2016-03-29 Nr. AB-7098-3-61-3-03654-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-625-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03654-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5829 „Dėl 2014 m. gegužės 19 d. prašymo“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą dėl sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su jam paskirtos senatvės pensijos dydžio sumažinimu taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teigė, kad VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą, kaip pateiktą praleidus 3 metų skundo padavimo terminą, šį terminą skaičiuodama nuo pirmosios valstybinės socialinio draudimo pensijos išmokėjimo datos, t. y. 2010 m. balandžio mėn. Termino skundui paduoti nėra praleidęs, nes apie tai, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir yra neteisėtos, t. y. apie savo teisių pažeidimą, jis sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsiteisėjimo dieną (2012 m. rugsėjo 21 d.), todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Apie tai, kokia apimtimi ir kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama ne visa senatvės pensija, sužinojo tik gavęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2014 m. gegužės 23 d. pažymą apie neišmokėtos pensijos dalį. Pažymėjo, kad šiuo atveju turi būti taikomos ne Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatos, o specialiojo teisės akto – Laikinojo įstatymo – nuostatos.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 14–17) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. balandžio mėn., o į VSDFV dėl sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi tik 2014 m. gegužės 19 d., t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu šis terminas galėtų būti atnaujintas. Atsižvelgdama į tai, VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5829 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą dėl 2010–2011 m. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo ir nurodė pareiškėjui, jog iki 2014 m. liepos 25 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjui jokių įrodymų ar paaiškinimų dėl praleisto termino nepateikus, VSDFV 2014 m. rugpjūčio 13 d. priėmė galutinį sprendimą Nr. (6.5) I-6865, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą, kaip pateiktą praleidus įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ginčijamas VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5829 yra tarpinis procedūrinio pobūdžio dokumentas, todėl panaikinti šį sprendimą, kaip atsisakymą nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą, nėra pagrindo. Laikinasis įstatymas 2010–2011 m. buvo taikomas kartu su Pensijų įstatymu, nes pagal Pensijų įstatymo normas apskaičiuota pensija buvo dar kartą perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo teiginys dėl bendrosios ir specialiosios normos konkurencijos yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimus dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal teisės aktų priskirtą kompetenciją nenagrinėjo VSDFV, prašo teismo atlikti nepriskirtą viešojo administravimo institucijos funkciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 30–33) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5829 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6865; įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies.

Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas prašė teismo panaikinti VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5929, tačiau skundo ir jo priedų turinys patvirtino, kad formuluojant reikalavimus teismui buvo padaryta techninė klaida nurodant ginčijamo dokumento numerį, t. y. vietoje „Nr. (6.5) I-5829“ nurodant „Nr. (6.5) I-5929“. Todėl toliau šioje byloje buvo nagrinėjamas VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5829 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 103 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 19 d. pateikė VSDFV prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodyta praktika šiuo klausimu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), Pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra specialusis terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, o ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo sumokėta 2010 m. balandžio mėn., taigi apie tai, kad paskirta pensija buvo sumažinta, pareiškėjas sužinojo 2010 m. balandžio mėn. Pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV su 2014 m. gegužės 19 d. prašymu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.

Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktais. Teismo nuomone, vadovaujantis Taisyklių 20 ir 31 punktų nuostatomis, tuo atveju, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas terminas skundui pateikti, atsakovas apie tai privalo informuoti pareiškėją ir prašyti iki nustatyto termino pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti, ir tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia (nepateikia) prašomus įrodymus, yra sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas, t. y. priimamas galutinis sprendimas. Taisyklėse nėra numatyta galimybė priimti galutinį sprendimą konstatuojant termino praleidimą, o vėliau, įvertinus termino praleidimo priežastis, priimti dar vieną sprendimą.

Teismas nustatė, kad VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendime Nr. (6.5) I-5829 konstatuota, jog pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 10.22.C-6814 paduoti, ir nurodyta, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki 2014 m. liepos 25 d. pateiks įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, jo skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, o per nustatytą terminą tokių įrodymų nepateikus arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo bus paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą. Teismas paminėjo, kad pareiškėjas nepasinaudojo VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendime Nr. (6.5) I-5829 jam suteikta teise iki 2014 m. liepos 25 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminas 2014 m. gegužės 19 d. prašymui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių, tačiau 2014 m. liepos 28 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti paminėtą VSDFV sprendimą. t. y. realizavo šiame sprendime nurodytą teisę apskųsti jį teismui. Atsakovas, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5829 pagrįstumą ir teisėtumą ginčijo teisme, 2014 m. rugpjūčio 13 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-6865, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą, kaip pateiktą praleidus skundo padavimo terminą. Atsižvelgęs į tai, kad VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendime Nr. (6.5) I-5829 buvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir argumentai, kodėl atsakovas laikė, jog pareiškėjas praleido terminą prašymui paduoti, teismas padarė išvadą, kad atsakovas tiek forma, tiek turiniu priėmė galutinį sprendimą ir tokiais savo veiksmais pažeidė Taisyklių 20 punkto reikalavimus. Esant apskųstam VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimui Nr. (6.5) I-5829, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti dar vieną sprendimą (2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6865) dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5829 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6865 naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti, o VSDFV įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 36–39) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad iš VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5829 turinio akivaizdu, jog tai nėra galutinis sprendimas, kad galutinis sprendimas bus priimtas pareiškėjui atlikus arba neatlikus pastarajame VSDFV sprendime nurodytus veiksmus, todėl teismo išvada, kad atsakovas tiek forma, tiek turiniu priėmė galutinį sprendimą, nes sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, kuria remdamasis teismas pripažino VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5829 neteisėtu, yra nepagrįsta. Pareiškėjui jokių įrodymų ar paaiškinimų dėl praleisto termino per VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendime Nr. (6.5) I-5829 nurodytą terminą nepateikus, VSDFV 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6865, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, priėmė galutinį sprendimą.

Būtent pastarasis sprendimas sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes – juo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą, todėl privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra VSDFV nebuvo baigta. Taigi VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5829, kuriuo pasiūlyta pareiškėjui pateikti įrodymus, yra tarpinis sprendimas, skirtas informuoti pareiškėją apie praleistą skundo padavimo terminą ir pasiūlyti pateikti įrodymus terminui atnaujinti. Teismo sprendimas panaikinti šį sprendimą, tariamai kaip galutinį sprendimą nenagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. prašymo, priimtą pažeidžiant Taisyklių 20 punktą, yra nepagrįstas.

Visgi negalima užkirsti kelio pareiškėjui nesutikti ir ginčyti tarpinių, negalutinių VSDFV sprendimų. VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendime Nr. (6.5) I-5829 nurodė pareiškėjui, kad šis praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui dėl sumažintos senatvės pensijos mokėjimo apskųsti. Pareiškėjas skunde teismui aiškiai išreiškė nesutikimą su paminėtame VSDFV sprendime nurodytu termino skaičiavimu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-25-520/2015, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4, 5 dalių nuostatomis, visi VSDFV sprendimai ir veiksmai (neveikimas) gali būti skundžiami teismui, jei asmuo mano, kad VSDFV sprendimu ar veiksmu (neveikimu) yra pažeidžiamos asmens teisės. Taigi VSDFV, 2014 m. liepos 1 d. sprendime Nr. (6.5) I-5829 nurodydama šio tarpinio sprendimo apskundimo tvarką, nepadarė teismo nurodyto Taisyklių 20 punkto pažeidimo.

Pažymi, kad Taisyklės nereglamentuoja, kokiais atvejais priimamas tarpinis, kokiais – galutinis sprendimas. Teismas, priimdamas nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5829 panaikinimo, pripažino, jog šis sprendimas gali būti ginčijamas teisme. Be to, teismas nemotyvavo, kodėl, esant apskųstam VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimui Nr. (6.5) I-5829, VSDFV neturėjo teisinio pagrindo priimti dar vieną sprendimą – 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6865. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai panaikino VSDFV sprendimus bei įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 42–43) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad, nesutikdamas su VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5829 teisėtumu ir pagrįstumu ir nepraleidęs nustatyto termino, 2014 m. liepos 28 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti šį sprendimą. VSDFV priimant 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6865, 2014 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5829 nebuvo įsiteisėjęs. Dėl šių aplinkybių teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, esant apskųstam VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimui Nr. (6.5) I-5829, VSDFV neturėjo teisinio pagrindo priimti 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6865. Vadovaujantis Taisyklių 20, 31 punktais, teismas teisingai pažymėjo, jog Taisyklėse nėra numatyta galimybė priimti galutinį sprendimą konstatuojant termino praleidimą, o vėliau, įvertinus termino praleidimo priežastis, priimti dar vieną sprendimą. Be to, įvertinus VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5829 turinį, atsižvelgiant į tai, jog šiame sprendime atsakovas nurodė sprendimo apskundimo tvarką ir argumentus dėl praleisto termino prašymui paduoti, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas tiek forma, tiek turiniu priėmė galutinį sprendimą ir tokiais savo veiksmais pažeidė Taisyklių 20 punkto reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Kauno) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. balandžio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. gegužės 19 d. pareiškėjas padavė VSDFV adresuotą prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 18);

2) VSDFV 2014 m. liepos 1 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjo yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. balandžio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, jam pasiūlyta iki 2014 m. liepos 25 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Taip pat jam buvo nurodyta, kad, vadovaujantis Taisyklių 20 ir 31 punktų nuostatomis, paminėtas jo prašymas bus paliktas nenagrinėtas, jeigu jis per nustatytą laiką nepateiks įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti šį terminą, arba jeigu jo nurodytos termino praleidimo priežastys nebus pripažintos pagrindu atnaujinti šį terminą (b. l. 19-20);

3) pareiškėjas nepateikė atsakovui 2014 m. liepos 1 d. rašte prašomų įrodymų ir 2014 m. liepos 31 d. paduotu skundu kreipėsi į teismą dėl paminėto VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimo panaikinimo bei atsakovo įpareigojimo išnagrinėti jo 2014 m. gegužės 19 d. prašymą dėl sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo;

4) VSDFV 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu atsakovas, konstatavęs, jog pareiškėjas per nustatytą terminą nepateikė iš jo prašytų įrodymų, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti iš esmės pareiškėjo paduotą prašymą (b. l. 21).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV paduotas 2014 m. gegužės 19 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. balandžio mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. balandžio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jis ignoravo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikosi klaidingos pozicijos dėl šio termino skaičiavimo pradžios nustatymo, neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjo teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Dėl šių priežasčių kolegija taip pat neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sureikšmindamas iš esmės formalaus pobūdžio Taisyklių 20 punkto pažeidimą, panaikino pareiškėjo skundžiamą atsakovo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė