2016-01-05 Nr. AB-485-3-61-3-05471-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2416-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05471-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9451, atnaujinti terminą skundui paduoti ir iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus priteisti 26 060,05 Lt (7 547,51 Eur) sumažintą pensijos dalį.

Pareiškėja nurodė, kad yra dirbanti senatvės pensininkė. Jai mokėta senatvės pensija buvo sumažinta pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi pensijų mokėjimo tvarka buvo nustatyta įstatymu, o įstatymai turi būti vykdomi, sumažintos pensijos mokėjimo pareiškėja neskundė, nes šiuo įstatymu sumažintų pensijų mokėjimas buvo privalomas visiems piliečiams ir institucijoms.

Be to, pareiškėja yra įsitikinusi, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 3 metų sprendimų apskundimo termino nepraleido. Ieškinio senatis yra įstatymu nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį arba skundą. Pareiškėjos atžvilgiu sprendimas mokėti sumažintą pensiją vadovaujantis Laikinuoju įstatymu nebuvo priimtas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 2 dalį, tik pasibaigus Laikinojo įstatymo galiojimui, turėtų būti skaičiuojama senaties termino pradžia.

Galiojant Laikinajam įstatymui, nebuvo teisinio pagrindo skųsti sprendimą. Kadangi VSDFV nurodė, jog rengiama pensijų kompensavimo tvarka, A. G. nusprendė sprendimo neskųsti ir laukti kompensavimo tvarkos. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. spalio 10 d. sprendime Nr. PE SP15-42928 „Dėl kompensuojamosios sumos apskaičiavimo ir mokėjimo“ nurodė, kad pareiškėjai už 2010–2011 m. pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnius sumažinta senatvės pensijos dalis bus kompensuojama 2014 m. gruodžio – 2016 m. gruodžio mėnesiais.

Apie pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažintą pensijos dalį šiame sprendime neužsiminta, šios išmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarka nenustatyta. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja 2014 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į VSDFV ir prašė atnaujinti terminą bei išmokėti likusią pensijos dalį. VSDFV 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime nurodė, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą, nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, ir jos prašymą atsisakė nagrinėti. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, kad dalis Laikinojo įstatymo nuostatų neprieštaravo Konstitucijai, o nuostatos, kuriomis buvo didesne dalimi sumažintos pensijos, mokamos dirbantiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio nuostatoms.

Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo paaiškėjo, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Tada pareiškėja suprato, kad jos teisės buvo pažeistos labiau negu kitų pensininkų. Po Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėja tikėjosi, jog valstybė grąžins susidariusią nepriemoką. Be to, iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo nuostatų A. G. suprato, kad savo teises gali ginti remdamasi Konstitucija, kadangi didesne dalimi sumažintos pensijos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Skaičiuoti apskundimo terminą nuo 2010 m. sausio mėnesio yra nesąžininga, neprotinga, neteisėta, todėl turi teisę reikalauti neteisėtai sumažintos pensijos dalies grąžinimo, o termino praleidimo priežastys yra svarbios, todėl terminas atnaujintinas.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 31–34) prašė bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą skundui paduoti nutraukti, o likusią skundo dalį atmesti.

Paaiškino, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pareiškėja, prašydama atlyginti padarytą turtinę žalą ir išmokėti neišmokėtą 26 060,05 Lt senatvės pensijos dalį, į VSDFV kreipėsi 2014 m. liepos 5 d.

VSDFV, įvertinusi tai, kad jos teritorinis skyrius pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį, nustatė, kad A. G., kreipdamasi į VSDFV teritorinį skyrių su 2013 m. liepos 5 d. prašymu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. VSDFV 2013 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4669, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą ir nurodė, kad jeigu iki 2013 m. liepos 29 d. ji pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. A. G. su 2014 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV ir prašė išmokėti jai sumažintos pensijos dalį arba atnaujinti terminą šiai išmokai išmokėti. VSDFV 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-9451 įvertino pareiškėjos prašymo turinį ir nustatė, kad faktų, aplinkybių ar dokumentų, kurie galėtų įrodyti, jog 3 metų terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui mokėti jai sumažintą senatvės pensiją pareiškėja nepateikė bei praleido VSDFV 2013 m. liepos 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-4669 nustatytą terminą įrodymams pateikti, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV.

Vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nenagrinėjo A. G. 2014 m. lapkričio 14 d. prašymo iš esmės, kaip pateikto praleidus įstatymo nustatytą terminą. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, VSDFV padarė išvadą, kad terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad sprendimų pensijų klausimais apskundimui įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

A. G. nurodytos aplinkybės, jog ji turėjo teisėtų lūkesčių bei pagrįstai tikėjosi, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis bus kompensuota įstatymų nustatyta tvarka, yra subjektyvios, abstrakčios, būdingos daugumai asmenų, kuriems buvo mokamos sumažintos socialinės išmokos, todėl pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos ekstraordinariomis ir objektyviai užkirtusiomis kelią per pakankamai ilgą trejų metų terminą kreiptis į VSDFV, todėl atsakovas pagrįstai 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu atsisakė atnaujinti praleistą apskundimo terminą ir nenagrinėjo A.

G. 2014 m. lapkričio 14 d. prašymo. Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo teismui, kai šį klausimą pagal priskirtą kompetenciją turi spręsti ir išsprendė VSDFV, pareiškėja iš esmės prašo, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, o tai neįeina į jo kompetenciją, todėl bylos dalis dėl pareiškėjos reikalavimų atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti nutraukta.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 20–22).

Atsakovo teigimu, Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886. Šiame įstatyme nustatyta senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, kurios 2010–2011 m. buvo sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai bei pasiūlyta Vyriausybei pateikti Seimui praradimų, atsiradusių dėl valstybinių pensijų ir (ar) senatvės pensijų sumažinimo atitinkamai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas, kompensavimą nustatančio įstatymo projektą. Kol toks įstatymas nėra priimtas nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies. VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, o nesant įsigaliojusio teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, išmokėjimą, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išmokėti A. G. neišmokėtą 7 547,51 Eur senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 nuostatų taikymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu (b. l. 63–71) skundą tenkino: atnaujino A. G. kreipimosi į VSDFV terminą, panaikino VSDFV 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9451, priteisė A. G. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 7 547,51 Eur neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijų dalies. Remdamasis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 11-17-16365 A. G. nuo 2009 m. liepos 1 d. buvo paskirta 1 751,02 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 23), nuo 2010 m. liepos 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 11-17-14688 – 1 786,31 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 24), o nuo 2011 m. liepos 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 11-17-12268 – 1 821,93 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 26).

Pareiškėja su 2013 m. birželio 5 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė pateikti pažymą bei išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 28). VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius, atsakydamas į A. G. 2013 m. birželio 5 d. prašymą, pateikė jai informaciją apie nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtą, perskaičiuotą pagal Laikinąjį įstatymą bei išmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir nurodė, kad kol nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 29–30).

A. G. su 2013 m. birželio 28 d. prašymu kreipėsi į VSDFV ir prašė atlyginti jai padarytą turtinę žalą ir išmokėti neišmokėtą 26 060,05 Lt senatvės pensijos dalį (b. l. 43). VSDFV 2013 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4669 pareiškėjos prašymą nagrinėti atsisakė. A. G. paaiškinta, kad jeigu ji iki 2013 m. liepos 29 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, jo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 40–41). Pareiškėja su 2014 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV ir prašė išmokėti neteisėtai sumažintos pensijos dalį arba atnaujinti terminą šiai išmokai išmokėti.

Nurodė, kad tikėjosi, jog pasibaigus Laikinojo įstatymo galiojimui, neišmokėta pensijos dalis bus grąžinta. Pažymėjo, kad jos teisė grąžinti neteisėtai sumažintą pensiją atsirado tik nustojus galioti Laikinajam įstatymui, o viskas paaiškėjo po Konstitucinio Teismo nutarimo (b. l. 39). VSDFV 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9451 atsisakė atnaujinti praleistą 3 metų terminą ir nagrinėti A. G. 2014 m. lapkričio 14 d. prašymą, kaip pateiktą praleidus trejų metų apskundimo terminą. Pažymėjo, kad pareiškėja praleido 2010 m. sausio mėnesio sprendimo mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją apskundimo terminą, todėl šis VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas yra įvykdytas, bei pažymėjo, kad pareiškėja praleido VSDFV 2013 m. liepos 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-4669 nustatytą įrodymų pateikimo terminą ir nepateikė įrodymų, kuriais remiantis šis terminas galėtų būti atnaujintas (b. l. 42).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki, tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), susijusias su ginčų dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėjimo tvarka, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad šiems ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją, pirmiausiai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarka reglamentuota Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Nuo 2013 m. sausio 1 d. minėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.).

Pagal laikotarpiu, kai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo A. G. buvo mokama sumažinta senatvės pensija, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas VSDFV galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, 91 punkte įtvirtinta, kad valstybinė socialinio draudimo pensija, išskyrus išankstinę senatvės pensiją, mokama už einamąjį mėnesį VSDFV nustatyta tvarka. Taigi, pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija A. G. buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (pareiškėjos senatvės pensija mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d., b. l. 29–30). Iš atsakovų pateiktų duomenų matyti, kad A. G. atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į VSDFV teritorinį skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2013 m. birželio 5 d. prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. A. G. žinojo, kada jai turi būti mokama senatvės pensija, o iš žiniasklaidoje pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl senatvės pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog ji turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV. Pareiškėja praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. A. G. nuomone, trejų metų terminas apskųsti VSDFV teritorinio skyriaus taikytą pensijos sumažinimą nėra praleistas, kadangi tik pasibaigus Laikinojo įstatymo galiojimui, turėtų būti skaičiuojama senaties termino pradžia. Be to, apie pažeistas teises pareiškėjai tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

LVAT 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1278/2014 teigiama, kad senatvės pensininkams kreipimosi su skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį termino eigos pradžia yra sužinojimo apie pirmos sumažintos pensijos išmokėjimą diena. Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad sužinojimo apie savo teisių pažeidimą data nėra siejama su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimu.

Tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pripažintina, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galimai neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, skundą turėjo paduoti VSDFV. VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas gero administravimo principo, privalėjo pareiškėjos 2013 m. birželio 5 d. prašymą persiųsti pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV ir apie tai informuoti pareiškėją. Kadangi A. G. 2013 m. birželio 5 d. prašymu inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pozicijos laikosi LVAT, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Atsižvelgiant į tai, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2013 m. birželio mėnesį, darytina išvada, jog ji praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. VSDFV pagrįstai 2013 m. liepos 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-4669 konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 punktu siūlė pateikti įrodymus, kad terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių priežasčių.

A. G. su 2014 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV ir prašė išmokėti jai sumažintos pensijos dalį arba atnaujinti terminą šiai išmokai išmokėti. VSDFV 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-9451 įvertino pareiškėjos prašymo turinį ir nustatė, kad faktų, aplinkybių ar dokumentų, kurie galėtų įrodyti, jog trejų metų terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui mokėti jai sumažintą senatvės pensiją pareiškėja nepateikė bei praleido VSDFV 2013 m. liepos 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-4669 nustatytą terminą įrodymams pateikti, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą trejų metų terminą kreiptis į VSDFV. Vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nenagrinėjo A. G. 2014 m. lapkričio 14 d. prašymo iš esmės, kaip pateikto praleidus įstatymo nustatytą terminą.

LVAT formuoja praktiką, kad valstybines pensijas gavę asmenys buvo patekę į ekstraordinarią padėtį, kuri sudaro pagrindą atnaujinti kreipimosi į teismą terminus. Kadangi administracinėse bylose priimtose nutartyse (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-219/2014) priežastys vertinamos ne individualiai, o atsižvelgiant į bendrą teisinio reguliavimo šioje srityje padėtį, teismas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu remiasi LVAT nuostata teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu atnaujinti praleistą terminą ir atnaujina pareiškėjai terminą skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus valinio 2010 m. sausio mėnesį priimto sprendimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinti paskirtą senatvės pensiją paduoti.

Tiek senatvės pensininkų, tiek valstybines pensijas gaunančių asmenų teisinė situacija pensijų sumažinimo klausimu yra tokia pati. Abiem socialinėm grupėm pensijos sumažintos tuo pačiu Laikinuoju įstatymu analogiškomis sąlygomis. Valstybinių pensijų sumažinimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje, o valstybinių socialinio draudimo pensijų – Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje. Atitinkamai Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsniuose buvo numatyta valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų dirbantiems pensininkams sumažinimo tvarka.

Tuo pačiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsniai buvo pripažinti prieštaraujančiais tam pačiam Konstitucijos 48 straipsniui. Nesiskyrė nei Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo tvarka nei kitos aplinkybės. Skundus dėl pensijų priteisimo nagrinėja tie patys administraciniai teismai. Taigi, esant vienodoms sąlygoms, abi socialinės grupės turi būti vertinamos vienodai, taip pat vienodai nustatoma ir jų teisių apimtis bei šių teisių įgyvendinimo sąlygos, nebent būtų nustatyti skirtingą asmenų traktavimą pateisinantys skirtingumai.

Lyginant valstybines pensijas ir valstybines socialinio draudimo pensijas gaunančių asmenų grupes, pastebėtinas skirtumas, kad valstybinę senatvės pensiją asmenys gauna sulaukę vyresnio amžiaus. Be to, valstybines pensijas gaunantys asmenys turi didesnių ar mažesnių administravimo bei teisinių žinių, taip pat jiems lengviau prieinami ir suprantami teisės aktai, kadangi jie iki pensijos paskyrimo dienos yra dirbę su teisės aktais, turėję juos taikyti savo darbe, atsiskaityti už tam tikros srities žinias. Apibendrinant pasakytina, jog akivaizdu, kad jaunesnio amžiaus ir geresnes teisines žinias turintys ar galintys gauti teisinę informaciją asmenys gali greičiau ir teisingiau sužinoti teisės aktų pakeitimus ir priimti sprendimą dėl teisminio teisių gynimo.

Esant tokioms aplinkybėms, blogesnėje padėtyje esanti socialinė grupė negali būti blogiau vertinama ir teisme, jai keliant sudėtingesnes sąlygas kreiptis į teismą bei kitaip skaičiuojant kreipimosi terminus. Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl jo socialinės padėties.

Bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėja prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo padavė pakankamai anksti, nežymiai praleisdama apskundimo terminą. Tai rodo, jog ji rūpinosi savo teisių apsauga. Kadangi jai VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. birželio 28 d. atsakymu nurodė, kad rengiama kompensavimo tvarka, tai pareiškėja turėjo pagrindą neinicijuoti teisminio proceso ir pasitikėdama valstybės institucijos informacija tolesnių veiksmų nesiimti. VSDFV 2013 m. liepos 11 d. atsakyme taip pat pažymėta, kad rengiamas pensijų kompensavimą reguliuojančio teisės akto projektas. Tai tiesiogiai galėjo įtakoti pareiškėjos valią dėl papildomų įrodymų dėl praleisto skundui paduoti termino atnaujinimo pateikimo.

Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad nepriklausomai nuo to, kokiu teisės aktu vadovaudamasi VSDFV netenkino dėl pensijos sumažinimo pasikreipusio asmens skundo, pripažįstama, kad šiais sprendimais išreikšta pozicija ir dėl jos keliamo ginčo, t. y. netiesiogiai nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leidžia teigti, kad šioje byloje institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiama ir į tai, kad kreipimaisi į VSDFV dėl pensijų sumažinimo kompensavimo yra masiniai ir visais VSDFV sprendimais yra atsisakoma sumokėti pensijos nepriemoką, pareiškėjos atvejis yra toks pat kaip ir kitų pensininkų, todėl ji negali būti traktuojama geriau nei likę pensininkai. Kadangi atsakovas padarė išvadą dėl termino praleidimo, jo atsakymas prilygintinas skundo išnagrinėjimui, todėl kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra.

Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, 110 straipsniu bei minėtas nuostatas aiškinančia Konstitucinio Teismo jurisprudencija (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas), LVAT praktika, aiškinančia Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis (adm. byla Nr. A552-519/2013 ), nurodė, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Iš byloje esančio VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. rašto Nr. (10.1-02)3-78369 (b. l. 29–30) matyti, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, susidarė 26 060,05 Lt (7 547,51 Eur) nepriemoka (turėjo būti išmokėta 37 326,18 Lt, tačiau išmokėta tik 11 266,13 Lt).

LVAT teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – VSDFV teritoriniai skyriai.

Pažymėtina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius yra VSDFV Vilniaus skyriaus struktūrinis padalinys, neturintis juridinio asmens statuso. Vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgdamas į LVAT suformuotą praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo atsiradusi senatvės pensijos nepriemoka priteistina iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 84–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą dalyje dėl pareiškėjos A. G. reikalavimo atnaujinti terminą skundui paduoti nutraukti, likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas bei LVAT suformuotą praktiką: teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota dėl valstybinių pareigūnų ir karių pensijų nepriemokų išmokėjimo.

Pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą, skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėn., t. y. pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, nes į VSDFV (jo teritorinį skyrių) kreipėsi tik 2013 m. birželio 5 d. Šio termino atnaujinimo klausimo sprendimas neįeina į teismo kompetenciją, todėl atnaujindamas terminą kreiptis į VSDFV teismas pažeidė ir materialinės teisės normas.

Be to, teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad VSDFV išreiškė savo kaip išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valią dėl ginčo esmės, nes VSDFV 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė atnaujinti pareiškėjos praleistą terminą skundui paduoti ir jos skundą nagrinėti.

Pareiškėja A. G. atsiliepime (b. l. 92–94) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, teisingai vertino bylos faktines aplinkybes. Atsakovas ginčo sprendimu atsisakė nagrinėti jos prašymą, tačiau jos nurodytų termino praleidimo priežasčių net nenagrinėjo. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą atsižvelgęs, be kita ko, ir į jos ligą (ši bylos medžiaga teismo nutartimi pripažinta nevieša).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. G. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusios senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendime, atnaujinęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti, panaikino VSDFV 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9451 bei priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 7 547,51 Eur neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindė tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, netinkamai aiškino LVAT praktiką, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja yra pasinaudojusi išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, atnaujino praleistą 3 metų terminą bei išmokėjo senatvės pensijos nepriemoką.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su atsakovo VSDFV apeliaciniame skunde pateiktais argumentais iš esmės sutinka. Kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjos A. G. kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2013 m. birželio 5 d. (jos skundo VSDFV teritoriniame skyriuje gavimo data). Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai priėmė nepagrįstai konstatavęs, kad VSDFV išreiškė savo kaip ginčą privaloma ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos valią dėl ginčo esmės, ir laikė, kad A. G. yra pasinaudojusi privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, šia tvarka pareiškėja nėra pasinaudojusi, kadangi ginčijamame VSDFV 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-9451 (b. l. 13) atsakovas aiškiai nurodė, jog vadovaudamasis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisako atnaujinti praleistą 3 metų terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 14 d. skundą (nes pareiškėja nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių šio termino praleidimo pagrįstumą). Savo, kaip ginčus išankstine ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos, valios ir pozicijos dėl ginčo esmės (t. y. pritarimo arba nepritarimo VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją) VSDFV neišreiškė ir 2013 m. liepos 11 d. sprendime Nr. (6.5) I-4669 (b. l. 8), kadangi jame atsakovas pateikė tik bendrą informaciją apie kompensavimo tvarką.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šią išvadą daro atsižvelgusi į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; taip pat nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Be to, teisėjų kolegija pritaria apelianto teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai, t. y. remdamasis nagrinėjamam ginčui neaktualia teismų praktika, nusprendė atnaujinti pareiškėjos praleistą 3 metų terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties adm. byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-870-146/2015).

Taigi, nagrinėjamai situacijai aktuali LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokų, susidariusių dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, išmokėjimo. Šiose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, o bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė pažymą apie savo sveikatos būklę, buvusią po 2014 m. rugpjūčio mėn., tačiau šie duomenys, kolegijos vertinimu, nagrinėjamam ginčui neaktualūs, kadangi turi būti vertinamos termino praleidimo priežastys, buvusios tik iki 2013 m. sausio mėnesio (Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino, skaičiuojamo nuo 2010 m. sausio mėn., pabaigos). Kitų individualaus pobūdžio priežasčių, galinčių pateisinti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino praleidimą, pareiškėja nenurodė.

Vadinasi, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujinto minėtą terminą, todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. G. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė