2022-03-10 Nr. BB-1734-1-01-1-53114-2018-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-30-648/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53114-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.10.2.1; 2.1.7.5; 2.3.6.4.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 3 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas septyniasdešimt penkių parų areštas; nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir M. R. iš nuteistojo D. J. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. J. nuteistas už tai, kad 2018 m. lapkričio 5 d. apie 22.25 val. (duomenys neskelbtini), panaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas priemones bei būdus, tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino svetimą turtą, t. y. padegdamas sunaikino M. R. priklausančią 1454,22 Eur vertės malkinę su joje esančiomis 175 Eur vertės malkomis, po to gaisro metu apdegė 1278,63 Eur vertės šalia stovintis ūkinis pastatas, tokiais savo tyčiniais veiksmais visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir apgadino 2907,85 Eur vertės M. R. priklausančio turto.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro K. Gaubio bei nukentėjusiosios M. R. ir jos atstovo advokato A. Sakalausko apeliacinius skundus, įvertinęs bylos įrodymus, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. J. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą, išteisintas nepagrįstai, įrodymus įvertinus pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, – įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į jų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą ir įvertinęs ištirtus įrodymus, atmetęs gynybos keliamas versijas, kad gaisrą galėjo sukelti pati nukentėjusioji, siekdama gauti draudimo išmoką, arba kad gaisras galėjo kilti dėl elektros instaliacijos gedimo, konstatavo, kad bylos įrodymai patvirtina D. J. tyčią padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir kad nukentėjusiajai šiuo nusikaltimu buvo padaryta 1000 Eur neturtinė žala.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 3 d. nuosprendį konstatavus, kad neįrodyta, jog D. J. dalyvavo padarant nusikaltimą, nurodytą BK 187 straipsnio 2 dalyje. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Šioje byloje apygardos teismas pažeidė apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymo tvarką, nustatytą BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, neatskleisdamas ir nedetalizuodamas, kaip nagrinėjamu atveju pasireiškė inkriminuojama nusikalstama veika (nenurodė, kokiais veiksmais, kada ir kaip veika buvo padaryta, neanalizavo kitų svarbių aplinkybių), šios veikos inkriminavimą grindė iš esmės tik „gynybinių versijų“ atmetimo principu. Taip pat pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas nuosprendyje nepasisakyta dėl visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, įrodymai nevertinti nei atskirai, nei kaip visuma, dalis teismo argumentų nesuprantami, nelogiški ir nemotyvuoti, tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamoji atsakomybė yra individuali teisinės atsakomybės rūšis. Baudžiamosios atsakomybės vienintelis pagrindas – nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimas kaltininko veikoje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados ir galutinis jo priimtas sprendimas išteisinti kaltinamąjį, yra pagrįsti, ir tai pagrindė tuo, kad apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje byloje surinkti įrodymai buvo aprašyti net 21 lape, o įrodymų vertinimo motyvai ir išvados dėl įrodymų vertinimo bei kaltinamojo išteisinimo pateikti vos 1 lape. Taigi apeliacinės instancijos teismas išrado naują įrodymų vertinimo būdą, kuris leidžia spėti teismo šališkumą, t. y. faktinių duomenų apimtį, o ne jų įrodomąją vertę. Apeliacinės instancijos teismas tokiais teiginiais siekė sumenkinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau ir pats tik pacitavo atskirus bylos duomenis, o išvadų dėl asmens kaltumo nepagrindė, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vien remdamasis išsigandusio dėl sulaikymo asmens pirminiais parodymais, nutylėdamas, kad apie savęs apkalbėjimą asmuo informuojamas dar iki priimant sprendimą dėl proceso užbaigimo pagreitinto proceso tvarka.

3.3. Vietoj įrodymų analizės (tikėtina, dėl to, jog įrodymų net nebuvo siekiama surinkti) apeliacinės instancijos teismas pasirinko analizuoti nuteistojo pasvarstymus apie tai, dėl ko galėjo kilti gaisras (nuo elektros ar nuo tyčinių savininkų veiksmų). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamojo gynybinės versijos nepasitvirtino, todėl jis kaltas. Dėl to kyla klausimas, nuo kada tyrimo ar gynybinės versijos tampa kaltės įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad tai tik dvi kaltinamojo iškeltos versijos dėl galimos gaisro priežasties, kurios turėjo būti keliamos prokuroro kaip tyrimo versijos. Susidaro įspūdis, kad nuteistasis yra kaltas dėl to, kad iškėlė tik dvi galimas gaisro kilimo priežastis, nes jeigu būtų nurodęs daugiau galimų priežasčių (gal tai savaiminis užsidegimas, esant drėgnų malkų džiūvimo procesui, nuorūka ar kitas pašalinės ugnies šaltinis), būtų priimtas sprendimas, jog nesurinkta pakankamai duomenų jo kaltei pagrįsti.

3.4. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pakartoja apeliantų apeliacinio skundo argumentus, atskirais atvejais juos net nukopijuodamas, ir daro akivaizdžią įrodymų tyrimo klaidą. Antai į nuoseklią kasatoriaus poziciją nuo pat paleidimo iš laikinojo sulaikymo, kad save apkalbėjo siekdamas išvengti suėmimo, apeliacinės instancijos teismas pasisako pateikdamas bendro pobūdžio nuostatas, tačiau vertinimo nepateikia, netgi nutyli, kokie įrodymai patvirtina pirmosios apklausos parodymus.

3.5. Atkreiptinas dėmesys, jog nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų byloje nėra, tad jei apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikšmės galutiniam įrodymų vertinimui, kyla klausimas, kodėl apkaltinamajam nuosprendžiui naudojama tik selektyviai atrinkta parodymų dalis, o parodymų dalis, rodanti neatsargumą (nuteistasis yra nurodęs ir tai, kad užtrypė ugnį prieš palikdamas malkinę), nutylima, nors tai netgi reikšminga veikos kvalifikacijai.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo reikalavimais, įtvirtintais baudžiamojo proceso įstatyme, neatskleidė ir nedetalizavo, kaip nagrinėjamu atveju pasireiškė inkriminuojamos nusikalstamos veikos (nenurodė, kokiais veiksmais, kada ir kaip veikos buvo padarytos, neanalizavo kitų svarbių aplinkybių, nepateikė tinkamos šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė šias nuosprendžio išvadas). Visi šie pažeidimai laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 1 dalis).

3.7. Be to, apeliacinės instancijos teismas, paskyręs bausmę, neįskaitė į bausmės laiką faktinio sulaikymo laiko. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad į policiją D. J. pristatytas 2018 m. lapkričio 6 d. 11.40 val., išleistas 2018 m. lapkričio 6 d. 15.35 val., tačiau nustatyta, kad faktinis sulaikymas užfiksuotas nuo 2018 m. lapkričio 6 d. 8.57 val., vėliau buvo kiti prievartiniai policijos veiksmai: 10.04 val. nustatytas 0,46 promilės girtumas, 10.10–10.50 val. atlikta krata, 12.50–13.35 val. atlikta apklausa, parodymų patikrinimas ir kt. Šių aplinkybių neįvertinimas yra šiurkštus proceso ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 10645/08) konstatavo Konvencijos 5 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į laisvę ir saugumą, 1 dalies pažeidimą dėl panašaus pareigūnų elgesio kaip ir nagrinėjamoje byloje. EŽTT išaiškino, kad sulaikymo nefiksavimas laikytinas rimčiausiu pažeidimu, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma ir labai trumpam laisvės atėmimui. Pareigūnų elgesys laikant atsivežtą pareiškėją kelias valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje be jokio atliekamų veiksmų procesinio įforminimo EŽTT vertintas kaip pareigūnų siekis įbauginti pareiškėją ir taip išgauti iš jos informaciją. Kauno apygardos teismas panašaus pobūdžio veiksmus kitoje baudžiamojoje byloje (pavyzdžiui, byloje Nr. 1A-380-813/2020) įvertino kaip nusikalstamus, t. y. kaip policijos pareigūnų piktnaudžiavimą, o šioje byloje net nepasisakė dėl asmens faktinio sulaikymo nefiksavimo ir šio laiko neįskaitė į bausmės laiką, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

3.8. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, surašytas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, išvados dviprasmiškos ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių suvaržytos kaltinamojo teisės.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso – BPK 20 straipsnio, taip pat BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų pažeidimus, nes skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokiais veiksmais, kada ir kaip buvo padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 187 straipsnio 2 dalyje, neanalizavo kitų svarbių aplinkybių, nepateikė tinkamų šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadas dėl kasatoriaus kaltumo. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

6. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo, nurodyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, požymius D. J. veiksmuose šios instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 187 straipsnio 2 dalį taikyti, nustatytos nepadarant kasatoriaus nurodomų BPK pažeidimų.

7. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad kaltinimas D. J. padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, dėl M. R. priklausančio svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė priešingą išvadą konstatuodamas, kad byloje surinktų netiesioginių įrodymų visumos, kurią patvirtina ir paties D. J. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, pakanka pripažinti, kad M. R. priklausančią malkinę tyčia padegė ir tokiais veiksmais visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir apgadino svetimą turtą būtent D. J..

8. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl pripažintų įrodytomis faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės nuosprendyje išsamiai motyvuotos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį į tai, kad D. J. proceso metu pakeitė savo parodymus, todėl teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kuriais jis neigė padegęs M. R. priklausančią malkinę, palygino su jo pirminiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kitais byloje surinktais įrodymais (nukentėjusiosios M. R., jos sugyventinio V. Š., priešgaisrinės pagalbos pareigūno E. Ž., policijos pareigūnės E. P., kaimynės G. K., liudytojų V. L., M. M., D. P. parodymais, parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu padarytose nuotraukose užfiksuotais duomenimis ir kt.). Vertindamas D. J. parodymus, kuriais jis neigė padegęs M. R. priklausančią malkinę teigdamas, kad pirmosios apklausos metu save apkalbėjo dėl policijos pareigūnų poveikio, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į policijos pareigūnų, dalyvavusių D. J. apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje metu, parodymus, analizavo jų ryšius su nuteistuoju ir nukentėjusiąja. Nenustatęs priežasčių, dėl kurių policijos pareigūnai galėjo norėti, kad dėl tyčinio M. R. priklausančio turto sunaikinimo ir sugadinimo kaltu būtų pripažintas būtent D. J., apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė D. J. proceso metu pakeistus parodymus. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat detaliai išanalizuotos ir motyvuotai atmestos dvi gynybos versijos, esą malkinę galėjo padegti pati nukentėjusioji, siekdama gauti draudimo išmoką ir vėliau melagingai apkaltinti kaimyną, arba gaisras galėjo kilti ne dėl tyčinių kokio nors asmens veiksmų, o dėl elektros instaliacijos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat argumentuotai pasisakė ir dėl galimo D. J. motyvo padegti malkinę taip kerštaujant nukentėjusiajai (malkinė buvo padegta tos pačios dienos vakarą, kai Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmuose buvo nagrinėjamas teikimas dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo D. J. panaikinimo, kuriam įtakos turėjo 2018 m. spalio 11 d. tarp nukentėjusiosios ir D. J. įvykęs konfliktas). Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje bylos aplinkybių vertinimui ir jų pagrindu padarytoms išvadoms.

9. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad jis pripažintas kaltu tik dėl to, jog jo pateiktos gynybinės versijos nepasitvirtino. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas D. J. kaltę grindė ne jo pateiktų gynybinių versijų atmetimu, ne jo parodymų, duotų baudžiamajame procese, keitimu, o byloje surinktų įrodymų, kad ir netiesioginių, visuma.

10. Nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus teiginiais dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo apeliacinės instancijos teismui surašant apkaltinamąjį nuosprendį. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad visi įstatymo reikalaujami duomenys – nusikalstamos veikos padarymo vieta (nukentėjusiajai priklausanti malkinė adresu: (duomenys neskelbtini)), laikas (2018 m. lapkričio 5 d. apie 22.25 val.), būdas (padegimas), padariniai (sunaikinta 1454,22 Eur vertės malkinė su joje esančiomis malkomis ir apgadintas šalia stovintis 1278,63 Eur vertės ūkinis pastatas), išskyrus padegimo metu naudotas priemones, jame yra nurodyti. Pažymėtina, kad proceso metu buvo aiškinamos gaisro nukentėjusiajai priklausančioje malkinėje kilimo priežastys. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams apžiūrėjus įvykio vietą techninių gaisro kilimo priežasčių nenustatyta, kadangi pagalbinio ūkio pastate elektros ir kūrenimo įrenginių nebuvo. 2018 m. lapkričio 5 d. akte dėl kilusio gaisro Nr. 127 nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – įneštas pašalinis ugnies šaltinis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai išanalizuoti nuteistojo D. J. pirmosios apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje užfiksuoti jo parodymai apie tai, kad malkinėje susikrovė krūvelę iš kelių supuvusių malkų ir ją padegė su turimais degtukais, kuriuos pateikė pareigūnams. Šie parodymai sugretinti su liudytojo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno E. Ž. parodymais apie gaisro kilimo vietą ir bendrame bylos duomenų kontekste turėjo reikšmės formuojantis apeliacinės instancijos teismo vidiniam įsitikinimui dėl D. J. kaltumo padegus nukentėjusiajai priklausančią malkinę ir padegimo metu panaudotų priemonių (degtukų). Kartu atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju padegimo metu buvo panaudotas išorinis ugnies šaltinis, kuris gaisro metu sudegė ir dėl to neišliko, vien tai, kad aprašant įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes konkrečiai nenurodyta, kokias priemones naudodamas D. J. padegė malkinę, savaime nepatvirtina BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, juo labiau jo esmingumo. Taigi darytina išvada, kad apkaltinamajame nuosprendyje tinkamai išdėstytos D. J. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus ir apkaltinamajame nuosprendyje aprašydamas įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, kasatoriaus nurodomų esminių BPK pažeidimų nepadarė, pagal byloje nustatytas aplinkybes, priimdamas D. J. apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su faktinio sulaikymo įskaitymu į paskirtą bausmę

12. Kaip teigia kasatorius, jis buvo faktiškai sulaikytas nuo 2018 m. lapkričio 6 d. 8.57 val., vėliau buvo kiti prievartiniai policijos veiksmai: 10.04 val. nustatytas 0,46 promilės girtumas, 10.10–10.50 val. atlikta krata, 12.50–13.35 val. atlikta apklausa, parodymų patikrinimas ir paleistas tik 15.35 val., tačiau šis laikas nebuvo įskaitytas į paskirtą bausmę, taip pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatoriaus teiginiai dėl jo sulaikymo nepagrįsti.

13. Procesinė prievartos priemonė laikinasis sulaikymas gali būti taikoma tik esant BPK 140 straipsnyje nustatytiems pagrindams: 1) asmeniui, kuris yra užkluptas darantis nusikalstamą veiką ar tuoj po jos (1 dalis); 2 ) neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, tik išimtinais atvejais, kai yra suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos arba būtina suvaržyti asmens laisvę siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų, arba nėra galimybės BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo (2 dalis).

14. Iš bylos duomenų matyti, kad D. J. procesinė prievartos priemonė, nustatyta BPK 140 straipsnyje, nebuvo taikyta. D. J. sulaikytas nebuvo, tai patvirtino ir kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai M. Z., V. L., D. P., teigdami, kad D. J. į komisariatą ir į parodymų patikrinimą vietoje policijos automobiliu važiavo savo noru pareigūnams paaiškinus, jog bus apklausa, jam antrankiai nebuvo uždėti. Iš atliktų procesinių veiksmų protokolų ir šiuos veiksmus atlikusių pareigūnų tarnybinių pranešimų turinio matyti, kad kitą dieną po padegimo D. J. pareigūnams papasakojo įvykio aplinkybes ir važiuodamas policijos automobilyje, ir vėliau komisariate apklausiamas kaip įtariamasis, šias aplinkybes vėliau patikslino parodymų patikrinimo vietoje metu, geranoriškai sutiko atiduoti kratos metus rastus daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, taip pat matyti, kad procesiniai veiksmai buvo atliekami operatyviai, be nereikalingo gaišimo.

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, be kita ko, atsižvelgiant ir į tuo metu savanorišką D. J. sutikimą duoti parodymus ir juos patikrinti vietoje, kasatoriaus nurodyti su juo atlikti procesiniai veiksmai bei aptartas pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, bendravimas su juo ar vežimas policijos automobiliu iki komisariato ir atgal į įvykio vietą negali būti vertinami kaip BPK 140 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės – laikinojo sulaikymo – faktinis taikymas. Taigi ir pagrindo įskaityti kasaciniame skunde nurodytą laiką į paskirtos bausmės laiką šiuo atveju nėra.

16. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis