią situaciją. Pažymėjo, jog UAB „Jurgena“ turgavietėje pastatytos laikinos prekybinės palapinės, kuriose įrengtos 728 vietos prekybai (tai konstatuota 2012 m. birželio 26 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole).

Prekybos vietos atitvertos tik vielinėmis tinklinėmis pertvaromis, o papildomas audeklo ir medines pertvaras pasistatė patys prekiautojai. Prekybos vietos yra be lubų, nėra bendro apšiltinimo, o elektros rozetės įrengtos nedaugelyje vietų. Pareiškėjas pažymėjo, jog šios aplinkybės paneigia atsakovo teiginį, kad elektros instaliacija įvesta visose prekybos vietose ir tai sudaro sąlygas kasos aparatams eksploatuoti. Atkreipė dėmesį, jog iš 728 prekybos vietų tik 3 prekybos vietose įrengtos apšiltintos patalpos su stiklinėmis sienomis bei durimis, kurias savo lėšomis įsirengė patys prekybininkai, ir šiose vietose naudojami kasos aparatai, todėl be pagrindo teigiama, kad kasos aparatai naudojami daugeliu atveju.

Pareiškėjas tvirtino, jog nei vienas prekybininkas neturėjo magnetinių kortelių skaitytuvų, todėl nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas konstatavo, kad sudarytos sąlygos atsiskaityti mokėjimo kortelėmis. Pareiškėjo manymu, atsakovas neįvertino nurodytų aplinkybių ir vienetinius atvejus aiškino kaip visumą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 97–98) su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad siekdami priimti pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo 2012 m. balandžio 10 d. kreipimosi, VMI specialistai 2012 m. balandžio 24 d. atliko prekybos vietų apžiūrą, taip pat 2012 m. balandžio 27 d. kreipėsi į VTPSI dėl paaiškinimo, ar minėti objektai laikomi pastatais. Paaiškino, jog apsilankius pareiškėjo prašyme nurodytose prekybos vietose buvo nustatyta, kad patalpose įrengta elektros instaliacija, aplinkos sąlygos atitinka svarbiausius kasos aparatų techninius reikalavimus, be to, keliose prekybos vietose jau įrengti ir naudojami kasos aparatai. VTPSI taip pat nustatė, kad pareiškėjo nurodyti objektai yra pastatai. Atsižvelgęs į tai, atsakovas pabrėžė, kad buvo priimtas pagrįstas Sprendimas, jog šiuo atveju privalu vadovautis Aprašo 4.1 punktu, o taikyti Aprašo 10.16 bei 121 punktus nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 161–165) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Aprašo 4.1 punkte numatyta, jog kasos aparatai turi būti įrengti ir naudojami kiekvienoje atsiskaitymo vietoje (išskyrus šio Aprašo 10–12 punktuose nurodytus atvejus), kurioje asmenys už prekes (paslaugas) atsiskaito grynaisiais pinigais ir (ar) mokėjimo kortelėmis. Vadovaujantis Aprašo 10.16 punktu, nereikalaujama naudoti kasos aparatų prekiaujant lauko sąlygomis, t. y. ne pastatuose ar patalpose, taip pat ne kioskuose, vagonėliuose, kilnojamuosiuose nameliuose, autoparduotuvėse. Įsakymo 1 punkte nustatyta, kad naudoti kasos aparato nereikalaujama (bet kiekvienam asmeniui išduodamas pinigų priėmimo kvitas arba kitas teisės aktų nustatytais atvejais vietoj jo naudojamas apskaitos dokumentas), kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą.

Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pateikdamas VMI 2012 m. balandžio 10 d. prašymą Nr. 449 dėl konkretaus atvejo, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų verslui neproporcingą administracinę našą, nustatymo (toliau – ir Prašymas), vadovavosi Įsakymo 1.5 punktu, numatančiu, jog naudoti kasos aparato nereikalaujama konkrečiais atvejais, kai VMI įvertina objektyvias priežastis ir priima individualius sprendimus, dėl kurių kasos aparato naudojimas atitinkamoje prekybos vietoje yra negalimas arba sukeltų akivaizdžiai neproporcingas administracinės naštos pasekmes.

Tačiau Vilniaus AVMI skundžiamu Sprendimu nusprendė, jog naudoti kasos aparatus reikalaujama, kai gyventojai prekiauja adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančioje turgavietėje UAB „Jurgena“ priklausančiuose penkiuose pastatuose, pažymėtuose Nr. 1, 2, 3, 4 ir 5. Pažymėjo, kad minėtą Sprendimą atsakovas argumentavo tuo, jog apsilankius nurodytose prekybos vietose buvo nustatyta, kad patalpose yra įrengta elektros instaliacija, aplinkos sąlygos atitinka svarbiausius kasos aparatų techninius reikalavimus, be to, kasos aparatai minėtose patalpose jau yra naudojami, klientams sudaroma galimybė atsiskaityti mokėjimo kortelėmis, naudojant terminalus.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad VMI viršininko 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-255 (2011 m. vasario 22 d. įsakymo redakcija Nr. VA-25) patvirtintų Kasos aparatų naudojimo taisyklių 49.2 punkte numatyta, jog tuo atveju, jeigu kasos aparatas neveiktų dėl šalčio ar dėl kitų nuo gyventojų nepriklausančių ir aptarnaujančios įmonės nešalinamų sutrikimų, atitinkamame laikotarpyje vietoje kasos aparato kvito gali būti išrašomi ir klientams išduodami prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitai. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, be kita ko, vadovavosi Vilniaus AVMI viršininko 2012 m. balandžio 20 d.

įsakymu Nr. (1.1)-1-68 sudarytos komisijos 2012 m. gegužės 9 d. išvada Nr. (4.65)-484-14 „Dėl kasos aparatų nenaudojimo/naudojimo“, kurioje nustatyta, jog pareiškėjo prašyme nurodytų pastatų prekybos vietose privalomas elektroninio kasos aparato (toliau – ir EKA) naudojimas. Akcentavo, kad atlikus prekybos vietų apžiūrą, išanalizavus Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos duomenis dėl UAB „Jurgena“ išduotų leidimų statinių statybai ir objektų, kuriems statyti šie leidimai išduoti, VTPSI atsakymą, kad minėti objektai yra pastatai, minėtoje išvadoje konstatuota, jog pareiškėjo prašyme atsakovui nurodytos priežastys nėra tie atvejai, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog palapinės nėra pastatai ir teisės aktai nenumato kasos aparatų įdiegimo palapinėse, teismas pažymėjo, kad jis nepagrįstas jokiais įrodymais, o atsakovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog minėti objektai yra pastatai. Įvertinęs tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog UAB „Jurgena“ teritorijoje yra pastatytos laikinos prekybinės palapinės, kuriose įrengtos 728 vietos prekybai, iš jų 201 prekybos vieta yra elektrifikuota, teismas pagrįstais pripažino atsakovo argumentus, kad patalpose yra įrengta elektros instaliacija, aplinkos sąlygos atitinka svarbiausius kasos aparatų techninius reikalavimus.

Vertindamas antstolės I. B. 2012 m. birželio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 11-12-61, kuriuo rėmėsi pareiškėjas, teismas sprendė, jog šiame protokole nustatytos aplinkybės iš esmės nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių ir netgi patvirtina, kad dalis prekybininkų pareiškėjo nurodytose patalpose jau dirba su kasos aparatais, pastatuose yra elektros instaliacija. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole prekyvietės patalpos įvardinamos kaip palapinės, tai nepakeičia kitais bylos duomenimis nustatyto fakto, jog pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus nurodyti objektai yra pastatai.

Be to, iš šio protokolo neaišku, kokiais teisės aktais remiantis konstatuojama, kad prekybai skirtos patalpos yra palapinės, todėl, teismo nuomone, tai laikytina subjektyviu antstolės vertinimu. Be to, teismas nurodė, kad Įsakymo 1.5 punktas, kuriuo pareiškėjas grindė savo reikalavimus, taikomas tik individualiais atvejais vertinant konkrečią situaciją, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas į atsakovą kreipėsi ne dėl individualaus ir konkretaus atvejo, o pateikė bendro pobūdžio prašymą dėl neapibrėžtos grupės gyventojų, užsiimančių individualia prekybine veikla, kuris negali būti laikomas konkrečiu ir sudarančiu galimybę priimti individualų sprendimą dėl išskirtinės kasos aparato naudojimo situacijos, kadangi jame nedetalizuotos individualaus kiekvieno asmens (prekybininko) prekybinės veiklos sąlygos ir priežastys, dėl kurių kasos aparato naudojimas konkrečiu atveju konkrečiam subjektui atitinkamoje prekybos vietoje yra negalimas arba sukeltų akivaizdžiai neproporcingas administracinės naštos pasekmes.

Juolab kad iš bylos duomenų matyti, jog tose pačiose turgavietės patalpose prekiaujančių asmenų prekybinių vietų sąlygos ir įrengimas yra skirtingas, todėl vienodai spręsti dėl daugumos prekybininkų būtų nepagrįsta ir neteisinga. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas LSVPA pateikė apeliacinį skundą (b. l. 174–179), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai taikius teisės normas bei netinkamai įvertinus bylos aplinkybes. Nurodo, kad VTPSI netikrina kilnojamųjų daiktų teisėtumo, kadangi pagal kompetenciją jai priskirta tikrinti tik statinių, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje, statybos teisėtumą, tačiau daugiavietės palapinės neturi pamatų, jas galima perkelti į kitą vietą, nepakeitus jų paskirties bei nesumažinus jų vertės, todėl jos negali būti priskiriamos statiniams (pastatams) pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, o pagal visus savo surinkimo požymius jos yra kilnojamieji daiktai (pareiškėjas remiasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 4 bei 15 dalimis ir 27 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 6–8 punktais, Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų ir laikini) statiniai“, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.98 straipsnio 2 ir 4 dalimis bei 4.2 straipsnio 3 dalimi). Atsižvelgęs į tai, mano, jog atsakovo pateiktas VTPSI 2012 m. gegužės 3 d. raštas Nr. (8.4)-2D-6548 negali būti pripažintas vieninteliu ir neginčijamu įrodymu. Kartu pažymi, kad antstolės I. B. 2012 m. birželio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas turi būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas, kadangi jis yra išsamus, detaliai ir tiksliai atspindi realią padėtį. Taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo gamtinių sąlygų ir atsisakymo leisti neįrengti kasos aparatų tuo aspektu, ar smulkūs verslininkai bei prekybininkai yra pajėgūs įrengti kasos operacijų atlikimo vietą, kaip tai suprantama Aprašo 3 punkte. Pabrėžia, kad LSVPA į atsakovą kreipėsi UAB „Jurgena“ turgavietės teritorijoje užsiimančių individualia prekybine veikla prekybininkų ir smulkiųjų verslininkų vardu, kiekvieną jų galima identifikuoti, jie laikytini apibrėžta asmenų grupe Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies prasme ir jų atžvilgiu gali būti priimamas individualus administracinis aktas.

Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 184–185) su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė įrodymų visumą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, atsakovas papildomai nurodo, jog teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į VMI ne dėl individualaus ir konkretaus atvejo, kaip reikalauja teisės aktai, o pateikė bendro pobūdžio prašymą dėl neapibrėžtos grupės gyventojų, užsiimančių individualia prekybine veikla. Teigia, kad toks prašymas negali būti laikomas konkrečiu ir sudarančiu galimybę tinkamai įvertinti ir priimti individualų sprendimą dėl išskirtinės kasos aparato naudojimo situacijos, kadangi jame nedetalizuotos individualaus kiekvieno asmens (prekybininko) prekybinės veiklos sąlygos ir priežastys, dėl kurių kasos aparato naudojimas konkrečiu atveju konkrečiam subjektui atitinkamoje prekybos vietoje yra negalimas arba sukeltų akivaizdžiai neproporcingas administracinės naštos pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI Mokestinių prievolių departamento direktoriaus pavaduotojo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. (4.46)-485-9 „Dėl kasos aparatų naudojimo“ (b. l. 19, 41, 82, 122), kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas leisti nenaudoti kasos aparatų gyventojams, užsiimantiems individualia prekybine veikla prekybos vietose, esančiose UAB „Jurgena“ priklausančiose palapinėse, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir nuspręsta, jog naudoti kasos aparatus reikalaujama, kai gyventojai prekiauja adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančioje turgavietėje UAB „Jurgena“ priklausančiuose penkiuose pastatuose, pažymėtuose Nr. 1, 2, 3, 4 ir 5, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v.

Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas Vilniaus AVMI Mokestinių prievolių departamento direktoriaus pavaduotojo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (4.46)-485-9 „Dėl kasos aparatų naudojimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo 4.1 punkte numatyta, kad kasos aparatai turi būti įrengti ir naudojami kiekvienoje atsiskaitymo vietoje (išskyrus šio Aprašo 10–12 punktuose nurodytus atvejus), kurioje asmenys už prekes (paslaugas) atsiskaito grynaisiais pinigais ir (ar) mokėjimo kortelėmis. Aprašo 10.16 punkte, kuriuo, be kita ko, rėmėsi pareiškėjas, numatyta, kad nereikalaujama naudoti kasos aparatų ir pirkėjui nereikalaujant išduoti pinigų priėmimo kvitų arba kitų vietoj jų naudojamų apskaitos dokumentų prekiaujant lauko sąlygomis, t. y. ne pastatuose ar patalpose, taip pat ne kioskuose, vagonėliuose, kilnojamuosiuose nameliuose, autoparduotuvėse. Tačiau pažymėtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teiginys, jog palapinės nėra pastatai, yra nepagrįstas, kadangi iš byloje esančių objektyvių rašytinių duomenų, inter alia VTPSI 2012 m. gegužės 3 d. rašto Nr. (8.4)-2D-6548 (b. l. 119) bei nuotraukų (b. l. 99–118, 145–151), matyti, kad minėti objektai pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus laikytini pastatais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei pareiškėjo pateikti antstolės I. B. 2012 m. birželio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 11-12-61 (b. l. 29–30) ir antstolio D. K. 2013 m. vasario 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 174/13/012 (b. l. 145–151), nei kiti byloje esantys duomenys minėtų aplinkybių nepaneigia. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Aprašo 10.16 punktas netaikytinas.

Pagal Aprašo 121 punktą, be šio Aprašo 10–12 punktuose nurodytų atvejų, kasos aparatų naudoti nereikalaujama ir VMI nustatytais atvejais, kai kasos aparato naudoti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą. Atitinkamai Įsakymo 1.5 punktas, kuriuo pareiškėjas grindė savo prašymą leisti nenaudoti kasos aparatų, numato, jog naudoti kasos aparato nereikalaujama (bet kiekvienam asmeniui išduodamas pinigų priėmimo kvitas arba kitas teisės aktų nustatytais atvejais vietoj jo naudojamas apskaitos dokumentas), kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą konkrečiais atvejais, kai VMI įvertina objektyvias priežastis ir priima individualius sprendimus, dėl kurių kasos aparato naudojimas atitinkamoje prekybos vietoje yra negalimas arba sukeltų akivaizdžiai neproporcingas administracinės naštos pasekmes.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Vilniaus AVMI viršininko 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. (1.1)-1-68 sudaryta komisija 2012 m. balandžio 24 d. atliko ginčo prekybos vietų apžiūrą, išanalizavo Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktus duomenis dėl UAB „Jurgena“ išduotų leidimų statinių statybai ir objektų, kuriems statyti šie leidimai išduoti, VTPSI 2012 m. gegužės 3 d. raštą Nr. (8.4)-2D-6548 dėl ginčo prekybos vietų laikymo pastatais ir 2012 m. gegužės 9 d. priėmė išvadą Nr. (4.65)-484-14 „Dėl kasos aparatų nenaudojimo/naudojimo“, kurioje, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo prašyme nurodytos priežastys, dėl kurių prašoma leisti nenaudoti kasos aparatų, nėra tie atvejai, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą.

Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad minėtuose pastatuose yra elektros instaliacija, o aplinkos sąlygos atitinka svarbiausius kasos aparatų techninius reikalavimus, todėl ginčo prekybos vietose privalomas EKA naudojimas. Akcentuotina, kad šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir paties pareiškėjo pateiktas antstolės I. B. 2012 m. birželio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 11-12-61 bei trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Jurgena“ 2012 m. birželio 26 d. pažyma (b. l. 28), iš kurių matyti, jog UAB „Jurgena“ teritorijoje yra įrengtos 728 vietos prekybai, iš jų 201 prekybos vieta yra elektrifikuota, keliose prekybos vietose jau įrengti ir naudojami kasos aparatai.

Pažymėtina, kad minėti duomenys paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo gamtinių sąlygų ir atsisakymo leisti neįrengti kasos aparatų tuo aspektu, ar smulkūs verslininkai bei prekybininkai yra pajėgūs įrengti kasos operacijų atlikimo vietą, kaip tai suprantama Aprašo 3 punkte, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog VMI viršininko 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-255 (2011 m. vasario 22 d. įsakymo redakcija Nr. VA-25) patvirtintų Kasos aparatų naudojimo taisyklių 49.2 punktas numato, kad tuo atveju, jeigu kasos aparatas neveiktų dėl šalčio ar dėl kitų nuo gyventojų nepriklausančių ir aptarnaujančios įmonės nešalinamų sutrikimų, atitinkamame laikotarpyje vietoje kasos aparato kvito gali būti išrašomi ir klientams išduodami prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitai.

Tai įvertinus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinas Įsakymo 1.5 punktas, kadangi nenustatytos objektyvios priežastys, dėl kurių kasos aparatų naudoti ginčo prekybos vietose neįmanoma arba kasos aparatų naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys