2018-05-23 Nr. AB-10351-3-61-3-04290-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1293-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04290-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016 m. birželio 20 d. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose (šalta, drėgna). Tokiose kamerose neturėjo galimybės pakankamai judėti, buvo priverstas nuolat gulėti ar sėdėti. Nurodė, kad rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiais. Paaiškino, kad atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, buvo šalta ir purvina, esant žemai temperatūrai reikėjo išsirengti, daiktus dėti į nedezinfekuotas dėžes. Dėl šių aplinkybių, pasak pareiškėjo, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 119–128).

4. Atsiliepime į skundą nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau atsiradus galimybei asmenys perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nenustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų elgesio kontrolės. Visi Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktais. Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Taip pat nurodė, kad yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Tam yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Nurodė, kas yra įrengta kameroje bei pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose įrengti kitų baldų. Nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas sienele. Įstatymuose nenustatyta, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokios pareigos nenustato galiojantys teisės aktai. Kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Taip pat paaiškino suimtųjų pasivaikščiojimo tvarką, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, priežiūrą. Lukiškių TI-K prašė priteisti iš pareiškėjo 6,36 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 3 d. sprendimu nutraukė bylą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai kompensuoti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 142–147).

6. Teismas pažymėjo, jog skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė nuo 2015 m. iki 2016 m. birželio 20 d. Lukiškių TI-K buvo ribojama, pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu. Nustatęs nagrinėjamos bylos bei jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-3496-281/2016 dalyko, pagrindo bei šalių tapatumą, teismas konstatavo, kad, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, bylos dalis, kuria reikalaujama priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., nutrauktina.

7. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, iš viso 11 parų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuota, kad Lukiškių TI-K Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto kamerose neabejotinai susijusios su ploto trūkumu.

8. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo šalta ir drėgna. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjo skundai pagal kompetenciją buvo persiųsti nagrinėti Lukiškių TI-K, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. balandžio 9 d. skundus, konstatavo, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K nebuvo pažeistos. Byloje duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęs šį Lukiškių TI-K raštą išankstine privaloma tvarka, nenustatyta. Pažymėta, kad kiti pareiškėjo skundai ir Lukiškių TI-K atsakymai į juos nagrinėjamoje byloje neaktualūs, kadangi jose pasisakyta dėl kalinimo sąlygų ar aplinkybių, kurių pareiškėjas skunde neginčija. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl kitų aplinkybių (temperatūros) su skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir Centras) dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu ginčo laikotarpiu. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios su drėgme ir temperatūra buvo bendro pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklausė. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

9. Skunde pareiškėjas nurodė, kad rūkantieji yra laikomi kartu su nerūkančiais. Pažymėta, kad šių aplinkybių pareiškėjas visiškai nedetalizavo. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareigūnai priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų. Lukiškių TI-K atsižvelgia į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pažymėta, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymais laikyti jį kartu su nerūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

10. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz., rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, vertinti kaip deklaratyvaus pobūdžio ir atmesti kaip nepagrįsti.

11. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis. Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą (ypač į konstatuotą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą), nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo ne ilgas, t. y. 11 dienų, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 100 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebėjo, kad nei asmens orumo, nei asmens privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.

12. Atsakovo atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 6,36 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomas priteisti 6,36 Eur parengimo išlaidas. Teismas pažymėjo, kad dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Dėl nurodytų motyvų, Lukiškių TI-K prašymas netenkintas.

III. 13. Pareiškėjas T. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą (b. l. 155–156).

14. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagal prašymus neišreikalavo visų įrodymų, todėl išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, neteisingai taikė teisės normas, nepriteisdamas pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas turėjo įvertinti, kad EŽTT yra pripažinta, jog visi, kurie yra kalinami netinkamomis kalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio prasme, patiria neturtinę žalą.

15. Pažymi, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, kurioje buvo žemesnė oro temperatūra, nei nustato higienos normos reikalavimai. Be to, nedirbo pareigūno iškvietimo sistema.

16. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo patirtos kančios ir priteisė neadekvačią sumą neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas teigia, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu patyrė psichologinę kančią, kuri juntama ir išliks visam gyvenimui.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 162–165), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Teigia, kad konkrečiu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui T. P., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.

20. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

21. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 11 parų nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, o kitus pareiškėjo skundo teiginius (dėl drėgmės ir netinkamos temperatūros kamerose, rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais, pareigūnų netinkamo elgesio) atmetė kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. O bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., nutraukė. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjas taip pat teigia, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, kurioje temperatūra buvo žemesnė, nei numato higienos normos reikalavimai, be to, nedirbo pareigūno iškvietimo sistema.

24. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017 ir kt.).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas.

27. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013).

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad buvo laikomas kameroje, kurioje temperatūra per žema, tačiau šio savo teiginio visiškai nedetalizuoja: nenurodo nei konkrečios kameros, nei datų, kada, jo teigimu, šis pažeidimas buvo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris tokius bendro pobūdžio pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

29. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo teiginius dėl kameroje neveikiančios pareigūnų iškvietimo sistemos, pažymėtina, kad šių teiginių kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami argumentai dėl pareigūnų iškvietimo sistemos nevertinami.

30. Teisėjų kolegija tikrindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

32. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (11 parų neužtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį, nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra.

34. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

35. Kiek tai susiję su argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pabrėžtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan