2020-12-09 Nr. AB-23318-3-61-3-03653-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4160-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03653-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija (toliau – ir Pravieniškių PN‑AK) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. rugsėjo 10 d. raštą Nr. RNA-22749 „Dėl bešeimininkio turto perdavimo“ (toliau – ir ginčijamas raštas, VMI raštas), kuriuo atsisakyta tenkinti Pravieniškių PN-AK 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymą Nr. S-21274 „Dėl bešeimininkio turto perdavimo“; 2) įpareigoti VMI įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.58 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo ir saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3.2, 4, 31, 37 punktus ir įpareigoti priimti iš Pravieniškių PN-AK valstybės nuosavybėn perduotiną bešeimininkį turtą – 966 vnt. mobiliojo ryšio telefonų aparatus.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Jis su 2018 m. birželio 1 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus, prašydamas pripažinti bešeimininkiais 2015 metais kratų metu pataisos įstaigoje rastus ir paimtus 966 vnt. mobiliojo ryšio telefonų aparatus. Teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti, nes Pravieniškių PN-AK Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 538 straipsnio ir CK 4.58 straipsnio 1 dalies prasme nėra institucija, galinti kreiptis į teismą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu; nagrinėjamu atveju kreiptis dėl bešeimininkio turto perdavimo valstybės nuosavybėn gali VMI. Ši teismo nutartis apeliacine tvarka apskųsta nebuvo, todėl įsiteisėjo.

2.2. Pareiškėjas su 2019 m. rugsėjo 2 d. raštu kreipėsi į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Kauno AVMI), prašydamas priimti 966 vnt. mobiliojo ryšio telefono aparatų, kurie pripažinti perduotinu valstybei bešeimininkiu turtu, taip pat prašė nurodyti, kokiu adresu, kada ir kuriam Kauno AVMI padaliniui ar darbuotojui atvežti ir perduoti minėtą turtą, prie rašto pridėjo teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį.

2.3. VMI ginčijamu 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmai netinkamai pritaikė procesines teisės normas, nes neatsižvelgė į tai, jog CK 4.58 straipsnio 1 dalyje (2018 m. sausio 1 d. redakcija) nustatyta, kad bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei ar savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės pareiškimą. Atsakovas pasiūlė pareiškėjui, kaip valstybės institucijai, pavaldžiai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kreiptis su prašymu į Kalėjimų departamentą, kad šis kreiptųsi į teismą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu.

2.4. Atsakovo atsisakymas priimti bešeimininkius daiktus yra nepagrįstas ir neteisėtas, o atsisakymo motyvai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Iš teismo nutarties teksto matyti, jog teismas vadovavosi būtent 2018 m. sausio 1 d. CK 4.58 straipsnio redakcija, todėl priešingi atsakovo argumentai nepagrįsti. Teismas vadovavosi CK 4.58 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad bešeimininkio daikto išaiškinimo ir apskaitos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teismas įvertinęs Pravieniškių PN-AK nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, įtvirtintą kompetenciją, padarė išvadą, Pravieniškių PN-AK CK 4.58 straipsnio 1 dalies prasme nėra institucija, galinti kreiptis į teismą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu. Pareiškėjo vertinimu, teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos neskundė. Atsakovas civilinėje byloje buvo trečiuoju asmeniu, todėl, nesutikdamas su teismo nutartimi, galėjo ją skųsti apeliacine tvarka, bet neskundė.

2.5. Atsakovo pasiūlymas kreiptis į Kalėjimų departamentą su prašymu, kad šis kreiptųsi į teismą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, prieštarauja galiojantiems teisės aktams, be to, peržengia atsakovo kompetencijos ribas, juo labiau, kad klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Kalėjimų departamentas yra atskiras juridinis asmuo, veikiantis pagal savo nuostatus, kuriuose nenumatyta teisė perimti pareiškėjo, kaip juridinio asmens, teises ir pareigas. Pareiškėjas, nors funkcionaliai pavaldus Kalėjimų departamentui, tačiau yra savarankiškas juridinis asmuo, todėl savo teises ir pareigas įgyvendina savarankiškai pagal steigiamuosiuose dokumentuose apibrėžtą kompetenciją.

2.6. Ginčijamame rašte atsakovas nenurodė jokių priežasčių, kodėl VMI negali priimti bešeimininkio turto ir įvykdyti jo perdavimą valstybės nuosavybėn. Pareiškėjo vertinimu, vykdyti šiuos veiksmus teisės aktais pavesta VMI, taip nustatyta ir teismo nutartyje, todėl VMI turi būti įpareigota atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Sistemiškai įvertinus teismo nutartį ir jos rezoliucinę dalį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad VMI turi kreiptis į teismą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu ir jo perdavimo valstybei. Ginčijamame rašte tik konstatuotos faktinės aplinkybės ir išdėstyta VMI nuomonė, o teismo nutarties teisėtumas nėra ginčijamas. VMI neskundė teismo nutarties, nes ji VMI interesų nelietė, teismas neįpareigojo VMI perimti turtą. VMI neorganizuoja turto perdavimo valstybei, o tik atstovauja valstybei tais atvejais, kai turtas teisės aktų nustatyta tvarka perduodamas valstybės nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju teismas turi turtą pripažinti bešeimininkiu ir perduoti valstybės nuosavybėn.

3.2. Atsakovas ginčijamame rašte pasiūlė pareiškėjui kreiptis į Kalėjimų departamentą su prašymu kreiptis į teismą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu. Pareiškėjas galėjo šį pasiūlymą priimti arba nepriimti. Minėtas pasiūlymas negali būti laikomas nurodymu ar įpareigojimu atlikti tam tikrus veiksmus, todėl atsakovas neperžengė savo kompetencijos ribų.

3.3. Ginčijamas raštas nėra administracinis sprendimas, jame buvo pateikta tik atsakovo nuomonė ir pasiūlymas pareiškėjui. Ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų.

3.4. Teismai priima įvairių valstybinių įstaigų pareiškimus, pateiktus vadovaujantis CK 4.58 straipsnio nuostatomis. Teiginys, jog į teismą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis ne visos valstybės institucijos, o jei tokios kreiptis negali – tai turėtų daryti VMI, yra teisiškai nepagrįstas.

4. Pravieniškių PN-AK atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, jog VMI yra atsakinga už bešeimininkio turto apskaitą, vertinimą, įkainojimą ir perdavimą valstybės nuosavybėn. Pravieniškių PN-AK neprašė VMI pateikti nuomonę, o prašė atlikti konkretų veiksmą – priimti administracinį sprendimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, ginčijamą VMI raštą panaikino ir įpareigojo VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymą bei priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

6. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Pravieniškių PN-AK kreipėsi su 2019 m. balandžio 12 d. pareiškimu į Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus, prašydama pripažinti bešeimininkiais 2015 m. kratų metu pataisos įstaigoje rastus ir paimtus 966 vnt. mobiliojo ryšio telefonų aparatus. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmai 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjo prašymą priimti atsisakė konstatavęs, kad Pravieniškių PN-AK CPK 538 straipsnio ir CK 4.58 straipsnio 1 dalies prasme nėra institucija, galinti kreiptis į teismą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu. Ši teismo nutartis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta, todėl įsiteisėjo.

7. Pareiškėjas su 2019 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. S-21274 „Dėl bešeimininkio turto perdavimo“ kreipėsi į Kauno AVMI, prašydamas priimti 966 vnt. mobiliojo ryšio telefono aparatų, kurie pripažintini perduotinu valstybei bešeimininkiu turtu, taip pat pareiškėjas prašė raštu nurodyti, kokiu adresu, kada ir kuriam Kauno AVMI padaliniui ar darbuotojui atvežti ir perduoti minėtą turtą, prie rašto pridėjo teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį. VMI ginčijamu 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

8. Teismas įvertino, kad pareiškėjo ginčijamas VMI raštas negali būti laikomas VMI nuomone ar raštu, nesukeliančiu pareiškėjui teisinių pasekmių. VMI ginčijamu raštu atsisakė priimti iš pareiškėjo 966 vnt. mobiliųjų telefonų. Šis sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

9. Teismas, įvertinęs aktualias teisės aktų nuostatas ir atsižvelgęs į tai, kad bešeimininkio turto perdavimo tvarką reglamentuojančių Taisyklių 35 punktas numato, jog dėl turto pripažinimo bešeimininkiu į teismą su pareiškimu turi kreiptis mokesčių inspekcijos pareigūnai, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas šiuo atveju turi teisę inicijuoti mobiliojo ryšio telefonų (966 vnt.) pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, ką nagrinėjamu jis ir padarė, raštu kreipdamasis į VMI.

10. Teismas pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai individualiam administraciniam aktui siejami su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Todėl teismas VMI sprendimą panaikino ir įpareigojo VMI iš naujo išnagrinėti Pravieniškių PN-AK 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III. 11. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė procesines teisės normas. Teismas, teikdamas pareiškėjui atsakovo atsiliepimą į skundą, turėjo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jam išaiškinti jo teisę pakeisti skundo pagrindą ar dalyką, tačiau to nepadarė, t. y. teismas turėjo laikyti minėtus atsikirtimus pareiškėjo skundo patikslinimu. Be to, teismas šio atsikirtimo nepateikė atsakovui susipažinti, todėl atsakovas negalėjo dėl jame nurodytų aplinkybių išdėstyti savo poziciją, o tai reiškia, jog pareiškėjo ir atsakovo procesinės teisės buvo nelygios. Atsakovas, išanalizavęs teismo sprendime nurodytus atsikirtimo motyvus, pažymi, kad atsikirtime išdėstyti teiginiai apie atsakovo, kaip valstybės institucijos, vaidmenį administruojant bešeimininkį turtą, yra nepagrįsti.

12.2. Teismas neatsižvelgė į CK 4.58 straipsnio 1 dalies (2018 m. sausio 1 d. redakcija) nuostatą, kad bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad į teismą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis bet kuri valstybės arba savivaldybės institucija. Teismas turėjo įvertinti ne tik poįstatyminio teisės akto (šiuo atveju – Taisyklių), bet ir įstatymo (šiuo atveju – CK) nuostatas, reglamentuojančias procesinius veiksmus dėl turto pripažinimo bešeimininkiu.

12.3. Teismas neatsižvelgė į atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl teismų praktikos bylose dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, t. y. kad Alytaus apylinkės teismas 2019 m. spalio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-6199-470/2019 patenkino Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškimą ir pripažino bešeimininkiu turtu 27 mobiliuosius (judriojo) ryšio telefonus, 15 SIM kortelių ir laisvų rankų įrangą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-38070-534/2019 patenkino Vilniaus pataisos namų pareiškimą ir pripažino bešeimininkiu turtu mobiliojo ryšio telefonus ir laikrodžius. Minėta teismų praktika patvirtina, jog teismai priima įvairių valstybinių įstaigų (taip pat ir įkalinimo įstaigų) pareiškimus, pateiktus teismams vadovaujantis CK 4.58 straipsnio nuostatomis. Tai reiškia, kad nėra pagrindo teigti, jog į teismą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis tik VMI.

12.4. Ginčijamas VMI raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas. Teismas sprendime klaidingai rėmėsi VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, nustatytais individualiam administraciniam aktui, nes VMI raštas pagal savo esmę ir turinį negali būti laikomas administraciniu sprendimu. VMI ginčijamu raštu nepriėmė jokio sprendimo, o tik pasiūlė pareiškėjui atlikti tam tikrą veiksmą, tuo pačiu pateikė informaciją, ką daryti pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų (Pravieniškių PN-AK ir VMI) dėl kompetencijos, t. y. dėl to, kuriai institucijai nagrinėjamu atveju pavesta paduoti pareiškimą teismui dėl 966 vnt. mobiliojo ryšio telefono aparatų (toliau – ir ginčo telefonų) pripažinimo bešeimininkiais daiktais (CK 4.58 str. 1 d., CPK 534 str.).

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad:

14.1. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymu Nr. S-21274 „Dėl bešeimininkio turto perdavimo“ (toliau – ir 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymas) kreipėsi į Kauno AVMI, prašydamas priimti ginčo telefonus, kurie pripažintini perduotinu valstybei bešeimininkiu turtu, bei raštu informuoti, kokiu adresu, kada, kuriam Kauno AVMI padaliniui (darbuotojui) atvežti ir juos perduoti (b. l. 7–8). Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 2 d. prašyme, be kita ko, nurodė, kad: ginčo telefonai buvo rasti ir paimti 2015 metais vykdytų kratų metu, o jų šeimininkai nežinomi; Pravieniškių PN-AK 2019 m. balandžio mėn. pareiškimu dėl ginčo telefonų pripažinimo bešeimininkiu turtu kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus, kurie 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-131999-359/2019 (toliau – ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis) pareiškimą atsisakė priimti, konstatavę, kad Pravieniškių PN-AK nėra CPK 534 straipsnyje bei CK 4.48 straipsnio 1 dalies prasme institucija, galinti kreiptis į teismą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu (Kauno apylinkės teismas tokias išvadas pagrindė Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2508-343/2015 (toliau – ir Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis) pateiktais išaiškinimais). Taip pat pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymą grindė Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo ir saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 3.2, 37 punktų (2015 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 259 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2020 m. gegužės 8 d.) nuostatomis.

14.2. Atsakovas VMI 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. RNA-22749 „Dėl bešeimininkio turto perdavimo“, kurį pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti, atsisakė tenkinti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymą. VMI ginčijamame rašte išreiškė abejonę, ar Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartyje tinkamai buvo pritaikytos procesinės teisės normos, kadangi paminėta nutartis buvo priimta neatsižvelgus į nuo 2018 m. sausio 1 d. pasikeitusią CK 4.58 straipsnio redakciją. Taip pat VMI, atsižvelgdama į tai, kad Pravieniškių PN-AK neskundė Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties, rekomendavo pareiškėjui kreiptis į Kalėjimų departamentą, kuriai pareiškėjas yra pavaldus, kad pastaroji dėl ginčo telefonų pripažinimo bešeimininkiu turtu į teismą kreiptųsi pakartotinai.

15. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad Kauno apylinkės teismui 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakius priimti jo pareiškimą dėl ginčo telefonų pripažinimo bešeimininkiu turtu pagal CK 4.58 straipsnio 1 dalį, CPK 534 straipsnį, dėl ginčo telefonų pripažinimo bešeimininkiu turtu turi kreiptis VMI. Pareiškėjo nuomone, VMI privalėjo perimti ginčo telefonus vadovaudamasi 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymo pateikimo metu aktualiu Taisyklių inter alia (be kita ko) 3.2 punkte (2015 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 259 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2020 m. gegužės 8 d.) įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Pareiškėjo teigimu, Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais grindžiama Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis atsakovą tai padaryti įpareigoja.

16. Atsakydama į šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjant šią administracinę bylą nėra vertinamas Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos (ABTĮ 17 str. 1 d. 8 p.). Todėl bylos šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai nėra vertinami Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontekste.

17. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip matyti, pareiškėjas savo pareiškimą Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmams (kaip ir 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymą Kauno AVMI), be kita ko, grindė teisiniu reguliavimu, išdėstytu iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos CK 4.58 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, buvo nustatyta, kad bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal „finansų, kontrolės“ arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Tačiau pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. (taigi ir prašymo Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmams padavimo metu) įgaliojusios redakcijos CK 4.58 straipsnio 1 dalį (2017 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-557 redakcija) bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal „valstybės“ arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo ir kiti iš esmės analogiški pakeitimai, reglamentuojantys bylų dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu pareiškimo padavimą ir teismingumą – CPK 534 straipsnyje (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII‑630 redakcija) buvo įtvirtinta, kad pareiškimą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali paduoti „valstybės“ (iki 2018 m. sausio 1 d. buvo „finansų, kontrolės institucija“) arba savivaldybės institucija daikto buvimo vietos apylinkės teismui.

18. Paminėtus teisinio reguliavimo pakeitimus aiškinant nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. CK 4.58 straipsnio 1 dalyje (2017 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-557 redakcija) ir CPK 534 straipsnyje (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-630 redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, skirtingai nuo iki tol galiojusiojo, teisė paduoti pareiškimą dėl daikto (nagrinėjamu atveju ginčo telefonų) pripažinimo bešeimininkiu yra suteikta ne tik „finansų, kontrolės institucijai“, bet ir pačiai „valstybės institucijai“, kurioje šis turtas yra apskaitytas.

19. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ginčo telefonai, rasti planinių ir neplaninių kratų metu, yra apskaityti Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje atliktų planinių ir neplaninių kratų gyvenamosios, gamybinės ir uždarosios zonos protokoluose ir saugomi Pravieniškių PN-AK Apsaugos ir priežiūros skyriuje (b. l. 62–80). Vadinasi, Pravieniškių PN-AK yra „valstybės institucija“, kurioje yra apskaityti ginčo telefonai. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo nepritarti VMI 2019 m. rugsėjo 10 d. rašte išdėstytai pozicijai, kad Pravieniškių PN-AK, vadovaudamasis CK 4.58 straipsnio 1 dalimi (2017 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-557 redakcija), nagrinėjamu atveju turėjo teisę teikti pareiškimą teismui dėl šioje valstybės institucijoje apskaitytų ginčo telefonų pripažinimo bešeimininkiais daiktais, ir kad Pravieniškių PN-AK turėjo tiek pagrindą, tiek teisę Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį dėl atsisakymo priimti jos pareiškimą skųsti atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui.

20. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip teisingai nurodė Pravieniškių PN-AK ir nustatė pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime, pareiškėjui teikiant pareiškimą Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmams ir 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymą atsakovui, galiojo su CK 4.58 straipsnio įgyvendinimu susijusios Taisyklių nuostatos. Taisyklių 3.2 punkto antroje pastraipoje (2015 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 259 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2020 m. gegužės 8 d.), be kita ko, buvo nustatyta: „<...> Daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas inicijuojamas, kai asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, šių Taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka raštu ar kitomis teisėtomis priemonėmis ir būdais praneša mokesčių inspekcijai ar kitai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai finansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kurios pareiškimu, teismui paduodamu suėjus vieniems metams nuo tos dienos, kurią bešeimininkis daiktas įtrauktas į jos apskaitą (jeigu įstatymai nenustato ko kita), teismas gali priimti sprendimą perduoti bešeimininkį daiktą valstybei ar savivaldybei (toliau – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatyta institucija), informuodamas apie bešeimininkio daikto buvimą.

Iki perduodamas valstybei ar savivaldybei, bešeimininkis daiktas mokesčių inspekcijoje ar kitoje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytoje institucijoje turi būti užregistruotas nebalansinėje apskaitoje. Bešeimininkis daiktas perimamas surašant mokesčių inspekcijos ar kitos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytos institucijos nustatytos formos turto apskaitos dokumentą. Perėmimo mokesčių inspekcijoje ar kitoje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytoje institucijoje, siekiant, kad šis turtas teismo sprendimu Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka būtų perduotas valstybei, pagrindas – asmens, kurio žinioje toks daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, pranešimas (šiose Taisyklėse pranešimas suprantamas kaip asmens kreipimasis teisėtomis priemonėmis ir būdais į kompetentingą instituciją dėl atitinkamų veiksmų atlikimo) mokesčių inspekcijai ar kitai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai institucijai apie bešeimininkio daikto buvimą“.

21. Vyriausybės 2020 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 457, kuris įsigaliojo 2020 m. gegužės 8 d., Taisyklės buvo pakeistos iš esmės, įskaitant jų nuostatas, susijusias su CK 4.58 straipsnio 1 dalies (2017 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-557 redakcija) taikymu. Nuo 2020 m. gegužės 8 d. įsigaliojusiose Taisyklėse, be kita ko, sureglamentuota „valstybės institucijos“, kurioje konkretus turtas yra apskaitytas, teisė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl jo pripažinimo bešeimininkiu.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gegužės 8 d. tarp CK 4.58 straipsnio 1 dalies (2017 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-557 redakcija) ir šios CK nuostatos įgyvendinimui reikšmingų Taisyklių nuostatų buvo atsiradę prieštaravimų. Jie atsirado dėl to, kad aktualios Taisyklių normos nebuvo suderintos su nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais CK 4.58 straipsnio 1 dalies pakeitimais.

23. Iš Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 preambulės matyti, kad Vyriausybė Taisykles patvirtino vadovaudamasi, be kita ko, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kurioje jai pavesta nustatyti, be kita ko, bešeimininkio turto perdavimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir atsiskaitymo, grąžinimo ir šio turto, pripažinto atliekomis, nurašymo tvarką, ir CK 4.58 straipsniu, kuris reglamentuoja nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimą. Vadinasi, esant šiame Sprendime nustatytiems prieštaravimams, turėjo būti taikoma CK 4.58 straipsnio 1 dalies (2017 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-557 redakcija) nuostata, tiesiogiai suteikianti teisę pareiškimą teismui dėl daikto (nagrinėjamu atveju ginčo telefonų) pripažinimo bešeimininkiu paduoti ne tik „finansų, kontrolės institucijai“, bet ir pačiai „valstybės institucijai“, kurioje šis turtas yra apskaitytas.

24. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad, esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, kokia susiklostė nagrinėjamu atveju, VMI 2019 m. rugsėjo 10 d. rašte išreikšta pozicija dėl ginčo telefonų perdavimo yra nepagrįsta, ar kad VMI ginčijamu raštu nepagrįstai atsisakė perimti ginčo telefonus ir dėl jų pripažinimo bešeimininkiu turtu su pareiškimu kreiptis į apylinkės teismą. Tai konstatavus kiti procesiniuose dokumentuose išdėstyti bylos šalių argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija šiame sprendime plačiau nepasisako.

25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino ginčui aktualias materialiosios teisės normas, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė