ed5fb47d-c7b6-430f-8ad2-8a8884d77bb3 · Klaipėdos apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-2984-243/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01713-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21(S) KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 3 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai DamaÅ¡ienei, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo R. D. skundÄ ir patikslintÄ skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir TelÅ¡ių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 30 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,n u s t a t ė :pareiÅ¡kėjas R.

D. skunde ir patikslintame skunde nurodo, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir TelÅ¡ių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areÅ¡tinėse atskirais laikotarpiais nuo 2009-08-09 iki 2010 metų balandžio mėnesio buvo laikomas orumÄ Å¾eminančiomis ir kankinimui prilygstančiomis sÄ lygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų. Teigia, jog patyrė tokius iÅ¡gyvenimus, kad pasekmes jaučia iki Å¡iol. Nurodo, jog buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, kameros neatitiko higienos normų, buvo antisanitarinės bÅ«klės, nuo lubų byrėjo tinkas, sienos supelijusios, jose nebuvo pakankamo apÅ¡vietimo ir ventiliacijos, nuolat trÅ«ko oro, dėl to jautė silpnumÄ , diskomfortÄ , nerimÄ dėl savo sveikatos ir gerovės, dienos ir miego patalpos buvo tos pačios.

PareiÅ¡kėjo teigimu, buvo laikomas su rÅ«kančiais asmenimis, todėl ilgÄ laikÄ nuodijosi tabako dÅ«mais, taip pat nuodingos medžiagos sklido iÅ¡ sanitarinio mazgo. Nurodo, jog Plungės areÅ¡tinėje buvo pažemintas prieÅ¡ kitus suimtuosius, nes nebuvo tualeto, turėjo naudotis kibiru. Nurodo, jog ilgalaikės tokio gyvenimo pasekmės jaučiamos iki Å¡iol, paveikė jo psichologinę, dvasinę, fizinę bÅ«senÄ , gėdijasi patirtų iÅ¡gyvenimų, konfliktuoja su artimaisiais ir kitais nuteistaisiais, nuolatinis irzlumas sukelia daug nesusipratimų, dėl kurių nebegali gyventi visaverčio gyvenimo.

PareiÅ¡kėjo teigimu, pareigÅ«nai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes jam nebuvo užtikrinta teisė bÅ«ti kalinamam tinkamomis sÄ lygomis. Teigia, jog patyrė didelę neturtinę žalÄ , kuriÄ vertina 30 000,00 Eur. PraÅ¡o netaikyti senaties termino, nes nėra iÅ¡silavinęs asmuo, negalėjo ginti savo teisių, nes jam nebuvo iÅ¡aiÅ¡kinta, kokių veiksmų jis turi imtis, į laisvę išėjęs dar nebuvo ir negalėjo kreiptis teisinės pagalbos (b.l. 4-5, 35).Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir TelÅ¡ių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimais pareiÅ¡kėjo skundÄ ir patikslintÄ skundÄ praÅ¡o atmesti kaip nepagrįstÄ .

PraÅ¡o taikyti sutrumpintÄ 3 metų ieÅ¡kinio senatis terminÄ pareiÅ¡kėjo reikalavimų atžvilgiu, nes pareiÅ¡kėjas į teismÄ kreipėsi praėjus 6 metams nuo jo laikymo, o anksčiau savo teisių negynė. Nurodo, jog pagal teisės aktų reikalavimus duomenys ir informacija, susijusi su pareiÅ¡kėjo laikymu areÅ¡tinėje, neiÅ¡saugoti (b.l. 11-12, 39-40, 20-23, 42-43). Teismas konstatuoja:nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiÅ¡kėjui R. D. iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir TelÅ¡ių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartÄ nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir Å¡io kodekso normos, reglamentuojančios ieÅ¡kinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015, 2016-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-604-822/2016 ir kt.).

IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį. IeÅ¡kinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarkÄ reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobÅ«džio. Tikslus ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas yra itin reikÅ¡mingas, nes ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimas reiÅ¡kia asmens galimybių apginti savo teises per teismÄ ribojimÄ , kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimÄ praradimÄ , kuomet ginčo Å¡alis reikalauja taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieÅ¡kinio senaties terminai taikomi, jeigu ieÅ¡kinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus Å¡iam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikÅ¡ti ieÅ¡kinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Å¡io kodekso įsigaliojimo.

IÅ¡ bylos duomenų matyti, jog pareiÅ¡kėjas savo reikalavimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sieja su laikotarpiu nuo 2009-08-09 iki 2010 metų balandžio mėnesio. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos; teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ , ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ .

Å iuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiÅ¡kėjas praÅ¡omÄ priteisti neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo areÅ¡tinėje sÄ lygų, t. y. įvertinus pareiÅ¡kėjo nurodomų pažeidimų pobÅ«dį, konstatuotina, jog Å¡iuo atveju akivaizdu, kad pareiÅ¡kėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai Å¡ie pažeidimai pasireiÅ¡kė, todėl nuo Å¡io momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.).

PareiÅ¡kėjas į teismÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl, jo teigimu, netinkamų laikymo areÅ¡tinėje sÄ lygų, kreipėsi 2016-08-05. Tai patvirtina ant voko esantis spaudas (b.l. 6). PareiÅ¡kėjas yra praleidęs CK įtvirtintÄ trejų metų senaties terminÄ reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareikÅ¡ti. Ä®statymas, nustatydamas laiko tarpÄ , per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimÄ , siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumÄ , bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Å is ne tik skatina nukentėjusiÄ jÄ Å¡alį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimÄ , bet ir suteikia garantijÄ kitai teisinio santykio Å¡aliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės bÅ«ti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimÄ (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimÄ per visÄ ieÅ¡kinio senaties termino eigÄ nereaguoja ir nereiÅ¡kia skundo, tai kita teisinio santykio Å¡alis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Nurodyti iÅ¡aiÅ¡kinimai iÅ¡ esmės dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. 2016-02-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-577-756/2016, 2016-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-604-822/2016, kt.) ne kartÄ akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas Å¡ios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiÅ¡kiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymÄ si tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimÄ Belgian Linguistic prieÅ¡ BelgijÄ ); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiÅ«ros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi bÅ«ti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių Å¡alių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymÄ si (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimÄ Handyside prieÅ¡ Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ Dickson prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).

Pažymėtina, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieÅ¡ Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiÅ«ros laisve, padarytų pažeidimų buvimÄ , neužtikrinimÄ asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai bÅ«tų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimÄ Kemmache prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ ), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimÄ ir taikymÄ tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiÅ¡kimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimÄ Cocchiarella prieÅ¡ ItalijÄ ).

IÅ¡vardintų nuostatų kontekste dėl ieÅ¡kinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismÄ nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali bÅ«ti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismÄ Ä¯tvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi Å¡iuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebÅ«tų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismÄ (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimÄ Golder prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ , jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimÄ Ashingdane prieÅ¡ Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ Bellet prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ ). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali bÅ«ti priskiriama ir ieÅ¡kinio senatis.

Å is teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieÅ¡kinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumÄ , baigtumÄ , saugo Å¡alis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali bÅ«ti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).IeÅ¡kinio senaties termino pabaiga iki pareiÅ¡kiant ieÅ¡kinį yra pagrindas atmesti ieÅ¡kinį, pasibaigus ieÅ¡kinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimÄ teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieÅ¡kinio senatį, tik teismui iÅ¡sprendus šį klausimÄ ir nustačius, kad ieÅ¡kinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieÅ¡kinio reikalavimai nagrinėjami iÅ¡ esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi bÅ«ti ginama, o praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas, nurodo, kad apie savo teisių galimus pažeidimus nesuvokė, nežinojo, į kokias institucijas gali kreiptis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisinis neiÅ¡prusimas, teisės aktų nežinojimas ar nesuvokimas savaime nėra pagrindas praleistam terminui atnaujinti, o pareiÅ¡kėjo pasirinktas elgesio modelis neginti savo galimai pažeistų teisių, kai apie tokį pažeidimÄ jis turėjo ir galėjo žinoti, laikytinas subjektyviomis, nuo pareiÅ¡kėjo valios priklausančiomis aplinkybėmis.

PareiÅ¡kėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. PrieÅ¡ingai, teismo nuomone, tai, jog pareiÅ¡kėjas nuo 2010 metų nesikreipęs į teismÄ dėl savo pažeistų teisių gynimo reiÅ¡kia, jog pareiÅ¡kėjas tuo metu, kai, jo teigimu, buvo pažeidžiamos jo teisės, nevertino tų pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto iÅ¡gyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų bÅ«ti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalÄ , o toks suvokimas ir vertinimas nėra susijęs su teisės aktų nežinojimu (žr. pvz.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015, 2016-01-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2016, 2016-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1726-575/2016, 2016-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-604-822/2016 kt.). Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindÄ iÅ¡vadai, jog pareiÅ¡kėjas iki ieÅ¡kinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismÄ , siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ pareiÅ¡kėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus tai, kad pareiÅ¡kėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismÄ kreipėsi 2016-08-05, o atsakovė praÅ¡o taikyti sutrumpintÄ trejų metų senaties terminÄ , teismas konstatuoja, kad pareiÅ¡kėjas visÄ ginčo laikotarpį žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, todėl, praleido senaties terminÄ reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytÄ laikotarpį nuo 2009-08-09 iki 2010 metų balandžio mėnesio pareikÅ¡ti.

PareiÅ¡kėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir TelÅ¡ių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmestinas kaip nepagrįstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTÄ® 88 straipsnio 1 punktu (ABTÄ® redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 84-89 straipsniais, n u s p r e n d ė :atmesti pareiÅ¡kėjo R. D. skundÄ dėl 30 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir TelÅ¡ių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.Sprendimas gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka per vienÄ mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                                         Vida Stonkuvienė