2017-10-31 Nr. AB-19785-3-61-3-02084-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1872-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02084-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1‑4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. liepos 6 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 286, 136, 198, 154, 130, 196, 255. Šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus, nes jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Dėl mažo ploto buvo sunku prasilenkti su kitais asmenimis, prie stalo buvo mažai vietos atsisėsti, tekdavo valgyti atšalusį maistą, buvo priverstas ištisas dienas sėdėti lovoje, kamerose būdavo įtempta atmosfera, dėl to dažnai kildavo konfliktų tarp nuteistųjų. Jo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais mazgais buvo grubiai pažeista, kadangi pareigūnai pro durų stebėjimo akutę ir kameroje buvę asmenys galėjo jį stebėti. Pasivaikščiojimų kiemelių sienos buvo dengtos nelygia, spygliuota danga, todėl tai kėlė baimės jausmą, pirmame ir antrame kiemelyje nebuvo šiukšlių dėžių, sienos padengtos pelėsiu, grindų danga buvo nelygi, duobėta, buvo sutrupėjusių cemento gabaliukų, virš galvos vyko remonto darbai, nuo lentų, kuriomis vaikščiojo pareigūnai, byrėjo dulkės, suolai buvo iš lentų, apibraižyti, ant jų nebuvo galima prisėsti, kai kurie suoliukai buvo pažaliavę nuo drėgmės. Kamerose taip pat buvo silpnas dirbtinis apšvietimas, negalėjo skaityti knygų, skaudėjo akis, naktinis apšvietimas buvo prastas. Karantino kamerose buvo žema temperatūra, šalta, ant lubų ir sienų buvo pelėsis, byrėjo dažai, per langą krisdavo sniegas, švilpė vėjas, nes nebuvo langų, nebuvo inventoriaus švarai palaikyti, dušo patalpose buvo slidi danga, nebuvo lentynų higienos priemonėms laikyti, veidrodžių. Dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomforto jausmu, papildomais nepatogumais, orumo pažeminimu, emociniais ir dvasiniais išgyvenimais. Pareiškėjas patirtą žalą taip pat grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 20–29) prašė jį atmesti, priteisti iš pareiškėjo 3,66 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. liepos 6 d. periodiškai buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

5. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte yra nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kai kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K visiškai atitiko įstatymų nustatytus, vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

6. Nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) neįtvirtintas reikalavimas, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų vykdyti savo pareigų.

7. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas, šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Esamų sanitarinių mazgų įrengimas atitinka minėtos higienos normos reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, taigi kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, o tai atitinka nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, problemų dėl pelėsio ir drėgmės neturi.

8. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, reikalingas inventorius ir priemonės yra išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

9. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atliekant remonto darbus, pasivaikščiojimo kiemeliuose nuteistieji ir suimtieji tuo metu nėra vedami į šiuos kiemelius. 2014 m. lapkričio mėn. buvo atliekami remonto darbai I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose, 2015 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. – I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 1, 2, 3, 4, 5 bei jungiamajame koridoriuje.

10. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, nepateikia jokių faktinių aplinkybių ir kitaip nepagrindžia skunde nurodytos sumos dydžio. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 106‑115) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI‑K, 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Teismas taip pat priteisė iš pareiškėjo Lukiškių TI-K 3,46 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12. Teismas byloje esančiais įrodymais nustatė, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, išskyrus 2014 m. rugpjūčio 22 d., 2014 m. rugpjūčio 25–27 d., 2014 m. rugsėjo 10‑11 d., 2014 m. rugsėjo 23–24 d., 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 22–23 d., 2014 m. lapkričio 17 d., 2014 m. gruodžio 1 d., 2014 m. gruodžio 12 d., 2014 m. gruodžio 17–18 d., 2015 m. sausio 7–14 d., 2015 m. vasario 18–19 d., 2015 m. kovo 4 d., 2015 m. kovo 12 d., nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 7 d., 2015 m. balandžio 13–14 d., 2015 m. gegužės 5 d., 2015 m. gegužės 15 d., 2015 m. gegužės 19 d., 2015 m. birželio 1–9 d., 2015 m. birželio 23 d., kai kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, ir 2015 m. liepos 7 d., kai pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas teisės aktais (3,6 kv. m), t. y. Lukiškių TI-K 272 dienas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Pareiškėjo nusiskundimus dėl baldų matmenų teismas vertino kaip aplinkybę, akivaizdžiai didinančią kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą, todėl kilusio ginčo kontekste vertinamą kaip pareiškėjui palankią, sprendžiant jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą.

13. Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, buvo šalta ir drėgna, veisėsi pelėsis, nebuvo ventiliacijos, nebuvo langų, veidrodžių, inventoriaus švarai palaikyti, byrėjo tinkas, t. y. buvo pažeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 22, 24, 26, 28, 54, 56, 58 punktai. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto, kameroje Nr. 136 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. spalio 7 d.) esantis langas buvo techniškai tvarkingas, tikrinimo metu oro temperatūra atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 136 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. spalio 7 d.) oro temperatūra ir drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, pelėsio požymių ant sienų ir lubų vizualiai nenustatyta, vėdinimas buvo užtikrinamas per atidaromus langus, lubų paviršius ir grindų paviršius buvo tinkamas lengvam valymui, kameroje buvo vizualiai švaru. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 23 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 130 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. balandžio 2 d.) buvo vėdinama per langą, lubų paviršius buvo tinkamas lengvam valymui, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 12 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 130 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. balandžio 2 d.) oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kamera buvo vėdinama per langą, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, lubos ir grindys buvo lygios, tinkamos lengvam valymui. Kameroje Nr. 255 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. liepos 6 d.) santykinė oro drėgmė ir temperatūra, dirbtinė apšvieta, dirbtinė naktinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kamera buvo vėdinama per langą, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, lubos ir grindys buvo lygios, tinkamos lengvam valymui.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 12 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 130 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. balandžio 2 d.) buvo veidrodžiai, oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 normos reikalavimus. Kameroje Nr. 136 valymo inventorius buvo tvarkingas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta prieš tai, atmetė analizuojamus pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dušų patalpos buvo išklotos plytelėmis, todėl buvo slidu, teismas nurodė, jog Higienos normos HN 76:2010 39 punktas nustato reikalavimus prausimosi patalpoms. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 10 d. patikrinimo akto, 2014 m. sausio 14 d. Lukiškių TI-K antro korpuso dušuose kranai nesulūžę, yra mechaniniai ventiliatoriai, pakabos drabužiams pakabinti, grindų kilimėliai, suolai. Ketvirto aukšto dušas buvo vėdinamas, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, dušo patalpos lubų ir grindų paviršius buvo lygus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akte nurodyta, jog Sveikatos priežiūros tarnyboje yra žurnalas, kuriame atžymimi nuolatinio ir pagrindinio valymo darbai. Žurnale pažymėta, kad dušinių patalpos valomos kasdien. Dezinfekciją atlieka Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros specialistas, švaros ir tvarkos palaikymu rūpinasi tvarkymo darbams atlikti paskirti valytojai. Dušinių valymui yra naudojamos dezinfekavimo priemonės. Lukiškių TI-K I korpuso 2, 7, 9, 10, 12 postų, II korpuso 19, 20, 21 postų ir III korpuso 23 posto dušinių patalpose buvo švaru, tvarkinga, visi paviršiai buvo tinkami lengvai valyti, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Be to, kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 25 d. ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo aktų, II korpuso 18–22 postų dušinėse buvo vizualiai švaru ir tvarkinga, paviršiai buvo lygūs, tinkami lengvai valyti ir dezinfekuoti, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 12 d. patikrinimo akto, I korpuso 2, 5, 6, 7, 9, 10, 12 postų ir II korpuso 18, 19, 21 ir 22 postų dušuose buvo guminiai grindų kilimėliai. Taigi Lukiškių TI-K dušo patalpų grindų paviršius yra lygus, lengvai valomas, juose yra guminiai grindų kilimėliai, todėl nagrinėjami pareiškėjo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kaip vieną iš savo teisių pažeidimų nurodo mažą stalą, lentynėlių trūkumą. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visada yra galimybė įrengti baldų papildomai. Teismas nustatė, kad pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 ir 14.8 punktus, kiekvienam suimtajam reikalaujama įrengti tik lovas. Nagrinėjamu atveju kiekvienas kalinamas asmuo turėjo po lovą, be to, pakankamai dažnai pareiškėjas kamerose kalėdavo tik su vienu kitu asmeniu, taigi daryti išvadą, kad mažas stalas pažeidė pareiškėjo teises pakankamu mastu neturtinei žalai atsirasti, nėra pagrindo. Be to, nėra pagrindo pripažinti ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.8 punkto pažeidimo, nes Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad lentynos kameroje buvo.

16. Dėl pareiškėjo argumento, kad sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino jo privatumo, teismas pažymėjo, jog nors Lukiškių TI-K atsiliepime patvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su Lukiškių TI-K pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemeliais, teismas pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktas nenustato reikalavimo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengtos šiukšlių dėžės. Lukiškių TI-K iš viso yra 49 pasivaikščiojimo kiemeliai. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 14 d., 2015 m. rugpjūčio 21 d., 2015 m. spalio 12 d. patikrinimo aktų, Lukiškių TI-K I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kurie Lukiškių TI-K kiemeliai buvo netvarkingi. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu dėl netinkamos kiemelių būklės nesiskundė. Todėl analizuojamus pareiškėjo nusiskundimus teismas vertino kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius teisės aktų reikalavimų pažeidimo.

18. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis buvo išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį, kuriame vyko remonto darbai, ant jo byrėjo dulkės, vertino kritiškai, nes Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, jog atliekant remonto darbus pasivaikščiojimo kiemeliuose, nuteistieji (suimtieji) tuo metu nėra vedami į šiuos kiemelius. Abejoti valstybės institucijos nurodomomis aplinkybėmis teismas nenustatė pagrindo, todėl pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė kaip neįrodytus.

19. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo kaip patirtą diskomfortą ir nepatogumus, orumo pažeminimą, emocinius ir dvasinius išgyvenimus. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, jokių rimtų susirgimų, kuriems turėtų įtakos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, nenustatė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

20. Teismas, atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 272 dienas, į tai, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, jog pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, skunde išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais buvo perpildytos, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nesant įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisė 2 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.

22. Pareiškėjas teigia, kad, nagrinėjant jo bylą, turėtų būti remiamasi EŽTT praktika. Tokiu būdu jam būtų galima priteisti žymiai didesnį neturtinės žalos atlyginimą, nei priteisė pirmosios instancijos teismas, nes jo netenkina jam priteista 2 700 Eur dydžio suma.

23. Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 127–130) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 22 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

27. Teisėjų kolegija atmeta Nutarties 22 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

27.1. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

27.2. Be to, EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo byloje Giedrikas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 51392/07) priminė, kad „aukos“ statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas EŽTT dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01) 71 p., 2004 m. birželio 3 d. nutarimą byloje Cataldo prieš Italiją (pareiškimo Nr. 45656/99)). Teismas taip pat visiškai sutiko, kad priemonę, kuri suteikia kompensacijos galimybę, pasiūliusi valstybė turi priteisti sumas, kurios, nors yra mažesnės už priteisiamas EŽTT, nėra nepagrįstos, su sąlyga, kad atitinkami sprendimai, kurie turi atitikti susijusios valstybės teisės tradicijas ir gyvenimo lygį, priimami greitai, yra pagrįsti ir labai greitai vykdomi (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97) 206 p.). EŽTT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius pažeidimus priteisia EŽTT. Kita vertus, EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją, t. y. ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. nutarimą byloje Dubjaková prieš Slovakija (pareiškimo Nr. 67299/01)).

27.3. Vadinasi, pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1312-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.).

27.4. Apibendrindama išvardytų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (272 dienas), į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 700 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

29. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius