2017-03-30 Nr. AB-7375-3-61-3-04001-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-608-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04001-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 3 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 9-92/15(1.1.43-PD3); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2015 m. birželio 8 d. raštą Nr. A51-58689/15(3.3.10.2-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“; 3) panaikinti Administracijos Saugaus miesto departamento (toliau – ir Departamentas) 2015 m. gegužės 7 d. raštą Nr. A51-46583/14(2.3.4.13-SM3) „Dėl pranešimo tyrimo“; 4) įpareigoti Departamentą nedelsiant imtis veiksmų, kurie eliminuotų galimybes patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), naudoti ne pagal paskirtį; 5) nustatyti visus asmenis, atsakingus už susidariusią situaciją, įgalinančią sistemingą viešo intereso pažeidinėjimą, ir pritaikyti jiems teisės aktuose numatytą atsakomybę.

Pareiškėjas teigė 2015 m. balandžio 15 d. prašymu kreipęsis į Administraciją dėl gyvenamosios paskirties patalpų (buto), esančių (duomenys neskelbtini), sistemingo naudojimo svečių namų / viešbučio veiklai vykdyti, t. y. ne pagal pagrindinę tikslinę šių patalpų naudojimo paskirtį. Departamentas ginčijamu 2015 m. gegužės 7 d. raštu pareiškėją informavo, kad, nepavykus patekti į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), taip pat negavus kitų objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad minimos patalpos buvo naudojamos ne pagal paskirtį – prašymo nagrinėjimas baigtas. Nesutikdamas su šiuo raštu, pareiškėjas 2015 m. gegužės 15 d. atsakovui pateikė skundą dėl Departamento veiksmų.

Pareiškėjas nurodė 2015 m. birželio 9 d. gavęs ginčijamą Skyriaus 2015 m. birželio 8 d. raštą, kuriame nurodyta, kad atlikus patikrinimą nustatyta, jog butas nebuvo naudojamas kaip viešbutis. Pareiškėjui 2015 m. birželio 26 d. apskundus šį raštą Komisijai, ji ginčijamu 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Komisija konstatavo, kad, nagrinėjant pareiškėjo skundą, valstybės tarnautojai (darbuotojai) savo funkcijas vykdė tinkamai, o skelbimai internetinėje erdvėje apie vykdomą veiklą, neturint objektyvių tai patvirtinančių duomenų, negalėjo būti pagrindu taikyti administracinę ar kitokią atsakomybę.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamame Komisijos sprendime išdėstyti teiginiai nepagrįsti. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudarė valingi ir kryptingi veiksmai: gyvenamosios paskirties patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo sistemingai pristatomos kaip naudojamos svečių namų / viešbučio veiklai vykdyti, t. y. ne pagal pagrindinę tikslinę šių patalpų naudojimo paskirtį. Patalpų savininkai viešai publikavo skelbimus apie parduodamus ir šiuo metu pilnai funkcionuojančius svečių namus / viešbutį, tuo viešai patvirtindami, kad gyvenamosios butų paskirties patalpos buvo naudojamos svečiu namų ir viešbučio veiklai. Pareiškėjo įsitikinimu, pardavinėdami patalpas ne kaip gyvenamąsias, o kaip svečių namus ir viešbutį, patalpų savininkai vykdė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 158 straipsnyje numatytą pažeidimą. Šių patalpų savininko Ž. P. sutuoktinė S. P. jau du kartus buvo bausta administracine tvarka dėl ATPK 158 straipsnio numatyto teisės pažeidimo padarymo. Paskirtų administracinių nuobaudų teisėtumas buvo patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-55-2014 ir Nr. 2AT-62-2014. Neteisėtai pardavinėdami gyvenamosios paskirties patalpas kaip svečių namus ir viešbutį, patalpų savininkai sukūrė nepagrįstus lūkesčius potencialiems pirkėjams apie galimybę patalpose užsiimti neteisėta veikla, tokiu būdu sukurdami prielaidas administracinių teisės pažeidimų byloms šių pirkėjų atžvilgiu ateityje. Pareiškėjo įsitikinimu, susidariusiai situacijai įvertinti ir atsakomybei taikyti nebuvo būtina nei patekti į patalpas, nei rinkti kokius nors kitus duomenis. Viešas pačių savininkų patvirtinimas, kad jie pardavinėjo ne gyvenamąsias patalpas, o veikiančius svečių namus ir viešbutį, buvo akivaizdus patalpų naudojimas ne pagal paskirtį, t. y. objektyvus faktas. Taigi, akivaizdu, kad tiek pareiškėjo 2015 m. gegužės 15 d. skundas, tiek 2015 m. birželio 26 d. skundas buvo išnagrinėti neišsamiai, paviršutiniškai ir formaliai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, jog tyrimo metu nebuvo apklausti kaimynai, jo apklausos duomenys dingo, jis atsakovui siūlė vaizdo kamerų duomenis. Pareiškėjo advokatas dėl penkto skundo reikalavimo nurodė, jog šis reikalavimas formuluojamas teismui, nes, pareiškėjo manymu, atsakingus asmenis turėtų nustatyti teismas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pasirinkus ginčo sprendimo būdą per administracinių ginčų komisiją, pareiškėjas privalėjo jo laikytis, todėl teisme galėjo prašyti panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimą, bet ne Skyriaus ir Departamento raštus. Be to, pareiškėjas praleido terminą skundams dėl šių raštų pateikti.

Atsakovas paaiškino, kad tiek Departamento, tiek Skyriaus specialistai reagavo į pareiškėjo skundus ir ne vieną kartą nuvyko apžiūrėti ginčo buto. Minėtas aplinkybes patvirtino 2015 m. balandžio 29 d., birželio 1 d. ir du birželio 4 d. patikrinimo aktai, kuriuose užfiksuota, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų niekas neatidarė, todėl į minėtas patalpas patekti nepavyko. Administracijos specialistai neturėjo jokio teisinio pagrindo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes nebuvo nustatyti visi būtini ATKP 158 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėties elementai, t. y. nenustatytas faktas, kad butas naudojamas ne pagal paskirtį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad butas iš viso nenaudojamas, jame niekas negyveno. Be to, pareiškėjas tariamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 158 straipsnyje, grindė tik pateiktais skelbimais internete apie parduodamus svečių namus, esančius (duomenys neskelbtini). Iš minėtų skelbimų turinio nebuvo aišku, ar parduodamas būtent butas, esantis (duomenys neskelbtini).

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundu tariamai norėjo apginti potencialių ginčo patalpų pirkėjų teisėtus lūkesčius, o ne savo pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą, todėl jis neturėjo teisės kreiptis į teismą. Be to, ginčijami Departamento ir Skyriaus raštai pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukėlė, todėl byla toje dalyje turėtų būti nutraukta. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Departamentą nedelsiant imtis veiksmų, kurie eliminuotų galimybes patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), naudoti ne pagal paskirtį, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nenagrinėtinas teisme, nes pareiškėjas nenurodė, kokius pagal kompetenciją priskirtus veiksmus atsakovas atsisakė atlikti. Be to, bylos faktinės aplinkybės nenuginčijamai įrodė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo iš viso nenaudojamas, t. y. jame niekas negyveno, ir juo labiau jis nebuvo naudojamas ne pagal paskirtį.

Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, kad su skundais nei atsakovui, nei Komisijai nebuvo pateikta jokia filmuota medžiaga, o iš pateiktų skelbimų nebuvo galima identifikuoti patalpų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo R. D. B. skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2015 m. balandžio 15 d. pranešimu kreipėsi į Administraciją, prašydamas ištirti patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų veiksmus, naudojant patalpas ne pagal paskirtį ir pažeidžiant ATPK 158 straipsnį. Pareiškėjas prie pranešimo pridėjo dviejų skelbimų kopijas, nurodydamas, jog minėti skelbimai patvirtino, kad gyvenamosios paskirties patalpos, nepaisant ne kartą taikytos administracinės atsakomybės, ir toliau buvo naudojamos svečių namų veiklai vykdyti. Atsakovas, tikrindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, surašė 2015 m. balandžio 29 d. Faktinių duomenų patikrinimo aktą Nr. A32-911/15(2.1.15-SM4), nurodydamas, jog Administracijos darbuotojai 2015 m. balandžio 22, 23, 27 ir 29 d. tikrino pareiškėjo nurodytą informaciją, tačiau patalpų naudojimo fakto pažeidžiant nustatytus reikalavimus užfiksuoti nepavyko, durų niekas neatidarydavo, apžiūrint patalpas iš išorės buvo matyti, kad jose nieko nebuvo.

Departamentas ginčijamu 2015 m. gegužės 7 d. raštu pareiškėją informavo, kad, nepavykus patekti į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir negavus kitų objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad šios patalpos naudojamos ne pagal paskirtį, prašymo nagrinėjimas baigtas. Nesutikdamas su Departamento išvada ir prašymo nagrinėjimo užbaigimu, pareiškėjas 2015 m. gegužės 15 d. pateikė skundą Administracijos direktorei, prašydamas panaikinti šį Departamento raštą, įpareigoti Departamentą imtis veiksmų, eliminuojant galimybę patalpas naudoti ne pagal paskirtį, bei nustatyti visus atsakingus asmenis. Tikrindami pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Administracijos darbuotojai surašė 2015 m. birželio 1 d. aktą Nr. A32-1361/15(2.1.15-AP2) ir 2015 m. birželio 4 d. aktus Nr. A32-1358/15(2.1.15-SM4) ir Nr. A32-1359/15(2.1.15-SM4). Skyrius 2015 m. birželio 8 d. raštu pareiškėjui nurodė, jog tikrino interneto puslapio www.centralavenue.lt informaciją, bet tinklapis neveikė ir nenurodė, kad galima išsinuomoti kambarį; Skyriaus specialistams 2015 m. gegužės 29 d., birželio 1, 3 ir 4 d. atlikus patikrinimus pažeidimai nenustatyti, tačiau konstatuota, jog bute nevykdoma jokia veikla.

Pareiškėjas 2015 m. birželio 26 d. pateikė skundą Komisijai, kuri ginčijamu 2015 m. liepos 19 d. sprendimu jį atmetė. Komisija nenustatė, jog savivaldybės tarnautojai, nagrinėdami pareiškėjo skundus, netinkamai vykdė priskirtas funkcijas ar pažeidė teisė aktų reikalavimus.

Teismas pažymėjo, jog ginčijamų sprendimų dėl pareiškėjo pranešimo ir skundo priėmimo metu statinių priežiūrą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje reglamentavo Administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-1928 patvirtintos Statinių naudojimo priežiūros taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 6 punktas numato, kad statinių naudojimo priežiūrą vykdo Skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio specialistai, kurie, vykdydami priežiūros funkcijas, turi teisę atlikti Taisyklių 11 punkte numatytus veiksmus, tame tarpe ir ATPK nustatytais atvejais ir tvarka surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas (Taisyklių 11.4 p.).

Teismas akcentavo, kad atsakovo specialistai, gavę pareiškėjo 2015 m. balandžio 15 d. pranešimą, vėliau 2015 m. gegužės 15 d. skundą, siekdami surinkti objektyvius duomenis ir įrodymus apie galimą administracinį teisės pažeidimą, ne vieną kartą nuvyko adresu (duomenys neskelbtini). Nuvykus durų niekas neatidarė, į patalpas patekti nepavyko, tačiau išorinės patalpų apžiūros metu buvo nustatyta, jog butas nenaudojamas, jame negyvenama ir nevykdoma jokia veikla. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo surinkta objektyvių faktinių duomenų apie pažeidimo padarymą, t. y. nenustatytas faktas, kad butas naudojamas ne pagal paskirtį, atsakovo darbuotojai neturėjo jokio teisinio pagrindo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Atsakovo darbuotojai patikrino ir interneto svetainėje www.centralavenue.lt pateiktą informaciją bei 2015 m. birželio 8 d. rašte pažymėjo, jog svetainė neveikė ir nenurodė, kad galima išsinuomoti kambarį.

Teismas pastebėjo, kad, nors pareiškėjas teigė, jog patalpų naudojimą ne pagal paskirtį patvirtino skelbimai apie patalpų (svečių namų ar viešbučio) pardavimą, šiuose skelbimuose nurodoma, jog parduodamas butas (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini). Pagal skelbimuose pateiktą informaciją negalima spręsti, jog tai buvo būtent ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini). Taip pat pažymėtina, kad skelbimuose pateikta informacija apie viešbučio / svečių namų pardavimą, tačiau tai nepatvirtino buto naudojimo ne pagal paskirtį fakto, nes, kaip jau buvo minėta, atsakovo darbuotojai ne vieno patikrinimo metu nustatė, jog butas buvo iš viso nenaudojamas, jame niekas negyveno ir jokia veikla nebuvo vykdoma.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo skundas grįstas tuo, jog atsakomybei taikyti atsakovui nereikėjo atlikti jokių veiksmų, o pakako vien fakto apie viešai publikuotus pardavimų skelbimus, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė kitas aplinkybes, teigdamas, jog tyrimo metu atsakovas neapklausė kaimynų, nepasinaudojo siūlomais kamerų duomenimis. Pastebėtina, jog atsakovui adresuotose pareiškėjo skunduose nurodyta tik tai, jog patalpos skelbimuose buvo pristatytos kaip naudojamos svečių namų / viešbučio veiklai vykdyti, bet juose nebuvo duomenų apie asmenis, kuriuos atsakovas turėtų apklausti. Taip pat nebuvo duomenų apie tai, jog prie skundų būtų pridėta vaizdo medžiaga, kurią atsakovas galėtų įvertinti, todėl pareiškėjo argumentai, jog atsakovas netinkamai ir neišsamiai atliko jo skundo tyrimus, laikytini nepagrįstais.

Teismas darė išvadą, jog skundžiami atsakovo raštai ir Komisijos sprendimas buvo pagrįsti objektyviais duomenimis, pasirašyti įgaliotų asmenų, juose nurodyta apskundimo tvarka, todėl jie atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Atsakovas įvykdė jam priskirtas funkcijas, t. y. gavęs pareiškėjo pranešimą ir skundą, pradėjo administracinę procedūrą, siekdamas surinkti informaciją, keletą kartų ją tikrino vietoje, išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei padarė teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas, kurias įformino raštais. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas nei administracinis teisės pažeidimas, nei viešojo intereso pažeidimas, pareiškėjo reikalavimas negalėjo būti patenkintas. Atsakovo specialistai atliko visus būtinus veiksmus, siekiant nustatyti galimą administracinį teisės pažeidimą, t. y. jiems priskirtas funkcijas vykdė tinkamai. Atsakovo atsakymai buvo išsamūs, objektyvūs, atsakyta į visus pareiškėjo keltus klausimus, todėl jie buvo teisėti ir pagrįsti.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo teiginius, kad pareiškėjas, pasirinkęs ginčo sprendimo būdą per administracinių ginčų komisiją, privalėjo jo laikytis ir teisme galėjo prašyti panaikinti Komisijos sprendimą, bet ne atsakovo raštus, akcentavo, kad tokią poziciją atsakovas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-502/2008. Šios bylos aplinkybės nebuvo tapačios nagrinėjamam ginčui, nes atsakovo minimoje byloje teismas pasisakė dėl situacijos, kai asmuo kreipėsi į teismą siekdamas jam palankaus administracinių ginčų komisijos sprendimo įvykdymo, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai nepatenkinus jo skundo dėl atsakovo priimtų raštų, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas nesilaikė pasirinktos ginčo sprendimo tvarkos. Taigi, nebuvo pagrindo nutraukti bylą dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Skyriaus ir Departamento raštus.

Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą nustatyti visus asmenis, atsakingus už susidariusią situaciją, įgalinančią sistemingą viešo intereso pažeidinėjimą, ir pritaikyti jiems teisės aktuose numatytą atsakomybę, pabrėžė, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Tuo tarpu administracinio teisės pažeidimo protokolų dėl ATPK 158 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų surašymas priskirtas atsakovo kompetencijai, todėl pastarasis pareiškėjo reikalavimas nenagrinėtinas teisme. Teismas taip pat pažymėjo, jog drausminės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai. Taigi, pareiškėjo reikalavimai dėl kaltų asmenų nustatymo ir administracinės ar drausminės atsakomybės taikymo negalėjo būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl šioje dalyje byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas R. D. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, teismas visiškai neįvertino byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad parduodamos gyvenamosios paskirties patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), skelbimuose yra sistemingai pristatomos kaip naudojamos veikiančių ir pajamas generuojančių svečių namų / viešbučio veiklai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo patalpų savininkai, skelbimuose nurodydami tokio pobūdžio informaciją, patys viešai patvirtina, jog šios patalpos yra naudojamos ne pagal numatytą jų paskirtį. Pareiškėjas pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, jog S. P. jau ne kartą buvo bausta dėl ATPK 158 straipsnio pažeidimo, t. y. už gyvenamosios paskirties patalpų naudojimą komercinei viešbučio veiklai. Pareiškėjas pažymi, kad savo veiksmais ginčo buto savininkai siekia sudaryti sąlygas toliau vykdyti pažeidimus ir šias patalpas įsigysiantiems asmenims. Tuo tarpu teismas rėmėsi formaliomis aplinkybėmis, kad Administracijos darbuotojai patikrinimų metu pažeidimų nenustatė, ginčo patalpose nėra gyvenama, o svečių namų / viešbučio „Central Avenue Hotel“ interneto svetainė neveikia ir joje nenurodoma, kad galima išsinuomoti kambarį.

Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog Administracijos darbuotojai, tirdami pareiškėjo nurodytas aplinkybes, savo funkcijas atliko tinkamai, kadangi jie, be kita ko, nė karto neapklausė ginčo patalpų savininkų ir net nemėgino tai padaryti, taip pat neapklausė liudytojų. Be to, jei Administracijos darbuotojams kilo kokių nors abejonių dėl skelbimuose nurodytos informacijos autentiškumo, jiems tereikėjo susisiekti su skelbimuose nurodytais konkrečiais Lietuvoje gerai žinomų nekilnojamojo turto agentūrų darbuotojais ir vadovais.

Pareiškėjo nuomone, vien pats patalpų pardavinėjimo veiksmas savaime laikytinas jų naudojimu ATPK 158 straipsnio prasme. Tai ypač pasireiškia tais atvejais, kai patalpos parduodamos ne kaip gyvenamosios (kaip yra iš tikrųjų), o kaip svečių namai / viešbutis, t. y. šią patalpų savybę nurodant kaip esminę. Ginčo patalpų savininkai, viešai skelbdami apie parduodamus neva svečių namus / viešbutį, demonstruoja, kad jiems jau ne kartą taikytos administracinės nuobaudos nepasiekė savo tikslų, o šių patalpų savininkų elgesys yra valingas, kryptingas ir atitinka ATPK 158 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėtį. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimo motyvai, jog nebuvo surinkta objektyvių faktinių duomenų apie pažeidimo padarymą, yra paviršutiniški, nes jie grindžiami visiškai nereikšmingomis aplinkybėmis, kad Administracijos darbuotojams atvykus patikrinti ginčo patalpų, jie jose nieko nerado. Atsakomybei taikyti nėra būtina nei patekti į patalpas, nei rinkti kokius nors kitus įrodymus, nes patys ginčo patalpų savininkai skelbimų apie parduodamus svečių namus / viešbutį publikavimu viešojoje erdvėje patvirtina, kad patalpos yra naudojamos ne pagal jų paskirtį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad ginčijamas teismo sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, be kita ko, kad Administracija, sistemingai tikrindama patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nenustatė, kad šios patalpos yra naudojamos pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, o vizualinių apžiūrų metu nustatyta, kad jose nevykdoma jokia veikla, jose niekas negyveno. Tuo tarpu pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės vienu įrodymu – viešai publikuojamais skelbimais apie parduodamus svečių namus / viešbutį.

Atsakovas pažymi, kad administracinė atsakomybė negali būti grindžiama prielaidomis, spėlionėmis, nuomone ar kitas neobjektyviais duomenimis. Vadovaujantis pareiškėjo logika, Administracija, nepaisydama 8 faktinių aplinkybių patikrinimo metu gautų rezultatų, remiantis vien pareiškėjo pateiktais skelbimais, iš kurių net nėra aišku, ar juose minimos patalpos tikrai yra pareiškėjo nurodytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), turėjo taikyti ATPK 158 straipsnį ir bausti asmenis, remiantis vien pareiškėjo pasvarstymais. Be to, atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog aplinkybę, kad Administracijos darbuotojai netinkamai vykdė jiems priskirtas funkcijas, patvirtina tai, jog jie neapklausė patalpų savininkų, patvirtina pareiškėjo pozicijos nepagrįstumą ir nelogiškumą, kadangi vėliau apeliaciniame skunde jis nurodo, kad administracinei atsakomybei taikyti nėra būtina nei pateikti į patalpas, nei rinkti kokius nors kitus įrodymus. Taigi, pareiškėjo teiginiai, jog Administracijos darbuotojai netinkamai ir neišsamiai ištyrė jo skundus, nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo R. D. B. prašymo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nustatyti, ar patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), naudojamos pagal paskirtį.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo darbuotojai tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, ir jo skundą atmetė.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog nebuvo įvertinti visi byloje esantys įrodymai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas iš esmės siekė, kad būtų nutrauktas ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimas ne pagal paskirtį, o šio buto savininkams Ž. ir S. P. būtų taikyta administracinė atsakomybė pagal ATPK 158 straipsnį, numatantį, kad gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų ir inžinerinių įrengimų naudojimo taisyklių pažeidimas, neūkiškas jų prižiūrėjimas, naudojimas ne pagal paskirtį, gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų, jų įrengimų ir tvarkymo objektų gadinimas yra administraciniai teisės pažeidimai. Pagal ATPK 5 straipsnį, savivaldybių tarybos tvirtinta taisykles (nuostatus), už kurių pažeidimą atsiranda administracinė atsakomybė pagal šio kodekso 158 straipsnį. Pagal ATPK 259-1 straipsnio 2 dalį, administracinių teisės pažeidimų bylose dėl ATPK 158 straipsnio pažeidimų protokolus turi teisę surašyti savivaldybių vykdomųjų institucijų ir jų tam įgalioti pareigūnai. Savivaldybių vykdomosios institucijos nagrinėja 158 straipsnio pirmojoje dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas (ATPK 222 str. 1 d.), o 158 straipsnio antrojoje dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) (ATPK 224 str. 1 d.). Taisyklių 11.4 punkte numatyta, kad teisę ATPK nustatytais atvejais ir tvarka surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas turi priežiūros vykdytojas. Priežiūros vykdytoju šiose taisyklėse laikomi, be kita ko, Skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio specialistai (6 p.). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, administraciniai teismai nėra kompetentingi pradėti administracinio teisės pažeidimo procesą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šioje byloje patikrins, ar atsakovo darbuotojų veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2015 m. balandžio 15 d. pranešimą (b. l. 32) ir 2015 m. gegužės 15 d. skundą (b. l. 38-39) atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau nenustatinės administracinio teisės pažeidimo elementų ginčo buto savininkų veiksmuose.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka; individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1–3 d.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2580/2011, 2017 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2902-556/2017).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami Skyriaus 2015 m. birželio 8 d. raštas (b. l. 14) ir Departamento 2015 m. gegužės 7 d. raštas (b. l. 16), taip pat ginčijamas Komisijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimas (b. l. 3-4), kuriuo minėti raštai pripažinti teisėtais, yra pagrįsti objektyviais duomenimis, pasirašyti įgaliotų asmenų, juose nurodyta apskundimo tvarka, todėl jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ginčijamų aktų turiniu, su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pabrėžtina, kad tiek Departamento 2015 m. gegužės 7 d. raštas, tiek Skyriaus 2015 m. birželio 8 d. raštas priimti atlikus daugkartinius patikrinimus vietoje, atitinkamai 2015 m. balandžio 22, 23, 27 ir 29 d. bei 2015 m. gegužės 29 ir 31 d., birželio 1, 3 ir 4 d., skirtingu paros metu, bei nustačius, kad ginčo bute niekas negyveno ir niekas juo nesinaudojo, o svečių namų / viešbučio „Central Avenue Hotel“, pasak pareiškėjo, veikusio (duomenys neskelbtini), interneto svetainė www.centralavenue.lt neveikė, joje nebuvo galima užsisakyti kambario. Šios aplinkybės ginčijamuose raštuose nurodytos. Pareiškėjas skunde teigė, kad Administracijos darbuotojai taip pat privalėjo apklausti liudytojus ir patikrinti filmuotą medžiagą, tačiau nepatikslino, kokie asmenys turėjo būti apklausti, koks vaizdo įrašas turėjo būti peržiūrėtas bei kokias aplinkybes, nenustatytas daugkartinių patikrinimų vietoje metu, gauti duomenys patvirtintų. Pareiškėjo pastebėjimas, kad nebuvo apklausti ir patys ginčo patalpų savininkai, taip pat nelaikytinas patvirtinančiu neišsamų jo skundo nagrinėjimą, kadangi surinkti objektyvūs duomenys apie šių patalpų naudojimą yra pakankami atitinkamoms išvadoms padaryti, o Ž. ir S. P. paaiškinimų apie tai, ar jie ir toliau vykdo administracinius teisės pažeidimus, patikimumas būtų abejotinas. Taigi, nėra pagrindo šiuos sprendimus pripažinti nemotyvuotais ir neatitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš Departamento Komisijai 2015 m. liepos 2 d. pateikto elektroninio pranešimo tarnybinės veiklos klausimais (b. l. 64-67), pareiškėjas į Administraciją dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. kreipėsi daug kartų, į visus pareiškėjo prašymus buvo atsakyta, o, nustačius pagrindą, S. P., kaip svečių namų „Central Avenue Hotel“ direktorei, buvo surašyti protokolai už administracinius teisės pažeidimus, nurodytus ATPK 158 straipsnio 1 arba 2 dalyje, jai skirtos baudos (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu – 1 250 Lt (362,03 Eur), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2013 m. spalio 17 d. nutarimu – 500 Lt (144,81 Eur)), aukštesnių instancijų teismai šias administracines nuobaudas paliko galioti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-55-2014 ir 2014 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-62-2014). Šiuo atveju Administracijos darbuotojai, patikrinę pareiškėjo teiginių apie ATPK 158 straipsnio pažeidimą, t. y. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimą ne pagal paskirtį, pagrįstumą, šiuos teiginius patvirtinančių aplinkybių nenustatė, todėl administracinio teisės pažeidimo protokolas S. P. surašytas nebuvo.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas galimą ATPK 158 straipsnio pažeidimą sieja išimtinai su aplinkybe, kad ginčo butas, siekiant jį parduoti, yra reklamuojamas kaip veikiantys svečių namai / viešbutis. Pareiškėjo nuomone, buto, esančio (duomenys neskelbtini), įvardijimas svečių namais / viešbučiu internetiniuose skelbimuose prilygsta šių patalpų naudojimui ne pagal paskirtį ir yra pakankamas ATPK 158 straipsnyje numatytam administraciniam teisės pažeidimui nustatyti. Pareiškėjas, be jau minėtos anksčiau S. P. taikytos administracinės atsakomybės, nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių ginčo patalpos turėtų būti pripažintos naudojamomis ne pagal paskirtį, pavyzdžiui, kad jose dar vis teikiamos apgyvendinimo paslaugos, priimami klientai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Lietuvos Respublikos statybų įstatymą, statinio naudojimas – tai esminių statinių reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams tenkinti, o statinio paskirtis – tai statinio viešajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, ūkinei komercinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomus reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose (2 str. 72 ir 77 d.). Vadovaujantis šiais apibrėžimais, statinio (pastato) ar jį sudarančių atskirų patalpų reklamavimas siekiant parduoti ar pardavimas nėra laikomas statinio ar patalpų naudojimu, todėl tokiu būdu disponuojamas statinys ar patalpos negali būti pripažintas (pripažintos) naudojamu (naudojamomis) pagal paskirtį arba ne pagal paskirtį. Taigi aplinkybė, kad, remiantis pareiškėjo pateiktų skelbimų kopijomis (b. l. 52-57) ir 2015 m. balandžio mėn. patikrinimų metu Administracijos darbuotojų per langą padarytomis ginčo buto vidaus nuotraukomis (b. l. 35-37), butas, esantis (duomenys neskelbtini), iš tiesų yra reklamuojamas kaip parduodami veikiantys svečių namai / viešbutis, nepriklausomai nuo šios reklamos turinio atitikimo tikrovei, nelaikytina savaime patvirtinančia egzistuojant ATPK 158 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Administracija išsamiai patikrino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir, remdamasi gautais duomenimis, pateikė motyvuotas išvadas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas ginčijamų Skyriaus ir Departamento raštų bei Komisijos sprendimo nepagrįstumą iš esmės grindė subjektyvia savo nuomone apie tai, kad patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), reklamavimas nurodant, kad tai yra veikiantys svečių namai / viešbutis, laikytinas šių patalpų naudojimu ne pagal paskirtį ATPK 158 straipsnio prasme ir todėl už tai šių patalpų savininkams turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, o atsakovo darbuotojai išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundus, atliko daugkartinius patalpų patikrinimus, minėti aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl Skyriaus 2015 m. birželio 8 d. raštas ir Departamento 2015 m. gegužės 7 d. raštas, taip pat Komisijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimas (b. l. 3-4), kuriuo pareiškėjo skundas dėl šių raštų atmestas, pripažintini teisėtais ir pagrįstais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingos išvados, jog pareiškėjo reikalavimas šiuos aktus panaikinti yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kaip išvestinis atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Departamentą nedelsiant imtis veiksmų, kurie eliminuotų galimybes patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), naudoti ne pagal paskirtį.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė