2019-07-03 Nr. AB-13688-3-65-3-00274-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-452-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00274-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. J. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. balandžio 25 d. (spaudas ant voko) įteikė Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams patikslintą skundą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą patikslintam skundui paduoti dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 ir šiuos sprendimus panaikinti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. birželio 10 d. apskundė išankstine ne teismo tvarka VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-352516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr.(10.12)3-44040 pakeitimo“ ir prašė jį panaikinti kaip neteisėtą, atsakovui atsisakius perskaičiuoti pensiją taikant Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas, įsigaliojusias 2013 m. sausio 1 d. (skunde buvo pareikšti dar ir kiti reikalavimai), kurio motyvai bei teisiniai ir faktiniai pagrindai, argumentai iš esmės nurodyti tokie pat, kaip ir šios bylos pradiniame skunde ir šiame patikslinime (todėl jų nekartojo).

VSDFV, išnagrinėjusi skundą, 2014 m. liepos 11 d. Nr. (6.5)I-6138 sprendimu nusprendė, jog atsakovo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas atsisakyti skirti – perskaičiuoti pensiją pagal pakeistas Pensijų įstatymo nuostatas nuo 2013 m. sausio 1 d., t. y. jos neskirti, yra teisėtas ir pagrįstas, o jame nurodytas jo apskundimo terminas yra 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Šį sprendimą pareiškėjas gavo 2014 m. liepos 18 d. ir apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui nepraleidęs 20 dienų termino. VSDFV sprendimo nepagrindė jokiais naujais argumentais, aplinkybėmis ar motyvais, tiesiog atkartojo VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimuose nurodytais argumentais, o taip pat atkartojo ir savo, t. y.

VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224 tuos pačius argumentus, motyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2019 m. kovo 21 d. nutartyje konstatavo aplinkybę, kad VSDVF pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. skundo dalies dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. rašto (sprendimo) iš esmės nenagrinėjo, nurodydama, jog skundą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo jau yra išnagrinėjusi. Būtent taip VSDFV Panevėžio skyriaus nurodytą 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-44070 suprato ir priėmė pareiškėjas, todėl jį, kaip tiesiogiai pareiškėjui sukeliantį teisines pasekmes, pareiškėjas ir apskundė.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas atskirai nerado būtinumo dar skųsti VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą. Panevėžio apygardos administraciniame teisme skundas užregistruotas 2014 m. rugpjūčio 5 d. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas šioje byloje tyrė, bet nenustatė, kad būtų praleistas terminas skųsti pradiniame skunde nurodytą atsakovo sprendimą. Teismas tuo klausimu byloje priėmė atitinkamas nutartis 2014 m. rugpjūčio 11 d. ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. ir nenustatęs trūkumų skundą priėmė (duomenys apie tai yra byloje).

Tai kartu patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudėtinga nustatyti, kuriuos VSDFV sprendimus reikėtų skųsti. Pareiškėjas sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Šiaulių apygardos administracinio teismo išaiškinimais apie reikalingumą nurodytus sprendimus apskųsti teismui.

Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo prašė pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, prašydamas perskaičiuoti senatvės pensiją pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35352 pareiškėjui nurodė, kad nėra pagrindo skirti senatvės pensiją iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. Šis VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas registruota pašto siunta, kuri buvo grąžinta, kaip neįteikta, nesuradus pareiškėjo ir per nustatytą saugojimo laiką neatsiėmus laiško.

Pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, prašydamas atsakyti į 2013 m. liepos 31 d. prašymą. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (10.12)3-44070 pareiškėjui pakartotinai atsakė, kad nėra teisinio pagrindo skirti pensiją iš naujo. Pareiškėjas pastarąjį sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 nustatė, jog VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352 ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. (10.12)3-44070 yra teisėti ir pagrįsti, tačiau VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. sprendime Nr. (10.12)3-44070 neteisingai nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka, todėl įpareigojo VSDFV Panevėžio skyrių ištaisyti trūkumus.

VSDFV Panevėžio skyrius ištaisė trūkumus ir priėmė 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516. Pareiškėjas 2014 m. birželio 10 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į VSDFV, prašydamas panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516. VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-6138 nurodė, kad su pareiškėjui skirtos senatvės pensijos perskaičiavimu susijusius motyvus yra išdėsčiusi savo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224. Taigi VSDFV pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. prašymo dalies dėl 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (10.12)3-52516 iš esmės nenagrinėjo, nurodydama, kad pareiškėjo skundą dėl pensijos perskaičiavimo yra išnagrinėjusi, ką pabrėžė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-390-756/2019) konstatavo, kad <...> konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą perskaičiuoti jam skirtą senatvės pensiją, ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224, kuriuo minėtas Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, tačiau nė vieno iš šių sprendimų pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neskundė ir nesuformulavo su jais susijusių savarankiškų reikalavimų.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skundo dėl Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224 padavimo terminą“. Pažymėjo, jog VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224 buvo išsiųstas pareiškėjui registruotu laišku, laiškas nebuvo grąžintas VSDFV kaip neįteiktas, tad darytina išvada, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224 gavo (tikėtina, ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 31 d.).

Pareiškėjo skundas dėl pensijos Panevėžio apygardos administraciniame teisme gautas 2014 m. rugpjūčio 5 d., tai yra ženkliai praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytą 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 apskundimo terminą – 20 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos (sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, buvęs teisėjas. Pareiškėjas negalėjo nežinoti apie pirmiau minėtų sprendimų apskundimo terminą ir turėjo suprasti savo neveikimo pasekmes, juolab, kad VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224 apskundimo tvarka ir terminas buvo aiškiai nurodyti.

Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių, objektyvių VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8224 apskundimo teismui termino praleidimo priežasčių.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose gautas VSDFV atsiliepimas į prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, kuriame prašoma pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkinti. Atsiliepime iš esmės nurodyti tie patys argumentai ir aplinkybės dėl praleisto termino VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimui Nr. (10.1) 3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimui Nr. (6.5) I-8224 apskųsti.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi, vadovaudamiesi ABTĮ 30 straipsniu, 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjo prašymo netenkino ir termino patikslintam skundui paduoti dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 panaikinimo neatnaujino ir pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. patikslintą skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį, pasiūlė pareiškėjui pateikti patikslintą skundą ir prašyti teismo panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224. Taip pat pareiškėjui išaiškino, jog VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224 „Dėl 2013-10-31 skundo“ priimtas 2013 m. gruodžio 2 d., o pareiškėjas su pradiniu skundu į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praleidęs skundo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 padavimo terminą. Teismas nurodė, jog pareiškėjas turi teisę teikti teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau prašyme atnaujinti terminą turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių ir prašė perskaičiuoti jam skirtą pensiją. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35352 minėto pareiškėjo prašymo netenkino, nurodė, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas VSDFV (Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352 grįžo neįteiktas pareiškėjui). Pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, nurodė, kad nėra gavęs atsakymo į 2013 m. liepos 31 d. prašymą, prašė tokį atsakymą pateikti.

VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. raštu Nr. (10.12)3-44070 pareiškėją informavo, kad dėl jo 2013 m. liepos 31 d. prašymo buvo priimtas VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kurio pareiškėjas neatsiėmė per nustatytą laiką. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. rašte Nr. (10.12)3-44070 pakartotinai pareiškėjui išdėstė 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo esmę. Pareiškėjas 2013 m. spalio 31 d. skundu kreipėsi į VSDFV, nurodė palaikantis 2013 m. liepos 31 d. ir 2013 m. spalio 14 d. prašymus, prašė padėti įstatyme nustatyta tvarka išspręsti klausimą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo nuo 2013 m. sausio 1 d., o VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. raštą Nr. (10.12)3-44070 laikyti negaliojančiu.

VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 pareiškėjui nurodė, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimai, kuriuose nurodyta, jog skirti pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo nėra pagrindo, yra teisėti ir pagrįsti, tačiau 2013 m. spalio 21 d. sprendime neteisingai nurodyta jo apskundimo data, todėl VSDFV įpareigojo Panevėžio skyrių šią sprendimo dalį pakeisti ir apie tai informuoti pareiškėją. VSDFV Panevėžio skyrius, vykdydamas VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą, 2013 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. (10.12)3-52516 pareiškėją pakartotinai informavo, kad jo 2013 m. liepos 31 d. ir 2013 m. spalio 14 d. prašymai yra išnagrinėti, išdėstė 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendime ir 2013 m. spalio 21 d. rašte nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui senatvės pensiją skirti iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. bei nurodė rašto apskundimo tvarką.

VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (10.12)3-52516 pareiškėjas skundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui ir prašė jį panaikinti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikslintame skunde dėl praleisto termino atnaujinimo nenurodo aplinkybės, jog skundžiamo VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 negavo arba jį gavo žymiai vėliau, o nurodo aplinkybę, kad pareiškėjas VSDFV 2014 m. liepos 11 d. nurodytą sprendimą gavo 2014 m. liepos 18 d., todėl dėl nurodytų aplinkybių atskirai nerado būtinumo dar skųsti ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224. Teismas nurodė, kad VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224 nurodyta aiški sprendimo apskundimo tvarka (per 20 dienų nuo šio Fondo valdybos sprendimo gavimo dienos turite teisę apskųsti Panevėžio apygardos administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalis)). Pareiškėjas į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. gerokai praleidęs apskundimo terminą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas patikslintame skunde dėl praleisto termino atnaujinimo nenurodė jokių objektyvių priežasčių ar veiksnių, sukliudžiusių per Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytą terminą efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise ir pateikti skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224.

Teismas nurodė, kad tokia priežastis, kaip teisinės reikšmės nesuvokimas, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstama svarbia, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo sudėtinga nustatyti, kuriuos atsakovo ar VSDFV sprendimus reikėtų skųsti bei, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties tapo aišku, kad būtent VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, negali būti pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog 2013 m. liepos 16 d. pareiškėjui nebuvo leista pateikti atsakovui prašymą dėl pensijos perskaičiavimo, todėl pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. paštu įteikė atsakovui tokį prašymą ir dėl tokios situacijos pareiškėjas nebeturėjo pasitikėjimo kreiptis į atsakovą, nelaikytina aplinkybe, susijusia su praleisto termino atnaujinimu kreiptis į teismą dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224, nes pareiškėjo nurodytos priežastys dėl praleisto termino kreiptis į teismą atnaujinimo nurodytos prieš priimant 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224, be to, pareiškėjas nurodo aplinkybes, susijusias dėl kreipimosi į VSDFV Panevėžio skyrių, o ne į teismą.

Teismas konstatavo, kad minėtų aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjo nurodytos termino kreiptis į teismą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 praleidimo priežastys nėra svarbios, nepriklausiusios nuo jo valios, nes pareiškėjas terminus praleido dėl savo pasirinkto elgesio modelio (subjektyvių priežasčių). Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti skųsti kitą VSDFV sprendimą, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjo) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas gavęs 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224 per jo apskundimo terminą (20 dienų nuo įteikimo dienos) maždaug iki 2013 m. gruodžio 31 d. nežinojo ir negalėjo žinoti būsimo, t. y. 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6138 turinio, todėl pareiškėjo nurodyta priežastis <…> apskundęs VSDFV 2017 m. liepos 11 d. sprendimą atskirai nerado būtinumo dar skųsti ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224 <…> nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip objektyvios kliūtys, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujinamas. Pareiškėjas jokių kitų svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių nenurodė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl termino patikslintam skundui paduoti atnaujinimo, bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl termino atnaujinimo bei į tai, kad proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 52 straipsnio 3 dalis), konstatavo, kad pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais sukūrė sau neigiamų teisinių pasekmių. Pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo paties pareiškėjo valios ir sietinos su pareiškėjo nepakankamu rūpestingumu, todėl negali būti pripažintos svarbiomis.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, patenkinant pareiškėjo atskirąjį skundą, arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėjas, paduodamas pradinį skundą pirmosios instancijos teismui dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (10.12)3-52516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12)3-44070 pakeitimo“ panaikinimo, jį vertinti ar kitaip suprasti dėl sukeliamų teisinių pasekmių dėl jame nurodytų objektyvių aplinkybių (motyvų, argumentų) neturėjo objektyvaus pagrindo, juolab, kad jo kitaip irgi nevertino Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjai. Tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi konstatuota, kad pradiniu skundu pareiškėjui reikalinga skųsti dar kitus du sprendimus – VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą patikslintam skundui paduoti dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 panaikinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. patikslintą skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. pateiktus išaiškinimus, pasiūlė pareiškėjui pateikti patikslintą skundą ir prašyti teismo panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224, taip pat pareiškėjui išaiškino, jog jis turi teisę teikti teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau prašyme atnaujinti terminą turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-390-756/2019 konstatavo, kad konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą perskaičiuoti jam skirtą senatvės pensiją, ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224, kuriuo minėtas VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, tačiau nei vieno iš šių sprendimų pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neskundė ir nesuformulavo su jais susijusių savarankiškų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praleidęs ABTĮ (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-348 redakcija) 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skundo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, dėl kurių praleistas kreipimosi į teismą terminas, todėl netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą patikslintam skundui dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 panaikinimo paduoti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties <...>.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant skundo padavimo termino praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013 ir kt.). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-53/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA822-89/2012). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-601/2006; 2006 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006; 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teismų praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-25/2012).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą.

Įvertinus bylos faktinių aplinkybių visumą, skundžiamų sprendimų turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog vien ta aplinkybė, jog pareiškėjui buvo sudėtinga nustatyti, kuriuos VSDFV Panevėžio skyriaus ar VSDFV sprendimus reikėtų skųsti, negali būti pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateisinamai ilgą laiko tarpą delsė kreiptis teisminės gynybos, o toks jo elgesys vertintinas kaip nepateisinama priežastis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Jokių kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, pareiškėjas nenurodė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas patikslintą skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 panaikinimo teismui padavė praleidęs nustatytą skundo padavimo terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta priimti pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. patikslintą skundą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius