2019-05-15 Nr. AB-11386-3-61-3-00686-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-344-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00686-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. C. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. C., R. C. dėl sprendimo panaikinimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. A33-(43) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2017 m. spalio 9 d. raštą Nr. A33(43)-208 (toliau – ir Raštas), adresuotą valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registro centro Gyventojų registro departamentui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad iš pareiškėjos skundo reikalavimų matyti, kad pareiškėja ginčija Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. A33-(43) ir 2017 m. spalio 9 d. raštą Nr. A33(43)-208, kurie adresuoti VĮ Registro centro Gyventojų registro departamentui. Teismas konstatavo, kad pareiškėja skundžia Raštą bei Sprendimą, kurie jai neturėjo būti įteikti. Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos.

Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktą medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjai daug anksčiau nei 2019 m. sausio 18 d. tapo žinoma apie Sprendimo bei Rašto priėmimo aplinkybes, jų esminius elementus bei turinį. Iš pačios pareiškėjos pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėja žinojo, jog šiuos ginčijamus aktus priėmė Zujūnų seniūnija ir pasirašė Zujūnų seniūnas, taip pat kada šie ginčijami aktai priimti. Pareiškėjai buvo žinoma, kad Zujūnų seniūnija kreipėsi dėl deklaravimo klaidos ištaisymo ir po to priėmė sprendimą dėl deklaruotos gyvenamosios vietos R. C. atstatymo. Teismas pabrėžė, kad netgi aplinkybė, kad pareiškėjai faktiškai nurodytas raštas bei sprendimas įteikti 2019 m. sausio 18 d. susidariusios situacijos nekeičia, nes pareiškėja apie tokį Sprendimą bei Raštą žinojo jau iki šios datos. Teismas akcentavo, kad nuo pat Rašto bei Sprendimo priėmimo pareiškėja veikė per profesionalų teisininką, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja negalėjo suprasti ginčijamo rašto bei sprendimų esminių elementų. Priešingai, atstovaujama profesionalaus teisininko ir, kaip nustatyta, žinodama ginčijamų aktų esminius elementus ir jų turinį, pareiškėja galėjo ir turėjo kreiptis į Zujūnų seniūniją dėl šių aktų pateikimo jai, siekiant juos skųsti, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

III. Pareiškėja R. C. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nustatė, jog faktą, kad apie ginčijamų sprendimų esmę pareiškėja sužinojo 2017 m. lapkričio 6 d., t. y. būtent tuomet atsakovui pateikus jai informacinio pobūdžio raštą Nr.A33(43)-229-(2.1) (toliau – ir Raštas Nr.A33(43)-229-(2.1)), pareiškėja su šia išvada nesutikdama, 2019 m. kovo 15 d. raštu teismui paaiškino, jog atsakovo jai Rašte Nr.A33(43)-229-(2.1) nurodytos aplinkybės dėl ko buvo atstatyta gyvenamoji vieta R. C. ir aplinkybės nurodytos Sprendime ir Rašte skiriasi, jog apie jas 2017 m. lapkričio 6 d. ji nesužinojo. Šią aplinkybę akivaizdžiai patvirtina Sprendimo ir Rašto Nr.A33(43)-229-(2.1) turinių palyginimas.

Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos skunde nurodytą aplinkybę, jog 2017 m. spalio 11 d. R. C. išlaužus spynas ir prievarta prieš R. C. valią įsibrovus į namą, kuriame ji gyveno, tą pačią dieną ji buvo nuvykusi į seniūniją, tačiau jai nebuvo nieko pasakyta apie neva jau turėjusį būti priimtą Sprendimą ir Raštą, o tik paaiškinta, jog R. C. kreipėsi į seniūniją ir nurodė, jog jis yra namo savininkas, nesutinka, kad R. C. būtų išdeklaruotas, R. C. gyvena name. Taigi, atsakovas nuslėpė nuo pareiškėjos, jog 2017 m. spalio 9 d. buvo priimtas Sprendimas, koks buvo jo pagrindas, neprasitarė ir apie Raštą.

Pareiškėja pažymi, kad tai, jog 2017 m. lapkričio 6 d. ji žinojo, kad R. C. gyvenamoji vieta buvo atstatyta yra tik informacija, kuri, vertinant paminėtas aplinkybes, nėra susijusi su ginčijamo Sprendimo kaip individualaus pobūdžio teisės akto priėmimu bei turiniu, kadangi šiuo atveju svarbu ne tik pats faktas ar esmė, kad buvo panaikinti ankstesni deklaravimo duomenys R. C., bet ir Sprendimo bei Rašto faktinis bei teisinis pagrindas, adresatas.

Pareiškėjos nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartyje nepagrįstai nusprendė, jog „pareiškėja apie ginčijamų sprendimų esmę sužinojo anksčiau nei nurodo, t. y. ne 2019 m. sausio 18 d., o 2017 m. lapkričio 6 d.“, nes apie Sprendimą ir Raštą sužinojo tik atsakovui juos pateikus 2019 m. sausio 18 d. į administracinę bylą Nr. eI-1688-596/2019 ir dėl šios priežasties neprašė atnaujinti nepraleisto termino skųsti šiuos administracinius aktus. Pareiškėja akcentuoja, kad jokie įrodymai byloje neįrodo fakto, kad pareiškėja apie Sprendimą ir Raštą sužinojo anksčiau nei 2019 m. sausio 18 d., taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. C. atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartimi ir ją palaiko. Minėtoje nutartyje teismas išsamiai išaiškino, kad pareiškėjos atstovė advokatė V. Eigirdienė 2019 m. vasario 19 d. pateikdama skundą dėl Sprendimo ir Rašto NR.A33(43)-208 panaikinimo, teismui nurodė melagingas aplinkybes, neva ji nebuvo šių raštų gavusi ir su jais susipažinusi tuo metu, kai dar galėjo šiuos priimtus sprendimus apskųsti nepraleidusi įstatyminėse normose numatyto apskundimo termino.

Pažymi, kad kitoje administracinėje byloje Nr. eI-1688-596/2019, paduodama savo pirmąjį 2018 m. gruodžio 27 d. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Zūjūnų sen. sprendimų, pareiškėja pati išsamiai nurodė ir aprašė, kad jau prieš metus yra susipažinusi su Sprendimu ir Raštu bei neskundė jų teismui, nes nematė tame jokios prasmės ir tuo metu tokio tikslo neturėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad terminas Sprendimui ir Raštui apskųsti turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai pareiškėja sužinojo apie minėtus aktus. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš esmės dėl fakto, kada pareiškėja susipažino su skundžiamais sprendimais (Sprendimu ir Raštu).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžia, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-387-502/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjai buvo žinomos Sprendime ir Rašte nurodytos faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tiek atsakovo 2017 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. A33(43)-231-21, tiek atsakovo 2017 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. A33(43)-252(21) buvo nurodyta, kad 2017 m. spalio 9 d. buvo priimtas sprendimas dėl neteisėtai priimto atsakovo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. (2017-127-SPR)-23 panaikinimo. Taigi, pareiškėja žinojo, kad yra priimtas sprendimas, todėl iškilus neaiškumams, ji turėjo teisę kreiptis į atsakovą, prašydama pateikti minėtą sprendimą, o atsakovui nesuteikus tokios informacijos – kreiptis į teismą, prašydama išreikalauti minėtą sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja po atsakovo 2017 m. gruodžio 1 d. rašto Nr. A33(43)-252(21) gavimo būtų prašiusi papildomos informacijos apie sprendimą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai susiklosčiusi situacija tapo aiški. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja apie ginčijamus sprendimus sužinojo anksčiau, nei 2019 m. sausio 18 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja apie ginčijamus sprendimus sužinojo vėliausiai 2017 m. gruodžio 1 d., t. y. terminas skundui paduoti yra akivaizdžiai praleistas.

Pažymėtina, jog pareiškėja nei skunde, nei atskirajame skunde nesuformulavo prašymo atnaujinti terminą skundo reikalavimams pareikšti, nenurodė jokių objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių skundas negalėjo būti pateiktas teismui anksčiau. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjai praleidus terminą ir neprašius jo atnaujinti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis pareiškėjos atskirojo skundo argumentais skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. C. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė