2024-03-13 Nr. AB-4388-3-61-3-09652-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1287-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09652-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. (A. B.), V. B. (V. B.) ir U. B. (U. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. (A. B.), V. B. (V. B.) ir U. B. (U. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai A. B., V. B. (toliau – ir pareiškėjai) ir jų nepilnametė dukra U. B. (įstatyminiai atstovai – A. B., V. B.), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 23M81300 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą jų prašymus dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST) Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte 2023 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą suteikti jiems politinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi (duomenys neskelbtini) jie yra persekiojami dėl politinių motyvų. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėjus ir jų nepilnametę dukrą U. B. perduoti Prancūzijos Respublikai, kaip valstybei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

2.2. Pareiškėjai turi Prancūzijos Respublikos galiojančias vizas (A. B. – vizą FRA 603070262, galiojančią nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gegužės 31 d., pareiškėja V. B. – vizą FRA 603070263, galiojančią nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gegužės 31 d.).

2.3. Pareiškėjai sutinka, kad pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas, Reglamentas (ES) Nr. 604/2013), 12 straipsnio 2 dalį, jei prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė, išskyrus atvejį, kai ta viza buvo išduota kitos valstybės narės vardu pagal atstovavimo susitarimą, kaip numatyta 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 8 straipsnyje. Tačiau Dublino reglamento 17 straipsnyje nustatytos tam tikros išimtys, kai gali būti nukrypstama nuo šio reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės nustatymo kriterijų. ES valstybė narė turi diskreciją priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą net tada, kai ji pagal Reglamente (ES) Nr. 604/2013 nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra numatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti.

2.4. Migracijos departamentas 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo” (toliau – ir Įsakymas dėl Reglamento taikymo) nustatė, kad atliekant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 73 straipsnio 1 dalyje nurodytą tyrimą, Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti, ar dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai ES valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.

2.5. Pareiškėjų manymu, Lietuva yra tinkamiausia ES valstybė narė jų prieglobsčio prašymui išnagrinėti, kadangi jie teisėtu būdu atvyko į Lietuvos Respubliką, turi asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, bendradarbiauja su kompetentingomis valstybės institucijomis, teikia nuoseklius ir pagrįstus objektyviais duomenimis bei faktinėmis aplinkybėmis paaiškinimus. Pareiškėjus su Lietuva sieja socialiniai ir visuomeniniai ryšiai, nes jie atvyko į Lietuvos Respubliką tam, kad teisės aktų nustatyta tvarka pradėtų verslą ir tuo pagrindu gautų leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai 2023 m. kovo 1 d. įsigijo UAB „Storch.auto“ akcijų, išsinuomojo namą adresu: Sodų 19- oji g. 33, Vilniuje, turi pakankamai piniginių lėšų, reikalingų gyvenimui Lietuvoje – 15 350 Eur. Pareiškėjai nepradėjo įmonės veiklos, kadangi nuo 2023 m. gegužės 16 d. neturi galiojančių asmens tapatybę (kelionės) dokumentų, nes jų pasus po sulaikymo Vilniaus oro uoste paėmė atsakovas, todėl pareiškėjai negali atidaryti banko sąskaitos, siekdami įnešti pinigus, negali gauti pažymų apie (ne)teistumą ir todėl negali gauti leidimų dirbti Lietuvoje bei paskirti įmonės vadovo. Pareiškėjai yra rusakalbiai, nemokantys prancūzų kalbos, jų dukra prancūziškai taip pat nekalba. Nepilnametė pareiškėjų duktė šiuo metu mokosi Vilniaus Pavilnio pagrindinėje mokykloje, 10b klasėje, todėl ją perdavus Prancūzijos Respublikai, bus pažeistos jos teisės į privalomąjį mokslą ir ji taps pažeidžiama. Pareiškėjai palaiko ryšius su (duomenys neskelbtini) opozicijos atstovais Lietuvoje. Pareiškėjų ir jų nepilnametės dukters perdavimas Prancūzijos Respublikai sukels jiems pernelyg didelę ir neproporcingą žalą, pažeis vaiko specialius poreikius – gauti išsilavinimą savo gimtąja kalba.

2.6. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 74, 77 punkto nuostatomis, įvertinę, jog Sprendime nurodyta, kad Prancūzijos Respublikos kompetentinga institucija sutikimą perimti pareiškėjus priėmė 2023 m. rugpjūčio 18 d., tačiau nėra aišku, kada prašymas perimti pareiškėjus buvo išsiųstas Prancūzijos Respublikos kompetentingai institucijai, kada atsakovas gavo 2023 m. rugpjūčio 18 d. sutikimus Nr. 110174-D4 ir Nr. 110175-D4, mano, kad atsakovas pažeidė Tvarkos apraše nustatytus procedūrinius terminus ir tokiu atveju yra atsakingas už pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė skundą atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. 2023 m. gegužės 16 d. Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte, vykdant prevencinių saugumo priemonių planą „Filtras-C“ bei įgyvendinant neteisėtos migracijos kontrolę, buvo patikrinti keleivių, vykstančių į Berlyną reisu FR1571, dokumentai. Patikrinimo metu nustatyta, kad šiuo skrydžiu į Berlyną vyko (duomenys neskelbtini) piliečiai, t. y. pareiškėjai, kurie Šengeno erdvėje buvo neteisėtai, kadangi ES valstybių narių teritorijoje per 180 dienų laikotarpį jau buvo praleidę 90 dienų. Nustačius pažeidimą, pareiškėjai pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, Departamentas kreipėsi į atsakingas Prancūzijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėjus savo žinion. Kadangi užsieniečiai turi nepilnametę dukrą U. B., kuri taip pat turi Prancūzijos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą, galiojančią nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gegužės 31 d., į prašymą Prancūzijos Respublikai buvo įtraukta ir ji.

3.2. Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjų atveju nėra taikytini, nes jie nėra nelydimi nepilnamečiai ir, turimais duomenimis, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Tačiau jiems taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu asmenys turėjo galiojančias Prancūzijos Respublikos išduotas vizas. Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kai gali būti nukrypstama nuo reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijų. Įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją buvo konstatuota, kad Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjų atžvilgiu nėra taikytinas, nes, turimais duomenimis, pareiškėjai nėra išlaikomi asmenys ir neturi išlaikytinių. Dėl šių priežasčių atsakovas nepasinaudojo diskrecine išlyga ir netaikė pareiškėjams Dublino reglamento 17 straipsnio bei neprisiėmė sau atsakomybės nagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymą. Pagal Įstatymo 74 straipsnį Departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo ES valstybei narei gavęs ES valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją. Nagrinėjamu atveju 2023 m. rugpjūčio 18 d. raštais Nr. 110174-D4 ir Nr. 110175-D4 Prancūzijos Respublikos užsieniečių generalinio direktorato Europos prieglobsčio taisyklių taikymo departamento Dublino skyrius sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusius pareiškėjus ir jų nepilnametę dukrą, todėl atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą perduoti pareiškėjus Prancūzijos Respublikai.

3.3. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog Lietuvos Respublika yra tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė jų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, nes juos su Lietuva sieja socialiniai ir visuomeniniai santykiai. Asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Pareiškėjai skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų teiginį, jog Lietuvos Respublika yra tinkamiausia ES valstybė narė jų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui.

3.4. Atsakovo duomenimis, Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjų šeimos nariai, o jų socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jų prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Nors pareiškėjai teigia nusipirkę UAB „Storch.auto“ akcijų, tačiau tai nėra pagrindas prieglobsčio prašymo nagrinėjimui Lietuvoje, kadangi užsieniečiams, kurie užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Įstatymo nustatytais atvejais išduodamas leidimas laikinai gyventi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) duomenimis, UAB „Storch.auto“ nevykdo veiklos ir joje nedirba nė vienas darbuotojas. Prieglobsčio prašymą pareiškėjai pateikė siekdami išvengti nuobaudų dėl neteisėto buvimo Šengeno erdvėje, o kadangi pareiškėjas A. B. ir visi jo šeimos nariai turi galiojančias Prancūzijos Respublikos vizas, jiems pagal Dublino reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus taikytinas reglamento 12.2 straipsnis, kuriuo vadovaujantis asmenys turi būti perduoti Prancūzijai. Prancūzija yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl nėra pagrindo prielaidai, kad ji netinkamai įvertins pareiškėjų prašymą ir priims sprendimą, neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

3.5. Pareiškėjų skundo teiginiai dėl ryšių su Lietuva yra deklaratyvūs, kadangi jie niekada neturėjo Lietuvos išduoto leidimo gyventi ar vizos. Kadangi Prancūzijos Respublika sutiko perimti pareiškėjus savo žinion, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą. Nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių pareiškėjų perdavimas Prancūzijos Respublikai sukeltų jiems pernelyg didelę ir neproporcingą žalą. Dublino reglamento 16 ir 17 straipsnių nuostatos dėl diskrecinės išimties taikymo yra neprivalomos, nes ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Šiuo atveju pareiškėjų prieglobsčio prašymas gautas 2023 m. gegužės 16 d., prašymas perimti pareiškėjus Prancūzijos Respublikos kompetentingai institucijai buvo išsiųstas 2023 m. birželio 19 d., o atsakymas gautas 2023 m. rugpjūčio 18 d., todėl atsakovas nepažeidė nei Tvarkos apraše, nei Dublino reglamente nustatytų procedūrinių terminų ir reikalavimų.

II. 4. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjų A. B., V. B. ir U. B. skundą atmetė.

5. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

5.1. 2023 m. gegužės 16 d. Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte, vykdant prevencinių saugumo priemonių planą „Filtras-C“ bei įgyvendinant neteisėtos migracijos kontrolę, patikrinti keleivių, vykstančių į Berlyną reisu FR1571, dokumentai. Patikrinimo metu nustatyta, kad šiuo skrydžiu į Berlyną vyko (duomenys neskelbtini) piliečiai A. B. ir V. B., kurie Šengeno erdvėje buvo neteisėtai, kadangi Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje per 180 dienų laikotarpį jau buvo praleidę 90 dienų. Nustačius pažeidimą, pareiškėjai 2023 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, taip pat pateikė (duomenys neskelbtini) piliečių pasus.

5.2. Vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, Departamentas kreipėsi į atsakingas Prancūzijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėjus savo žinion, o, kadangi jie turi nepilnametę dukrą U. B., kuri taip pat turi Prancūzijos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą, galiojančią nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gegužės 31 d., į prašymą buvo įtraukta ir ji.

5.3. Prancūzijos Respublikos užsieniečių generalinio direktorato Europos prieglobsčio taisyklių taikymo departamento Dublino skyrius 2023 m. rugpjūčio 18 d. raštais Nr. 110174-D4 ir Nr. 110175-D4 sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusius pareiškėjus ir jų nepilnametę dukrą.

5.4. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė perduoti pareiškėjus ir jų nepilnametę dukrą Prancūzijos Respublikai, išduodant jiems kelionės dokumentus laissez-passer.

6. Teismas byloje, be kita ko, vadovavosi Įstatymo 72 straipsnio 1, 2 dalių, 74 straipsnio 1 dalies, 75 straipsnio, Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, Tvarkos aprašo VI skyriaus nuostatomis, aktualia teismų praktika, bei pažymėjo, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė.

7. Teismas, aptaręs pareiškėjų nurodytas aplinkybes, pagrindžiančias poreikį taikyti jų atžvilgiu Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytą išlygą, įvertinęs Įsakymo dėl Reglamento taikymo nuostatas, padarė išvadą, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalis neįtvirtina asmens teisės reikalauti, ir atitinkamai – atsakovo pareigos pasinaudoti savo teise nagrinėti šio asmens prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamento įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Kadangi teisės aktai neapibrėžia jokių kriterijų, kurių pagrindu būtų galima vertinti tokio pobūdžio sprendimo priėmimą, konstatuotina, kad atsakovas šiuo atveju turi plačią diskreciją nuspręsti, ar pasinaudoti jam Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjai tinkamai nepagrindė savo stiprių ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė tik tada, kai, įgyvendinant neteisėtos migracijos kontrolę, buvo nustatyta, kad pareiškėjai Šengeno erdvėje buvo neteisėtai, kadangi ES valstybių narių teritorijoje per 180 dienų laikotarpį jau buvo praleidę 90 dienų; pareiškėjai nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti jų prieglobsčio prašymą, taip pat nenurodė jokių argumentų, dėl ko Prancūzija nėra tinkamiausia valstybė išnagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų argumentai, kad jie siekia pradėti verslą Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra patvirtinti įrodymais, o Migracijos departamentui nustačius, kad UAB „Storch.auto“, kurios akcijas pareiškėjai įsigijo, nevykdo veiklos, pareiškėjai šią aplinkybę paneigiančių duomenų nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Nors pareiškėjai teigia, kad jie nemoka prancūzų kalbos, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai mokėtų lietuvių kalbą. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų argumentus, jog jų duktė, nemokėdama prancūzų kalbos, taps pažeidžiama, nes negalės gauti išsilavinimo gimtąja kalba, atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjų duktė negalėtų mokytis gimtąja kalba Prancūzijoje.

9. Teismas nurodė, kad atsakovas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, įvertino jų situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą, tačiau nenustatė tam pakankamų pagrindų, o asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pakankamas pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Teismas pažymėjo, kad Prancūzijos Respublika, kuri pagal Dublino reglamento nuostatas yra atsakinga už pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Neturint jokio pagrindo abejoti Prancūzijos Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėjų ir jų dukters prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą Prancūzijos Respublikai.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti, o pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas, bei netenkintinas išvestinis reikalavimas, kuriuo pareiškėjai prašo įpareigoti Departamentą išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 11. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą patenkinti, bei priteisti pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, papildomai pažymint:

12.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Dublino reglamento 17 straipsnį. Šioje teisės normoje nustatytos išimtys, kai gali būti nukrypstama nuo šio reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo kriterijų.

12.2. Pareiškėjus su Lietuva sieja socialiniai ir visuomeniniai ryšiai: jie atvyko į Lietuvos Respubliką tam, kad čia teisės aktų nustatyta tvarka pradėtų savo verslą (dirbtų) ir tuo pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka gautų leidimą laikinai gyventi; pareiškėjai įsigijo UAB „Storch.auto” akcijas, išsinuomojo gyvenamąjį būstą, turi pakankamai piniginių lėšų, reikalingų gyvenimui Lietuvoje. Pareiškėjai nepradėjo įmonės veiklos vien todėl, kad nuo 2023 m. gegužės 16 d. neturi galiojančių asmens tapatybę patvirtinančių (kelionės) dokumentų. Be to, pareiškėjai yra rusakalbiai, prancūzų kalbos nemoka, jų dukra taip pat prancūziškai nekalba, ji mokosi mokykloje Vilniuje. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos diskrecinės išlygos sąlygos, pagal kurias, vadovaujantis šeimos, prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis bei dėl individualių humanitarinių priežasčių Lietuvos Respublika yra tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti.

12.3. Atsakovas Sprendimu taip pat nutarė pareiškėjų nepilnametę dukrą U. B. perduoti Prancūzijos Respublikai, kaip valstybei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Bet pareiškėjų dukra, turėdama Prancūzijos Respublikoje išduotą galiojančią vizą ir būdama Lietuvos Respublikos teritorijoje, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pažeidimų nepadarė, iki pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį pateikimo Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai. Be to, atsakovui buvo pateiktas atskiras prašymas išduoti pareiškėjų dukrai laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kol ji baigs mokyklą (gyvenant pas globėją, kuris nustatyta tvarka atsakovui yra pateikęs sutikimą, garantiją), šis prašymas dar neišnagrinėtas. Perdavus pareiškėjų dukrą Prancūzijai, bus pažeista jos teisė teisės aktų nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iki mokslų pabaigos, jos teisė į privalomąjį mokslą, pareiškėjų ir jų vaiko perdavimas Prancūzijos Respublikai sukels jiems pernelyg didelę ir neproporcingą žalą, pažeis vaiko specialius poreikius – gauti išsilavinimą savo gimtąja kalba.

13. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepargrįstą. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjų nesutikimas su ginčijamu sprendimu yra iš esmės deklaratyvus; pareiškėjai skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui, tinkamai nepagrindė savo stiprių ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuvos Respublika.

14. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjai Dublino reglamento diskrecinę išlygą prašo taikyti dėl humanitarinių priežasčių, šeimos ar kultūriniais motyvais, tačiau jie nepateikė jokių įrodymų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog Migracijos departamentas turi jų prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinių priežasčių. Pareiškėjai taip pat, nepateikė jokių įrodymų, kad Lietuvoje gyvena jų šeimos nariai, kuriems būtų suteiktas prieglobstis, todėl atitinkamai pareiškėjų atžvilgiu nėra taikomas Dublino reglamento 17 straipsnis.

15. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjai, teigdami, kad atsakovo Sprendimas pažeidžia pareiškėjų dukros specialius poreikius – gauti išsilavinimą savo gimtąja kalba, nepateikė jokių įrodymų, kad Prancūzijoje jų dukra negalės mokytis jos gimtąja kalba, be to, nėra duomenų, kad pareiškėjai ir jų dukra moka lietuvių kalbą. Dublino reglamento 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pagal šį reglamentą nepilnamečio, kuris lydi prašytoją ir kuris atitinka šeimos nario apibrėžtį, padėtis yra tokia pat, kaip ir jo šeimos nario padėtis, ir sprendimą dėl jo priima valstybė narė, atsakinga už to šeimos nario tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, net jeigu nepilnametis atskirai ir nėra prašytojas, jei tai atitinka nepilnamečio interesus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 23M81300 perduoti pareiškėjus Prancūzijos Respublikai, teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu paliko galioti atsakovo Sprendimą, konstatavęs, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą valstybė, atsakinga už pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra Prancūzijos Respublika, todėl atsakovas, įvertinęs pareiškėjų situaciją, tačiau nenustatęs pagrindų taikyti diskrecinę išlygą, pagrįstai skundžiamu Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėjus ir jų nepilnametę dukrą Prancūzijos Respublikai.

18. Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjų atžvilgiu taikyti diskrecinę išimtį dėl humanitarinių priežasčių bei dėl pareiškėjus su Lietuva siejančių socialinių, ekonominių ryšių.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Byloje nustatyta, kad 2023 m. gegužės 16 d. Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte, įgyvendinant neteisėtos migracijos kontrolę, buvo nustatyta, kad pareiškėjai, (duomenys neskelbtini) piliečiai A. B. ir V. B., Šengeno erdvėje buvo neteisėtai, kadangi Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje per 180 dienų laikotarpį jau buvo praleidę 90 dienų. Nustačius pažeidimą, pareiškėjai 2023 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Įstatymo 74 ir 75 straipsniais, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 74, 75 ir 82 punktais bei Dublino reglamento 12.2 straipsniu, Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 23M81300 perduoti pareiškėjus – (duomenys neskelbtini) piliečius A. B., V. B. ir U. B. – Prancūzijos Respublikai. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tai, jog pareiškėjams buvo išduota nacionalinė Prancūzijos Respublikos viza, galiojanti nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gegužės 31 d., bei įvertinus aplinkybes, kad Dublino reglamento16 straipsnyje ir 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga pareiškėjams negali būti taikoma, taip pat nenustatyta Įsakyme dėl Reglamento taikymo nurodytų aplinkybių, kurioms esant gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga. Be to, Migracijos departamentui kreipusis į atsakingas Prancūzijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėjus savo žinion, 2023 m. rugpjūčio 18 d. raštais Nr. 110174-D4 ir Nr. 110175-D4 Prancūzijos Respublikos Užsieniečių generalinio direktorato Europos prieglobsčio taisyklių taikymo departamento Dublino skyrius sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusius pareiškėjus.

21. Įstatymo 72 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. kovo 1 d.) 1 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su kompetentingomis Europos Sąjungos valstybių narių institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).

22. Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento III skyriaus 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu prieglobsčio prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė su šiame straipsnyje nustatytomis išimtimis. Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatanti, kad kiekviena valstybė narė, nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

23. Įsakyme dėl Reglamento taikymo nustatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia (be kita ko), kai: vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (5 p.); dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui (6 p.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, remiantis Dublino reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2079-1047/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-629/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2010-525/2023).

25. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju būtų pagrindas taikyti Dublino reglamento diskrecinę išlygą, byloje nėra įrodytas Įsakymo dėl Reglamento taikymo 1–6 punktų taikymą apibrėžiančių aplinkybių buvimas. Byloje nėra įrodyta, kad, vadovaujantis socialiniais ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojų ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis, pagrįstai manytina, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šių prieglobsčio prašytojų prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Nors pareiškėjai, be kita ko, apeliaciniame skunde vadovaujasi Įsakymo dėl Reglamento taikymo 5 ir 6 punktuose įtvirtintomis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygomis, tačiau nagrinėjamu atveju jų tinkamai neindividualizavo ir nepagrindė bei nenurodė jokių kitų svarbių ir objektyvių priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti jų prieglobsčio prašymą.

26. Pareiškėjai poreikį taikyti jų Dublino reglamento 17 straipsnio1 dalies nuostatas, be kita ko, grindė aplinkybe, kad jie nori dirbti Lietuvos Respublikoje, tuo tikslu įsigijo įmonę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjų įsigyta įmonė iki šiol nevykdo jokios veiklos, nors pareiškėjai ją įsigijo 2023 m. kovo 1 d., o aplinkybės, kuriomis jie grindžia įmonės veiklos nevykdymą (kad Migracijos departamentas paėmė pareiškėjų asmens dokumentus, be kurių jie negali pradėti vykdyti įmonės veiklos) atsirado tik 2023 m. gegužės 16 d., be to, kaip teisingai nustatė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, užsieniečiams, kurie užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Įstatymo nustatytais atvejais išduodamas leidimas laikinai gyventi. Tai, kad pareiškėjai išsinuomojo būstą Lietuvos Respublikoje bei kad jų dukra mokosi Lietuvoje, nepatvirtina, kad pareiškėjus su Lietuvos Respublika sieja itin glaudūs ryšiai, be to, pareiškėjai nenurodė turintys Lietuvos Respublikoje gyvenančių šeimos narių, draugų, įgijęs nekilnojamojo turto, taigi ir atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai atitinka Įsakymo dėl Reglamento taikymo 5 punkte nurodytas aplinkybes dėl diskrecinės išimties taikymo.

27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad narinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Įsakymo dėl Reglamento taikymo 6 punkte nurodytas sąlygas dėl Dublino reglamento išimties taikymo dėl humanitarinių priežasčių, kurias jie grindžia aplinkybe, jog perdavus pareiškėjų dukrą Prancūzijai, bus pažeista jos teisė teisės aktų nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iki mokslų pabaigos, jos teisė į privalomąjį mokslą, ir tai sukels pernelyg didelę ir neproporcingą žalą, pažeis vaiko specialius poreikius – gauti išsilavinimą savo gimtąja kalba. Teisėjų kolegija, vertindama šias aplinkybes, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad Prancūzijoje jų dukra negalės mokytis jos gimtąja kalba, be to, nėra duomenų, kad pareiškėjai ir jų dukra moka lietuvių kalbą, taigi sutiktina, kad pareiškėjai nepagrindė Įsakymo dėl Reglamento taikymo 6 punkte nurodytų sąlygų buvimo.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų Dublino reglamento išimties taikymo būtinybę, taip pat nenurodė pagrįstų argumentų dėl to, kodėl Prancūzijos Respublika nėra tinkamiausia valstybė išnagrinėti jų prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4362-261/2018). Kaip teisingai pažymėjo Migracijos departamentas, Prancūzijos Respublika yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl neturint jokio pagrindo abejoti Prancūzijos Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą perduoti Prancūzijos Respublikai.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino proceso šalių argumentus bei į bylą pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

30. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. B. (A. B.), V. B. (V. B.) ir U. B. (U. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis